2012 Birželio 06

Lankstesni darbo santykiai atidedami ateičiai

veidas.lt

Nepavykus susitarti darbdaviams ir profsąjungoms, į Vyriausybę keliauja tik kuklus Darbo kodekso pataisų paketas. Šios pataisos darbdaviams sumažins administracinę naštą, neleis darbuotojams metų metais kaupti atostogų, sudarys galimybę darbo grafikus skelbti prieš vieną savaitę, o ne prieš dvi, tačiau iš esmės darbo rinkos neliberalizuos. Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko vertinimu, pasiekti susitarimai yra neesminiai ir nieko nepakeis: „Tai tik darbo rinkos lankstumo papudravimas. Bet jei veidas negražus, tai ir pudra nepadės.“
Nors Trišalėje taryboje darbdavių ir darbuotojų atstovai ir toliau ketina diskutuoti dėl daugiausiai emocijų sukėlusių nuostatų, tokių kaip įspėjimo dėl atleidimo iš darbo termino sutrumpinimas, išeitinių pašalpų sumažinimas, terminuotų darbo vietų išplėtimas ir vidutinės darbo dienos trukmė, artimiausiu metu politikai šių pokyčių nesvarstys.
„Vyriausybei bus siūloma tiek Darbo kodekso pataisų, dėl kiek yra sutarta visų socialinių partnerių Trišalėje taryboje. Tikiuosi, šią savaitę Vyriausybėje pavyks priimti sprendimus ir teikti projektus Seimui, kad jis dar per šią pavasario sesiją spėtų juos apsvarstyti. Manau, kad iki Seimo rinkimų pradėti kažkokių naujų derybų ar sutarčių tiesiog laikas neleidžia“, – „Veidą“ patikino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.
Diskusijos dėl darbo rinkos liberalizavimo užvirė karštos ir sukėlė emocijų protrūkius abiejose stovyklose – tiek darbuotojų, tiek darbdavių. Abi pusės kaltino viena kitą nelankstumu, o ugnį kurstė klaidingomis interpretacijomis. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtame projekte buvo siūlymas pakeisti atostogų skaičiavimo tvarką, paliekant tą patį dienų kiekį, tik vietoj 28 kalendorinių dienų įrašyti 20 darbo dienų, tačiau viešojoje erdvėje pasipylė gąsdinimai, kad siūloma sumažinti atostogų dienų skaičių.
Nors darbo rinkos liberalizavimas atidėtas ateičiai, nesunku nuspėti, kad ta ateitis labai netolima. Darbdaviai ir Vyriausybė tvirtina, kad dabartinis Darbo kodeksas tiesiog nebeatitinka darbo rinkos padėties. Liberalizuoti darbo rinką Lietuvai savo rekomendacijose pasiūlė ir Europos Komisija. Tad kokie lankstesnių darbo santykių pranašumai ir trūkumai?

