Jeigu NATO teks ginklu patvirtinti Ukrainai duotas teritorinio vientisumo garantijas, Lietuvai, kaip Aljanso narei ir kaip artimai Kijevo draugei, gali tekti vienu ar kitu būdu kariauti dėl Krymo.

Maidano revoliucija nugalėjo, Ukrainos jėgos struktūros perėjo į tautos pusę, tad pilietinio karo tikimybė didžiausioje Europos valstybėje sparčiai artėja prie nulio. Užtai visiškai ne nulinė tampa karinio konflikto su Rusija tikimybė Kryme, kuriame gyvenantys rusakalbiai (daugiausia sovietinės ir rusiškos kariuomenių veteranai bei jų šeimų nariai) rodo atvirą priešiškumą naujajai revoliucinei Kijevo valdžiai. Praėjusį ketvirtadienį Krymo autonominės respublikos valdžios pastatus užėmė ginkluoti žmonės, labai panašūs į Rusijos specialiosios paskirties dalinių karius, buvo nuleistos Ukrainos ir vietoje jų iškeltos Rusijos vėliavos. Stiprios savos kariuomenės neturinčios Ukrainos vyriausybė kreipėsi į NATO, prašydama apginti nuo Rusijos ir užtikrinti jos teritorinį vientisumą.
Dar prieš pusmetį toks tekstas būtų skambėjęs kaip išgalvotas kokių nors NATO taikos įvedimo pratybų scenarijus. Tačiau praėjusią savaitę jis tapo tikrove: atvykęs į NATO gynybos ministrų pasitarimą Briuselyje Ukrainos pirmasis gynybos viceministras Oleksandras Olijnykas tiesiai paprašė Aljanso paramos, užtikrinant šalies teritorinį vientisumą Kryme.
NATO atsakė teigiamai: „Suvereni, nepriklausoma ir stabili Ukraina, tvirtai įsipareigojusi demokratijai ir įstatymo valdžiai, yra esminis euroatlantinio saugumo veiksnys. Atsižvelgdamos į Chartiją dėl ypatingos NATO ir Ukrainos partnerystės, NATO narės nuosekliai rems Ukrainos suverenumą ir nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, demokratinę raidą ir sienų neliečiamumo principą, kaip esminius saugumą ir stabilumą užtikrinančius veiksnius tiek Vidurio ir Rytų Europoje, tiek visame Europos žemyne.“
Įsiskaitykit – Aljansas pareiškia, kad nuo Ukrainos nepriklausomybės ir teritorijos neliečiamumo priklauso ir viso Europos žemyno, ir transatlantinis saugumas. Žiūrint ne formaliai, bet iš esmės, ketvirtadienio popietę NATO įsipareigojo apginti Ukrainą. Nepamenu, kada prieš tai NATO yra dariusi panašaus rūstumo pareiškimą, liečiantį Europos reikalus. Dėl Gruzijos 2008-aisiais tikrai nieko bent panašiai griežto nebuvo, kalbėta apie ugnies nutraukimą, humanitarinę pagalbą, pasekmes regioniniam saugumui, pagalbą Gruzijos atsikūrimui. Bet jau ~post factum~, kai Rusijos okupacinės pajėgos stovėjo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.
Panašių išankstinių NATO perspėjimų girdėjome nebent prieš pusantro dešimtmečio, dėl karo grėsmės buvusioje Jugoslavijoje. Kai serbai, tikėdamiesi, kad Rusija juos apgins, NATO perspėjimų neišgirdo, atskrido sparnuotosios raketos ir bombonešiai.
Priežastys, kodėl NATO prabilo taip griežtai, yra kelios. Pirmiausia po 2008 m. Rusijos agresijos Gruzijoje tiek Europos, tiek Amerikos požiūris į Kremlių smarkiai pasikeitė, imta suvokti, kad agresyvi Vladimiro Putino retorika nėra vien retorika, – naftos ir dujų pinigų pertekęs caras prarado tikrovės jausmą. Per nuo to karo prabėgusį penkmetį Vakarų priklausomybė nuo Rusijos naftos ir dujų gerokai sumenko, atitinkamai sumenko ir Rusijos pajamos iš bene vienintelio stabilaus eksporto produkto.
