2016 Vasario 12

Antonis Mikulskis

Kriminalistas A.Mikulskis: „Darbo laiko neskaičiuoju“

veidas.lt

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Penktos kartos vilnietis Antonis Mikulskis. Tokią retą privilegiją vyriausiasis Vilniaus kriminalistas gavo iš savo protėvių. Vaikštant po Senamiestį jam prabyla prieš šimtmetį ir dar seniau giminaičių statyti mūrai, o Rasų kapinėse ilsisi visa jo praeitis. Daugybę apdovanojimų už nuopelnus Vilniui gavęs komisaras tarnaudamas miestui tarsi atsidėkoja už visas jam suteiktas prigimtines dovanas.

 

– Nuo eilinio inspektoriaus iki vyriausiojo komisaro – jau ketvirtas dešimtmetis dirbate kriminalinėje paieškoje. Per tą laiką keitėsi valstybė, kriminalinio pasaulio veidas, jūsų asmeninė patirtis. Kuriuo metu kriminalisto darbas jums atrodė sunkiausias?

– Technologijos sparčiai žengia į priekį, nusikalstamas pasaulis jomis naudojasi, tad šiais laikais kriminalinės policijos pareigūno darbas sudėtingesnis nei anksčiau, nors, vertinant kitas aplinkybes, ir lengvesnis.

Vis dėlto nedvejodamas galiu pasakyti, kad prieš kokius 20 metų dirbti buvo kur kas įdomiau – gerokai daugiau romantikos, kiti įvykiai, nors gal iš mano lūpų tai ir skamba ciniškai. Šių dienų tyrėjas, atidirbęs 10–15 metų, neturi praktinių įgūdžių, nemoka apžiūrėti įvykio vietos, pavyzdžiui, įvykus sprogimui. Tokių nusikaltimų beveik nebeliko, ir tuo reikia tik džiaugtis.

Romantikos mūsų darbe mažiau ir ta prasme, kad dabar pareigūnų motyvacija nukreipta į kitus dalykus. Taip, jie puikiausiai atlieka savo pareigas, bet nepamiršta ir materialinės pusės. O tada mus vedė romantika, idėja, žodis „reikia“.

– Jūs pats irgi jau nebe toks, koks buvote prieš kelis dešimtmečius?

– Oi, ne! Aš turbūt ir likau anos kartos kriminalistu. Tiesa, iš jos beliko labai mažai pareigūnų, dabar tarnaujančius galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.

– O kaip keitėsi kriminalinis pasaulis, jo atstovų darbo metodai, nusikaltimų pobūdis?

– Dabar nebereikia eiti į gatvę, kad gautum pinigų, tas įmanoma net sėdint įkalinimo įstaigoje. Gerai technologijas išmanantis žmogus gali nekeldamas kojos iš namų apgaudinėti, tuštinti banko sąskaitas.

Nusikaltėlių pasaulyje pasikeitė absoliučiai viskas. 1994 m. Vilniuje registruota daugiau nei 140 nužudymų. Jie buvo labai žiaurūs, daugiau nei pusė įvykdyta panaudojus šaunamąjį ginklą, sprogmenis. Šiuo požiūriu tai buvo juodžiausi miesto metai. Dabar visos Vilniaus apskrities vidurkis – 30 nužudymų per metus, beveik visi buitiniai. Sakyčiau, įvyko evoliucija. Laukinio kapitalizmo metais, kai gaujos pinigų siekė bet kokiais būdais, gyvybės vertė buvo visai kita. Nuo tada pasikeitė žmonių mąstymas, visuomenė tobulėja, eina į priekį, o tai keičia ir nusikalstamumą.

– Kokius pokyčius įvardintumėte, jei palygintume Vilnių prieš 20 metų, kai nešiotis rankinėje dujų balionėlį savigynai net neatrodė keista, ir dabar?

– O, tai nepalyginama. Pasakysiu trumpai: Vilnius yra labai saugus miestas, tai viena saugiausių Europos sostinių ir, esu įsitikinęs, tai visų mūsų, ne tik policijos pareigūnų, nuopelnas.

– Apie jus mieste sklando legendos, esate vadinamas žmogumi, kuris negali negaudyti banditų. Tarkim, kiek kartų esate važiavęs į įvykio vietą, kai buvo nužudytas žmogus?

– Geriau būtų buvę, jei nebūtų tekę važiuoti nė karto, bet mano praktikoje – jau 754 nužudymai. Kiekvieno iš jų aplinkybes atsimenu, galbūt tik vardų, pavardžių tiksliai nepasakyčiau. Piniginiai, meilės reikalai, degtinė – visokių motyvų būna, bet kiekvienas nužudymas – tai pirmiausia žmogaus netektis, sunkiai išgyvenama patirtis.

