2013 Gegužės 14

Kur slypi neišnešiotų naujagimių “užtaisas”

Jonė Kučinskaitė

2
Šiuo metu Lietuvoje gimusių neišnešiotų kūdikių išgyvena du kartus daugiau nei prieš 20 metų.

Kasmet apie du tūkstančius, arba maždaug 6 proc., visų Lietuvos naujagimių gimsta anksčiau laiko – jų gyvybė ilgas savaites balansuoja ties gyvenimo ir išėjimo riba. Ir būtent neišnešiotumas yra pusės visų mirštančių naujagimių mirties priežastis.
Neišnešioto vaikelio gimimas – didžiulė drama šeimai: daugelis mamų, svajojusių apie rubuilį angelėlį, nežino, kaip elgtis su prie aparatų prijungtu naujagimiu, kuriam kvėpuoti padeda dirbtinio kvėpavimo prietaisai, o maitinamas jis per zondą, tad daugybė tokių mamų įklimpsta į depresiją. Patiems mažiausiems ir silpniausiems neišnešiotiems naujagimiams paprastai diagnozuojama įgimta pneumonija, anemija, širdelės bėdos, kraujosrūvos smegenyse, gresia aklumas, daugybė kitų sveikatos sutrikimų… O paskaičius kai kurių neišnešiotukų medicininių dokumentų išrašus, svyra rankos.
Todėl nežinios kamuojamos šeimos, sulaukusios neišnešioto naujagimio, arba tampa tokios stiprios ir vieningos, kokios iki tol nebuvo, arba, pakurstomos tamsybininkų iš artimos aplinkos, išsiskiria, o kai kurios kūdikėlį netgi atiduoda į vaikų namus.
Tačiau iš tikrųjų absoliuti dauguma tokių naujagimių jau per pirmus savo gyvenimo metus ne tik visiškai pasveiksta, bet ir prisiveja laiku gimusius bendraamžius, o kai kurie – dar ir pralenkia kitus. Pasirodo, ir tarp didžiųjų pasaulio genijų – daugybė tokių, kurie gimė neišnešioti. Tokių esama ir tarp mūsų valstybės vardą pasaulyje garsinančių gydytojų, muzikantų, sportininkų.
Praėjusią savaitę minint Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną šimto medicinos korifėjų parengtame raporte paskelbta, kad Lietuva pagal neišnešiotų naujagimių išgyvenamumo rodiklius šiuo metu yra lyderė pasaulyje. Tai vienintelis parametras, pagal kurį lenkiame daugelį išsivysčiusių Vakarų šalių. Ir nors tokių naujagimių gydymas bei slauga valstybei nemažai kainuoja, šitas darbas yra vienas prasmingiausių.
Taigi ką reiškia auginti neišnešiotą naujagimį, kuo jie skiriasi nuo gimusių laiku ir ko tikėtis iš tokio vaikelio ateityje?

Daugėja ypač mažo svorio neišnešiotukų
Neišnešiotų naujagimių pasaulyje kasmet vis daugėja: pernai jų gimė 15 mln., užpernai – 13 mln. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug kas dešimtas naujagimis yra neišnešiotas. Be to, kasmet apie 1,1 mln. visų pasaulio neišnešiotukų miršta.
Lietuvoje, kaip pasakoja VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro direktorė prof. Nijolė Drazdienė, kiekvienais metais gimsta panašiai tiek pat neišnešiotų naujagimių, tačiau skaičiuojant nuo 1990 m. kasmet daugėja gimstančių vis mažesnio gestacinio amžiaus ir vis mažesnio svorio neišnešiotukų. Bet sulig medicinos pažanga – plaučių surfaktanto (biologiškai aktyvios medžiagos, padedančios iškvėpimo metu plaučiams nesulipti), modernių dirbtinių kvėpavimo aparatų ir inkubatorių atsiradimu – labai pagerėjo anksčiau laiko gimusių naujagimių išgyvenamumas. Ypač padėtis ėmė taisytis nuo 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti perinatologinė programa bei gauta milijoninė Šveicarijos vyriausybės parama.
1993 m. Lietuvoje išgyvendavo tik 12 proc. pačių mažiausių neišnešiotų naujagimių, sveriančių nuo 500 iki 999 gr, o šiandien – jau 57 proc. Didesnių neišnešiotukų, sveriančių nuo 1 iki 1,5 kg, išgyvenamumo rodiklis pakilo nuo 43 iki 97 proc.
Lietuvoje pats mažiausias išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis gimęs tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių. Beje, ši mergytė linksma sukiojosi visuose Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos renginiuose ir kartu su kitais neišnešiotukais bei jų tėveliais į dangų leido vilties balionus už išgyvenusius ir amžinybėn iškeliavusius neišnešiotukus.
Taigi šiandien esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų pasaulio – tik finansavimas. Lietuvoje vieno neišnešiotuko gydymas ir slauga įkainota tik 400 Lt.
Kad ir kokie kvalifikuoti būtų ginekologai ir naujagimių gydytojai, pagrindinės neišnešiotų naujagimių sveikatos bėdos susijusios su smegenų pakenkimais gimdymo metu, plaučių displazija ir retinopatija. Ir kuo vaikelis gimsta labiau neišnešiotas, tuo didesni sveikatos sutrikimai.
“Neišnešiotų naujagimių retinopatijos operacijų pradininkėms daktarėms Rasai Bagdonienei ir Rasai Sirtautienei 1994 m. pradėjus operuoti naujagimius, kuriems gresia apakti, smarkiai sumažėjo, o per pastaruosius penketą metų ir iš viso nebeliko dėl retinopatijos apakusių vaikų”, – sako N.Drazdienė.
Ypač ženklus proveržis buvo 1999 m., kai gydytoja R.Bagdonienė apsigynė disertaciją, kurioje įrodė, kad pirmiausia reikia gydyti nesveikas akių kraujagysles.

