2015 Birželio 21

Kultūros centras, įkvepiantis Nobelio premijos laureato patirtimi

veidas.lt

Įžvalgos. Kas bendra tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso?

 

Pasak literatūros istoriko Axelio E.Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir novelę „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą sieja ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.

Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta T.Manno gimimo 140-osioms metinėms. Šia proga prie prof. A.Walterio išvados būtų galima pridurti: G.Grassą ir T.Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: T.Mannas tarpukariu, G.Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su T.Manno gyvenimu bei veikla ir puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Buddenbrookų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų T.Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 m.

Trečioji vieta, kurioje Nobelio premijos laureatas praleido dalį savojo gyvenimo ir kuri populiarina jo palikimą, yra Lietuvoje. Tai Thomo Manno kultūros centras ir memorialinis muziejus, prieš dvidešimt metų įsteigti Kuršių nerijoje. Dvi po vienu stogu veikiančios institucijos įkurtos 6 km nuo dabartinės Lietuvos ir Rusijos sienos, Skruzdyne vadinamoje Nidos miestelio dalyje, ant vadinamojo Uošvės kalno, 1930 m. paties rašytojo už Nobelio literatūros premijos pinigus – 200 tūkst. reichsmarkių – pastatytame vasarnamyje. Kultūros centro ir memorialinio muziejaus įkūrimas Lietuvoje T.Manno palikimo ir idėjų sklaidai suteikė visiškai naują impulsą, palyginti su dar iki jų įsteigimo pradėjusia veikti Lietuvos Thomo Manno draugija.

Pats faktas, kad Thomo Manno draugija Lietuvoje atsirado pačiais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, rodo, kad rašytojo kūryba, idėjos ir netgi pilietinė pozicija jau tuomet, prieš 25 metus, buvo suvokiama kaip inspiracijos šaltinis jaunai demokratijai. Tai neturėtų stebinti. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą T.Mannas angažavosi šovinistinėms idėjoms, šlovindamas karą kaip priemonę Vokietijos įtakai išplėsti, trečiajame dešimtmetyje jis stojo ginti demokratijos ir humaniškumo.

Tai vertybės, nuo kurių rašytojas nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Trečiajame dešimtmetyje jis kritikavo vokiškumą, suvokiamą siaurai nacionalistiškai, tikindamas, kad tai pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Nacionalistinius šūkius pasitelkusią, vieną Vokietijos piliečių dalį – žydus užsipuolusią nacių partiją, 1930 m. tapusią antrąja pagal dydį Vokietijos reichstage, Berlyne jis viešai sukritikavo, išvadindamas nacius barbarais. Per Antrąjį pasaulinį karą BBC transliavo nacionalsocialistų režimą ir pačių vokiečių elgesį toliau kritiškai vertinusius T.Manno radijo kreipimusis į vokiečių tautą. T.Mannas vienas pirmųjų prabilo apie kolektyvinę vokiečių kaltę už tai, kad išrinko valdžion antidemokratinius radikalus. 1938 m., atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, per spaudos konferenciją rašytojas pareiškė: „Vokietija tenai, kur esu aš. Manąją vokiečių kultūrą aš turiu savyje.“ Suprask, kur manęs nėra, ten nėra ir Vokietijos, – vėl kritikavo atmosferą nacių uzurpuotoje Vokietijoje T.Mannas.

Demokratija ir humanizmas – vertybės, kurioms puoselėti ir buvo įkurtas Thomo Manno kultūros centras Nidoje. Jo steigimo projekte skaitome: „Galima sakyti, Thomo Manno vardas yra tapęs raktu, atveriančiu daugelio įsitikimų ir tautybių žmonių širdis, skatinančiu juos daugiau sužinoti ne tik apie patį autorių, bet ir vienas apie kitą.“ Centro steigimo iniciatoriai rašė: „Manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis.“

Thomo Manno kultūros centrui įsteigti to meto sąlygomis reikėjo atskiro Lietuvos Vyriausybės nutarimo. 1995 m. rugsėjį Adolfo Šleževičiaus vadovaujamas Ministrų kabinetas leido Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Neringos savivaldybei ir Klaipėdos universitetui įkurti vieną pirmųjų šalyje ne pelno siekiančių organizacijų, kurios steigimas tapo bendru lietuvių ir vokiečių organizacinių bei finansinių pastangų rezultatu.

Nuo pat pradžių centras nukreipė savo veiklą daugiausia į tarptautinių konferencijų organizavimą ir edukacinius renginius, skirtus Baltijos jūros regiono jaunimui. Juose diskutuota apie atsakomybę, demokratiją, abipusius vertinimus ir tautinius mitus bei stereotipus, tradiciją ir tapatybę. Šiuose renginiuose buvo gilinamas tarpusavio supratimas, mezgėsi pirmosios jaunųjų mokslininkų tarptautinės pažintys.

Organizuoti tokio pobūdžio renginius centrui padėjo bendradarbiavimas su gausiu partnerių būriu. Nuo 1996 m. centras tapo savojo krikštatėvio – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (tuo metu Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras) kasmetinių konferencijų vieta. Darbą su studentais ir doktorantais leido organizuoti bendradarbiavimas su „Borussia“ draugija Olštyne, Herderio institutu Marburge, Baltijos jūros akademija (~Ostsee-Akademie~) Liubeke ir jos veiklą pratęsusia Baltijos akademija (~Academia Baltica~) Sankelmarke. Per šią akademiją mezgėsi kontaktai su Heinricho ir Thomo Mannų centru Buddenbrookų namuose Liubeke bei Vokietijos Thomo Manno draugija. Nuo pirmųjų veiklos metų centro veiklą rėmė vokiečių kultūrą visame pasaulyje propaguojantis Goethe’s institutas. Kiek vėliau ne ką mažesniu mastu į jo veiklą įsitraukė Lenkijos institutas Vilniuje. Sykiu nuo pat veiklos pradžios Thomo Manno kultūros centras plėtoja Baltijos šalių germanistų ir manistų kontaktus, organizuodamas įvairius mokslinius ir kūrybinius susitikimus – seminarus, konferencijas, simpoziumus, diskusijas prie apskritojo stalo, plenerus ir kt. Tęsdamas šią veiklą, pastaraisiais metais T.Manno namelis yra tapęs kasmetinių Lietuvių kalbos instituto jaunųjų tyrėjų stovyklų vieta. Stovyklose dalyvauja kalbotyros, literatūros, istorijos, filosofijos ir kitų sričių doktorantai bei mokslininkai.

