2012 Vasario 11

Leidėjas Arturas Mickevičius: „Kompiuterių kartai knygų gali nebereikėti“

veidas.lt


Vasario pabaigoje Vilniuje knygos bičiulius kvies Baltijos knygų mugė. Apie tai, kuo šie metai įsiminė leidėjams, kalbamės su „Versus aureus“  leidyklos vadovu savininku Arturu Mickevičiumi.

2011-aisiais Lietuvos leidėjai gyveno kukliai, bet ramiai: ženklesnių persiskirstymų knygų leidybos ir platinimo rinkoje nevyko. Nebent šalyje dominuojanti „Alma littera-Šviesa“ grupė, mažėjant konkurentų apyvartinėms lėšoms, spėjama, santykinai galėjo dar labiau sustiprėti.
O štai 2012-ieji pokyčių gali pateikti: jau vieša paslaptis, kad Lietuvoje savo biurą kuria tarptautinė leidybos kompanija „Paragon“. Tai stambus pasaulinės rinkos žaidėjas, ypač daug dėmesio skiriantis pažintinei laisvalaikio literatūrai bei gausiai iliustruotoms knygoms vaikams. „Paragon“ surinkta būsimų darbuotojų komanda rengiama darbui leidyklos filiale Vokietijoje, iš kurio iki šiol koordinuota kompanijos veikla visoje žemyninėje Europoje.
„Mano įsivaizdavimu, „Paragon“ čia dirbs ne vien lietuviškai rinkai. Mūsų krašte pigiau atsieina iliustruotų knygų maketavimas, jų patikra, patrauklūs spaustuvių paslaugų įkainiai. Jie taps rimtu konkurentu verstinių iliustruotų knygų leidėjams, bet misijos publikuoti lietuvių literatūrą ateiviai veikiausiai nesiims“, – prognozuoja Arturas Mickevičius.
Apgalvotai parinktas ir „Paragon“ žengimo rinkon momentas – nuosmukio pabaigoje, kai šalies ekonominiai rodikliai turi perspektyvą kilti. Panašiu metu 2003-iaisiais, pasibaigus Rusijos krizės padarinių poveikiui, startavo ir paties A.Mickevičiaus įkurta leidykla „Versus aureus“. „Kai su „Vagos“ akcininkais požiūriai į leidybą pradėjo nesutapti, palikau šios leidyklos vadovo kėdę ir savo idėjas nutariau įgyvendinti pats. Tuomet neturėjom ne tik savų kompiuterių, bet ir taburečių. Bet vienas, kitas sėkmingas knygos pavadinimas – ir viskas atsirado“, – prisimena pašnekovas.