Neišnešiotumas nėra kitoniškumo ženklas
“Vis dėlto neišnešioto naujagimio tolesnė raida ir gyvenimo kokybė labai priklauso ne tik nuo gydytojų profesionalumo ir medicinos technologijų pažangos, bet ir nuo paties vaiko, jo genetikos: ką jis paveldėjo iš savo tėvų ir protėvių. Štai stebime du tokio paties neišnešiotumo, tokio paties svorio naujagimius, bet vienas jų sveiksta ir auga kaip sviestu pateptas, o kitam reikia labai daug pagalbos”, – pasakoja N.Drazdienė.
Remiantis pastarojo dešimtmečio duomenimis, 50 proc. visų neišnešiotų naujagimių, gimusių iki 28 nėštumo savaitės, sulaukę vienų metų (skaičiuojamas koreguotas amžius, tai yra nuo tada, kai jie turėjo gimti) visiškai prisiveja savo bendraamžius, o tie, kurie gimė tarp 28 ir 32 nėštumo savaitės, vystosi dar geriau: net 80 proc. jų, sulaukę metų, niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. Kitiems reikia daugiau reabilitacijos ir laiko – maždaug dvejų metų.
Pasak N.Drazdienės, tolesnę neišnešioto vaikelio gyvenimo kokybę labai lemia ir aplinka, kurioje jis augs. Ir nors empirinių duomenų, kaip toliau klostėsi Lietuvos neišnešiotų naujagimių likimai, kokie jų studijų, karjeros pasiekimai, sveikata, nėra, tačiau profesorė gali vardyti daugybę itin gabių ir talentingų neišnešiotukų pavardžių. “Neišnešiotas – tikrai nėra sutrikusios raidos ar kitoniškumo ženklas. Priešingai, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugybė talentų ir genijų gimė neišnešioti, – pabrėžia profesorė. – Kita vertus, kaip pastebi Vokietijos vaiko raidos specialistai, neišnešiotukai visą gyvenimą tokie ir lieka, nes jų charakterio ir psichomotorikos savybės skiriasi nuo laiku gimusių naujagimių.”
“Neišnešioti naujagimiai, slaugomi inkubatoriuose, girdi triukšmą – aparatai nuolat veikia, dėl to pasikeičia net jų elgesys. Jau ūgtelėję jie viskuo domisi, viską griebia, bando, neišsėdi vienoje vietoje, dėl to mokykloje jiems nelengva”, – apibendrina R.Bagdonienė.

VUVL Neonatologijos centro direktorė prof. N.Drazdienė supranta kiekvieną neišnešioto naujagimio susilaukusią mamą, nes jos sūnus Andrius taip pat gimė neišnešiotas – 35-ą nėštumo savaitę. “Jis gimė gana didelis – 2750 gr, bet jo kelias buvo sunkus, teko skubiai operuoti. Tuo metu, tai buvo 1972-ieji, buvau šešto kurso studentė ir net nepagalvojau, kad mano sūnui taip galėtų nutikti. Andrius išgyveno tik kompetentingų kolegų pastangomis. Aš jį pirmą kartą pamačiau vos gimusį, o po to – tik po penkių dienų. Tiesa, operacija buvo sėkminga ir po dviejų savaičių mes pėstute su vyru ir Andriumi grįžome į namus Antakalnyje.”