Teisininkė: darbo kodeksą reikia keisti iš esmės

Advokatų kontoros SORAINEN vyresnioji teisininkė Jurgita Venckutė įsitikinusi, kad iš sovietinių laikų perimtas ir nereformuotas Lietuvos darbo kodeksas nepritaikytas šiandieninei rinkai, nes rinkos realijos ir darbo santykiai drastiškai keitėsi kelis kartus.
„Šiandien Darbo kodeksą būtina reformuoti iš esmės. Lietuvoje darbuotojai nėra apsaugoti labiau nei kitų ES šalių darbuotojai – tiesiog apsaugos priemonės neatitinka šiandienos realijų. Yra labai daug saugiklių, kurie atsisuka prieš darbuotojus: jei draudžiame terminuotas darbo sutartis, tai nestabiliomis sąlygomis bus mažiau kuriama darbo vietų“, – pavyzdį pateikia J.Venckutė.
Būtent aktyvesnis darbo vietų kūrimas esant lankstesniems darbo santykiams yra pagrindinis darbdavių ir Vyriausybės argumentas diskusijose dėl darbo rinkos liberalizavimo. „Kai turime tokią neramią ekonominę situaciją aplink Lietuvą, neretas verslo subjektas, ypač smulkusis ir vidutinis verslas, prieš imdamasis kokių nors ilgalaikių įsipareigojimų ar priimdamas naują užsakymą, priverstas pasiskaičiuoti, ką daryti, jei šitą užsakymą atlikus kitų nebus, ir kiek kainuos įsteigtų darbo vietų, supirktos įrangos prastova ar atsisakymas. Jei šiandien verslas turi rinktis – laikinas darbas ar jokio darbo, neretai svarstyklės nusvyra į tą pusę, kad geriau nerizikuoti, nes laikino darbo galimybė nuolatinio pobūdžio darbams gana apribota“, – mano ministras D.Jankauskas.
Šiam argumentui pritaria ir darbdaviai, pabrėžiantys, kad ekonomikos ciklams sparčiai svyruojant didesnės galimybės atleisti darbuotoją leistų jaustis tvirčiau. „Rinka labai pulsuojanti: šiandien tieki produkciją į prekybos tinklą, o rytoj lenkas pasiūlys pigiau, ir tave išmes, neteksi dalies užsakymų. Laisvesnis darbo jėgos judėjimas kur kas geriau – ir žmogus atsargesnis rinkdamasis, ir darbdavys labiau garantuotas“, – lankstesnių darbo santykių būtinybę pabrėžia įmonės „Actas“ generalinis direktorius Aloyzas Ūbis.
Darbdavių atstovai tvirtina, kad jiems ypač reikšmingi punktai dėl išeitinių pašalpų sumažinimo, terminuoto darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams, galimybės atleisti pensinio amžiaus žmones ar mažus vaikus auginančius tėvus, lanksti darbo valandų savaitė, nes vieną dieną reikia padirbėti dešimt valandų, o kitą – šešias.
Darbdaviai taip pat sako, kad ir mokesčius gaunanti valstybė, o ne vien verslas, turėtų pasirūpinti atleidžiamais darbuotojais. „Išeitinės pašalpos – sovietmečio rudimentas, kai ir valstybė, ir valstybės įmonės buvo to paties švarko dvi kišenės. Buvo ne taip svarbu, iš kurios jų mokėti išeitines pašalpas, taip pat ir labiau pažeidžiamiems sluoksniams – ikipensinio amžiaus ar mažų vaikų turintiems darbuotojams. Dabar, kai darbas stipriai apmokestinamas, daugiau naštos galėtų prisiimti valstybė, juo labiau kad yra socialinių fondų, struktūrinių lėšų“, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Gediminas Rainys.
Darbdaviai siūlo šiam tikslui įkurti fondą, panašų į dabar veikiantį Garantinį fondą, skirtą padėti bankrutuojančių įmonių darbuotojams.

