2011 Gruodžio 03

Leningradas: košmaras, trukęs 872 dienas

veidas.lt

Ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusi Annos Reid knyga „Leningradas“ daugelį šokiruos. Šokiruos tikras ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas. Šokiruos ir ši mūsų „Skaitinių“ puslapiuose pateikiama ištrauka.

Leningrado apsiausties aspektas, kurio nėra tradiciniuose sovietiniuose pasakojimuose – nusikaltimai. Tiekimo komisaras Dmitrijus Pavlovas teigia, jog leningradiečiai buvo tokie „dvasingi“, kad negriebė duonos kepalėlių, iškritusių iš artilerijos sviedinio pamušto duonos sunkvežimio, ir „rūpestingai saugojo“ parkų medžius, kad nebūtų kertami malkoms. Jų pavyzdį paneigia „padavėja užsienietė, kuri tvirtina, kad bado stipriai paveiktas žmogus praranda moralę ir tampa grobuonimi“ <…>.
Miestą užplūdo nusikaltimų banga, ypač vagysčių ir nužudymų dėl maisto ir maisto kortelių ir, neabejotinai, kanibalizmo. Dažniausi žiaurūs nusikaltimai – užpuolimai ir apiplėšimai gatvėje. 1941-ųjų gruodžio viduryje Jelena Kochina grįždama iš duonos parduotuvės pamatė jos link bėgantį berniuką, vilkintį vienos miesto amatų mokyklos uniforma. Ji pasitraukė, bet vaikas pagriebė jos duoną ir paspruko, Jelena stovėjo ir nustėrusi žiūrėjo į tuščias savo rankas. Kaimynė namuose išbarė ją, kad neslėpė duonos po paltu. Po keturių dienų Jelenos vyras dėl numestos duonos plutos susipešė su dar vienu berniuku iš amatų mokyklos:
Šiandien (Dima) pasivijo duona pakrautas roges. Keturi ginkluoti sargybiniai ėjo šalia rogių, paskui juos sekė minia ir tarsi pakerėti žiūrėjo į kepalėlius. Dima pėdino su visais. Netoli duonos parduotuvės roges iškrovė. Minia puolė prie tuščių dėžių rinkti sutrupėjusių duonos gabalėlių. Dima rado į sniegą įmintą didelę plutą. Bet berniukas išplėšė plutą jam iš rankų. Tas siaubingas vaikėzas kramtė ją, čepsėjo ir seilėjosi. Dima įsiuto. Nesuvokdamas, ką daro, pačiupo berniuką už apykaklės ir ėmė purtyti. Berniuko galva kaip skudurinės lėlės kratėsi ant plono kaklo. Bet jis užsimerkęs skubėjo kramtyti. „Nebėra, nebėra! Žiūrėk!“ – staiga suriko ir plačiai išsižiojo.
<…> Nors maisto tiekimo nė karto rimtai nesutrikdė, tačiau 1942 m. sausį ir vasarį priartėta prie riaušių, kai nuo ankstyvo ryto eilėse laukę leningradiečiai negaudavo duonos. Sausio mėnesį, vėlai vakare, Dmitrijus Lazarevas nuėjo pasitikti nuo septintos valandos ryto eilėje stovėjusios žmonos. Rado ją stovinčią eilėje šalia parduotuvės Bolšoj prospekte:
Į parduotuvę įleidinėjo po dešimt žmonių. Kaskart, kai naujas dešimtukas būdavo leidžiamas vidun, visi stovintieji už jų stumdavosi į priekį ir bandydavo prasibrauti per duris. Pora milicininkų stengėsi sulaikyti minią. Galų gale jie griebėsi melo, žadėjo, kad žmones įleis vidun, kai tik minia truputėlį atsitrauks. Kai žmonės atsitraukė, jie užrakino parduotuvės duris ir pareiškė, kad visi gali eiti namo. Žmonės šaukė, skundėsi – kai kurie nevalgė jau dvi dienas, kiti turi badaujančių vaikų.