Laukia naujų žaidėjų

Pasak pašnekovo, stambios tarptautinės kompanijos noras rizikuoti rodo, kad mūsų leidybos rinka anaiptol nėra beviltiška. „Aišku, tai ne pirmoji užsienio leidykla, bandanti kelti koją Lietuvon: tarkim, „Svajonių knygas“ iš esmės irgi galima vadinti garsiai nesireklamuojančios užsienio įmonės filialu. Būna ir priešingai: skambiai trimituojanti apie savo atėjimą leidykla galiausiai pasirodo susidedanti iš vieno vokiečio, jo žmonos ir virtuvėje stovinčio jų kompiuterio“, – ironizuoja A.Mickevičius. Panašių „virtuvinių“ leidėjų netrūksta ir Lietuvoje.
Tuo metu mažmeninės knygų prekybos rinkoje pokyčių žada naujokas „Sofoklis“. Gedimino prospekte duris atvėrusiame pirmajame Igno Staškevičiaus vadovaujamos įmonės knygyne dauguma leidinių kainuoja pigiau nei priešais stovinčiuose „Vagos“ knygų namuose. Ilgainiui sostinės pirkėjai turėtų pastebėti ir įvertinti šį pranašumą.
Kaip vienintelį prekybos tašką teturintis „Sofoklis“ sugeba pasiūlyti knygų mažesnėmis kainomis? Pasak A.Mickevičiaus, sutarti dėl kainos nuolaidų padeda knygyno siūlomi trumpesni atsiskaitymo terminai: stokodamas apyvartinių lėšų, leidėjas verčiau renkasi litą šiandien, negu du rytoj.
Užtat „Baltų lankų“ knygynus prisijungęs „Pegaso“ tinklas negailestingai diktuoja savo sąlygas. „Patinka mums ar ne, o su stambiausiu knygynų tinklu, generuojančiu didžiausią apyvartą, privalome skaitytis. Būtent didmeniniai ir mažmeniniai platintojai šiandien atsiriekia didžiausią knygos kainos dalį. Jei leidykloje knyga kainuoja 11–12 Lt, knygyne jos kaina peršoks 20 Lt. Todėl esame suinteresuoti skatinti pardavėjų konkurenciją. Greičiausiai ateityje, kai „Sofoklio“ knygynų bus daugiau, kainos tinkluose suvienodės, bet šiandien naudojamės atsivėrusia galimybe“, – neslepia pašnekovas.
„Versus aureus “ baigia atsitiesti po 2009 m. išgyventų dviejų stambių knygų didmenininkų bankrotų. A.Mickevičiaus vadovaujamų leidyklos nuostoliai tuomet buvo patys solidžiausi. „Abi leidyklos buvo atsidūrusios ties išlikimo riba. Mažinome darbuotojų algas, tiek su autoriais, tiek su spaustuvėmis tarėmės dėl mokėjimų atidėjimo. Buvo įtarinėjančiųjų, kad pasinaudodami situacija stengiamės juos apgauti. Tačiau nė vieno neapgavome, nors finansiniai srautai iki šiol tebėra neatkurti“, – teigia A.Mickevičius.

Pražiopsojo Daną Browną

Visi patyrę leidėjai turi knygų, kurias tyliai vadina „klaidelėmis“: žvelgdami iš dabartinės perspektyvos, tokių rankraščių neabejotinai atsisakytų. Dar skaudžiau išgyvenama tuomet, kai galiausiai didelės sėkmės sulaukia projektas, kažkada neapgalvotai perleistas konkurentui. „Pamenu, vienu metu vedėm derybas dėl dviejų garsių knygų – Joanne’s Harris „Šokolado“ ir Dano Browno „Da Vinčio kodo“. Pastarąjį perskaičiau profesionalaus istoriko akimis ir pasibaisėjau, nors įžvalgūs kolegos ragino neieškoti fikcijoje istorinės tiesos. „Šokoladą“ išleidom ir neapsirikom, o „Da Vinčio kodą“ – pražiopsojom. Kai apsigalvojome, buvo per vėlu“, – neslepia pašnekovas.
Leidėjų bendruomenė susivienija tuomet, kai aplinkybės priverčia ginti bendrus interesus, tarkim, lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio tarifą knygoms. Tačiau pasidžiaugti kolegos sėkme šiame versle įstengiama ypač retai – dažniau stengiamasi ją ignoruoti.
„Leidėjai – jautrūs humanitarinės aplinkos žmonės, kartais turintys ir nerealizuotų literatūrinių pretenzijų. Sėkmės ir nesėkmės čia priimamos labai asmeniškai. Greitai kylantys konkurentai kaipmat pradedami įtarinėti arba rusiškais pinigais, arba ryšiais su žydais ir masonais, arba ministerijos durų spardymu. Skundžiamasi autoriams, vertėjams, pažįstamiems žurnalistams ir tos pačios ministerijos klerkams. Tokia šio verslo specifika, kurią ilgainiui išmoksti priimti be nereikalingų emocijų“, – atvirai pripažįsta leidėjas.
Jo nuomone, nereikia romantizuoti knygų leidybos – tai toks pat pelno siekiantis verslas, kaip bet kuris kitas. Vis dėlto šalia pelno yra ir socialinė atsakomybė. Jei vadovėlių užduotyse skaičiuojamos sprogmenų gaminimo formulės, o vaikų knygelėse pateikiami alkoholinių gėrimų gamybos receptai – apie kokias moralines nuostatas dar galima kalbėti? A.Mickevičius ragina pasvarstyti, ar nesama ryšio tarp jaunam skaitytojui skirtų „vampyrinių sagų“ ir padažnėjusių ritualinių savižudybių bei nužudymų. Tie, kurie išleidžia pasaulin tokias vertybes, turėtų jausti atsakomybę.