Violeta Micevičiūtė, 56 m. mėnraščio “Bažnyčios žinios” redaktorė
“Kai man buvo treji, ėjome su močiute ir sutikome vieną apylinkės gydytoją, kuri garsiai nusistebėjo: “Tai ką, šita mergaitė dar gyva?” – pasakoja Violeta, kuri gimė vos 1,1 kg svorio.
Tąkart mažoji Violeta nesuprato medikės žodžių, bet tai, ką išgirdo, ilgam įstrigo jos širdelėje. “Aš vis neatstojau nuo močiutės, klausinėjau, ką šie žodžiai reiškia ir kodėl turėjau numirti. Bet močiutė tik atsiduso ir tepasakė, girdi, visokių žmonių yra – ir išmintingų, ir kvailų.”
Vėliau ponia Violeta sužinojo savo gimimo aplinkybes. “Buvo 1957-ieji. Mano mamai gimdyti teko septintą nėštumo mėnesį. O tuometės sąlygos buvo rizikingos: nei aparatūros, nei priemonių, nei medikamentų, reikalingų neišnešiotiems naujagimiams gydyti ir slaugyti, tuo metu nebuvo. Tad iš karto po gimdymo gydytojai pasakė, kad naujagimis gyvas, bet negyvens, ir mamai neleido net dirstelėti. Vis dėlto vienos sesutės mama prisiprašė, kad ji slapčia mane parodytų. Pamačiusi apraizgytą vamzdeliais po stiklu tik verkė, o ta sesutė ją drąsino, kad nusiminti neverta, nes daugybė pasaulyje garsių asmenybių irgi gimė neišnešiotos, tad reikia tikėti”, – pasakoja pašnekovė.
Net kai po dviejų mėnesių ją atidavė mamai, kai kurie medikai kalbėjo, kad vaikas bus atsilikęs ir negalės lankyti mokyklos, apaks, apkurs, o dėl silpno stuburo jo laukia neįgaliųjų vežimėlis.
“Bet nei aš kvailesnė už kitus bendramokslius buvau, nei labiau pasiligojusi. Nesuprantamiausia man, tuomet mažai mergytei, buvo minėtos apylinkės gydytojos nuostaba, kad vis dėlto gyvenu. Tarsi tos teisės nebūčiau turėjusi. O ir vėliau daugelis, ne tik medikai, atvirai pareikšdavo mano mamai užuojautą, girdi, ko norėt iš tokio vaiko. Bet juk neišnešiotas naujagimis nėra mažiau vertingas nei gimęs laiku, o ir kodėl reikia teigti, jog tai, kad gimiau per anksti, yra mano nelaimė? Gal priešingai – tai mano laimė, nes tai ir buvo pats palankiausias metas man gimti ir gyventi. Kad ir kokia gležnutė atėjau į pasaulį, užaugau visavertis žmogus, džiaugiuosi gyvenimu, nes buvau mylimas vaikas, ypač daug tos meilės patyriau iš savo močiutės”, – baigia pasakojimą V.Micevičiūtė.

