2012 Sausio 20

Krylovo kvartetas, arba vaikiška sovietizmo liga Lietuvoje

veidas.lt

Švietimas ir mokslas Lietuvoje yra ta sfera, kurioje be paliovos vykdomi visokeriopi ekspe­ri­mentai, reformos, kurių oficialų tikslą skambiai trimituoja fanfaros: pagerinti švietimo sistemą ir mokslą, perimti geriausią vakarietišką patirtį, padaryti juos konkurencingus ir t. t., tačiau tikrovėje tai primena tarybinį garvežį, kuris, nors garsiai švilpia ir pukši, tačiau kažkodėl terieda tik atgal.

Jei pertvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką reikalingi specialistai, kurių darbas ir pasiekti rezultatai greitai apčiuopiami, dėl to ir yra ne taip daug norinčiųjų, kurie siektų vykdyti tas reformas (čia reikia septynis kartus pamatuoti ir tik kartą atkirpti), betgi valdančiuose sluoksniuose, ir ypač prie jų besibūriuojančiuose didžiagerklių miniose, susiklostė nuomonė, kad švietimą gali valdyti kiekvienas iš jų. Tai yra ta liga, kurią Lietuva tikrai paveldėjo iš tarybinių laikų. Kaip pastebėjo jų vyriausias ideologas: „pas mus ir kiekviena virėja galės valdyti valstybę“ – ką čia kalbėti apie švietimą ir kultūrą. Tiesa, nors oficialiai jiems galėjo vadovauti beždžionės, asilo, ožio ir lokio kvartetas, vis tiek dėl dvigubos moralės („už viską ačiū partijai ir tėvynei“) buvo sukurti aukšto lygio švietimo, mokslo ir kultūros kolektyvai. Kuriant naują valstybę reikėjo visų pirma ne griauti, o pasiimti kas geriausia, kas buvo sukurta, tačiau didžiausia būtinybė buvo atsikratyti tarybinės moralės – sovietizmo. Ar to buvo pasiekta? Kiekviena revoliucija parodė, kad kuriant naują visuomenę, lieka senos visuomenės rudimentai. Tarybiniais metais buvo madinga kalbėti apie kapitalizmo prigimtines ir naujos visuomenės vaikiškas ligas. Mums dabar yra būtinybė kalbėti apie socializmo „ligas“ ir visų pirma apie sovietizmą, kurio, kaip vaikiškos ligos, niekaip negali atsikratyti jauna lietuviška demokratija.

Jei mes kalbėsime apie švietimo ir mokslo reformas per 20 praėjusių metų, tai jos labai primena kvartetą, kurį pasakėčioje išmaniai pajuokė I. Krylovas, tik čia norisi ne juoktis, o verkti. Paklausykime, kai kurių nuostabių tokio kvarteto kūrinių…

 

Pirmoji dalis: Andante idiotiozo

Gaidų greit įsigijo, boselį, altą, du smuiku,

Aptiko jaukią po liepelėm vietą. Ir sėdo publikos žavėti.

Sukirto smičiais – net klaiku….

