2013 Rugsėjo 02

Petras Baršauskas

Lietuva vis dar nežino, kokių specialistų jai reikia

veidas.lt


Kokios Lietuvos švietimo sistemos ir aukštojo mokslo perspektyvos? Apie tai kalbamės su Kauno technologijos universiteto rektoriumi prof. habil. dr. Petru Baršausku.

VEIDAS: Ar Lietuvos švietimo sistema, jūsų nuomone, pažangi vertinant visos Europos kontekste?
P.B.: Esu gana kritiškas valdžios ir nevykusių pokyčių atžvilgiu, bet mūsų sistemos išeiviai be vargo pritampa bet kokioje geriausių pasaulio universitetų studijų pakopoje. Kembridže studijuoja 78 lietuviai – 60 bakalaurų, 18 magistrų ir doktorantų, grupelė lietuvių mokosi Masačusetso technologijų institute. Kiekvienoje garsioje mokykloje rasime lietuvių, kurie pagrindus gavo Lietuvoje. Vadinasi, mūsų sistema nėra bloga, bet ją reikia tobulinti. Tiems, kurie nori mokytis ir gauti žinių, visi jos lygiai tinka, o nenorintys arba siekiantys tik diplomo gali nesunkiai sutvarkyti ir šiuos reikalus.
VEIDAS: Ar per 23 metus Lietuvoje įvykę švietimo sistemos pokyčiai visada buvo teigiami?
P.B.: Sprendimus kritikuoti galima visada, bet mūsų visuomenėje ką nors padaryti nėra lengva, todėl pasitaikė lūžių, kai buvo galima pasielgti kur kas geriau. Labiausiai trūko aiškios strategijos, ko Lietuvai reikia siekti, nes dešinieji nuolat traukė į vieną pusę, kairieji – į priešingą. Pavyzdžiui, pastangos kuo anksčiau moksleivius paskatinti galvoti apie savo ateitį buvo geros, bet problemų neišsprendė. Profiliavimas įvarė vaikus į kampą, kai jie, 11–12 klasėje persigalvoję, jau nieko nebegali padaryti. Mums reikia sistemos, suteikiančios galimybę pakeisti sprendimą, todėl bandėme taisyti šią bėdą siūlydami papildomą matematikos egzaminą.
VEIDAS: O kurių valdančiųjų sprendimai švietimo sistemai buvo naudingiausi?
P.B.: Praėjusios Vyriausybės, nes ji pasiryžo radikaliems pokyčiams, apie kuriuos kalbėta dešimt metų. Žinoma, kaip jai pavyko pasiekti rezultatų, jau kitas klausimas, bet liūnas pagaliau sujudėjo. Dauguma kritikuoja krepšelių sistemą, tačiau bent jau pabandyta skatinti konkurenciją tarp universitetų, keisti finansavimo tvarką.
Prieš rinkimus nerimo pasėjo kairiųjų, kurie buvo pasiryžę keisti viską iš esmės, retorika. Tobulinti sistemą yra šauni iniciatyva, bet keisti viską, vien iš principo, kad pirmtakai elgėsi kitaip, – bėda. Laimei, dabar viskas pasikeitė.
Vis dėlto ir toliau delsiama priimti sprendimus. Didelį proveržį sistemoje padarytų leidimas universitetams patiems valdyti savo turtą, kaip pasielgė estai, dabar demonstruojantys gerus rezultatus. Ministerija universitetų turto infrastruktūrai išleidžia daug pinigų, kuriuos būtų galima panaudoti mokslui ir studijoms. Ministras ir viceministras nerimauja, kad universitetams leidus valdyti savo turtą šis esą būtų išvogtas, bet negi ministerijoje neatsiras kam jo išgraibstyti? Juk gyvename toje pačioje visuomenėje. Žinoma, kontrolės reikia, bet turime judėti pirmyn.
VEIDAS: Minėjote, kad tarsi ir nemažai lietuvių įstoja į geriausius pasaulio universitetus. O kuri mūsų švietimo sistemos grandis silpniausia?
P.B.: Bendroji sistema nėra bloga, bet norėčiau, kad sustiprėtų magistrantūros ir doktorantūros studijos, nes daug genialių mūsų žmonių jų važiuoja mokytis į JAV, Vakarų Europą. Anksčiau tai buvo suprantama, nes technologinė bazė buvo silpnesnė, bet valstybės investicijos lėmė fantastišką šuolį mokslo srityje, todėl dabar universitetai turi pasinaudoti infrastruktūra ir galimybėmis.
VEIDAS: Kadangi universitetai turi eksperimentinę, laboratorinę bazę, kada pagaliau įvyks proveržis universitetų ir verslo bendradarbiavimo srityje ar universitetams patiems steigiant verslo įmones?
