2014 Rugpjūčio 25

Lietuvių verslininkus Rusijoje išgąsdintų tik nacionalizacija

veidas.lt

Rusijoje investavę tautiečiai neskuba nutraukti bambagyslės su šia šalimi ir iš embargo siekia išspausti kuo daugiau naudos.

 

Kapitalas bėga iš Rusijos. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį Rusijos ekonomika neteko 49 mlrd. JAV dolerių, tai yra daugiau nei pernai per visus metus, kai iš šalies išplaukė 42 mlrd. dolerių.

Lietuvos investicijų dalis Rusijoje palyginti nedidelė, pastaruoju metu reikšmingai mažėjusi ir šiuo metu nesiekianti 300 mln. Lt.

Kaip sako Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas Ernestas Virbickas, nuo 2008 m. Lietuvos tiesioginių investicijų Rusijoje likutis mažėjo ir per šešerius metus susitraukė beveik perpus. Šių investicijų santykinė svarba taip pat mažėjo: 2008 m. jos sudarė 11,3 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje, o 2014 m. pirmąjį ketvirtį jų dalis buvo beveik triskart mažesnė – 4,1 proc.

Rusijos tiesioginių investicijų Lietuvoje yra daugiau: šių metų pirmąjį ketvirtį jos sudarė beveik 1,8 mlrd. Lt, tačiau jų dalis visose tiesioginėse investicijose Lietuvoje tebuvo 4,2 proc. Rusijos investicijų reikšmė Lietuvai taip pat mažėjo: nuo 2008 m. jos susitraukė beveik perpus.

 

Rusija pasirūpino žaliavomis

 

Nors viliojanti savo dydžiu ir pelnais, tačiau neprognozuojama Rusijos rinka   lietuvių verslui neatrodo itin patraukli investuoti, nemažai Lietuvos verslininkų kur kas anksčiau yra investavę Rusijoje, ypač Kaliningrado srityje, ir vis dar yra glaudžiai susiję su šia šalimi.

Didžioji dalis lietuvių investicijų Rusijoje, kaip ir eksportas, susijusios su maisto produktų gamyba ir, šių metų pirmojo ketvirčio duomenimis, siekia 79,78 mln. Lt. Tačiau apie konkrečias Rusijos rinkoje veikiančias lietuviško kapitalo įmones informacijos nėra daug, nes paprastai lietuviai nepuola statyti fabrikų ar parduotuvių, o investuoja į ten jau veikiančių įmonių akcijas ir panašiai.

Viešai žinomos vos kelios didesnės lietuviško kapitalo įmonės – Sovetske (Kaliningrado srityje) veikiantis „Vičiūnų“ grupės fabrikas, gaminantis žuvies ir surimio produktus Rusijos ir Rytų rinkoms, „Klaipėdos mėsinės“ antrinė įmonė „Kaliningradskij delikates“, taip pat kiti apdirbamosios pramonės atstovai: „Arvi“ grupės mineralinių trąšų gamykla „Arvi NPK“ Čiarniachovske, SBA koncernui priklausanti baldų gamykla „Novo Mebel“ Tulos srityje. Žinoma, kad bendrovei „ME investicija“ priklausanti „ME Holding NT“ Sankt Peterburge šiais metais baigia statyti didžiulį logistikos paslaugų centrą.

„Veidas“ domėjosi, kaip pasikeitusi geopolitinė padėtis, Kremliui paskelbus ekonominį karą Vakarų pasauliui, paveikė lietuvišką verslą Rusijoje. Tačiau dauguma kalbintų verslininkų šia tema nebuvo linkę kalbėtis. Jų poziciją, ko gero, geriausiai atskleidžia koncerno SBA viceprezidento Egidijaus Valentinavičiaus pasakyti žodžiai, kad verslas susiklosčius tokiai situacijai siekia išlikti geopolitiškai neutralus ir prisitaikyti prie dabartinių sąlygų.

Panašiai, tik daug atviriau, kalba bendrovės „Klaipėdos mėsinė“, kuriai priklauso „Kaliningradskij delikates“ gamykla, direktorius Gintaras Valančius. Pasak jo, nors tam tikros įtampos, politinių, emocinių niuansų esama, nuo politikos stengiamasi laikytis nuošaliau. Verslo požiūriu įmonė nesijaučia patekusi į bėdą. Atvirkščiai, susidariusią situaciją siekiama išnaudoti savo naudai.