Pagrindinis renginys, diktuojantis Thomo Manno kultūros centro visų metų ritmą, yra tarptautinis Nobelio premijos laureato vardu pavadintas festivalis, šiemet vyksiantis jau devynioliktą kartą. Kasmet festivalis rengiamas savaitę, sutampančią su liepos 16 diena, kurią T.Mannas kadaise atvyko į namelį Nidoje. Thomo Manno festivalis – tai savaitė įsimintinų susitikimų, pilną salę sutraukiančių akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Kaip teigia festivalį rengiančio Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė: „Tūkstančius lankytojų nuolat sutraukiančio festivalio renginių savaitė jaučiama visoje Nidoje, nes plačiai skleidžiasi įvairiose miestelio vietose. Tą savaitę festivalis tiesiog užvaldo Nidą, daugelį priversdamas būtent dėl šios šventės į ją sugrįžti.“

Kasmetiniai Thomo Manno festivaliai nėra pramoginiai. Veikiau tai bandymas per kūrybą pažvelgti į sudėtingus klausimus, kurių pažinimą ir sklaidą Thomo Manno kultūros centras suvokia kaip savo misiją. Neatsitiktinai kiekvienų metų festivalis turi savo moto. Pirmieji septyni festivaliai buvo skirti pačiam T.Mannui ir jo kūrybai, aštuntasis ir devintasis festivaliai nagrinėjo Europos Sąjungos plėtrą ir kūrėjo atsakomybės klausimą. Vėliau trejiems metams festivalis buvo tapęs svarstymų apie skirtingus Baltijos regiono kultūrinius kraštovaizdžius vieta. Tryliktasis festivalis „Praeities šuliniai“ buvo skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, o keturioliktasis „Dvasios diduomenė“ akcentavo intelektualų svarbą ir atsakomybę šiuolaikinėje visuomenėje. Prie šių atsakomybės, demokratijos, tėvynės sampratos klausimų buvo grįžta ir per trejų metų ciklą, skirtą Czesławui Miłoszui.

Nuo praėjusių metų Thomo Manno kultūros centras rengia penkerių metų trukmės festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai pradėtas festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 dienomis į Nidą kvies antrasis šio ciklo festivalis „Sąžinės proveržis“.

Thomo Manno kultūros centro tarptautinio kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz sako, kad festivalio organizatoriai nesiekia vergiškai pririšti viso savaitės trukmės renginių turinio prie festivalio moto. Veikiau sąmoningai stengiamasi pateikti pavienius akcentus, kurie atskleistų pasirinktą festivalio temą. Šiais metais festivalio rengėjai žada per brolių Thomo ir Heinricho Mannų konfliktą Pirmojo pasaulinio karo metais atskleisti kūrėjo atsakomybės ir angažavimosi karui aspektus. Juos narplioti padės šių metų renginio žodžio programos svečias – žymus Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François.

Brolių Mannų konfliktui Didžiojo karo metais bus skirta ir festivalio metu eksponuojama Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengta paroda „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Klausimas, koks menas gimsta kare, bus narpliojamas Prano Domšaičio galerijos vadovės Kristinos Jokūbavičienės parengtoje parodoje „Dailininkai karo metu“ apie Nidos dailininkų kolonijos kūrėjus. Parodoje bus eksponuojami VšĮ „Nidden“ sukaupti paveikslai, talkininkaujant klaipėdiečiui kolekcininkui Aleksandrui Popovui, ir keletas privačių kolekcininko iš Berlyno Michaelio Leiserowitziaus grafikos darbų. Karo įvykius simbolizuos ir muzikinės programos kūriniai, skambėsiantys kas vakarą festivalio metu šimtus klausytojų jaukion Nidos evangelikų liuteronų bažnyčion sutraukiančiuose akademinės muzikos koncertuose.

„Thomo Manno festivalio dvasia sieja skirtingų kultūrų žmones. Thomo Manno memorialinis namas tapo susitikimų vieta. Tai vokiečių ir lietuvių festivalis – tačiau jis ir europietiškas. Čia susirenka kultūros kūrėjai ir kultūros mylėtojai iš visos Europos“, – 2013 m. festivalio atidarymo kalboje sakė Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

Prezidento Valdo Adamkaus globojamas festivalis šiemet žada naujus susitikimus, per europinio požiūrio prizmę aktualizuosiančius amžinuosius karo patirties ir kūrėjo laikysenos karo atžvilgiu klausimus.

To mus moko Thomas Mannas. Likus kelioms dienoms iki mirties Šiaurės jūros paplūdimyje Nobelio premijos laureatas rašė: „Joks bent kiek nuovokus žmogus, nesvarbu, kokioje šalyje, dabar jau nemano, kad vien nacionalinėje plotmėje išsprendžiama kokia nors politinė, ekonominė, dvasinė problema. Dabar kalbama apie visumą, apie žmoniją, jos kultūrą ir egzistavimą.“

 

Vasilijus Safronovas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...