1990 m. man teko važiuoti į įvykio vietą, kai buvo išžudyta visa šeima – vyras, aštuntą mėnesį nėščia žmona ir jų vaikas. Tai buvo kraupus įvykis. Dabar visi skaičiuoja darbo minutes, o tada niekam tokie dalykai nebuvo svarbūs, buvo tikslas – sučiupti tą, kuris nužudė. Pavyko surasti, įrodyti kaltę gana greitai, per parą. Nužudymo motyvas labai dažnas tais laikais – pinigai.

Grįžtant prie romantikos, operacijos metu tekdavo ir „bomžu“ persirengti, ir vaiko vežimėlį su jame paslėptu automatu stumti. Ta prasme romantikos daug yra ir šiuo metu.

– O kokie tie žmonės, nuo kurių bandote mus apsaugoti? Kaip pavyksta užmegzti su jais kontaktą? Ar tai apskritai neįmanoma būnant skirtingose barikadų pusėse?

– Rasti bendrą kalbą, supratimą, jei tik žmoniškai šneki, įmanoma su bet kuo, net ir su žudiku. Kad užmegztum kontaktą su įtariamuoju, reikia turėti psichologinių gebėjimų, be abejo, yra ir tam tikra darbo specifika.

– Ar yra tekę susidurti su tais žmonėmis gatvėje, netikėtoje aplinkoje, kai jie be antrankių, ne už grotų?

– Labai daug kartų esu sutikęs – gatvėje, parduotuvėje, visur. Net žmona, būna, klausia, iš kur aš turiu tiek daug pažįstamų, vis sveikinuosi. Sakau jai, kad pažįstu beveik pusę miesto, tarp jų ir blogiečių. Prieina ir tie, kurie atsėdėjo n metų, ir tai man nesukelia jokių blogų emocijų. Nei jie, nei aš vieni kitų nepuolame kaltinti – jie vogdavo, aš gaudžiau juos, kiekvienas dirbome savo darbą.

Ypač įsiminė vienas iš tokių susitikimų. Jis priminė seną plačiai nuskambėjusią istoriją. Tada buvo stipriai sužalotas garsus nusikalstamo pasaulio veikėjas, pravarde Kriukas. Taip atsitiko, kad aš buvau netoliese, kai jo automobilis buvo susprogdintas netoli geležinkelio stoties. Važiuodamas pro šalį išgirdau stiprų garsą, iš karto supratau, kad tai sprogimas.

Atsidūręs įvykio vietoje pamačiau, kad žmogus labai sunkiai sužalotas, jam buvo nutraukta pusė dubens, bet sąmoningas. Greitosios pagalbos automobilis važiavo 40 minučių. Turėjau panaudoti visus savo gebėjimus, kad išgelbėčiau gyvybę, – stengiausi išlaikyti jį sąmoningą, bandžiau sustabdyti kraujavimą, kiek galėdamas aptvarkiau žaizdą. Mačiau, su kuo susidūriau, žinojau, kad jis daugybę kartų susitepęs krauju. Bet tuo momentu, kaip ir visose panašiose situacijose, jis buvo tiesiog žmogus, kuriam reikia padėti.

Praėjo keliolika metų. Kartą vaikštinėdamas parduotuvėje pajutau į nugarą įremtą žvilgsnį. Atsisuku – stovi Kriukas, kažką aiškina mažam vaikui ir rodo į mane. Priėjęs paklausė, ar atsimenu jį, padėkojo, sakė sūnui pristatęs mane kaip žmogų, išgelbėjusį jam gyvybę.

– Ar buvo priešingų situacijų, bandymų atkeršyti, pakenkti artimiesiems?

– 1987-aisiais buvo nužudytas taksistas. Žudikas gavo 15 metų kalėjimo, atsėdėjo. Pirmas žmogus, kuriam jis paskambino išėjęs į laisvę, buvau aš. Kai atsiliepiau, tiesiog pasakė, kad jis jau čia, kad jau grįžo. Jis neprisistatė, bet iš balso iškart pažinau, su kuo kalbu. Gal tai padarė įspūdį, gal mano tonas – tiesiog pasidomėjau, ką jis ketina daryti laisvėje, kokie jo planai. Pokalbį baigėme ramiai, nors, aišku, jo ketinimai buvo visai kitokie.

Aš neturiu priešų. Nes ir pats tų žmonių, kad ir ką jie būtų padarę, priešais nelaikau. Kaip ir narkomanas man pirmiausia yra žmogus, sergantis žmogus. Ar kas nors gimė narkomanu, alkoholiku? Tikrai ne, bet mes įpratę juos tik smerkti. 2010 m. suorganizavome metadono programą, įtraukėme į ją šimtą narkomanų. Užuot traukę į taborą, jie važiavo į Priklausomybės ligų centrą. Patirtis parodė, kaip tai veikia, kokie rezultatai gali būti. Žmonės pradėjo kabintis į gyvenimą. Programos pradžioje dirbančiųjų buvo dešimt procentų, po trijų mėnesių – 40 proc., kai kurie pradėjo suprasti, kad galima gyventi be heroino.