„Intensyviai ieškome naujų žaliavos kanalų ir mums sekasi neblogai, nes Rusija, prieš priimdama sprendimą paskelbti atsakomąjį embargą vakarietiškiems produktams, Pietų Amerikoje atidarė daugiau nei 30 kiaulienos ir jautienos žaliavos tiekimo įmonių. Šiuo metu pagal pirmuosius užsakymus mūsų įmonei Kaliningrade jau plukdoma mėsa iš Brazilijos, o sandėliuose atsargų dar turime iki rugsėjo pabaigos“, – pasakoja G.Valančius.

 

Didelė rizika – didelės maržos

 

Iki embargo paskelbimo „Kaliningradskij delikates“ gamykla, per mėnesį pagaminanti apie 800 tonų įvairiausių dešrų, žaliava apsirūpindavo Europos Sąjungos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Prieš 15 metų į kaimyninėje šalyje pastatytą gamyklą jau yra investuota daugiau nei 20 mln. eurų (apie 70 mln. Lt). Po gegužės mėnesį užbaigtos rekonstrukcijos planuojama didinti gamybą ir per mėnesį gaminti iki 2,5 tūkst. tonų įvairių dešrų. Gamykloje šiuo metu dirba apie 400 darbuotojų, jų skaičių numatyta padidinti iki 600. Produkciją įmonė tiekia didžiausiems prekybos tinklams visoje Rusijoje – nuo Maskvos, Sankt Peterburgo iki Novosibirsko ir Čeliabinsko. O štai „Klaipėdos mėsinės“ verslas Lietuvoje – triskart mažesnis, nes, pasak G.Valančiaus, skiriasi rinkų dydis ir verslo apimtys.

Kai šaknys Rusijoje įleistos taip giliai, net ir situacijai tapus sunkiai prognozuojamai nėra paprasta iš tos rinkos pasitraukti. „Kai investuota daug, pastatytos didžiulės gamyklos, jų taip paprastai su savimi nepasiimsi. Kiek žinau, niekas iš lietuviškų įmonių, investavusių Kaliningrade, neketina „vynioti meškerių“. Nepanikuoja ir kroatai, turintys didžiulę maisto produktų įmonę. Mes, pavyzdžiui, esame apdraudę savo verslo riziką, tačiau kol kas didelio pavojaus nematome. Nebent nacionalizacija, kažkokios sankcijos prieš mus prasidėtų“, – svarsto G.Valančius.

Jis neslepia, kad rizikinga Rusijos rinka mėsos perdirbėjus vilioja net keliais kartais didesnėmis maržomis nei Lietuvoje, o susidariusi situacija atveria visiškai naujų galimybių. „Keliame sau uždavinį užimti atsivėrusią rinkos dalį ir užpildyti ištuštėjusias prekybos centrų lentynas“, – sako verslininkas.

Jis pripažįsta, kad pingantis rublis, kylančios žaliavų kainos turi įtakos ir pelno maržoms, tačiau atitinkamai kyla ir mėsos produktų kainos, todėl ilgesnėje perspektyvoje maržos nenukenčia. Rusijoje, pasak G.Valančiaus, nėra tokių griežtų reikalavimų kaip Lietuvoje, draudžiančių gamintojams dažnai koreguoti kainas, todėl kainos, atsižvelgiant į bendrą situaciją, pirkėjų vartojamąją galią, gali būti nesunkiai koreguojamos. „Jei žmonės neįpirks, keisime asortimentą ir vietoj aukščiausios rūšies dešros gaminsime pigesnę produkciją. Dešrą žmonės valgys vis tiek, tik klausimas – vytintą ar virtą“, – neabejoja G.Valančius.

 

Statybininkai persiorientavo į kitas rinkas

Kaip rodo statistika, daugiau nei 74 mln. Lt Lietuvos tiesioginių investicijų Rusijoje sudaro nekilnojamojo turto operacijos, daugiau nei 38 mln. Lt – didmeninė ir mažmeninė prekyba, o per 20 mln. Lt siekia statybos verslo investicijos.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas sako, kad Lietuvos statybininkų investicijos daugiausia susikoncentravusios kaimyninėje Kaliningrado srityje ir tai yra kelių statybos bendrovių investicijos į vietinių įmonių akcijas. Tarp jų – tokios įmonės, kaip Panevėžio statybos trestas, „Alvora“.

