2010 Rugpjūčio 07

Arūnas Gelūnas

Kultūros projektus turi lemti ekspertai, o ne politiniai klanai

veidas.lt

Naujausias Vyriausybės narys Arūnas Gelūnas nusiteikęs revoliucingai: prieš mėnesį pradėjęs vadovauti Kultūros ministerijai, jis žada išvėdinti iš jos neaiškių interesų ir klanų politiką, o lemiamą žodį dėl kultūros projektų atiduoti profesionaliems ekspertams. “Tik pradėjęs darbą pasakiau: Kultūros ministerija iš uždaros tampa atvira įstaiga. Nieko neketinu slėpti – visi projektai ir diskusijos bus vieši, keliami į internetą. Klaidos irgi bus viešos, bet jų nedaro tik tie, kurie nedirba”, – interviu “Veidui” sakė jis.

VEIDAS: Kokius pirmuosius pokyčius suplanavote per šį pirmąjį ministravimo mėnesį?

A.G.: Mano komandos laukia iš tiesų darbingas ruduo. Nieko nelaukdami imsimės įgyvendinti kultūros politikos kaitos gaires, visų pirma sukursime binarinį šios srities valdymo modelį. Viską turėtų lemti Kultūros ministerijos ir meno tarybos duetas. Neteisinga ir neefektyvu, kad dabar visos funkcijos atiduotos ministerijai – ir kurti kultūros politiką, ir ją administruoti, ir spręsti dėl projektų bei juos finansuoti. Jau per pirmąjį mėnesį pamačiau, kad čia tiek daug kasdienių techninių darbų, jog reikia labai pasistengti, norint dar rasti laiko ir strateginiam planavimui.

Manau, europietiškas funkcijų atskyrimo mechanizmas kultūros srityje labai pasiteisins: taryba būtų ekspertinė organizacija, kuri vertintų ir atrinktų projektus, o strateginės kultūros politikos kryptys, įstatymų bazės kūrimas liktų ministerijos funkcija.

Taryba būtų visiškai naujas organas, biudžetinė įstaiga – panaši į dabar sėkmingai veikiančią Mokslo tarybą, padedančią Švietimo ir mokslo ministerijai.

VEIDAS: Sunkmečiu kalbate apie naujos biudžetinės organizacijos steigimą?

A.G.: Kaip tik dabar atliekama Kultūros ministerijos ir visų jai pavaldžių įstaigų funkcijų auditas – manau, atrasime čia, viduje, neblogų resursų. Iš esmės tai bus funkcijų perskirstymas, o ne sistemos išpūtimas.

Mes turime sustiprinti ekspertų vaidmenį kuriant kultūros politiką. Dabar mane nuolat pasiekia faktai ir skundai, esą meno profesionalai pateikia vienas išvadas, o politikai priima ekspertų rekomendacijoms visiškai priešingus sprendimus. Ir aš čia kalbu ne apie nedidelių kūrybinių sumanymų, o apie labai didelių ir brangių projektų įgyvendinimą. Negaliu minėti konkrečių dalykų, bet ką tik analizavau situaciją, kai septyni iš septynių meno ekspertų neigiamai įvertino projektą, bet politikai jam vis tiek pritarė.

Politikus taip verčia elgtis interesų grupės – susiraizgęs įtakos grupių ir politinių partijų tinklas. Neabejotinai tai yra viena korupcijos formų. Tada visa sistema pasidaro keista, iškreipta – klausimas, kam ji tokia iš viso reikalinga. Jeigu kultūros ir meno pasaulis irgi pasiduoda bei žaidžia pagal šias laikinas prisitaikymo taisykles, gimsta visiškos beprasmybės pojūtis. Jei mene kokybė nėra kriterijus, pagrindas yra vienadienių klanų poreikių tenkinimas, visa tai tampa nešvariu ir beprasmiu žaidimu.

Tokie dalykai labai išderina visą kultūros sistemą, nuvilia kūrėjus. Juk žmonės kalbasi tarpusavyje, gimsta visiško nepasitikėjimo valstybe atmosfera. Reikia aiškiai įvardyti šią problemą ir rasti savyje jėgų ją įveikti. Tikiuosi, mano lūpomis kalba ne naivumas – aš taip manysiu ir po pusmečio.

Ekspertų taryba būtų tas pirmasis kertinis lygmuo atkuriant skaidrumą. Įgaliotų ekspertų nuomonė būtų aiškus ir argumentuotas kriterijus sprendžiant, kokius kultūros projektus atrinkti ir finansuoti. Nebegali būti kažkokių slaptų posėdžių, neaišku kuo remiantis priimamų sprendimų.

VEIDAS: O kaip nustatyti ir atrinkti tuos gerus ir tikrai objektyvius ekspertus, kuriems teks tokia atsakinga misija?

A.G.: Dviračio išradinėti nereikia – egzistuoja tarptautinės ekspertų vertinimo normos. Man pačiam yra tekę atrinkti ekspertus tarptautiniams projektams. Yra kriterijų tinklelis, padedantis atrinkti kandidatus pagal jų patirties įvairovę ir išsilavinimą. Tai būtų etatinių, pagal rotacijos principą dirbančių žmonių organizacija. Žmonėms už šį darbą turi būti atlyginta.

Esu įsitikinęs, kad taryboje turėtų dirbti ir tarptautinių ekspertų. Jie užtikrintų dar daugiau skaidrumo. Mažoje šalyje lengva patirti spaudimą iš šalies, galų gale ir pačių kiekvienos srities ekspertų – baigtinis sąrašas.

Žinoma, užsieniečių darbas kainuotų brangiau. Bet, mano įsitikinimu, protingiau dalį projekto lėšų skirti profesionaliam įvertinimui ir atrankai, negu šioje vietoje sutaupyti ir rinktis neaišku ką. Kokybės identifikavimas – iššūkis, vertas išlaidų.