Jie – tokie patys žmonės, o bėdą turime mes: esame abejingi, nenorime suteikti jiems galimybės.

– Gal žinote, ką daryti su neįveikiamu Vilniaus skauduliu – kvaišalais prekiaujančiu čigonų taboru?

– Kodėl neįveikiamu? Taborą reikia tvarkyti teisiniais būdais, ne taip, kaip buvo bandoma anksčiau. Einant teisiniu keliu taboro nebeliks po penkerių metų.

Anksčiau tabore niekas nemokėjo už elektros energiją, dabar moka 99 proc. Negali būti tiesiog duodama. Viskas atsistos į savo vietas, jei taboro gyventojus pradėsime laikyti tokiais pačiais piliečiais kaip mes visi. Bet jei nieko nereikalausime, veltui duosime vandenį, išvešime šiukšles, vežiosime vaikus į mokyklą, taboras gyvuos ir toliau. Ir kodėl neturėtų, kai taip patogu?

Beje, tabore žmonių mažėja, dabar ten gyvena 20 proc. mažiau nei prieš penkerius metus, naujų statinių jau nebeatsiranda. Užkirsta daug narkotikų kanalų, atitinkamai čigonai tampa skurdesni.

– Tikriausiai žinote, kas yra baimė ir kaip ją įveikti lemiamais momentais?

– Fiziškai baimės niekada nejaučiu. Kas kita, kai pats negaliu dalyvauti operacijoje, bet privalau siųsti žmonių grupę įvykdyti užduoties. Bijau dėl jų.

Mano gyvenime buvo labai pavojingų situacijų, daugybę kartų galėjau prarasti gyvybę. Ką tokiu metu jauti, kaip elgiesi, labai priklauso nuo pasirengimo, ypač psichologinio. Kai pirmą kartą susidūriau su ginkluotu nusikaltėliu, man buvo 21 metai. Tada prie gėlių turgelio J.Basanavičiaus gatvėje buvo nužudytas žmogus. Pirmas atvykau į įvykio vietą, apžiūrėjau auką, žmonės parodė, kad žudikas nubėgo kažkur į turgelio pusę. Sumečiau, kad jis turėtų skubėti nusiplauti kraują. Ir tikrai, radau jį tualete, dar nebuvo spėjęs nė peilio išmesti.

Tokia buvo pradžia, o paskui tų susidūrimų su ginkluotu nusikaltėliu buvo ir buvo. Bet, turiu pasakyti, kiekvienas tokioje situacijoje jaučiasi skirtingai. Gaila, bet dabartiniai pareigūnai tinkamo psichologinio parengimo nebegauna.

Bet ir aš žinau, kas yra baimė. Bijau, kad nebūtų karo. Tai didžiausia blogybė, o visi kiti dalykai išsprendžiami, įveikiami.

– Jūsų tarnybos kelią žymi daugybė ordinų, medalių, vardinių ginklų, kuriais buvote apdovanotas. Tiesą sakant, net sunku būtų jus įsivaizduoti be uniformos. Bet kai tarėmės dėl šio pokalbio, pabrėžėte, kad pirmiausia esate žmogus, tik tada – pareigūnas. Ar leidžia aplinkybės būti tiesiog paprastu žmogumi?

– Niekuo nesiskiriu nuo tų žmonių, kurie ten, gatvėje. Tiesa, mano darbas trunka septynias paras per savaitę, 24 valandas per dieną, bet vis tiek – tai tik darbas.

Turiu namus, šeimą – tris vaikus, du anūkus. Anūkas – dvejų metukų, anūkei dar tik šeši mėnesiai. Artimuosius saugau, niekada apie juos nepasakoju.

Galėčiau tik pasakyti, kad jaunesnioji dukra pasekė mano pėdomis, dirba policijoje. Rinkosi, apsisprendė pati, neraginau, neįkalbinėjau. Namie apskritai nekalbame apie darbą, turime daugybę kitų įdomių temų.

Normaliai pailsiu, ramiai miegu – tokie mano genai. Privalau palaikyti fizinę būklę, sportuoju. Rūpinuosi sveikata, bet valgau kada noriu, kiek noriu ir viską – net ir cepelinus, lašinius.

– Ar nueinate į futbolo stadioną?