Neseniai į Lietuvos mokslų akademiją buvo išrinktas matematikas Konstantinas Pileckas. Man tai nebuvo staigmena. Jis tapo mano nelaimės draugu. Jis buvo pirmas, o aš, filologas, antras, kurie po nepriklausomybės apsigynė habil. daktaro disertacijas vakaruose – VFR. Įsigytas ten išsilavinimas nekėlė mūsų kolegoms jokių abejonių, nes visi gerai žino, kas yra vokiška kokybė. Nors gynimo procedūra ten buvo daug sudė­tin­gesnė ir ilgesnė, nors mūsų rezultatai gerokai viršijo oficialias Lietuvoje tai procedūrai nustatytas normas, nors rekomendaciją nostrifikuoti disertacijas davė Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas ir Lietuvių kalbos ins­tituto direktorius, to nebuvo pakankama nostrifikacijos komisijai. Mūsų specialybės atstovų ir žmonių, kurie mokėjo normaliai vokiškai, joje nebuvo, tačiau jie turėjo spręsti, ar atitinka habilitacija Vokietijoje habilitacijai Lietuvoje. Galima parašyti visą absurdo romaną, kaip K. Pileckas 2 metus, o aš 1 metus 5 mėnesius, užuot normaliai dirbę, žvaliai nusiteikę vis kulniuodavom pa­siklausyti visokių nuostabių nesąmonių iš naujai iškeptų raudonskruosčių valdininkėlių ir toli nuo tikrojo mokslo esančių biurokratų. Vokietijoje, kaip jau vėliau jos ambasada atsiuntė patvirtinimą, išduodamas vienas diplomas mokslo laipsniui ir mokslo vardui – nes tam yra dvi atskiros procedūros. „Tai ne habilituoto daktaro, o privatdocento diplomai“, – tvirtino mokslo valdymo „ekspertai ir žinovai“. Vienas iš sovietizmo unikalesnių reiškinių yra kvadratinis lizdinis mąstymas (užmauta ant galvos kartoninė dėžė su skylutėmis akims), kuris yra taip paplitęs Lietuvoje – kiekvienam žingsniui pas mus nuo sovietinių laikų reikia pristatyti vieną popieriuką. Vokietijoje gi kelių laipsnių vieno ordino kavalieriai turi tik vieną ordiną su papildomais ženklais, o ne kelis atskirus ordinus. Bet čia Lietuva. Kur aš galėjau ieškoti pagalbos – tikėjausi pas rektorių. „Aš Jums padėsiu“, – iš pradžių optimistiškai žadėjo VU rektorius R. Pavilionis. Po to jo optimizmas išgaravo: „Ten sėdi vieni idiotai. Kreipkitės į teismą!“ – buvo jo patarimas. Gerbiamieji mokesčių mokėtojai, Jūs galite paskaičiuoti, kiek kainavo tokiam kalnui pagimdyti pelę? Galu gale K. Pilecko žmonos darbdavė, advokatė, nuėjo į tą įstaigą ir prigrasino teismu, o aš laimėjau per apeliaciją – nes tik tada tarti žodį galėjo mano kolegos. Daug tada man padėjo tuometinis VGTU rektorius Edmundas Zavadskas ir kiti Mokslo Tarybos nariai. Netrukus habil. daktaro disertaciją VU apsigynė rektoriaus žmona – Aušrinė Pavi­lionienė, tačiau jos tematika nepatiko mokslo prižiūrėtojams. Skirtingai nuo mūsų, A. Pavilionienė tikrai parodė nekvadratinį lizdinį mąstymą – du metus ji nuo Einošiaus pas Keipošių, žinoma, nevaikščiojo. Jinai tik vieną kartą nuėjo pas švietimo ir kultūros ministrą ir informavo apie „mokslavyrių ešalono“ sprendimą, priminė jam, kad jis, kaip ministras, turi teisę jo nepaisyti ir pagrasino teismu, jei jis nepasinaudos tokia teise. Žodis teismas ir čia greitai išsprendė keblią mokslinę problemą (užsimovusieji kartondėžę visada krūpteli nuo žodžio teismas…). Kada vyko šis absurdo teatras, disertaciją Vokietijoje parašė filosofas ir sociologas, dabartinis VU Filosofijos fakulteto prodekanas Zenonas Norkus, už nuopelnus neseniai gavęs Lietuvos mokslo akademijos premiją. Ir nors gynimas Vokietijoje jam liko grynas formalumas, jis, sužinojęs apie mūsų kančių kelią, filosofiškai nusprendė apsiginti disertaciją Lietuvoje. Taip iš jo buvo atimta teisė būti klasikinės filosofijos tėvynės tikruoju filosofijos habilituotu daktaru. Tai buvo užkirstas kelias ginti disertacijas Vakaruose, tačiau buvo leidžiama ginti disertacijas Tadžikijoje, Uzbekijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik niekas to nenorėjo. Deja, bet po TSRS subyrėjimo sovietizmas dar geriau suklestėjo jos buvusiose teritorijose. Galvojate, dabar kas nors pasikeitė? Ne, po 15 metų girdžiu vėl tą patį. Vienas mūsų doktorantas buvo paimtas mokytis į gerą Japonijos universitetą. Jo sritis yra šiuolaikinių elektroninių technologijų panaudojimas gydant onkologines ligas. Disertacija eina į pabaigą. Sužinojęs visus kančių kelius apie mūsų nostrifikaciją – ruošiasi ją ginti Lietuvoje. „O, Dieve! Jei Tu dar negirdi, o Japonijos imperatorius rūpinasi tik savo piliečiais… Gal Konstitucijos Garantas jam padės apsiginti disertaciją šalyje, kuri elektronikos srityje pirmauja pasaulyje?“

 

Antroji dalis: Moderato absurdiozo et chamiozo

Stok, stok! Brolyčiai! – suklykė Beždžionė, –

tai nereikėjo nė pradėti, jei neišmanot, kaip sėdėti.

………………………………………………………….

Dabar kai kirsime, draugai, Tai šoks kalneliai ir miškai!..

Tarybiniais metais mėgdavo politines rungtynes – vienos kompanijos pavadinimas skambėjo taip: „Laikykis karve iš Ajovos!“ (t. y. „Tarybinė karvė tave tuoj aplenks!“). Nejučia prisimeni Karlo Kolodžio „Pinokį“: „Ir kai normalūs žmonės ėjo miegoti, vienoje šalyje (visiem žinoma kokioje) buvo saulėtekis.“ Lietuva nužengė dar toliau. Kai normalūs žmonės galėjo džiaugtis saule, joje jau reikėjo eiti miegoti. Lietuvoje dėl tada valdančios partijos strateginio mąstymo buvo įvestas Vakarų Europos laikas. Prisimenu, kad 1998 m. pačioje pabaigoje (tai buvo po konferencijos) VFR ir Olandijos pasienyje ėjau pasivaikščioti – pusę septynių dar švietė saulė. Kitą dieną pusę keturių Vilniaus oro uoste jau buvo tamsuma. Atrodo, kad visos švietimo ir mokslo reformos savo pasiektais rezultatais primena tą tamsaus laiko reformą.