Ilona Taluntienė, 50 m. medicinos mokslų daktarė, kraujagyslių chirurgė
Spinduliuojanti giedrą nuotaiką ir džiugesį VUL Santariškių klinikų Kraujagyslių rekonstrukcinės ir endovaskulinės chirurgijos centro gydytoja chirurgė, medicinos mokslų daktarė Ilona Taluntienė atvirai sako, jog tai, kad gimė neišnešiota, nulėmė jos gyvenimo kelią – tapti gydytoja. Pacientų ir kolegų už rūpestingumą, kruopštumą ir atidumą vertinama angiochirurgė pati išgyveno tik savo darbui atsidavusių gydytojų pastangomis.
“Ir aš, ir mano mama esame jiems be galo dėkingi. Mama nuo pat mano gimimo 1962-aisiais man nuolat kalba apie nepaprastą tų laikų gydytojų gerumą, apie gydytojus šviesulius”, – pasakoja medikė, šiandien gerumą dalijanti kitiems.
Daug pasiekusi angiochirurgė šiek tiek nusistebi paklausta, kada pirmą kartą sužinojo, kad yra gimusi gerokai anksčiau laiko. “Mūsų šeimoje tai niekados nebuvo slepiama, to gėdijamasi. Priešingai, mama, patyrusi keletą persileidimų ir susilaukusi manęs, visiems pasakojo, kokie nuostabūs gydytojai, išsaugoję mano gyvybę. Aš juk anais laikais gimiau labai maža, vos 1,6 kg. Dabar jau ir 450 gramų kūdikėlius išgydo ir išslaugo, o tuo metu mano svoris buvo labai menkas. Iš viso ligoninėje praleidau apie tris mėnesius. Vaikystėje, tiesa, dažnai sirgau pneumonija, bet vėliau nustojau sirgti ir jau 25 metus niekuo nesu sirgusi. Man Dievulis davė tikrai stiprią sveikatą”, – šypsosi I.Taluntienė.
O mokslai mažajai Ilonai sekėsi taip puikiai, kad sako nė nepajutusi, kaip baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu: “Aš nesuprantu, kai žmonės dejuoja, kad jiems nesiseka matematika, fizika. Man nereikėjo jokių pastangų mokantis nei šių disciplinų, nei biologijos ar lietuvių kalbos.”
Be to, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje būsimoji gydytoja pasinėrė į menus – baigė Vilniaus dailės mokyklą, dabar besivadinančią J.Vienožinskio dailės mokykla. “Man patiko ir tapyba, ir grafika, ir skulptūra”, – sako ponia Ilona.
Studijų metais I.Taluntienė, pasak prof. N.Drazdienės, išsiskyrė stropumu, arba, kaip sako pati mūsų pašnekovė, “knyslumu”. Dar studijuodama ji ne kartą laimėjo studentų mokslinių darbų konkursus. Vis dėlto rinkdamasi specializaciją ponia Ilona pasuko ne į neonatologiją, o į angiochirurgiją.

Irena Siniauskaitė, 28 m. gydytoja rezidentė, būsimoji vaikų ir paauglių psichiatrė
“Kokio neįtikėtino mažumo, paskendę lėliškose kepurytėse ir sauskelnėse, iš kurių matyti tik kyšančios pėdutės, bet kaip kabinasi į gyvenimą, koks nepaprastas noras gyventi!” – tokie jausmai užplūdo būsimą vaikų ir paauglių psichiatrę Ireną Siniauskaitę, kai ji trečiame medicinos studijų kurse pirmą kartą su studijų draugais atėjo į VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyrių. Tą patį, kuriame pati prieš 28 metus į gyvenimą kabinosi visomis išgalėmis.
Ji gimė 1984-ųjų spalio 24-ąją maždaug 28-ą nėštumo savaitę, o turėjo gimti tik kitų metų sausio vidury. Gimusi tesvėrė 1 kg.
Tais laikais, kaip neoficialiai pasakojo kai kurie kalbinti ano meto gydytojai bei akušerės, neišnešiotukai, kurių gimimo svoris neviršydavo kilogramo, neretai būdavo įregistruojami tik tuomet, jei išgyvendavo mėnesį. O jei neišgyvendavo, dokumentuose atsirasdavo įrašas “savaiminis persileidimas”.
Irutės gimimo data Radviliškio ligoninėje įrašyta tiksliai. Deja, iš pradžių mama į savo naujagimę dukrelę galėjo žvilgtelėti tik slapčia, ir tik kelias minutėles.
Iš ligoninės mergytę išrašė, kai ji svėrė 2,5 kg, ir tai buvo jau 1985-ųjų sausio 20 d. “Mama tąkart sutrikusi klausė mane gydžiusios daktarės Aldonos Dainienės, kaip mane, vis dar tokią mažą ir trapią, prižiūrėti, o ši atsakė: “Taip, kaip ir kitus du savo vyresnius vaikus. Juk mergaitė sveika.”
Vaikystėje Irutė visiškai nesiskyrė nuo kitų vaikų, o mokėsi itin gerai – tik dešimtukais, dažnai dalyvaudavo ir moksleivių olimpiadose. Po mokyklos įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos. Tai, kad gimė neišnešiota, ją skatino rinktis tarp dviejų specializacijų: neonatologijos arba vaikų ir paauglių psichiatrijos. Pasirinko pastarąją. “Pasirinkusi vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūrą pasinaudoju savo ramiu būdu, juk ir Irenos vardas graikiškai reiškia “taika, ramybė”, – dėsto pašnekovė.
Pasakodama apie save I.Siniauskaitė sako nesanti didelių kompanijų žmogus, labiau linkusi būti tylumoje. Tačiau jos bičiuliai ir bendramoksliai, pamatę Ireną, sako: “Pamačiau ją, ir pats nušvitau šypsena.” Būsimoji gydytoja savo pozityvumu užkrečia daugumą aplinkinių.