Šalies statybininkai praėjusiais metais generavo rekordines eksporto paslaugų  apimtis, kurios viršijo 0,5 mlrd. Lt. Tai ženkliausios statybos paslaugų sektoriaus eksporto apimtys per visą nepriklausomybės laikotarpį ir tik nedidelė jo dalis, iki 25 proc., buvo Rusijos, Baltarusijos rinkose.

„Statybininkų prioritetu dabar yra tapusios visai kitos rinkos: Šengeno šalies statusas statybininkams atvėrė galimybes dirbti ES valstybėse. Žinau, kad mūsų statybininkai turėjo ketinimų dirbti su Rusijos naftininkais, metalurgais, tačiau pasikeitus geopolitinei situacijai tų planų atsisakė. Nors dirbti Rytuose apsimoka, nes tai yra patraukli, moki rinka, tačiau norime dirbti saugiose rinkose, nenorime rizikuoti“, – tikina D.Gedvilas.

Statybininkai nerimauja dėl galimų žaliavos tiekimo sutrikimų, nes didelė dalis statybinės žaliavos, ypač metalo, atkeliauja iš Rusijos. „Stebėdami, kas vyksta politinėje aplinkoje, nesame ramūs, tačiau tikimės, kad padėtis normalizuosis ir nepatirsime dar vienos Rusijos krizės. Per tokias krizes labiausiai nekenčia ne kas kitas, o statybų sektorius, netenkantis daugiausiai darbuotojų, patiriantis daugiausiai bankrotų“, – nuogąstauja Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

 

Kai verslas lošia rusišką ruletę

 

„Nors Rusijos nestabilumas ir neprognozuojamumas investuoti neskatina,  nusigręžti nuo šios rinkos Lietuvos verslui nederėtų“, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Pasak jo, Rusija būdama Lietuvos kaimynė, neabejotinai išliks ir strateginė prekybos partnerė. Galbūt kurį laiką teks palaukti, kol pasikeis situacija ar valdžia Rusijoje, tačiau galų gale Rusija supras, kad pati įsispraudė į kampą, ir gniaužtus atleis. „Šiuo metu tiek verslo, tiek gyventojų lūkesčiai Rusijoje yra kritę. Nors dalis  rusų patiria euforiją dėl karo ir palaiko V.Putiną, niekas neskuba investuoti ir užimti atsivėrusių verslo nišų. Jie labiau nori pirkti ir parduoti, tai yra daryti tipinį rusišką verslą, nei ką nors gaminti. Tai akivaizdžiai matyti, pavyzdžiui, žuvies pramonėje. Niekas negalvoja apie naujas gamyklas, veisyklas – iškėlė žuvų kainas ir dabar pirks ne ES, o plukdys iš Lotynų Amerikos ar dar iš kitur. O kadangi lietuvių investicijos Rusijoje susijusios daugiausia su pirmo būtinumo prekėmis – maisto produktais, jie visuomet turės pirkėją“, – įsitikinęs S.Besagirskas.

Tačiau, pasak ekonomisto, yra ir kitų perspektyvių rinkų lietuvių investicijoms. Tai Kazachstanas, netgi Baltarusija, kuri, nepaisant tam tikrų niuansų, yra pakankamai patraukli rinka investuoti.

Bet kokia krizė atveria ir naujų galimybių, todėl lietuviai galėtų išlošti ir iš šio ekonominio karo. „Jei krizė užsitęstų, galima būtų Baltarusijoje ar kokioje Muitų sąjungai nepriklausančioje šalyje statyti pieno produktų gamyklėlę ir per ją produkcijos srautą nukreipti į Rusiją“, – pataria S.Besagirskas.

Kaip pabrėžia DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė, tai, kad Rusijos makroekonominis klimatas ypač nepalankus užsienio investicijoms, signalizuoja mokėjimo balanso finansinės sąskaitos srautai, rodantys, kad tiek portfelinės, tiek tiesioginės investicijos iš šios rinkos traukiasi.