Tais laikais, nežinia kokių ožių ir asilų sprendimu, buvo nustatyta ypatinga tvarka: dalyvauti gynimuose be išimties galėjo tik tie profesoriai, kurie per paskutinius penkerius metus išspausdino du straipsnius užsienyje. Kaip žinoma, svarbūs mokslo pasiekimai nuo laiko nepriklausomi, ir neretai Nobelio premijos laureatai gauna savo premijas už prieš trisdešimt metų padarytus atradimus. Be to, yra tokių mokslo šakų, pvz., lituanistika, kurių tyrimus publikuoti užsienyje nėra jokios prasmės – atvirkščiai, tuos darbus turi skaityti ir skaito užsienio mokslininkai lietuvių mokslinėje periodikoje, tačiau kvadratinis lizdinis mąstymas vėl ėmė viršų. Daktaro disertaciją iš lietuvių gramatikos istorijos tada turėjo ginti Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Gynimo komisijoje turėjo dalyvauti prof. Aldona Paulauskienė, tos srities ekspertė ir monografijos autorė. Kadangi jinai minėtų publikacijų neturėjo, komisijoje teko dalyvauti man, nes buvau publikavęs vieną straipsnį apie Mocartą Zalcburge, antrą apie slavistikos istoriją Paryžiuje ir dar vieną straipsnį Vokietijoje. Taip buvo pažeminta daug filologų, taip pat ir aš pats. Prisimenu, užėjau į Lietuvių filologijos katedrą, o A. Paulauskienė sako: „Eina Olegas – didysis lituanistas!“ Ką aš galėjau tada pasakyti tai neeilinei mokslininkei ir žmogui, kurį, kaip ir visi, gerbiu: „Aldona, tai yra kaip tarybiniame anekdote. Vienas korespondentas iš Amerikos klausia tarybinio darbininko: „Parduotuvėse nėra sviesto, mėsos, nėra pieno, o jūs tylite ir nieko nesakote. Jei lieps pasikarti – jūs ir tada tylėsite?“ Tas atsakęs: „Ne, netylėsime!“ – „Ir kas? Ką darysit?“ – „O su savo virvėmis reiks ateiti, ar valdiškas duos?“ Tuoj atsirado ir virvės: buvo sukurta savianalizė – ir kaip niekad stipriai „pakvipo“ tarybiniais laikais. Būdamas akademinėje aspirantūroje Maskvoje keturias vasaras mokiausi lietuvių kalbos Suvalkijoje. Vietinio kolūkio pirmininkas Kęstutis Štreimikis, piktai minėdamas kažkokią negerą motiną (job…), skundėsi man: „Atvažiuoja iš ten (rodydamas pirštu į viršų) ir pradeda mokinti – ką ir kada sėti, kada nuimti derlių, nes jie visi baigė partinę mokyklą, o aš – Žemės ūkio akademiją…“ Taip ir aš vis tai prisimindavau, kai atvažiuodavo iš ministerijos struktūrų ir kitų universitetų atstovai susirūpinusiais veidais ir inspektuodavo darbą. Visų pirma reikėjo nedirbti, o pusę semestro tik rašyti kalnus popierių. Kaip nepaminėjus vieno įdomaus savianalizės klausimo: „Kokių trūkumų Jūs turite? Kaip Jūs numatote juos pašalinti?“ Prisimenu, viena mano vyresnioji kolegė iš karto teisingai pastebėjo: „Tai yra pramoninis špionažas.“ Galite įsivaizduoti, kad atvažiuoja panaši komisija iš Oksfordo universiteto į Kembridžo universitetą su tokiu klausimu? Atsakymas turbūt galėjo būti vienas: „O gal Jums duoti namo raktą, kur yra pinigai?“ Tačiau Lietuvoje be jokių pasipriešinimų tuos raktus nuolankiai atiduodavo. Tie, kurie dalyvavo tokiose komisijose, galėjo po to viską nukopijuoti ir panaudoti savo savianalizei. O tai buvo jau savinauda. Graži pradžia absurdo, biurokratijos bakchanalijų ir tarpusavio sąskaitų „suvedinėjimo“. Kaip taikliai pastebėjo vienos katedros vedėjas: „Ir bus mūsų kerštas greitas ir saldus.“ Aš nekaip negalėjau suprasti: jei Vilniaus universitete yra tokių mokslinių padalinių, kurių kituose universitetuose Lietuvoje nėra, kaip buvo galima juos tikrinti? Pvz., biochemikas dirbo vienam Heidelbergo institute, kuriame per dvylika metų buvo gautos dvi Nobelio premijos. Lietuvos mokslų akademijoje mačiau, kaip prieš paskaitą tos premijos laureatas Ž. Alferovas paspaudė ranką vienam mūsų fizikui. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Tačiau mūsų biurokratams tik duok – ir jie bet ką tikrins. Kam tai buvo reikalinga? Atsakymas paprastas – už tai mokėjo pinigus ir visai smagu. Dauguma VU mokslininkų su darbo reikalais nuolat lankosi geriausiuose pasaulio universitetuose, tokiu būdu atlikdami tikrąją ir nemokamą savianalizę, kurios rezultatai ne makulatūros kalnai, o savo akademinės veiklos atnaujinimas, naujų idėjų realizavimas ir pan. Prisimenu, kaip tarybiniais laikais vieną kapitoną – chamą – pasiėmė adjutantu į Generalinį štabą. Po to jis gyrėsi: „O mes ten ir žilaplaukius generolus tampom už čiuprynos…“ Duokite jiems laisvės, tai jie ir Valdą Adamkų tampys už čiuprynos. Jie ir savo motiną mokins, kaip jai tapti nėščia. Ar Lietuvai reikalingi tokie tarybiniai kiauliasnukiai kapitonai švietimo sistemoje?