Ramunė Armonaitė, 27 m. stalo tenisininkė
Stalo tenisininkė Ramunė Armonaitė, pirmoji ir vienintelė lietuvė, pakviesta žaisti į garsų Vokietijos sporto klubą “Bayer”, taip pat gimė neišnešiota. Tačiau savo istoriją talentinga, daugiau nei šimtą įvairiausių prizinių vietų jaunių, jaunučių ir suaugusiųjų kategorijose laimėjusi stalo tenisininkė, Lietuvos stalo teniso čempionė (2009 m.) bei Baltijos šalių čempionė (2011 m.), sužinojo tik prieš mėnesį, kai jos tėtis, Mažeikių seniūnas Šarūnas Armonas, užpildė stojimo anketą į ką tik įsikūrusią Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociaciją “Neišnešiotukas”.
Ramunė, gimusi vos 27-ą nėštumo savaitę ir svėrusi tik 960 gr, yra viena iš dvynukių. Jaunesnioji jos sesutė, svėrusi 740 gr, neišgyveno, nes gimdymas įvyko taip spėriai, kad nebuvo spėta subrandinti mažosios plaučių.
Prieš savaitę, minint Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną, tai yra po 27-erių metų, stalo tenisininkė, su tėvais užsukusi į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių, virpančiu balsu pratarė: “Kokie tie mažyliai trapūs ir kartu kokie kovotojai.”
“O kokia kovinga mūsų Ramunė, – pertarė ją tėtis. – Kad jūs matytumėte, kaip žaižaruoja jos akys, pamačius kitame stalo gale varžovę.”
Š.Armonas įsitikinęs, kad jei Ramunė neturėtų tokio kovingumo, atkaklumo ir užsispyrimo siekdama savo tikslo, kuriuo, beje, išsiskiria daugelis neišnešiotukų, vargu ar būtų tiek daug pasiekusi sporte. “Ji labai darbšti, drausminga, bet labai tyli ir kukli. Dažnai pastebime, kad jai labai trūksta mirusios sesės – Ramunei labai reikia tvirtos ir patikimos draugystės, ir kaip ji nusivilia, kai patikėjusi žmogumi pamato, kad jis nėra tikras draugas”, – sako Š.Armonas.
Beje, nuo antros klasės pradėjusi lankyti stalo teniso treniruotes Ramunė savo tvirtą būdą pradėjo demonstruoti labai anksti. “Kadangi man sekėsi, ir aš pati, ir mano treneris Raimondas Jackevičius norėjome vis geresnių rezultatų, tad jau penktoje klasėje mokytojai pamokų tvarkaraštį suderino su mano treniruotėmis – iš ryto, prieš pamokas, būdavo pusantros valandos treniruotė, po to – kūno kultūros pamoka, po pamokų – vėl trijų valandų treniruotė”, – kukliai, bet tvirtai pasakoja Lietuvos vardą užsienyje garsinanti stalo tenisininkė.
Šiandien Ramunė laisvai kalba anglų, prancūzų ir rusų kalbomis, taip pat susikalba olandiškai, ispaniškai bei kataloniškai.
Ramunės mama Alina didžiuojasi savo dukra, o kitiems neišnešiotukų tėvams linki tvirtybės. “Iš anų ligoninės laikų man liūdniausia prisiminti, kiek daug tėvelių, išsigandusių savo neišnešioto naujagimio, jų atsisako ir jie patenka į vaikų namus. Ir dabar akyse stovi lovelės, kai atėjusi prie palatos (kurioje buvo slaugomi visi neišnešiotukai – J.K.) ir atnešusi savo nutrauktą pieną iš sesutės sužinodavau – šito tėvai atsisakė, šito atsisakė ir ano atsisakė”, – lūžtančiu balsu pasakojo A.Armonienė.