Tvarka įsivyravo tik po to, kai Lazarevas ir dar keli vyrai apėjo aplink parduotuvę ir įtikino vedėją išduoti maisto davinius dar septyniasdešimčiai žmonių. Per dvidešimt septynias sausio dienas NKVD iš viso užfiksavo septyniasdešimt du tokius parduotuvių, vežimų ir rogių „užpuolimus“. Nors kartais plėšikautojai mėtydavo plytas į parduotuvių personalą, dažniausiai nedidelės grupės stovinčiųjų eilėje prasibraudavo už prekystalio, apversdavo roges ar vežimėlius ir pabėgdavo su savo grobiu <…>.
Dažnai pasitaikydavo žmogžudysčių dėl duonos ar maisto kortelių, pirmoje 1942-ųjų pusėje užregistruota 1216 suėmimų. Leningradiečiai bijojo nepažįstamųjų nuošaliose gatvėse, bet NKVD aprašyti atvejai – nužudyti šeimos nariai, kolegos ar kaimynai. Būdingas patetiškas pavyzdys – aštuoniolikmetis kirviu užkapojo du jaunesnius savo brolius, jį suėmė, kai bandė nužudyti motiną. Tardomas paaiškino, kad už menką vagystę neteko darbo, kartu su juo ir maisto kortelių, tad norėjo pasinaudoti brolių kuponais <…>.
Liūdniausiai pagarsėjęs blokados metu siautėjęs nusikaltimas – ir ryškiausias leningradiečių nevilties simptomas – kanibalizmas. Poetė Olga Bergolc pirmą kartą apie jį išgirdo iš draugės psichiatrės:
Neseniai Prendelis papasakojo, kad dažnėja lavonų valgymas. Gegužės mėnesį (1942) jų ligoninė turėjo reikalų su penkiolika atvejų, o balandžio mėnesį su vienuolika. Jis turėjo – ir iki šiol turi – pateikti specialisto nuomonę, ar kanibalai atsako už savo veiksmus, ar ne. Kanibalizmas – faktas. Jis mums papasakojo apie kanibalų porą, kurie pirmiausia suvalgė mažą savo vaiko kūnelį, paskui apgaule prisiviliojo dar tris vaikus, nužudė juos ir suvalgė…
Kol 2004 metais paskelbė milicijos užrašus, liudijimai apie žmogaus mėsos naudojimą maistui buvo anekdotiški: tuo metu leningradiečiai tikėjo gandais apie gatvėse pagrobtus vaikus, dienoraščiuose rašoma apie kūnus be drabužių, nurėžtomis šlaunimis ir sėdmenimis. Harisono Salisbury knygoje „900 dienų“ aprašytas šiurpus atvejis apie porą, viliojančią į skerdykla paverstus namus, po detalesnio patikrinimo paaiškėjo esąs ištrauktas iš Ukrainoje išleisto, tikėtina, nacių propagandos remto romano.
Panašu, kad daugumai žmonių tuo metu kanibalizmas buvo perpasakotos siaubo istorijos, o ne asmeninė patirtis. Geografijos mokytojas Aleksejus Vinokurovas rašė: „Pokrovskaja aikštėje užėjau minią žmonių, tyliai stebinčių negrabiai išmėsinėtą jaunos, apkūnios moters kūną. Kas ir kodėl tai padarė? Ar čia nepaliaujamų gandų apie kanibalizmą įrodymas?“ Kai gana sveika Dmitrijaus Lichačiovo pažįstama negrįžo namo po to, kai išėjo nežinomu adresu mainikauti, jis svarstė, kad ją galėjo nužudyti nelemti prekeiviai, kurie turguje prekiauja neaiškios kilmės maltos mėsos „kotletais“. Nuėjusi į savo fabriką pasiimti atlyginimo Olga Grečina pastebėjo krūvą metalo drožlių prie tekinimo staklių. Ji paklausė, kas atsitiko senajai valytojai, meiliai vadinamai teta Nastia. Kai jai paaiškino, kad Nastia nubausta mirties bausme, ji pamanė, kad žmonės tikriausiai juokauja. „Ne, tai tiesa! Ji suvalgė savo dukterį – paslėpė po lova ir atsipjaudavo jos kūno. Milicija ją nušovė. Šiais laikais nereikia stoti prieš teismą.“