Profsąjungų atstovai: esame daug nusileidę, bet nedarbo tai nesumažino
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas perspėja, kad Lietuvoje liberalizuoti Darbo kodeksą siūloma neįvedus jokių saugiklių darbuotojams: „Veido“ pašnekovų minėto fondo, kuris vietoj darbdavių galėtų mokėti socialiai pažeidžiamiems darbuotojams išeitinę kompensaciją, nenumatyta.
„Mes matome, kad kai kuriose šalyse darbo santykiai lankstesni, bet jie paremti ne įstatymo, o susitarimo pagrindu. Ten darbuotojas jaučiasi daug saugesnis, nes visai kitos priemonės įsijungia: Danijoje iki trejų metų gali gauti 90 proc. buvusio darbo užmokesčio, o pas mus nėra net tokios svajonės. Negalima kurti sistemos, leidžiančios laisvai atleisti ir priimti darbuotojus, neįjungus apsaugos mechanizmo – fondų“, – piktinasi A.Černiauskas.
Štai kai per krizę Vokietijos vyriausybė sprendė, kaip užkirsti kelią nedarbo didėjimui, pasiūlė sutrumpinto darbo laiko programą darbdaviams: darbuotojai įmonėje dirbo tik dalį laiko, už kurį mokėjo darbdavys, o likusį laiką likdavo namie ir gaudavo subsidiją iš vyriausybės. Tai leido darbo vietas išsaugoti milijonams vokiečių.
Taigi profsąjungos, pateiktuose Darbo kodekso keitimo siūlymuose matydamos naudą tik darbdaviams, kalba apie norą bloginti darbuotojų sąlygas. A.Černiauskas primena, kad jau šiuo metu Lietuvoje laikinai galioja teisės norma, leidžianti naujus darbuotojus priimti terminuotam laikotarpiui į nuolatinio pobūdžio darbo vietas. Nors ši laikina priemonė galioja iki liepos pabaigos, A.Černiauskas mano, kad esant poreikiui ją būtų galima pratęsti. Tačiau kitos priemonės kurti darbo vietų esą nepaskatins.
Profsąjungos nesutinka tiek dėl išeitinių pašalpų mažinimo, tiek dėl įspėjimo terminų sutrumpinimo. „Mes esame nusileidę ne dėl vieno punkto, bet nei darbo vietų padaugėjo, nei bedarbių sumažėjo, o emigracija tęsiasi ir didėja“, – antrina Lietuvos energetikos darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Juozas Neverauskas.
Iš tiesų lankstesnės darbo rinkos priemonės turi būti labai gerai apgalvotos ir įvesta pakankamai saugiklių, nes rizikos yra. Ekonomistai pripažinę, kad viena priežasčių, kodėl Ispanijoje net 50 proc. jaunimo neturi darbo, yra terminuotos darbo vietos, kurios buvo pasiūlomos dirbti pradėjusiems jaunuoliams. Atėjus krizei, pirmieji darbo neteko būtent tokiose darbo vietose dirbę jaunuoliai. Profsąjungų atstovai nuogąstauja, kad Lietuvoje išplėtus terminuoto darbo vietas, įvykus ekonominiam sukrėtimui įmonės pirmiausia ir taupytų tokių darbuotojų sąskaita, o ne stengtųsi susimažinti administracines išlaidas ar karpyti kitas sąnaudas. Be to, A.Černiauskas atkreipia dėmesį, kad terminuotas sutartis turintys darbuotojai praranda socialines garantijas: jie negalėtų nei bankuose gauti ilgalaikių paskolų, nei pasinaudoti išperkamosios nuomos paslaugomis.

Darbdaviai ir profsąjungos vieni kitais nepasitiki

Viena svarbiausių problemų Lietuvoje, kuri lemia ir tai, kad susitarti abiem pusėms niekaip nepavyksta, – nėra dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių, mažas profesinių sąjungų paplitimas. Pasak D.Jankausko, socialiniai partneriai pripažįsta, kad gerokai daugiau klausimų galėtų būti sprendžiama kolektyvinėmis sutartimis, bet Lietuvoje tik 15 proc. darbuotojų dirba pagal kolektyvines sutartis. Valstybinės darbo inspekcijos vadovas Vilius Mačiulaitis pabrėžia, kad kolektyvinėmis sutartimis galima susitarti kitaip dėl daugiau nei šimto Darbo kodekso straipsnių.
Taigi erdvės tartis yra, bet nepasitikėdamos viena kita abi pusės bando sau palankesnes normas įtvirtinti įstatymais. „Tarptautinė darbo organizacija kalba apie tai, kad teisės aktuose turėtų būti įtvirtintos socialinės grindys – minimalios garantijos, kurias kiekvienas darbuotojas turėtų turėti, o dėl geresnių, palankesnių sąlygų jau turėtų būti sutariama konkrečioje įmonėje per kolektyvinę sutartį. Bet dalis mūsų profesinių sąjungų vadovų deklaruoja siekį, kad Darbo kodekse turi būti įtvirtinta maksimali garantijų riba, o kolektyvine sutartimi darbdavys galėtų siekti su darbuotojais susitarti dėl sąlygų pabloginimo“, – į skirtingas nuostatas atkreipia dėmesį ministras.
Akivaizdu, kad logiškų argumentų turi abi pusės ir abiem teks nusileisti dėl vieno ar kito punkto. Tik svarbiausia, kad nė vienai pusei pokyčiai nepridarytų vien nuostolių.

Jurgita Laurinėnaitė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...