 

Trečioji dalis: Allegro debiliozo et academia

Palaukit, aš radau sekretą, – čia rėkti Asilas pradėjo, –

Tada tik muzika darniai skambės, jei sėsim iš eilės.“

Paklausė Asilo, susėdo eilute,

O muzika vis tiek – kaip neteptam rate.

Dabar kad ims visi jie rietis

Ir derėtis,

Kaip sėsti ir kurio klausyti vado.

Po minėtų reformų ir švietimo gerinimų vyko dar kita reforma ir kitas eilinis modernesnis gerinimas padarinių prieš tai įvykusios būtinos reformos. Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių profesoriaus pareigoms yra pagrindinė sąlyga: reikalaujama habilitacijos. Prisimenu, kai šis klausimas buvo svarstomas „viršuje“, buvęs VU rektorius J. Kubilius man pasakė: „Šį klausimą turbūt kelia ministerijos žmonės, kurie nori tapti profesoriais, tačiau neturi tam nei laiko, nei gabumų.“ Situacija, kaip Moljerio pjesėje „Miesčionis dvarininkijoje“. Mūsų biurokratams valdžia pasirodė per maža – duok dar ir gerą atitinkamą titulą. Taip ir norisi kartu su kitu literatūros personažu – profesoriumi Gorno­stajevu šūktelėti: „Leiskite! Leiskite Dunką į Europą!“, bet ir Lietuvoje ar mažai tokių Dunkų. Ir ką jūs galvojat – habilitacija Lietuvoje galų gale buvo iškilmingai panaikinta. Taip mes priartėjome prie Vakarų ir „gerokai“ pagerinome savo mokslą ir švietimą. Dabar jau nebereikia spausdinti ir dviejų straipsnių per penkerius metus užsienyje. Nebereikia humanitarams rašyti ir monografijų, kad taptų profesoriais. Dabar ir tie, kurie visiškai atitinka senus profesoriaus vardui gauti reikalavimus, ir tie, kurie visai neatitinka reikalavimų, taip pat kiekvienas ilgaausis asilas, gali tapti profesoriumi. Kuo dabar virto vardas „profesorius“ – landūnas? pataikūniškas išsiviepėlis? gudreiva? Visi lygūs tarp lygių, ir ne visai, jei to labai norisi, ypač po vakar… Žmogiška ir nenuostabu, tačiau biurokratijai yra per maža būti „šimtaprocentiniais intelektualais“ – t. y. profesoriais, užsigeidė būti, kaip toje pasakoje, Vandenų Valdovais, ir kad aukso žuvytė jiems dar tarnautų.

Biurokratai ir idiotai galėjo džiaugtis, nes ir Lietuvoje buvo paruoštas naujas „Vargas dėl proto“: t. y. „liberalus“ – „Studijų ir mokslo įstatymas“. Ir kiekvienas iš jų galėjo teigti: „Nudžiuginsiu aš jus, / Pasklidęs gandas, / Projektas jau yra licėjams, gimnazijoms, mokykloms, [čia reikia pridėti – universitetams!] Ten vien mokins pagal mus: viens du…“ Kas visa tai paruošė Lietuvai? – atsakymas vienas: „Ką ir besakysi: nors ir gyvuliai, bet vis dėlto carai.“ Progresas akivaizdus: Dunka net virptelėjo, vyresnieji prisimins, tokių dalykų nebuvo ir negalėjo būti netgi ir tarybiniais laikais. Akademinis mokslas ir švietimas buvo vis tiek laisvi – marksizmo-leninizmo teorija negalėjo sukurti atominės pramonės arba kosmonautikos. Todėl gero lygio universitetuose ir institutuose tada leisdavo rektoriumi išrinkti matematiką, fiziką, biologą, chemiką, kitą akademinio mokslo atstovą, bet kituose aukštųjų mokyklų įstaigose rektoriais buvo renkami kaip įprasta: marksizmo-leninizmo specialistai…