Antra, po falsifikuotų Rusijos Dūmos ir prezidento rinkimų, kai už V.Putino kišeninę partiją buvo paduota iki 146 proc. rinkėjų balsų, Kremliaus režimas Vakarų akyse prarado savo legitimumą. Dabar tai tiesiog faktinis teritorijos administratorius, o ne teisėtai išrinktas Rusijos tautos atstovas. Menkstant legitimumui, stiprėjantis režimo agresyvumas kelia suprantamą nerimą NATO, kaip pagrindiniam saugumo garantui Europoje. Pastarojoje Miuncheno saugumo konferencijoje visas NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno pranešimas buvo skirtas vien Rusijai.
Trečia, galimas dalykas, svarbiausia griežtos NATO reakcijos priežastis – net trys itin svarbios Aljanso narės turi tiesioginių įsipareigojimų ar gyvybinių interesų Kryme. Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija kartu su Rusija yra Ukrainos saugumo ir teritorinio vientisumo garantės mainais į branduolinio ginklo atsisakymą 1994 m. Budapešto sutartimi. Ir nors Rusija neretai leidžia sau pamiršti savo pačios tarptautinius įsipareigojimus, amerikiečiai ir britai sau to leisti negali, nes didžios valstybės tik tol yra didžios, kol laikosi savo duoto žodžio. Britanijai ir Prancūzijai 1939-aisiais, žlugus Lenkijai, būtų buvę itin paprasta ir naudinga pamiršti jai duotas saugumo garantijas ir sudaryti taiką su hitlerine Vokietija. Bet jos pasirinko kariauti toliau, nes kitaip niekas niekada nebebūtų sudarinėję su jomis sąjungų bei sutarčių.
Žinoma, kariauti su Rusija niekas nenori, NATO pajėgų Europoje vadas generolas Philipas M.Breedlove sako, kad Aljansas šiuo metu neturi plano, kaip reikėtų karine jėga reaguoti į įvykius Ukrainoje. Todėl visi siekia, kad konfliktas Kryme būtų išspręstas taikiai. Tačiau reakcija gali būti ne vien tik karinė ir ne vien tik Ukrainoje. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry nurodė, jog Kremlius „neturi turėti jokių abejonių, kad bet koks karinis įsikišimas, pažeidžiantis Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą, taps milžiniška, pražūtinga klaida ir kainuos Rusijai itin brangiai“.
Infliacijai graužiant Rusijos ir kitų jos sąjunginių Muitų sąjungos šalių valiutas, ekonominės sankcijos Kremliui gali smogti smarkiau už bombas. Juoba kad Kryme pagal Viktoro Janukovyčiaus ir V.Putino susitarimą bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas irgi nori valgyti. Ir gerti. O pagrindinis gėlo vandens šaltinis Kryme yra per Ukrainą tekanti Dniepro upė, vanduo iš kurios paduodamas į Krymą specialiu kanalu, o šį bet kada galima atjungti.
Tai, kad NATO, kaip visuma, neturi karinių veiksmų Kryme plano, nereiškia, jog tokio plano neturi kuri nors atskira narė, pavyzdžiui, Turkija, turinti didžiausias po JAV karines pajėgas Aljanse ir savo laivynu dominuojanti Juodojoje jūroje. Krymas – kadaise Rusijos imperijos jėga nuo Turkijos atplėšta teritorija, Krymo totoriai, sudarantys apie 40 proc. pusiasalio gyventojų, turkams yra saviškiai ne vien pagal tikėjimą. Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu paskelbė, kad Krymas yra sudėtinė Ukrainos teritorijos dalis, svarbi Turkijai kaip durys į Ukrainą, taip pat – dėl Turkijos istorinių ryšių bei ten gyvenančių Krymo totorių.
Patys Krymo totoriai yra labai sutelkta politinė (ir ne tik politinė) jėga, nuo seno tvirtai remianti demokratinę Ukrainos valdžią ir turinti kruvinų istorinių sąskaitų su rusais bei sovietų valdžia.
Galbūt todėl Rusija, nors atvirai žvangina ginklais, kol kas nedrįsta atvirai oficialiu lygmeniu paremti Krymo separatizmo, nors akivaizdu, kad V.Putinas labai norėtų, pralaimėdamas Ukrainą, atsiplėšti sau nors gabaliuką.

Aljansas pareiškė, kad nuo Ukrainos nepriklausomybės ir teritorijos neliečiamumo priklauso viso Europos žemyno ir transatlantinis saugumas. Taigi NATO įsipareigojo apginti Ukrainą.