2016 Kovo 05

Veido archyvas

Lietuvių daugiakalbystė – tarp anglų ir rusų

veidas.lt

Shutterstock

Kalba ir pinigai. Šalies konkurencingumas ir gebėjimas aktyviai pritraukti investicijų tiesiogiai priklauso ir nuo užsienio kalbų mokėjimo. Deja, priskirti lietuvius prie daugiakalbių europiečių šiandien dar per anksti.

Praėjusią savaitę pristatydamas Lietuvos investicinį patrauklumą, užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas pabrėžė, kad labai svarbus dalykas laukiant rimtų investuotojų – mokėti tris užsienio kalbas. „Veidas“ domėjosi, ar kalbų mokėjimas yra lietuvių stiprioji pusė siekiant investuotojų iš Vakarų šalių dėmesio, varžantis dėl jo su kitomis Rytų ir Vidurio Europos bei Šiaurės šalimis.

Ambicingi tėveliai savo vaikus užsienio kalbų pradeda mokyti vos tik šiems pradėjus vaikščioti. Anglų kalbos būreliai, vasaros kursai bei stovyklos – ir tarp populiariausios užklasinės veiklos. Visuotinis poreikis prabilti užsienio kalbomis, atsiradęs pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau yra tapęs savaime suprantamas, bet… tebėra ribotas. Dauguma jaunesnių nei 40 metų lietuvių susikalbėtų angliškai, taip kaip vyresni nei keturiasdešimtmečiai – rusiškai. Kitoms kalboms, net tokioms svarbioms Europos Sąjungos erdvėje, kaip vokiečių (juk Vokietijos ekonomika yra stipriausia Europoje), sulaukti adekvataus lietuvių dėmesio vis dar nepavyksta. Ką jau kalbėti apie tolimesnes ir kitose šalyse mažiau „paklausias“ skandinavų, italų, ispanų, turkų ar japonų.

„Man patinka, kaip į užsienio kalbų mokėjimą žiūri Šiaurės šalių gyventojai, pavyzdžiui, suomiai. Jie sako: mes žinome, jog niekas nesimokys suomių kalbos tam, kad galėtų su mumis bendrauti, todėl stengiamės išmokti kuo daugiau užsienio kalbų. Mokėti anglų, vokiečių, prancūzų ir dar, pavyzdžiui, italų jiems neatrodo kažkoks ypatingas ir nepasiekiamas išsilavinimo lygis. Norėtųsi, kad lietuviai taip pat mokytųsi kuo daugiau užsienio kalbų, kad galėtų laisvai bendrauti, nes europiečiai mūsų kalbos masiškai, deja, tikrai nesimokys“, – teigia Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė Jurgita Melaikienė.

Vis dėlto Lietuvos žmonių daugiakalbystė didėja. 2011 m. gyventojų surašymas rodo, kad nuo 2001 iki 2011 m. gyventojų, mokančių daugiau nei dvi kalbas, padaugėjo šešiais procentais, o tų, kurie, be gimtosios, nemoka nė vienos kitos kalbos, sumažėjo devyniais procentais. Eurobarometro duomenys turėtų dar labiau džiuginti: pagal 2012 m. atliktas apklausas, Lietuvos gyventojai, be gimtosios, moka daugiau kalbų nei vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. Bent vieną kalbą, be gimtosios, nurodė mokantys 92 proc. Lietuvos gyventojų (ES – 54 proc.), dvi – atitinkamai 52 ir 25 proc., tris – 18 ir 10 proc. Nė vienos kitos kalbos Lietuvoje nemoka tik 8 proc. žmonių, o Europos Sąjungoje – 46 proc.

Tačiau ar statistinė mūsų daugiakalbystė yra tai, kuo galime didžiuotis ir dėl ko jaustis pranašesni kitų europiečių atžvilgiu? Už šiokį tokį vienos ar kelių svetimų kalbų supratimą dažnas turėtų būti dėkingas geopolitinei šalies situacijai, keliomis kalbomis klegėjusiam vaikystės kiemui, bet tik ne asmeninėms intelektinėms pastangoms. Sovietiniais metais rusų kalba ironiškai vadinta antrąja gimtąja – ji skambėjo visur ir būtų sulindusi į galvas net jos nesimokant. Prie „savaime išmokstamų“ buvo ir lenkų kalba, mat kai kuriuose šalies regionuose buvo galimybė matyti Lenkijos televiziją, tuomet laikytą langu į pasaulį, įsigyti lenkiškų žurnalų. Iš čia – nemažos dalies vyresnio amžiaus žmonių kalbų mokėjimas, dažnai neperžengiantis buitinio lygmens.