Tobulybei, kaip ir idiotizmui, ribų nėra. Mūsų politikams veiksmo laukas pasirodė mažas – jie nusprendė reformuoti aukštojo mokslo europinius pamatus – išvyti iš jos laisvės dvasią, be kurios jokio kūrybiškumo niekaip negali būti. Tuo jie nori jį priartinti prie tarybinių VUZ’ų, kuriems jau vadovavo valdančios partijos klapčiukai. Klasikiniuose universitetuose valdymo organas yra senatas, vykdomoji valdžia – rektoratas. Ir vienas, ir kitas yra renkamas. Naudoti dėstytojus ir studentus partinei veiklai draudžiama. Tarybiniais metais, kaip žinoma, nuolat vykdavo visokie susirinkimai, kuriuose mokydavo, kaip reikia dirbti, tačiau tie, kurie užsiimdavo partine arba visuomenine veikla, galėjo nei nedirbti, nei nesimokyti – pakako primityvaus politikavimo po marksizmo vėliava. 1968 m. svarbiausia Vakarų Europos studentų revoliucijos pasekmių buvo ta, kad universitetai atsikratė politizavimo ir politikų portretų. Studentai gavo teisę savarankiškai spręsti savo reikalus, jų atstovai pradėti rinkti į senatą. Labai abejotina, kad valdančioji koalicija galvotų, kad ji gyvuos dar šimtą metų, tačiau iš jos elgesio irgi sunkoka aiškiai ką nors suprasti. Pagal naują įstatymą rektorių faktiškai skirs švietimo ministras, valdantis organas taryba irgi skiriamas – pusę narių į ją atsiunčia ministras. Ar tokia tvarka nebuvo paskolinta iš draugo Lenino, kuris siuntė savo komisarus į kariuomenę ir laivyną pilietinio karo ir karinio komunizmo metais?! Rektorius tampa priklausomas nuo visų reikalingų žmonių – nuo ministro, nuo prorektorių (tarp jų būtinai atsiras vienas kitas balsingas pareigūnas, atsibastęs iš minėto kvarteto). Rektorius skirs dekanus (todėl ar negalės „patarti“, ką skirti prodekanais). Dekanas skirs toliau… ką reikia. Kiekviena valytoja ir kiemsargis bus skiriamas – turbūt pagal partinę priklausomybę. Labai blogai, kad pas mus ne monarchija – ten visi seni universitetai yra karališkieji ir globojami monarchų. Didžiosios Britanijos karalienės vyras yra ir Kembridžo uni­ver­siteto vadovas, princas Čarlzas – Velso universiteto ir t. t. Tokia sistema galėjo gerai veikti socializmo sąlygomis su vienu universitetu. Ilgametis ministras Henrikas Zabulis buvo ir geras ministras, ir geras profesorius, ir ne marksizmo-leninizmo, o klasikinės filologijos. Jis tiesė rankas mums, jauniems asistentams. Tapę profesoriais, mes su juo sveikinomės kaip su ministru. Virš 30 metų VU vadovavo matematikas, akad. J. Kubilius, ir tai buvo švietimo ir mokslo klestėjimo laikotarpis. Jis irgi ir su visais sveikinosi, spaudė rankas…

Artėja rinkimai. Pasikeis ministras, ir jei jis bus iš kitos koalicijos, tai užsives perpetum mobile: ministras gali panorėti pakeisti rektorių, rektorius – dekanus, tie… – ir taip iki valytojos ir kiemsargio bei valgyklos. Beveik kiekvienas naujas imperatorius nekentė savo tėvo arba brolio numylėtinių. Tuo labiau, kad kitas ministras tikrai bus ne tėvas ir ne brolis buvusiojo. Ką darys naujieji opozicionieriai iš vakarykštės valdančiosios – jie rėks, kad nauja valdžia dėl politinių priežasčių skriaudžia, persekioja ir atleidžia geriausius šalies mokslo darbuotojus. Prasidės skundai į Prezidentūrą, Seimą, Ministrų Tarybą, ir į teismus su reikalavimais atlyginti už patirtą moralinę ir materialinę dešimttūkstantinę žalą, plauks prašymai atstatyti į buvusias pareigas ir t. t. Kolektyvuose, kaip ir tarybiniais laikais, prasidės susirinkimai – kaip palaikyti vietinę senąją arba naująją valdžią, kaip įtraukti studentus į nestudentinę veiklą. Kombinatoriai, advokatai ir laikraštininkai galės tik džiaugsmingai trinti rankas – kiek papildomo pelno ir naudos. Akademinė laisvė ir dvasia Lietuvoje bus palaidota, protų nutekėjimas į užsienį tik padidės.

Kiek universitetų Lietuvoje? Tai reikia paskaičiuoti, tačiau kaip skaičiuoti? Keli iš jų atsirado iki 1940 m., visi kiti – tarybiniais metais. Tra­di­cijų ir ilgos istorijos jie neturi, tačiau tarybine, t. y. paklusnumo dvasia, jie persismelkę kaip reikiant. Jie visi parodė paklusnumą – jų statutai pakeisti ne laisvajai Europai, o naujo feodalizmo labui. Kai matai iš kitų universitetų žygiuojančius procesijoj su mantijomis, atrodo, kad ant jų galvų trūksta tik naktinių kepuraičių, kaip Francisko Gojos (jį vokiečių filme genialiai suvadino mūsų Donatas Banionis) oforte nusakyta „Proto miegas pažadina pabaisas“. Tai mes galime matyti dabar. Lieka tik vienas vienintelis Vilniaus universitetas, kuris nenori su virvėmis ant kaklų ir su rektoriumi, kaip nuogu karaliumi, iškilmingai žygiuoti vis nusilenkdamas švietimo ministrui ir ploti jo sukurtam kvartetui. Spaudoje, valstybės įstaigose pasigirdo pretenzingi šūksniai: „O kodėl Vilniaus universitetas nori būti ypatingas? Kodėl jis nepaiso valstybės…“ Tokia reakcija primena vieno tarybinio prokuroro žodžius, kuris buvo atkeltas iš provincijos, ir vietoj darbo prokuratūroje iš pradžių buvo įbruktas partinės organizacijos pirmininku į advokatų kolegiją. O tie ir tarybiniais metais turėjo tikrąją demokratiją ir už jį nebalsavo. Tam prokurorui liko tik pasakyti: „Ten tarybinės valdžios nepripažįsta“ ir pasitraukti. Panašiai sakoma ir mums. Vilniaus universitetas lieka vieninteliu tarptautiniu uni­ver­sitetu, kuris gina Europos akademinės laisves ir vertybes Lietuvoje. Vieną kartą jis jau buvo uždarytas, tačiau nenugalėtas. Ir mes girdime palaikomus žodžius iš mūsų kolegų, iš visų universitetų. Tuo ir ypatingas mūsų universitetas. Visur Europos šalyse yra savo nacionaliniai universitetai: Oksfordo, Kembridžo, Heidelbergo, Sorbonos… netgi Estijoje Tartu universitetas tapo nacionaliniu. Mūsų biurokratai tvirtino, kad visi 22 universitetai (iš jų 14 – valstybinių) turi būti lygūs. Tačiau, jei sumaišysime 22 spalvas, tai liks tik viena pilka spalva – tai galų gale ir bus mūsų Krylovo kvarteto mąstymo spalva, kuriam, kaip matome, toli nuo europinio mąstymo.