VEIDAS: Nesunku atspėti, kad naujo ministro durys neužsidaro nuo prašytojų padėti, atkreipti didesnį dėmesį į tuos ar kitus projektus.

A.G.: Taip, pokalbių buvo labai daug – ėjo žmonės iš visų kultūros sričių. Bet tokie susitikimai man padeda geriau suvokti bendrą padėtį.

Supratau, kad dažniausiai susiduriama su sisteminėmis bėdomis – netgi ne finansavimo trūkumas yra pagrindinis sunkumas. Didelė bėda – atskirų kultūros sričių tarpusavio nesusikalbėjimas. Skirtingų kino žanrų kūrėjai negirdi vieni kitų, nesusišneka paveldo ir architektūros specialistai.

Manau, Lietuvai reikia vieno viską apimančio kompleksinio kultūros politikos įstatymo. Dabar yra atskiri skirtingas kultūros sritis reglamentuojantys įstatymai, bet nėra visumos. O turėtume viską sudėti į viena ir tada būtų aišku, kuo rūpinasi valstybė, kaip sąveikauja atskiros kultūros sritys. Deja, dabar nėra vienos kultūros politikos – tik labai fragmentiškų detalių rinkinys.

VEIDAS: Į kurią valstybės struktūros vietą dėtumėte kultūrą? Tai vienas kertinių akmenų, lygiaverčių ekonomikai, politikai, švietimui, ar atokiau esanti ir ne kiekvienam piliečiui reikalinga terpė, svarbi tik labiau išprususiems žmonėms?

A.G.: Kultūra turėtų būti pačiame viršuje. Ji yra labai reikšminga tautinės ir pilietinės tapatybės kūrėja. Romanas, poezija, muzika, šokis, šventės – juk visa tai kuria mūsų lietuvišką tapatybę. O lietuviams, akivaizdu, labai trūksta savęs suvokimo jausmo, jie blaškosi po visą pasaulį, labai lengvai prisišliedami prie kitų, stipresnių tautinių tapatybių – britų, ispanų. Ekonominė gerovė neužtikrins tapatybės pojūčio. Ji tegali pagerinti finansinę būklę, bet tapatybės jausmo nesuteiks.

Apskritai kultūra turi būti prieinama visiems. Profesionalusis menas gal nebūtinai yra masinis reiškinys – jis reikalingas jo alkstantiems. Tačiau kultūra – tai kur kas platesnė sąvoka.

Kasdien praktikuoti kultūrą – skaityti, šokti, muzikuoti, piešti, eiti į teatrą, kiną ar užsiimti technologine kūryba – turėtų būti prieinama visiems, ne tik didžiųjų miestų gyventojams. Turime regionuose sukurti daugiafunkcių kultūros centrų tinklą, kad šeimos turėtų kur ateiti turiningai praleisti laisvalaikio. Didžiąją tokių projektų dalį galima finansuoti ES lėšomis.

VEIDAS: Iš karto prisimenu nesėkmingai pasibaigusią Žalgirio mūšio metinėms skirto meninio filmo kūrimo epopėją. Toks patriotinis filmas, be jokios abejonės, būtų prisidėjęs prie nacionalinės tapatybės stiprinimo, bet jam paprasčiausiai pristigo valstybės finansavimo.

A.G.: Na, šitoje vietoje aš žinau truputį daugiau, kalbėjausi su ekspertais. Jų nuomone, filmų atrankos konkurse absoliučiai geriausias buvo Šarūno Barto projektas apie Margirį. Bet, nepaisant prastesnės projekto kokybės, kažkodėl laimėjo Raimundo Banionio filmas apie Žalgirio mūšį. Manau, perėjus prie vėlesnio etapo rūpesčių kėlė ne vien finansiniai klausimai. Žinoma, prisidėjo ir krizė. Galų gale juk neturime tokių grandiozinių filmų statymo patirties.

Bendrą atmosferą pagadino ir nuolat apie VEKS (“Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ projektas) pučiami skandalai – jau taip kažkas norėjo, kad Lietuva pasirodytų nevykėlė, nesugebanti susitvarkyti su kultūros sostinės projektu.

VEIDAS: Įžvelgiate čia piktavališkų išorės jėgų?

A.G.: Drąsiai galėjo ir taip būti.

VEIDAS: O gal tai buvo tiesiog mūsų pačių nesugebėjimas vykdyti grandiozinių projektų ir susitvarkyti su didele pinigų suma?

A.G.: Neabejotinai, buvo ir mūsų pačių kaltės. Betgi Valstybės kontrolės auditoriai nerado tokių didelių pažeidimų, apie kokius nuolat buvo trimituojama viešai. Akivaizdu, kad kažkas – vidaus tai ar išorės priešai – norėjo parodyti tai kaip “lūzerišką” Lietuvos reikalą.

VEIDAS: Esate užsimojęs imtis rimtų permainų. Ar turite politinį užnugarį? Juk be jo nei pinigų gausi, nei įstatymus priimsi.

A.G.: Sunku atsakyti į šį klausimą. Nesu jokios partijos narys, bet mane delegavusi Tautos pažangos partija priklauso valdančiajai koalicijai. Pats politinių žaidimų patirties neturiu ir didelių lūkesčių su politine karjera nesieju.
Bet per tą mėnesį supratau, kad galiu daug nuveikti kultūros politikos labui – čia pravertė ir mano, kaip dailininko, praktika, ir ankstesnių adiministracinių darbų patirtis. Neradau čia tokių nepažįstamų zonų, kad iš karto kelčiau rankas ir sakyčiau – viskas, pasiduodu.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...