Vaida Butautaitė, 23 m. Edukologijos universiteto muzikos pedagogikos 3 kurso bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės 1 kurso studentė
Iš 930 gramų išaugusi neišnešiotukė Vaida – tikras gyvasis sidabras. Jos pilna visur: atkali žemaitė vienu metu studijuoja muzikos pedagogiką vienoje aukštojoje mokykloje ir dainavimą – kitoje, dalyvauja Maltos ordino savanorių bei ateitininkų ir dar keleto savanoriškų organizacijų veikloje, kurių vien pavadinimams išvardyti reikėtų atskiro lapo. Dar trijų lapų reikia Vaidos pasiekimams įvairiuose respublikiniuose dainavimo, literatūros ir poezijos skaitovų konkursuose surašyti.
Tiesa, absoliučią muzikinę klausą turinčiai, su meile, užsidegimu ir pasiaukojimu po keliolika valandų per parą dainuojančiai, pianinu ir kanklėmis skambinančiai Vaidai, kuriai per parą užtenka vos penkių valandų miego, kiekviena gyvenimo akimirka iki šiol yra nuožmi kova. Vaidos skubėjimas ateiti į pasaulį neliko be pasekmių. Jauna mergina yra neregė. “Jei būčiau gimusi bent ketvertą penketą metų vėliau, šiandien matyčiau saulę, žinočiau, kaip atrodo snaigės”, – nurimusiu balsu sako Vaida.
Tuo metu, kai ji gimė, Lietuvoje dar nebuvo atliekamos neišnešiotų naujagimių retinopatijos (akių liga, kuria serga dažnas neišnešiotas naujagimis) operacijos.
“Aš patyriau daug skausmo, daug kovojau, kad mane vienur ar kitur priimtų, kaip kad priima reginčius bendraamžius”, – nutęsia Vaida, bet sukandusi dantis tyli ir nepasakoja, kur ir dėl ko jai vis dar tenka kovoti.
O ir likusi viena mergina nebelieja ašarų, kaip būdavo ankstyvoje paauglystėje, nes yra įsitikinusi, kad ašarojimas ir savęs gailėjimasis nieko nepadės. “Aš siekiu tobulumo, dainuoti noriu maksimaliai gerai”, – vėl valiūkiškai šypteli mergina.
Sveikiems bendraamžiams ir bendrakursiams Vaida yra tikras tikslo siekimo ir optimizmo pavyzdys.

Augustinas Rakauskas, 19 m. pasaulinio masto akordionistas, VDU akordeono specialybės studentas
Prieš porą metų vykusio LNK televizijos šou “2 minutės šlovės” finale septyniolikametis akordeonistas Augustinas Rakauskas publiką privertė nuščiūti tardamas: “Šiandien atliksiu grupės “Queen” kūrinį “Bohemiškoji rapsodija”, kurį norėčiau skirti savo mamai. Šiemet jai būtų suėję 43-eji, tačiau prieš septyniolika metų, man būnant keturių mėnesių, ji mirė.”
Ir nors Augustinas tąkart konkurso nelaimėjo, bet pirmą kartą taip viešai prisistatė platesnei auditorijai, kuri apie akordeoną išmanė tik tiek, kad juo galima groti liaudiškose vakaronėse. Augustinas parodė, kad akordeonu galima groti ir visai kito žanro kūrinius.
Tiesa, jaunasis akordeono talentas tąkart televizijoje nepaminėjo, kad ne tik neturėjo galimybės ilgiau priglusti prie mamos, bet ir jo paties pirmosios gyvenimo akimirkos buvo lemtingos.
“Seimo narė prof. Vida Marija Čigriejienė, anuomet vadovavusi Kauno medicinos universiteto klinikų akušerijos-ginekologijos skyriui, man tepasakė, kad jei išgyvens keturias paras, viskas bus gerai”, – į prisiminimus nugrimzta gabaus muzikanto tėtis Alvydas.
Talentingasis akordeonistas, palyginti su kitais mūsų aprašytais talentingais neišnešiotukais, gimė nemažo svorio – 2,5 kg, aštuntą mėnesį.
“Augustino mamos Ramunės nėštumas buvo komplikuotas: mamos ir kūdikio organizmai nesutarė, nes žmonos kraujo grupė buvo labai reta, liaudiškai vadinama minusine, o sūnaus – teigiama, – pasakoja A.Rakauskas. – Bet, ačiū Dievui, Augustinas iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą – inkubatoriuje išbuvo vos aštuonetą dienų. Tiesa, kai parsivežėme namo ir pirmą kartą jį maudėme, jo rankos riešas buvo ne didesnis už mano rankos mažąjį pirštą.”
O po septynerių metų Augustinas jau ėjo į pirmą klasę ir į Kauno K.Petrausko muzikos mokyklą, kur buvo renkami būsimi akordeonistai. “Tėčiui padėjusi mane auginti močiutė pasakojo, kad iki penkerių metų buvau labai judrus, ir tik muzika mane priversdavo suklusti ir nurimti”, – pasakoja Augustinas.
Šiandien, pasak vyresniojo Rakausko, Augustinas su savo akordeonu nesiskiria niekur, “kaip su žmona”. Jaunasis muzikantas yra laimėjęs daugybę tarptautinių konkursų. Augustinas, kaip sako jo tėtis Alvydas, yra penktas akordeonistas pasaulyje, nes prestižiškiausiame pasaulio akordeonistų konkurse “Pasaulio taurė” metai po metų laimi penktas vietas.