– Apie kokį futbolą jūs kalbate? Visi jau ir pamiršti spėjo, kad toks dalykas Lietuvoje buvo. Tolima praeitis, ir tiek. O tada: „Žalgirio“ stadionas – 20 tūkstančių, II lyga, bet kaip jie žaidžia! Jurgelevičius! Koks tai buvo futbolas! Paskui šuolis į I lygą, į aukščiausiąją, o ten – bronza. Tai buvo laikai! Mums, nepilnamečiams, stadionas buvo viskas – pašvilpti, patriukšmauti tribūnose ir, svarbiausia, laiku pabėgti nuo rungtynes saugančių kareivių.

Ten, „Žalgirio“ stadione, pirmą kartą nuskambėjo LIE-TU-VA, ŽAL-GI-RIS! Ne Kauno sporto halėje. Lietuvoje viskas prasidėjo nuo futbolo.

O kas dabar darosi futbole? Didelė gėda.

– Vilniuje puse lūpų kalbama, kad esate kone profesionalus rožių augintojas. Pomėgis, puikiai derantis prie romantikos tarnyboje ieškančio pareigūno, bet nemėgstate apie jį kalbėti. Prietaras – kad rožėms nepakenktų?

– Kad tos rožės jau nebe tokios, kokios buvo. Prieš 20 metų kilo noras kažką pasodinti kieme, taip atsirado rožės. Gražu, kai jos žydi, kvepia, bet tam reikia labai daug laiko ir pastangų. Pasodinau keturiolika krūmų, liko aštuoni. Auginu ne tik rožes, daug visokių dalykų, bet palikite šiuos reikalus man.

– Viso jūsų gyvenimo tarnyba susijusi su Vilniumi. Ar tokiam pasirinkimui turėjo reikšmės tai, kad esate penktos kartos vilnietis?

– Vaikštant po senąjį Vilnių kartais apima pasididžiavimas, kad mano protėviai prisidėjo prie jo statybų. Iki Pirmojo pasaulinio karo jie turėjo didelį plytų fabriką, pusė miesto iš jų tais laikais išmūryta. Į Rasų kapines einu su dideliu glėbiu žvakių, ten ilsisi ir tėvo, ir motinos artimieji, daug mūsų kartų.

Mano šaknys – Vilniaus Liepkalnyje. Čia, Lipuvkoje, kur mano protėviai įsikūrė prieš 150 metų, ir tebegyvenu. Senojo namo jau nėra, bet naują mano tėvai pastatė lygiai toje pačioje vietoje. Sklypas, kuriame stovi mūsų namas, prieškariu buvo septynių hektarų.

Ar atsiėmiau? Ne, ir nebandysiu – jokių šansų nėra.

– Iš mūsų, vilniečių, tokią privilegiją labai mažai kas turi. Apskritai tas Vilnius, kurį pažįstame dabar, mažai ką bendro turi su anuo, istoriniu, o jūs jį pažįstate per savo giminės istoriją. Koks tai jausmas?

– Didžiuojuosi tuo, bet mano šeimai teko už tai sumokėti labai didelę kainą. Vilniaus istorija – tai ir mano šeimos istorija, naujausioji – taip pat. Sibiras, tremtis, kalėjimai… Seneliai už tuos hektarus buvo išvežti, dešimt metų atbuvo tremtyje. Tėvas, dalyvavęs koalicinėse pajėgose išlaisvinant Vilnių, dešimt metų praleido Sibiro lageryje. Apie Katynę visi sužinojo 1990-aisiais, o aš iš savo tėvų išgirdau būdamas pirmoje klasėje. Tarp Katynės aukų yra ir mano giminės narių, visur yra.

– Ar tai, kad esate lenkas, kada nors turėjo įtakos jūsų pasirinkimams, karjerai?

– Pirmiausia mes esame Lietuvos lenkai. Čia esame gimę, čia mūsų žemė, mūsų tėvynė. Ir esame Lietuvos piliečiai.

Per visą gyvenimą nebuvo nė vienos situacijos, kad man dėl savo tautybės būtų tekę jaustis blogai. Ir mano karjeroje tai niekada nebuvo reikšminga. Kas kita – mano vilnietiškos šaknys. Ne vieną kartą buvau sulaukęs įvairių pasiūlymų, buvo galimybių pakilti karjeroje, bet aš norėjau ir noriu dirbti tik Vilniui. Myliu savo miestą.

– Jūsų kabineto darbo lentynoje – puikiai išleista knyga „Geriausios Antonio Mikulskio detektyvinės istorijos“. Dar vienas pomėgis?

– Tai dovana man balandžio 1-osios proga. Tiesiog pokštas. Kaip ir „Casino Royale“ diskas, kurio viršelyje kolegos vietoj Džeimso Bondo veido įklijavo manąjį.

O jei rimtai, jau daug metų rašau tarnybinius dienoraščius, iliustruoju juos nuotraukomis. Kas žino, kas iš to išeis ateityje?

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Vytas Vytas rašo:

    Nuostabus žmogus. Linkiu sėkmės.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...