Vienas iš mano neseniai mirusiųjų Maskvoje mokytojų, prof. V. Žu­rav­levas, pasakojo istorinį faktą, kai 1956 m. Vengrijos darbininkų ir valstiečių (žinoma) „prašymu“ į šalį buvo įvesta tarybinė kariuomenė. Jinai gana greitai susidorojo su tais, kurie laikė ginklą ir pagal 1917 m. scenarijų užėmė viską, ką reikėjo tokiu atveju užimti… Liko tik vienas pastatų kompleksas – Budapešto universitetas. Prie įėjimo susidūrė dvi grupės: vieni iki dantų ginkluoti, kiti – beginkliai studentai, dėstytojai, profesoriai. Būtų pakakę vieno šūvio iš jų pusės, kad būtų tuojau numalšintas „ginkluotas pasipriešinimas“, bet jie neturėjo ir to. Todėl ginkluoti vyrai sustojo, neturėdami ryžto ir nežinodami, ką daryti toliau. Ačiū Dievui, kad tada atsirado iš jų vienas politinis šviesuolis, kuris rado išeitį: „Universiteto, kaip ir užsienio šalių ambasadų, negalima užimti. Jis turi eksteritorinį statusą.“ Jiems liko tik tvarkingai pasitraukti nebijant šūvio į nugarą. Taip dėl to sveiko proto karininko kariuomenė neišgarsėjo kaip barbarai, kuriem nėra jokių tarptautinių normų. Taip čia, taip ten galima girdėti apie studentų susirėmimus su policija demonstracijų metu, tačiau jie visada turi kur pasislėpti. Ir štai mes girdime, pvz., Graikijoje: „Dėl istorinių priežasčių policiją į universiteto teritoriją įeiti negalėjo.“

Skirtingai nuo jos, mūsų biurokratai nuo švietimo ir mokslo nori išgarsėti visame pasaulyje, kaip nepaisantieji ir tokių normų, kurių negalėjo pažeisti netgi ir tarybinė kariuomenė. Jei visi kiti Lietuvos universitetai laisvanoriškai atsisakė nuo akademinių laisvių ir ant savęs savanoriškai užkabino virves, kurias visada galima užtraukti, tai tik vienas Vilniaus univer­sitetas dar priešinosi – visi kaip vienas užstojo ginti akademinės laisvės. Visai kaip tą rudenį Vengrijoje. Nereikia pamiršti, kad su ja Vilniaus universitetą riša jo steigėjas – vengrų kilmės Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras, taip pat, kad Budapešto universitetas buvo sukurtas 57 metais vėliau – 1635 m. Tad mes, kaip ir vengrai 1956 m., norime apginti bendras akademines laisves. Praleidęs šešis metus Vokietijoje ir sugrįžęs namo aš nekaip negalėjau patikėti, kad žmonės, kurie stovėjo prieš tarybinius tankus, taip lengvai pasidavė biurokratijos savivalei. Mūsų šūkiai ankščiau buvo – „Lietuva be nepriklausomybės – tai Lietuva be ateities!“ Dabar tikrai Lietuva bus be ateities, jei bus panaikinta akademinė laisvė.

N. Chruščiovas vengė mokyti mokslininkus, operos ir baleto artistus, nes suprato jų reikšmę valstybėje ir užsienyje, tačiau, kaip žinoma, mielai mokė, kaip melžti karves ir ką piešti dailininkams. Mūsų biurokratai tarybinę patirtį netgi peržengė. Šiaurės Korėjoje buvo neįmanoma nusipirkti televizorių, dviračių, skalbimo mašinų, tačiau visą tai galėjo gauti nemokamai kaip didžiojo vado Kimer Seno dovaną už gerą darbą ir discipliną. Panašiu principu, kaip ir didysis vadas Kimer Senas, mūsų švietimo ir mokslo biurokratai sugalvojo dalinti studijų krepšelius. Kaip papasakojo su menu susijęs docentas, vienoje eilėje krepšelį gauti atsirado balerina, vadybininkas, architektas. Tarybiniais metais balerinų stažas pensijai prasidėdavo jau nuo baleto mokyklos, o virš trisdešimties metų jos galėjo eiti ir į pensiją. Prisimenu, kaip kartą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje mūsų garsus šokėjas Petras Skirmantas Zalcburgo Landtago vadovams rodė savo, nors ir nepilnamečius, tačiau jau gana subrendusius profesionalius šokėjus. O ką galima bus rodyti po tokios reformos aukšto lygio svečiams? – gal kaip šoka krepšelių normas nustatančios įmitusios ministerijos tetulės su kokia nors viceministre – naująja Terpsichore? Ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius ir prorektorius Juozas Antanavičius man neseniai pasakojo, kad jie norėjo priimti mokytis vieną akordeonistą, tarptautinio konkurso laureatą, tačiau neturėjo teisės jam už tai pridėti balų gaunant krepšelį. Jis tada nuėjo mokytis į Riomerio universitetą, kuriame tokią teisę turėjo, ir jis gavo krepšelį! O kas, koks Kimer Senas tokią tvarką nustatė Lietuvoje? Prašom pasakykite!