P.B.: Vadovaudamas KTU nesusirgau nuo viruso, kad mums viskas sekasi puikiai, bet čia susikūrė startuoliai, net 22 įmonės per 12 mėnesių. Nelaukėme, kol atsiras mokslo slėnis, supratome, kad aparatūrą nusipirkti lengva, pastatą pastatyti irgi nesunku, bet mokslo mintį komercializuoti nuo idėjos iki produkto ar įmonės nėra paprasta, reikia kurti turinį. Pavienių židinukų, už kurių galima kabintis, Lietuvoje jau yra, tad jei kiti universitetai taip pat dirbs kryptingai, turime šansą, kad tikrų įmonių atsiras ir jų daugės. Žinoma, į šį procesą turi įsitraukti ir verslas. Bet kol susidarys kritinė masė, reikia bent kelerių metų laiko.
Pavyzdžiui, anksčiau per “Erasmus” mainų programą galėjome studentus išsiųsti mokytis svetur, bet pas mus niekas neatvažiuodavo. Reikėjo ambasadorių, kurie sugrįžę namo papasakotų įspūdžius apie studijas Lietuvoje. Panašiai ir verslas: anksčiau paburnodavo, kad universitetas rengia tik teoretikus, o šiandien jau atsiranda įmonių, kurios pačios ateina į universitetą kviesti studentų. Jaučiame lyg abipusį atsigavimą, todėl šią akimirką reikia išnaudoti.
VEIDAS: Ar verslas jau supranta, kad universitetas studentų nemoko vien amato?
P.B.: Dažnai nesusikalbame su verslu ir pramone dėl pernelyg primityvaus požiūrio. Jei jiems reikia žmogaus, kuris dirbtų prie konvejerio, visai nesvarbu, kad jis mokėsi filosofijos ir tapo asmenybe. Jei verslas nori žmogaus tik darbo vietai užimti, turi kreiptis į profesinio rengimo mokyklas, kolegijas, o jei ieško kūrybingo darbuotojo, kuris dar sukurtų darbo vietą ir pats nuolat tobulėtų, tokį gali rasti universitete. Žinoma, jei darbdavys norės specifinių įgūdžių, pats turės jų išmokyti, bet ir Japonijoje plataus profilio specialistas, baigęs universitetą, dar dvejus metus įmonėje rengiamas darbo vietai.
Be abejo, praktinės ir teorinės žinios turi būti subalansuotos, bet universiteto misija yra platesnė, nei vien rengti žmones darbo rinkai. Laimei, rimti verslininkai mūsų misiją jau supranta.
VEIDAS: Lietuvoje jau verda diskusijos, ar ne per daug žmonių dabar siekia aukštojo mokslo diplomo. Kaip jūs manote?
P.B.: Turime pripažinti, kad universitetas lavina žmogų, išugdo plataus profilio specialistą. Kita vertus, aukštasis išsilavinimas nėra būtinas visiems, reikia pripažinti, ne visi ir gali studijuoti.
Gaila, bet maždaug pusė studentų vis dar mokosi tik dėl diplomo, nors pamažu ir jų požiūris keičiasi. Vis daugiau žmonių supranta, kad diplomas šiandien nieko nereiškia, naujovių amžiuje žinias reikia nuolat dvigubinti ir trigubinti.
VEIDAS: Kokia pagal stojančiųjų skaičių būtų tinkama mokesčio už aukštąjį mokslą sistema Lietuvoje, gal verta pritaikyti kitos Europos šalies patirtį?
P.B.: Stojančiųjų į aukštąsias dalis procentais prilygsta Europos vidurkiui, bet Lietuvoje didelę dalį sudaro mokamos studijos. Tad galima klausti, ar valstybė skiria pakankamą paramą. Pavyzdžiui, estai šiemet pabandė įvesti 100 proc. nemokamą aukštąjį mokslą. Tačiau aš nesu tokios sistemos šalininkas, nes kai už mokslą mokėti nereikia, atsainesnis būna ir besimokančiojo požiūris.
Mes su Švietimo ministerija skaičiavome, ar būtų galima taikyti nedidelį mokestį už mokslą visiems, o kitą studijų kainos dalį remtų valstybė. Vis dėlto būčiau atsargus, nes tokiu atveju reikia aiškaus Vyriausybės strateginio valdymo. Būtina tiksliai žinoti, kiek ir kokių specialistų reikia valstybei.
Aišku, tam tikri studijų vietų apribojimai egzistuoja ir šiandien, bet kvotas derėtų nustatyti atsakingai, remiantis daugiamete analize. Reikia pripažinti, kad vis dar vyrauja praktika savi – saviems, draugai – draugams, kas turi skvarbesnių ryšių Seime ar Vyriausybėje, toms kryptims ir skiriama lėšų. Todėl jei mažintume mokamų vietų skaičių, reikėtų stiprinti strateginį valdymą, panaikinti interesų įtaką, sukurti objektyvią sistemą, o tai padaryti nėra paprasta.
Išsamiai analizei padėtų įsidarbinamumo duomenys, juos kaip rodiklį naudoja geriausi pasaulio universitetai, tačiau vis negaliu jų išsiprašyti iš Švietimo ministerijos.