Ką skaitys kompiuterių karta

„Sofoklio“ knygynas jau siūlo įsigyti elektronines knygų skaitykles. Kaip leidėjas vertina jų perspektyvą? „Skaitmeninių technologijų inovacijoms būdinga greita vartotojų reakcija: arba naujovė prigyja rinkoje, arba ne. Prisiminkime, kaip sparčiai viena kitą keitė duomenų saugojimo laikmenos, kaip žaibiškai išpopuliarėjo nešiojamieji ar planšetiniai kompiuteriai. Tuo tarpu elektroninių skaityklių žygis Europon įtartinai užsitęsė. Pagrindinė problema – autorių teisių suvaldymas elektroninėje erdvėje. Kaip parodė muzikos ir kino produkcijos platintojų patirtis, elektroninėje leidyboje neįmanoma garantuoti autorių teisių apsaugos. Pažvelkite, kiek užsidarė muzikos įrašų parduotuvių ir videonuomos punktų“, – primena A.Mickevičius. Vos spėjo jo vadovaujama leidykla pateikti knygynams naują psichologijos vadovėlį, o nuskenuota knygos kopija kaipmat tapo laisvai prieinama internete.
„Sako – štai užaugs nauja „kompiuterinė“ karta, ir pereisim prie elektroninių knygų. Argi? Atrodo, kad tai kartai knygų apskritai nebereikės, – visą reikalingą informaciją ji bus įpratusi nemokamai ir nebaudžiamai imti iš interneto. Jau šiandien tarp paauglių kiečiausias tas, kuris daugiau visko parsisiunčia nelegaliai“, – tvirtina leidėjas.
Tačiau prisipažįsta nebeatsimenantis, kada pastarąjį kartą buvo atsivertęs popierinį žodyną, žinyną ar enciklopediją. Tokių knygų leidėjai neišvengiamai turės persiorientuoti prie elektroninių versijų, nes tuščiai eikvoti popieriaus nebėra prasmės.
Dar viena neišspręsta problema – skirtingi skaityklių gamintojų standartai. Susitarus juos suvienodinti būtų nesunku, tačiau gamintojai to daryti neskuba. Užtat kiekvienas siūlo rinkai vis tobulesnes ir galingesnes savųjų skaityklių versijas. O lietuviui skaityklė – ganėtinai brangi prekė, ir perspektyva išmesti ją po poros metų, pasikeitus elektroninių knygų standartams, ryžto neįkvepia.
„Esu įsitikinęs, kad raginimas pereiti prie elektroninių vadovėlių irgi tėra IT verslo plėtros dalis. Pats vadovėlis kainuos pigiau, tačiau moksleiviai turės įsigyti skaitykles, laikmenas ir t.t. Kodėl Billas Gatesas remia mūsų bibliotekų kompiuterizavimą? Tai gudrus verslo planas, kuris, vaizdžiai tariant, panašus į nemokamą narkotikų porciją pradedančiam narkomanui. Kompiuteriai greitai sensta, jiems reikia naujų programų, priedų, ir visa tai tenka pirkti. Be to, švietimo kompiuterizacija, interaktyviosios lentos ir egzaminų testai smarkiai prisideda prie to, kad jaunuoliai nebemoka rišlaus sakinio suregzti“, – tvirtina dviejuose sostinės universitetuose dėstantis A.Mickevičius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...