Prieš kelerius metus Seime jau buvo kalbama, kad į universitetus veržiasi stambus kapitalas. Prisiminsime iš istorijos – kiek buvo daug padariusių ir palikusių savo gerą vardą žymių turtingų žmonių – mecenatų: Sava Mamontovas. Povilas Tretjakovas, Mykolas Žilinskas… Tokie žmonės turėjo ne tik stambius kapitalus, bet ir didžią sielą. Dėl pavydo ir intrigų Sava Mamontovas prarado netgi visą savo turtą, tačiau ne gerą vardą – rusų pasaulinės reikšmės muzikinė kultūra ir dailės istorija neįmanoma be jo. Tokie žmonės visada buvo reikalingi švietimui ir mokslui, pvz., Vokietijoje koncernas „Mercedes“ remia Heidelbergo universitetą. Tai įprastinė Vakarų šalių stambių pramonininkų praktika. Jie remia ne visus, o tik geriausius univer­si­tetus. Jei tokių universitetų tarybose sėdi jų atstovai, jiems tai yra didelė garbė. Jie galvoja, ką pastatyti arba ką gero padaryti universitetui, kad tai atsimintų. JAV privačių universitetų tarybose sėdi žmonės, kurie asmeniškai finansuoja tokius universitetus ir atitinkamai prižiūri, kaip jų lėšos yra naudojamos. Kaip tokie žmonės reikalingi Lietuvos švietimui ir mokslui! Kaip jų trūksta. Bėda tik, kad į mūsų universitetus veržiasi vis labiau stambaus kapitalo atstovai su godžių krautuvininkų psichologija. Ir tada prasideda – jų galvoje: ką pri(ch)vatizuoti, perparduoti… Tai nenauja. Prisiminsime Č. Čaploino „Aukso karštligę“. Kai nauji milijonieriai atplaukė į Kaliforniją su brangiais cigarais dantyse. Vienas iš naujųjų milijonierių mašinaliai išspjovė cigarą, pakėlė ir įsikišo į burną rastą nuorūką, kurią numetė praeinantis bedarbis. Subtitrai paaiškina – „pripratimo jėga“. Kiek tokių pas mus – kuriuos veikia pripratimo jėga?!

Dabar ir tampa aiški visų švietimo reformų esmė. Kažkodėl visas reformas bando pradėti nuo Kauno humanitarinio fakulteto, tiksliau nuo to, kaip pasisavinti Hanzos pirklių pastatus senamiestyje, kurie daug vertingesni negu buvę politinio švietimo namai, kuriuose dabar veikia Vytauto Didžiojo universitetas, nes ankstesni iki karo sukurto Vytauto Didžiojo universiteto pastatai priklauso KTU. „Špygą jums, o ne fakultetą“, – galėjo atsakyti į visus pasikėsinimus į VU turtą buvęs rektorius R. Pavilionis. Tačiau netikėtai išėjęs į politiką jis sugalvojo irgi savo visatos masto švietimo reformą. Savo Napoleono planams jis jau buvę pasiruošęs, nors ne kaip pėstininką, o bokštą, paaukoti ir fakultetą, kurį jis kaip niekas kitas prieš tai taip gynė. Dėl politinės veiklos jis nepastebėjo, kad jis negalėjo spręsti universiteto reikalų kaip viduramžių feodalas. Buvo ir kitų mėginimų – fakultete jau prie to priprato. Kova vyksta naudojant kvadratinį lizdinį mąstymą: „O kodėl VU turi fakultetą Kaune, kai yra dar du universitetai?“ Baimė konkurencijos, apie kurią taip plačiai kalbama? Heidelberge yra netgi penki medicinos fakultetai, vienas iš jų – Manheime, daug didesniame mieste, kuriame yra taip pat, nors ne toks senas ir žymus, bet gana stiprus universitetas su vienu medicinos fakultetu. VFR niekam negali ateiti mintis prijungti vieną Heidelbergo medicinos fakultetą prie Manheimo universiteto, nes universiteto turtu, kaip ir kito svetimo turtu VFR, niekas neduos manipuliuoti, tokie dalykai kvepia korupcija. Niekas negali be pasekmių atimti vieno valstybės savininko turto ir po to atiduoti kitam. Tačiau Lietuvoje vėl rengiamas naujas „kryžiaus žygis už švietimą“ ir bręsta naujų feodaliukų napoleoniški planai. Viena mūsų fakulteto valytoja taikliai pastebėjo: „Vienas Kubilius mums davė [t. y. sukūrė fakultetą], o kitas Kubilius nori atimti.“ Tačiau kur čia logiką, jei atiduodi vienam universitetui, kai po to jį jungti su kitu? Tačiau prieš tai iš KTU atiduoti VDU kelis fakultetus, kad po to vėl viską sujungti? Ar tada ne taps „atnaujintas ir reformuotas“ KTU eiliniu milžinišku politechnikumu, daug žemesnio lygio negu tarybinis KPI? Tai jau ne kvadratinis lizdinis mąstymas, o jo kita pusė – „teisėtas“ sukčiavimas, kuris turi negerą kvapą. Įspūdis toks, kad ministras paskyrė du paklusnius rektorius ir galvoja, kad jau laikas pradėti perdalinti ir turtą? Ir jie skuba. Vienam universitete 15 val. paskyrė rektorių, o 16 val. tas liepė senam rektoriui iki 20 val. jau išsikraustyti iš jo kabineto. Ar nepareikalaus kitas rektorius tada jam per valandą išgaruoti iš kabineto? Vienu žodžiu, dabar galima aiškiai matyti, kokia kryptimi eisime, jei akademinės laisvės Lietuvoje bus palaidotos.