Po to, kai Vakarai pritaikė sankcijas Rusijai, jos verslas neteko galimybių skolintis užsienio rinkose, leisti ilgesnės trukmės obligacijas. Didėjanti izoliacija didina ir verslo riziką šiame regione. Ir jei tai tęsis toliau, pasak analitikės, Rusija turėtų sulaukti ir atitinkamo kreditų reitingų agentūrų sprendimo. O tai jau aiškiai bylotų, kad šalis nėra patraukli investuoti.

„Aš suprantu tiek lietuvių, tiek kitų šalių verslininkų, investavusių Rusijoje, įdirbį ir ką jiems reiškia, pavyzdžiui, nutraukti gamybą, kaip tą padaryti dėl paskelbto embargo nusprendė suomių kapitalo įmonė „Valio“. Nutraukti gamybą iš tiesų yra labai nuostolinga, tačiau ten, kur nebegalioja sveiko proto kriterijai ir vyksta karas, finansiniai nuostoliai tampa ne tokie svarbūs“, – neabejoja I.Genytė-Pikčienė.

Jos teigimu, kiekvienas verslininkas, investuodamas Rusijos rinkoje, turėjo įvertinti jos riziką. Tai nėra pirmas kartas, kai Lietuva nukenčia nuo Rusijos, – lietuviškam verslui, tiek metų dirbančiam šiame regione, tokia situacija gerai pažįstama. Rizika turėjo būti įvertinta, apsidraudžiant tiesiogiai ar diversifikuojant verslą. O jei to nebuvo padaryta, buvo lošiama rusiška ruletė.

Antra vertus, pati Rusija šiuo savo sprendimu apriboti importą kerta šaką, ant kurios pati sėdi. „Rusijos ekonomika yra įžengusi į probleminę fazę, ekonomikos augimą lemia tik vidaus vartojimas, investicijos krinta, eksporto Rusija, išskyrus žaliavas, beveik neturi, o vidaus vartojimas taip pat silpsta, nes šalyje – didžiulė infliacija, didelės palūkanos. Importo apribojimas dar labiau įžiebs infliacijos augimą, žmonės bus priversti mažiau vartoti, taupyti – laimėtojų šiame kare nebus“, – mano DNB banko analitikė.

Vis dėlto didesni ar mažesni pralaimėjimai Lietuvos verslui galėtų tapti ir dideliu laimėjimu. Jei verslas pagaliau pabustų ir suprastų, kokia rizikinga yra Rusijos rinka ir kaip svarbu sumažinti tą didžiulę priklausomybę nuo jos, turėtų persiorientuoti ir ieškoti naujų, besivystančių ir sparčiai augančių rinkų.

Pagrindinė priežastis, kodėl bambagyslės, siejančios su Rusija, nenukertame, – kur kas didesni pelnai ir galimybė uždirbti kelis kartus daugiau. Čia veikia klasikinė investicijų taisyklė: didesnė rizika – didesnė grąža.

„Lietuva pagal savo eksportą yra labiausiai nuo Rusijos priklausoma visoje ES, į šią šalį eksportuojame didžiausią dalį – 20 proc. savo eksporto. Kita vertus, mes jau laimime, nes buvome priversti diversifikuoti savo energetinę priklausomybę. Tai  negrįžtami žingsniai, kuriuos Lietuva priversta daryti ne savo noru, tačiau jie daromi teisinga kryptimi“, – apibendrina I.Genytė-Pikčienė.

 


Lietuvos TUI Rusijoje siekia apie 300 mln. Lt, arba 4,1 proc. visų Lietuvos TUI užsienyje

 

Lietuvos investicijos Rusijoje (likutis, mln. Lt)

 

441 510 576 594  615 612 622 525  504 500 508 409  343 365 342 338  410 378 387 382

 

2008                     2009                     2010                      2011                    2012

 

 

 

312 336 311 281  290

 

2013                     2014 (I ketv.)

 

Šaltinis: Lietuvos bankas

 

 

DND banko vyriausioji analitikė I.Genytė-Pikčienė: „Didžiausias laimėjimas būtų, jei verslas pagaliau suprastų, kokia rizikinga yra Rusijos rinka ir kaip svarbu sumažinti tą didžiulę priklausomybę nuo jos.“

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...