VEIDAS: Lietuvoje vis ieškoma, kas galėtų atsakyti į klausimą, kokios specialybės bus paklausios po penkerių metų, ir pagal tai būtų daromi valstybiniai užsakymai. Bet ar Švietimo ir mokslo ministerija tam pajėgi? Ir kas būtų, jei po penkerių metų paaiškėtų, kad jos prognozės buvo visiškai klaidingos?
P.B.: Todėl ir kalbu apie daugiamečių, o ne vienkartinių tyrimų poreikį. Šių metų duomenys atskleidė rinkos įtaką stojančiųjų pasirinkimui: 3,5 proc. daugiau abiturientų pasirinko technologines studijas. Žinoma, lazdos perlenkti nereikia, bet pasirenkančiųjų sudėtingesnius ir brangesnius mokslus daugėja, vadinasi, visuomenė sveiksta, žmonės analizuoja, kokios perspektyvos laukia, kokių specialybių ir žinių reikės ateityje. Vis dėlto poreikį atskleisti gali tik tyrimai, kurie nėra sudėtingi: tai įsidarbinamumo galimybės bei reprezentatyvi darbdavių, jaunimo ir tėvų apklausa. Radus bendrą vardiklį ryškėja tendencijos. Deja, Lietuvoje to niekas nedaro, nors ministerija žada.
VEIDAS: Kai viskas taip keičiasi, greitai ima aiškėti, kad Lietuvos mokytojų ir dėstytojų kvalifikacija šlubuoja. Kaip ją būtų galima pakelti?
P.B.: Žinoma, kompetencijos kėlimas – vienas svarbiausių dalykų ir mokytojams, ir dėstytojams. Viskas keičiasi nežmonišku tempu, atsiranda naujų didaktinių sistemų, dėstymo metodų, ką jau kalbėti apie kompiuterines technologijas. Jei mokytojai nesitobulino, nėjo koja kojon su gyvenimu, ką mokinys gali iš jų gauti? Jis pats juos moko.
Žinoma, galima įvesti administracines priemones – testus, kurie duoda šiek tiek naudos, bet vien jų neužtenka. Administracija viena negali suvaldyti tokių dalykų, nes atsiranda interesų įtaka, korupcija. Pavyzdžiui, ISM studentai, mokantys už mokslą didelius pinigus, kelia ir didelius reikalavimus. Reikia abipusių svertų, kurie skatintų tobulėti, bendros traukos.
VEIDAS: Paprastai švietimo srityje daugiausiai kritikos strėlių sulaukia Švietimo ir mokslo ministerija, bet juk ne ji viena dėl visko kalta. Juk kaltės tenka ir mokyklų, kolegijų ar universitetų vadovams, kurių nemaža dalis nenori jokių pokyčių.
P.B.: Šitai ir bandau sakyti: kad mes visi – ir ministerija, ir aukštosios mokyklos, ir rektoriai turime augti. Galiu palyginti, kad anksčiau rektorių konferencijas lydėjo nuolatinė konfrontacija, bet šiandien padėtis gerėja, susikalbėti bandome visi. Vis dėlto neseniai viceministrui sakiau, kad pasigendu gražių kalbų įgyvendinimo ir tęstinumo.
VEIDAS: Rektoriau, jei šiuo metu turėtumėte ketvirtoką, devintoką ir dvyliktoką vaikus, ką jiems patartumėte?
P.B.: Žmogiškai patarčiau nešvaistyti laiko veltui. Jei jie turi mėgstamą veiklą, tegul pamąsto, kaip pavyktų iš jos gyventi. Tegul ne mokykla, o jie patys pabando save profiliuoti, visą laiką savęs klausdami, ko norėtų. Šis klausimas amžinas, jis kamuoja iki pat senatvės. Ne mažiau svarbu nelaužti savęs per jėgą: jei visai neįdomu, tai ir neverta daryti. Mačiau daug tėvų priverstų vaikų, bet pagal specialybę jie niekada nedirbo.
Vyresniesiems patarčiau stebėti gyvenimą ir net žinant, kuo nori būti, rinktis kuo platesnio profilio, tarpdisciplininius dalykus.
VEIDAS: Švietimo srityje paskelbta jau šimtai prognozių iki 2020 ar 2030 metų. Vienos jų apie tai, kad daugybė universitetų išnyks, kitos – apie nuotolines studijas. O kokį scenarijų turite jūs?
P.B.: Dabar vyksta universitetų konkurencinė kova dėl studento. Ji labai gudriai orientuota į ateitį, bet, deja, mūsų universitetai kol kas šito nelabai supranta. Puikus profesorius ir nuotolinis kursas ateityje nebus dalijami lengva ranka. Galiu garantuoti, kad vos prikausčius klientų dėmesį kursai taps mokami. Jau dabar galima formuluoti problemą, kuri ištiks Lietuvą ir kitus kraštus, jei jie neįsės į nuotolinio mokymo traukinį: kaip reikės įvertinti tokius kursus? Sulauki glėbio internetinių kursų su kreditais – turi priimti tęsti studijų ar iškart duoti diplomą?
Apie tai svarstėme ir rektorių konferencijoje, bet reakcija buvo santūri, man pasirodė, kad kai kurie nesupranta, kas mūsų laukia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...