Ir vėl absurdas ir ryški vaikiškos sovietizmo ligos grimasa. Toliau gali laukti tik idiotizmas, kurį išgydyti yra daug sunkiau. Su šiomis visuotinės ligomis dabar ir kovoja vienintelis Vilniaus universiteto kolektyvas. Galima pastebėti, kad naujas liberalų paruoštas Švietimo ir mokslo įstatymas iškart primena Borodavkino įstatymą – „Apie miesto viršininkų nevaržymą įstatymais“ iš Saltykovo-Ščedrino „Vieno miesto istorija“, nes kaip tas irgi tvirtino: „Jo rankos surištos – o šiaip jis parodys, kur pipirai auga.“ Pirmas ir vienintelis to statuto paragrafas skelbė: „Jeigu jauti, kad įstatymas sudaro tau kliūčių, tai, nuėmęs jį nuo stalo, pakišk po savo sėdyne. Ir tuomet tas įstatymas, jau tapęs nematomas, tau itin palengvins veiklą.“ Rašytojas apie to laiko įpročius su sarkazmu kalbėjo: „Švietimas naudingas tik tada, kai yra nešviečiamojo pobūdžio.“ Tiek daug tinka, jei kalbame apie dabartinę švietimo situaciją Lietuvoje. Kaip dabar jaučiasi mokslinė visuomenė ir kūrybine inteligentija ir ką jai daryti tokiu atveju? Gerai, kad Vilniaus universitete yra žmonių, visų pirma, teisininkų, kurie vietoj dejavimo pagalvojo, kad minėti veiksmai gali prieštarauti šalies Konstitucijai ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Ir vėl atrodo, kaip nemirtingame M. Saltykovo-Ščedrino kūrinyje. Ten buvo pasiūlytas sprendimas: „Švietimą ir su juo susijusias egzekucijas laikinai nutraukti ir įstatymų neleisti.“ Mūsų visų manymu – iki Konstitucinio Teismo sprendimo. Kas gi gali eiti prieš Konstitucinį Teismą?! Glupovo mieste, kaip žinoma, Borodavkino įstatymas nepraėjo, ten irgi atsirado savotiškas Konstitucinis Teismas. Sveiko proto žmonės ir teisės žinovai tvirtino, kad tas įstatymas Lietuvoje irgi nepraeis. Ir jis NEPRAĖJO – Lietuvos Konstitucinio teismas jame surado daug prieštaraujančių Lietuvos Konstitucijai paragrafų.

Tarybinis sovietizmas būtent ir išaugo iš to caro „Vieno miesto istorijos“. Gal pagaliau ir mums jau laikas atsikratyti nuo to Glupovo miesto tradicijų ir jo ligų?

Ir vėl girdisi riksmai: „Sprendimas paskelbtas Vilniaus universiteto naudai!“ Kadangi tokie riksmai aidėjo ne miesto turguje, iš karto kyla rimtų klausimų. Dėl atskirų teisėjų sąžiningumo galima suabejoti (Ir mes žinome, kaip pasibaigė jų karjera). Bet laidyti tokias replikas Konstitucinio Teismo adresu leidžiama tik žmonėms, kurie ypatingose įstaigose gali būti Napoleonais, Mahometais ir netgi Romos Popiežiais – ten jiems tikrai garantuotas nepakaltinamumas. Tačiau įžeidinėti KT ir Konstituciją, tiems, kurie turi jai tarnauti – tokio negali būti net klausimo. Prognozavęs tokį Konstitucinio Teismo verdiktą ilgametis vieno universiteto rektorius išsakė turbūt visos akademinės visuomenės nuomonę: „Tokiu atveju laimės ir visi Lietuvos universitetai.“ Ir visi Lietuvos universitetai laimėjo. Konstitucinio Teismo kompetencija Lietuvoje nebuvo ir nebus ginčų objektu, tačiau apie švietimo, meno ir muzikos liberalius reformatorius galima pasakyti tą patį:

…O jūs, vis tiek kaip sėsit,

Muzikantais būt nesugebėsit…“

 

 

Olegas Poliakovas,

Vilniaus universiteto profesorius ir Senato narys,

Heidelbergo universiteto habilituotas daktaras

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. fizikas fizikas rašo:

    Vis dėlto, lyrikai yra lyrikai …


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...