2011 Gegužės 16

Andrius Kubilius

Lietuvoje bus mažiau partijų, o Europoje – daugiau vienybės

veidas.lt

"Veido" archyvas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių esminių pokyčių Lietuvos politinėje sistemoje įvyko per pastaruosius du dešimtmečius?

A.K.: Esame gana klasikinis jaunos demokratijos, atsiradusios iš subyrėjusios imperijos, pavyzdys. Einame kartais gana sudėtingu brandos keliu europinės sistemos link.

Pirmasis dešimtmetis daugiausia buvo skirtas išsivadavimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo reikalams. Ieškant jų sprendimų būdų takoskyra ėjo tarp LDDP tapusios kompartijos ir Tėvynės sąjunga tapusio Sąjūdžio. Vėliau partijų gyvenime atsiranda ir kitokių takoskyrų, kartais paremtų ideologija, kartais – asmenybės žavesiu, kartais – turtais.
Kitas etapas bus virsmas į bendrą europinę sistemą: dešinėje – konservatyvūs krikdemiški centro dešinieji, kairėje – europietiški socialdemokratai, per vidurį – kokie nors liberalesni ar žalesni politiniai dariniai. Tai yra judėjimas normalia politine trajektorija, kurios pavyzdį galime pamatyti kad ir kaimyninėje Lenkijoje.

Atminkime, kad pirmąjį dešimtmetį rinkėjų politinių nuotaikų kaita Lietuvoje ir Lenkijoje vyko visiškai vienodai. Paralelės tarp Vilniaus ir Varšuvos buvo tiesiog stebėtinos. Vėliau Lenkija ėmė rodyti tolesnę nei Lietuvos pažangą europinės partinės sistemos keliu. Bet manau, kad, nors ir atsilikdami, judėsime ta pačia kryptimi.

VEIDAS: Ar teko susimąstyti, kad Lietuvos, kaip ir kitų posovietinių valstybių visuomenėje, yra grupė rinkėjų, keliančių politikams iš principo neįgyvendinamus reikalavimus? Vaizdžiai sakant, norinčių, kad atlyginimai būtų dideli, mokesčiai maži, o mokymas, gydymas ir kitos viešosios paslaugos – nemokamos? Būtent ši rinkėjų grupė, besiblaškanti nuo vieno “gelbėtojo” prie kito, ir yra labiausiai politinę sistemą destabilizuojantis veiksnys.

A.K.: Tai suprantamas dalykas. Ilgą laiką svarbų vaidmenį vaidino rinkėjų grupė, jaučianti nostalgiją praeičiai. O iš tos nostalgijos kildavo ir lūkesčiai, kurių neįmanoma patenkinti. Labai gerai įsidėmėjau, ką parašė apie jaunas demokratijas mano mėgstamas Samuelis Huntingtonas jau klasika tapusioje knygoje “Trečioji banga”. Skaitant, kokių rezultatų duoda pirmieji ketveri rinkimai tik ką demokratinėmis tapusiose valstybėse, vaizdas toks, tarsi jis būtų rašęs apie Lietuvą. Nors rėmėsi jis XX a. šeštojo dešimtmečio Lotynų Amerikos patirtimi.

VEIDAS: Gal tai rodo, kad Vidurio ir Rytų Europos visuomenės panašesnės į Lotynų Amerikos, o ne į Vakarų Europos?

A.K.: Greičiau tai rodo dėsningumus: revoliucines emocijas netrukus keičia nusivylimas, po kurio grįžta “buvusieji”, kaip Lietuvoje 1992-aisiais; vėliau ateina suvokimas, kad “buvusieji” nieko neduoda, tad balsuojama už partija tapusius revoliucionierius, kaip už konservatorius 1996-aisiais; po to, nusivylus ir vienais, ir kitais, ateina, cituoju S.Huntingtoną, “naujos politikos poreikis”. Na, argi ne apie 2000-ųjų Seimo rinkimus rašyta?

Tuos dėsningumus reikia suprasti, o kartu – matyti, kas bus toliau. Mano manymu, Lietuvos partinėje sistemoje, kaip ir ekonomikoje, atsiras vis daugiau europinio standarto. Šitai suvokdami, mes nuo pat 2003-iųjų sąmoningai ėjome centro dešinės vienijimo keliu. Nepaisydami, kad tenka patirti laikinų galvos skausmų. Bet tai kelio į europinę partinę sistemą kaina.

VEIDAS: Tai kiek partijų, Jūsų manymu, 2020-aisiais sudarys valdančiąją koaliciją?

A.K.: Kaip rodo kitų šalių pavyzdys, daug priklausys nuo rinkimų sistemos. Didžiojoje Britanijoje, kur renkama tik vienmandatėse apygardose, yra trys partijos, valdo paprastai viena arba viena su mažesne partnere. Švedijoje, kur balsuojama tik už partijų sąrašus, valdžią sudaro keturios partijos. Bet jeigu pažiūri įdėmiau į jų ideologinę pakraipą, pamatai dviejų politinių srovių – konservatyvios ir liberalios koaliciją.

Lietuvoje irgi konsoliduosis liberalioji srovė, socialdemokratija keisis europėdama, nebesisiedama su postkomunistinėmis struktūromis. Gerokai sumenks vieno žmogaus partijos. Jos arba ideologizuosis, rasdamos savo nišą, arba išnyks.
VEIDAS: Tai kaip gali būti pakeista rinkimų sistema?

A.K.: Turime vienmandatės ir proporcinės rinkimų sistemos mišinį, kuris veikia gana neblogai, tad nemanau, kad per artimiausius aštuonerius metus įvyktų revoliucija.

VEIDAS: Europoje vis daugiau balsų laimi naujosios dešinės partijos – Austrijoje, Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje. Kalbama, kad Prancūzijos prezidento rinkimuose gali stipriai pasirodyti Marine Le Pen – Nacionalinio fronto lyderio dukra. Kaip tai pajus Lietuva?

A.K.: Tai labiau senųjų Europos valstybių rinkėjų signalas politikams, kad nepavyko įgyvendinti multikultūralizmo projekto. Vietoj amerikietiško modelio, it katile sulydančio skirtingų tautų, rasių ir kultūrų atstovus į vieningą naciją, Europoje multikultūralizmas sukūrė kultūriškai svetimų imigrantų getus. Tai gąsdina žmones, jie tokių tendencijų nenori matyti.

Euro krizė pažadino suvokimą, kad, pavyzdžiui, suomiai ar vokiečiai su savo finansais visą laiką elgėsi tvarkingai, o pietinės Europos šalys gyveno atsipūtusios ir džiaugėsi gerove bei milžiniškomis pensijomis. Dabar, kai tokiems reikia padėti, natūralu, kad vidutinis suomis ir vokietis klausia: kodėl mes, darbščiai ir taupiai gyvenę, turime atiduoti savo pinigus tiems, kurie išlaidavo?

Bet tai ne pirma krizė, su kuria susiduria Europa. Ir kiekviena vis labiau pastūmėdavo Europą didesnio susitelkimo, o ne skaidymosi link. Nemanau, kad po aštuonerių metų Europa turės vieningą valdžią, bet ji tikrai bus labiau konsoliduota nei dabar.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...