„Lietuvos daugiakalbystė yra ribota, palyginti su Europos Sąjunga. Eurobarometro duomenimis, anglų kalbą moka tiek pat Lietuvos gyventojų, kiek vidutiniškai ES valstybėse (38 proc.), tačiau prancūzų, ispanų kalbų lietuviai nemoka. Vis dar išsiskiriame rusų kalbos mokėjimu“, – komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Vilma Bačkiūtė.

Prancūzų kalbą Europos Sąjungoje moka vidutiniškai 12 proc., Lietuvoje – 3 proc. gyventojų, ispanų – atitinkamai 7 ir 1 proc.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrus naujoms profesinėms, akademinėms, verslo galimybėms, tikėtasi didesnio dėmesio bent jau didžiosioms Europos kalboms. Tačiau noras jų mokytis išliko toks pat menkas, o kai kur ir apskritai nunyko: vokiečių, prancūzų kalbų mokytojams kai kuriose mokyklose nebeliko darbo, jiems teko profesiškai persiorientuoti. Anglų kalba liko praktiškai be konkurenčių, išskyrus rusų.

„Natūralu, juk anglų kalba yra viena populiariausių pasaulyje, ja galima susikalbėti įvairiose šalyse, jos labai daug aplinkui – žiniasklaidoje, reklamose, socialiniuose tinkluose, technologiniuose dalykuose. Jaunimas vartoja vadinamąjį anglišką slengą, įvairius posakius, trumpinius ir pan. Trečia pagal populiarumą yra vokiečių kalba, o prancūzų stipri tik kai kuriuose regionuose, kur jos mokoma nuo seno, yra gerų ir motyvuotų mokytojų, pavyzdžiui, Alytuje. Kitur ji labai sunkiai skinasi kelią, galbūt dėl paplitusios nuomonės, kad prancūzų kalba labai sunkiai išmokstama“, – svarsto J.Melaikienė.

Retesnių kalbų lietuviai dažniausiai imasi atsiradus konkretiems darbo pasiūlymams, verslo galimybėms, tai yra skatinami motyvacijos.

Labai ryškus atotrūkis, Eurobarometro duomenimis, tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių rusų kalbos mokėjimo. Mūsų šalyje ją moka 80 proc., ES – tik 5 proc. gyventojų. Vyresnės kartos rusakalbystės priežastys visiems suprantamos, tačiau pastarųjų dešimtmečių tendencija turbūt neatitiko logiškai išmąstytų lūkesčių: mes, beje, kaip ir latviai bei estai, manome, kad rusų kalba po anglų yra reikalingiausia. Kitiems ES gyventojams taip neatrodo. Prisirišimą prie rusų kalbos lemia ir bendra kalbinė erdvė palyginti netolimoje praeityje, vyresnė kartos įtaka.

„Kai mokytojų paklausiu, kodėl vaikai kaip antrą užsienio kalbą labai dažnai pasirenka rusų, vienas iš argumentų būna tas, kad tėvai puikiai moka šią kalbą ir galės vaikams padėti jos mokytis. Tačiau tikriausiai nebeužtenka laiko ir dėmesio, tad ją perprasti darosi vis sunkiau. Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ originalo kalba šiuolaikiniai mokiniai, besimokantys rusų kalbos tik mokykloje, jau nebeperskaitytų“, – neabejoja J.Melaikienė, pabrėždama, kad situacija visiškai kitokia ten, kur aplinka yra rusakalbė, tėvai kalba rusiškai ir pan.

Vis dėlto modernioje investicinėje aplinkoje vien anglų ir rusų kalbų – per maža, net jeigu jos mokamos tobulai. Naujų karjeros galimybių siūlo vis tvirtėjantis Lietuvos ryšys su Šiaurės šalimis. Tačiau norint pasinaudoti šiomis galimybėmis, be įprastinių užsienio kalbų, būtina mokėti bent vieną Šiaurės kalbą – suomių, švedų, norvegų ar danų. Motyvacija jų mokytis – iškalbinga: Šiaurės kalbomis šnekantys darbuotojai vidutiniškai gauna 50 proc. darbo rinkos vidurkį viršijantį atlyginimą.