Genijai, gimę neišnešioti

Genialusis italų kompozitorius Antonio Lucio Vivaldi, Vivaldi šeimos pirmagimis, gimė silpnas, neišnešiotas, leisgyvis, todėl pribuvėja jį skubiai pakrikštijo. Du mėnesius kūdikio gyvybė vos ruseno, ir tik 1678 m. gegužę jis oficialiai buvo pakrikštytas bažnyčioje. Tikroji jo gimimo data ir vieta – 1678 m. kovo 4 d., Venecija, – taip apie vieną įtakingiausių baroko muzikos asmenybių, kompozitorių ir smuikininką A.L.Vivaldi rašoma jo biografijoje. Ūgtelėjęs jaunasis genijus taip spėriai mokėsi muzikos, kad jau būdamas dešimties metų pavaduodavo savo tėvą Šv. Morkaus bazilikos kapeloje. O kiti penki laiku gimę Vivaldi šeimos vaikai nieku ypatingu ir pagirtinu nepasižymėjo.
Apie kitą neišnešiotą genijų, žymųjį fiziką Albertą Einsteiną (1879–1955) iki šiol pasakojamos legenda virtusios istorijos, kad jis gimė toks silpnas ir toks mažas, jog tilpo į alaus bokalą. Priminsime, kad už savo mokslo veiklą A.Einsteinas apdovanotas Nobelio premija: jis suformulavo reliatyvumo teorijos principus, kurie visiškai pakeitė požiūrį į erdvę ir laiką.
Būties ir nebūties dramą išgyveno ir daugelio kitų vėliau genijais pripažintų meno bei mokslo šviesuolių tėvai. Tarp garsiausių neišnešiotukų:
Isaacas Newtonas (1643–1727) – anglų fizikas ir matematikas, klasikinės fizikos pradininkas. Jis suformulavo tris pagrindinius mechanikos dėsnius, visuotinės traukos dėsnį, sukūrė dangaus kūnų judėjimo teoriją.
Francois Voltaire’as (1694–1778) – iškilus Švietimo epochos Prancūzijos rašytojas ir filosofas.
Napoleonas Bonaparte’as (1769–1821) – Prancūzijos imperatorius, vienas žymiausių žmonijos istorijos karvedžių. Jam valdant Prancūzija buvo tapusi galingiausia Europos valstybe.
Victoras Hugo (1802–1885) – garsusis prancūzų rašytojas.
Charlesas Darwinas (1809–1882) – anglų mokslininkas, evoliucijos teorijos kūrėjas.
Markas Twainas (1835–1910) – pasaulinio garso amerikiečių rašytojas, žurnalistas.
Johnas D.Rockefelleris (1839–1937) – pramonininkas, filantropas, visų laikų turtingiausias amerikietis.
Pierre’as Auguste’as Renoiras (1841–1919) – prancūzų dailininkas, vienas žymiausių impresionistų.
Thomas Edisonas (1847–1931) – JAV elektrotechnikas, išradėjas, užpatentavęs apie 1100 išradimų, verslininkas. Jis išrado elektros lemputę, vadovavo pirmosios pasaulyje elektrinės statybai.
Winstonas Churchillis (1874–1965) – Didžiosios Britanijos premjeras, iki šiol vertinamas kaip vienas svarbiausių visų laikų šios šalies vadovų, Nobelio premijos laureatas.
Ana Pavlova (1881–1931) – pasaulinio garso Rusijos balerina.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...