1941-ųjų gruodžio 13 d. ataskaitoje NKVD detaliai informavo miesto valdžią apie pirmuosius devynis „žmogaus mėsos naudojimo maistui“ atvejus. Norėdama pavalgyti pati ir išmaitinti tris vyresniuosius vaikus, motina pasmaugė savo aštuoniolikos mėnesių dukrą; dvidešimt šešerių vyras, atleistas iš padangų fabriko, nužudė ir suvalgė aštuoniolikmetį savo kambario draugą; šaltkalvis (partijos narys) su sūnumi kūju užmušė dvi pabėgėles, jų kūnų dalis slėpė pašiūrėje; bedarbis santechnikas, norėdamas pamaitinti paauglį sūnų ir dukterėčias, nužudė savo žmoną, jos likučius slėpė „Lenenergo“ darbininkų bendrabučio tualetuose <…>.
Milicija gruodžio mėnesį už kanibalizmą suėmė tik dvidešimt šešis žmones, bet sausio mėnesį skaičius išaugo iki 356, o vasarį iki 612. Kovo ir balandžio mėnesiais sumažėjo per pusę, iki 300, gegužės mėnesį vėl šiek tiek padidėjo, o birželį ir liepą staigiai krito. Iki 1942-ųjų gruodžio, kai reiškinys pagaliau išnyko, buvo suimta 2015 „kanibalų“.
Rusų kalboje yra svarbus moralinis skirtumas tarp „lavonų valgymo“ ir „žmonių valgymo“ arba žudymo dėl kanibalizmo. Milicijos nurodomi žudymai šeimose vis dėlto buvo dažnesni (iš 300 suimtų 1942-ųjų balandžio mėnesį tik keturiasdešimt keturi „žmogaus mėsą naudojusiųjų maistui“ buvo žmogžudžiai) <…>. Kanibalizmo rečiau pasitaikydavo miesto centre nei priemiesčiuose. Čia žmonės neturtingesni, prastesnė milicija, daug perpildytų kapinių <…>. Gruodžio 22 d. Novaja Derevnia Serafimovsko kapinėse patruliavę milicininkai sustabdė dvi moteris, nešinas maišais, juose rasti trijų vaikų kūnai. Po tardymo paaiškėjo, kad viena fronte esančio kareivio žmona, o kita – sargo, jos planavo ta mėsa pamaitinti savo pusantrų ir šešiolikos metų dukteris.
Kiti kūnai, kuriuos lengva gauti – iš bado mirusių kolegų ir giminaičių kūnai. Sausio ir vasario mėnesį pasitaikė lavonų valgymo atvejų. „Gegužės pirmosios“ fabrike grupė tame pačiame bendrabutyje gyvenusių vyrų suvalgė bendradarbio kūną. „Lenino“ fabrike darbininkė savo vienuolikmečio sūnaus kūną pasidalijo su draugėmis. Valytoja savo vyro kūną dalijosi su bedarbe kaimyne, viešosios pirties viršininko pavaduotojas ir elektrikas kartu suvalgė mirusį kūriką…

Apie knygą

1941-ieji – metai, amžiams įsirėžę į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) atmintį. Jais prasidėjo negailestingiausia žmonijos istorijoje miesto blokada, nusinešusi per 750 tūkst. gyvybių. Miesto gyventojai susidūrė ne tik su nacių brutalumu, bet ir su pačios bolševikų valdžios abejingumu. Kiekvieną mėnesį mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Badas, prasidėjęs jau pirmaisiais mėnesiais, ir lavonų krūvos, augančios tiesiog gatvėje, tapo kasdienybe. Šimtai suimtųjų, nužudžiusių kaimynus dėl maisto kortelių, net lavonų valgymas nieko nebegalėjo nustebinti. Visi bandė išgyventi. Bet kokia kaina.
Ši knyga – tai tikrasis ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas, kurio niekas taip neiliustruoja, kaip liudininkų prisiminimai. Tai yra išsami didžiausios miestą ištikusios tragedijos istorija kartu su pasakojimais tų, kurie sugebėjo išlikti žmonėmis, kai tai padaryti buvo sunkiausia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...