„Valstybiškai Lietuva siekia viešinti Šiaurės šalių kalbų mokėjimo poreikį ir galimybes įsidarbinti Lietuvoje esančiuose ir kuriamuose paslaugų centruose bei skatinti visuomenę ir vyresnių klasių mokinius mokytis šių kalbų, – teigia V.Bačkiūtė, primindama, kad šios nuostatos apibrėžtos  memorandume dėl Šiaurės šalių kalbų. – Jei Lietuva siekia efektyvesnio bendradarbiavimo su ES valstybėmis, vertėtų mokytis vokiečių kalbos (ją vartoja 16 proc. ES gyventojų), italų ir anglų (13 proc.), prancūzų (12 proc.), ispanų ir lenkų (8 proc.). Jei siekiame glaudesnių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, verta mokytis latvių, estų, rusų ir lenkų kalbų. Valstybei, beje, visada naudinga jos piliečių kalbinė įvairovė. Tautinės mažumos ir migrantai smarkiai prisideda prie šalies kalbinio, o kartu ir ekonominio, kultūrinio bei politinio potencialo.“

Kai kurios valstybės ekonominę užsienio kalbų mokėjimo naudą bando įvertinti pinigine išraiška. Tarkim, Jungtinė Karalystė pripažįsta, kad valstybė praranda tokias dideles rinkas, kaip Brazilija ir Rusija, nemokėdama ispanų ir rusų kalbų. Kardifo verslo mokyklos profesoriaus Jameso Foremano Pecko tyrimas atskleidė, kad dėl užsienio kalbų nemokėjimo Didžiosios Britanijos ekonomika kasmet praranda 48 mlrd. svarų sterlingų (67 mlrd. eurų), arba 3,5 proc. šalies BVP.

Jūratė Kiliulienė

 

 

Aktualusis interviu

 

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto dėstytojas istorijos m. dr. Norbertas Černiauskas.

 

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvoje buvo akcentuojamas užsienio kalbų mokėjimas? Ar apskritai būta poreikio kalbėti svetimomis kalbomis?

N.Č.: Užsienio kalbų mokymasis, paplitimas ir savotiškos mados yra neatsiejamas modernėjančios visuomenės atributas, sietinas su visuotinio raštingumo ir švietimo paplitimu, didėjančiu tarptautiniu bendravimu politikos, mokslo, verslo srityse, kultūriniais mainais. Žinia, modernėjimo procesai Lietuvoje didžiausią spartą įgavo nepriklausomybės (1918–1940) metais – taigi šiais metais galime fiksuoti ir aiškias užsienio kalbų mokymosi bei vartojimo tendencijas, madas.

Iki 1918 m. užsienio kalbų mokytasi ir mokėta gana nedaug, nes ir pačių besimokančiųjų būta ne itin gausu. Populiariausios užsienio kalbos buvo vokiečių, rusų ir lotynų, taip pat prancūzų kalba. Platesnėje gyventojų masėje šiek tiek daugiau mokėta rusiškai ir lenkiškai (ypač atskiruose regionuose) – tai kaip tam tikra istorinė, administracinio aparato ar kariuomenės aplinkoje paplitusi tradicija. Žinoma, didelė Lietuvos gyventojų dalis kalbėjo ir jidiš kalba, nes ši jiems buvo gimtoji.

VEIDAS: Šiais laikais kaip pirmoji užsienio kalba mokyklose vienareikšmiškai pasirenkama anglų. O kokios „mados“ buvo prieškario švietimo įstaigose?

N.Č.: Po nepriklausomybės paskelbimo, plečiantis lietuviškajai švietimo sistemai, itin plito ir ilgą laiką populiariausia kalba buvo vokiečių, vis mažiau mokytasi lotynų kalbos (vyko daug diskusijų dėl šios kalbos praktiškumo ir reikalingumo), antrą poziciją užėmė prancūzų kalba, po jos ėjo anglų ir rusų kalbos. Gimnazijų mokymo programose įteisinta viena privaloma užsienio kalba (gimnazijos pačios ją pasirinkdavo), kuriai buvo skiriamos keturios penkios savaitinės pamokos. Po 1923 m. švietimo reformos, atsižvelgiant į gimnazijos profilį (humanitarinį ar realinį), buvo mokomasi vienos privalomos ir vienos dviejų pasirenkamų kalbų. Apskritai trečiojo dešimtmečio Lietuvos mokyklų programose būta šių užsienio kalbų mokymosi: vokiečių, lotynų, prancūzų, anglų, rusų, lenkų ir senosios graikų.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU), be minėtų kalbų, įvairiuose fakultetuose ir programose dar kartais mokytasi hebrajų, arabų, italų ar švedų kalbų. Vienu pagrindinių universitetinio išsilavinimo akcentų išliko lotynų kalba. O štai Šiaulių prekybos institute daugiausia mokytasi vokiečių ir anglų kalbų – tai iš esmės atitiko pagrindines Lietuvos prekybos (eksporto) kryptis.

Aukštosiose mokyklose siekta, kad studentas svetima kalba galėtų laisvai skaityti mokslinius tekstus, literatūrą. 1932 m. atlikus VDU studentų apklausą paaiškėjo, kad daugiausiai jų moka vokiečių kalbą (2579), rusų (2383), lenkų (1087), hebrajų (733), jidiš (642), anglų (522), prancūzų (373), lotynų (309), latvių (126), esperanto (30), senąją graikų (18), italų (12), čekų (9) ir t.t (ispaniškai mokėjo tik vienas studentas). Šią statistiką lėmė ir pačių studentų tautybė, kultūrinė ir istorinė patirtis, o ne tik vienos ar kitos kalbos išmokimas mokykloje. Nepaisant to, iš šių skaičių galime nustatyti ir bendrąsias užsienio kalbų paplitimo tarp išsilavinusių Lietuvos gyventojų tendencijas.

Padėtis pasikeitė po 1936 m. švietimo reformos: tiek dėl politinių peripetijų (ypač dėl Vokietijos agresyvėjančios politikos Lietuvos atžvilgiu), tiek dėl kitų priežasčių pagrindine Lietuvos gimnazijose mokoma užsienio kalba tapo prancūzų (visose klasėse – nuo trijų iki šešių pamokų per savaitę), o antra – vokiečių arba anglų (3–5 pamokos per savaitę vyresnėse klasėse). Lotynų kalba dėstyta tik humanitarinio pobūdžio mokyklose (4–5 pamokos vyresnėse klasėse.). Mokytasi dažniausiai iš vadovėlių, kurie nebuvo pritaikyti Lietuvos sąlygoms (paprastai buvo skirti mokomosios kalbos šalies mokykloms), todėl mūsų mokytojai itin troško Lietuvai pritaikytų užsienio kalbų vadovėlių. Mokymosi procesas dažniausiai sietas su šalies, kuriai atstovauja mokoma kalba, kultūros, tradicijų ir istorijos pažinimu, o ne, pavyzdžiui, kasdieniu bendravimu.

VEIDAS: Koks buvo visuomenės poreikis mokėti užsienio kalbų, kiek jų vartota viešojoje erdvėje? Ar svetimos kalbos mokėjimas buvo pranašumas siekiant karjeros valstybės tarnyboje?

N.Č.: Kalbų mokytasi ne tik mokyklose, bet ir įvairiuose privačiuose kursuose. Jų mokytis skatino įvairios draugijos atskirų šalių kultūroms pažinti (anglų mylėtojų, lietuvių–prancūzų, esperantininkų sąjunga). Manytina, kad juose savo žinias daugiausia tobulino esami ar būsimi mokytojai (jų trūko), studentai. 1926 m. Lietuvoje atsiradus radijui jo bangomis transliuotos įvairios užsienio kalbų pamokėlės (vokiečių, prancūzų, anglų ar net esperanto).

Lietuvos politinis, mokslo ir meno elitas (apie kelis šimtus žmonių) užseinio kalbas mokėjo gerai, nes iš esmės beveik visi baigė (dar iki nepriklausomybės) užsienio universitetus (savasis, kaip žinome, buvo uždarytas) – Maskvoje, Sankt Peterburge ar Fribūre. Žinoma, galime daryti prielaidą, kad baigusieji Fribūro universitetą labiau mokėjo Vakarų Europos kalbas.

Tarpukario Lietuvos valdininkams užsienio kalbos mokėjimo cenzo nebūta, nebent tai buvo aukščiausių institucijų (Užsienio reikalų ministerijos) atstovai. Užsienio kalbos vartojimas viešojoje erdvėje dažniausiai buvo susijęs su ten gyvenančių tautinių grupių interesais: Kaune būta trikalbių gatvių lentelių, Ukmergės burmistras atskirus „parėdymus“ leisdavo trimis kalbomis ir panašiai. Kitais atvejais „tikras“ užsienio kalbas labiau vartodavo mokslininkai, diplomatai ir atsirandančio verslo elito atstovai.

Kaip mūsiškiai užsienio kalbas mokėjo ir kiek tų mokančiųjų spėjo parengti sparčiai auganti mūsų šalies švietimo sistema, pasakyti sunku, tačiau žinoma, kad partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953) tarpukariu išaugusi ir išauklėta karta (partizanai) pagal galimybes klausydavosi įvairių užsienio radijo stočių, transliuojamų iš Vakarų Europos. Iš to, kad pogrindžio spaudoje būta neblogų politinių apžvalgų (pagal girdėtų radijo programų informaciją), matyti, jog mokančiųjų užsienio kalbas tarp vidurinės klasės žmonių tikrai buvo.

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. As As rašo:

    Tik noretusi paklausti ar Brazilai netycia nekalba portugaliskai?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...