Krepšinis, sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvęs Lietuvos kovos už laisvę simboliu, šiandien tapo tuo įrankiu, kurio pagalba Rusija atkūrinėja vieningą posovietinę erdvę.
Lietuviams nereikia aiškinti, kad sportas – tai politika. Legendinės sovietmečio „Žalgirio“ kovos su Maskvos centriniu armijos sporto klubu (CASK) buvo ne šiaip krepšinio varžybomis, bet tikriausia kova su okupantu, kurios esmę po pirmosios pergalės trumpai nusakė „Amerikos Balsas“: Kauno „Žalgiris“ įveikė Sovietų sąjungos rinktinę. Kadangi tuometis CASK tokiu ir buvo, kovos su juo de facto tapo tarpvalstybinėmis varžybomis, rodančiomis nepalaužtą Lietuvos kovos dvasią, o žalgiriečių sutiktuvės oro uoste – pirmaisiais masiniais mitingais, kurių nebedrįso vaikyti okupacinė valdžia.
Savaime suprantama, kad iškovojus nepriklausomybę, Lietuvos krepšininkai nedelsdami pasitraukė tiek iš Sovietų sąjungos pirmenybių, tiek iš SSRS rinktinės. 1992-siais Barselonoje jų iškovota olimpinė bronza, padauginta iš ankstesnių nuopelnų, lietuvių akyse užtemdė netgi Romo Ubarto auksą. Ši santykinė krepšininkų sėkmė buvo pakartota 1996 m. Atlantoje ir 2000 m. Sidnėjuje, bet tuo viskas ir baigėsi – olimpinės pergalės perėjo į lengvaatlečių, pirmiausia – disko metiko Virgilijaus Aleknos – rankas. Kadangi disko metimo rungtis yra Olimpinių žaidinių simboliu, tai V.Aleknos iškovoti olimpiniai aukso medaliai yra patys auksiausi iš visų įmanomų olimpinių medalių ir jis vienas savo pasiekimais daro visus krepšininkus, kaip bulius ėriukų bandą.
Visi tie politikų organizuojami „olimpiečių sutikimai“, kuriuose kažkodėl lig šiol didžiausias dėmesys tenka kasmet vis prasčiau žaidžiantiems krepšininkams, tėra bandymas nematyti, kuo šiandieną Lietuvoje virto kadaise legendinė sporto šaka: 1) Krepšinis šiandien tapo ne pergalių, o apmaudžių pralaimėjimų simboliu; 2) Krepšinis negarsina Lietuvos vardo pasaulyje, nes jis populiarus tik tarp Pietų slavų, kelių tūkstančių rusų bei ispanų ir Amerikos juodaodžių; 3) Pasinaudodama krepšinio populiarumu, Rusija neskubėdama, bet nuosekliai ir kryptingai susigrąžina Lietuvą į posovietinę erdvę.
Prieš kokius šešerius metus atsidūrus šalia Kauno Sporto halės per akis rėžė didžiulis užrašas ant jos sienos: „Žalgirį“ remia Rusijos Vieningoji energetinė sistema. Kad įvairios su rusišku kapitalu susijusios įmonės bando sustiprinti savo pozicijas, remdamos sportą, buvau girdėjęs. Bet faktas, kad sovietinio imperinio revanšizmo simboliu esanti Inter RAO JES faktiškai perėmė laisvės legenda buvusį Kauno „Žalgirį“, sukėlė lengvą šoką. Į klausimą – kaip tai galėjo atsitikti? – pažįstami kauniečiai numykė nuleistomis akimis: Pinigai….Pats supranti.
Taigi, kad pinigai, kuriuos sovietiniai lietuviai myli labiau už viską. Kai 2006-siais buvęs sovietų olimpietis Aleksandras Volkovas pasiūlė sukurti krepšinio lygą, vienijančią „stipriausias buvusios Sovietų Sąjungos šalių komandas“, jis irgi kalbėjo apie pinigus: „Lietuva, Latvija ir Estija verda savose sultyse, ne gana to, anksčiau ar vėliau šiose šalyse baigsis finansiniai resursai <…> Iš nacionalinių čempionatų komandos turės išeiti. Prie Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių turėtų prisijungti Baltarusija, Gruzija, Kazachstanas. Potencialūs naujojo turnyro rėmėjai gaus unikalią rinką – beveik 300 milijonų žmonių, gyvenančių posovietinėje erdvėje”. Jam antrino tuometis „Žalgirio“, o dabar Rusijos profesionalų lygos direktorius Ginas Rutkauskas: „Idėja įdomi. Jeigu ją suvyniotume į kitokį popieriuką, o ne vadintume Sovietų Sąjungos lyga“.
Štai taip – jeigu rusai duos pinigų ir suvynios į grąžų popieriuką, tai lietuviai patys grąžins savo ir kitų posovietinių respublikų krepšinio komandas į vieningą čempionatą. O kad jis (bent pradžioje) vadinsis ne Sovietų sąjungos ar Rusijos atviruoju, o kokia VTB – tai koks skirtumas? Svarbu esmė – kad Lietuvos „antrąja religija“ vadinamo krepšinio sirgaliai priprastų, jog jų dievukai žaidžia ne Sietle, Los Andžele, Barselonoje ar Madride, o Maskvoje, Tiumenėje, Kubanėje, kalba ne angliškai ar ispaniškai, bet rusiškai (spėkit, kokia tos VTB darbinė kalba?), kad į „Siemens areną“ suvažiuoja pažaisti Sovietinė krepšinio rinktinė, o Lietuvos krepšinio simboliais tapę Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis kaulija iš prezidento Valdo Adamkaus Lietuvos pilietybę sovietų rinktinės treneriui Aleksandrui Gomelskiui. Kas pamiršo – okupacinės sovietinės kariuomenės generolui. O prezidentas duoda, nes – krepšinis.
Saviapgaulė būtų manyti, esą po pastarojo skandaliuko, kuomet VTB, perdėm grubiai bandžiusi perimti tiesę skirstyti kelialapius į Eurolygą ir panaikinti nacionalinius čempionatus, turėjo atsitraukti, kažkas iš esmės pasikeis. Rusija posovietinio krepšinio atžvilgiu jau priėmė savo strategiją ir ją nuosekliai vykdys iki galo. Tam ji turi ir laiko, ir pinigų.
Žinoma, laisvoje Lietuvoje privačių krepšinio klubų savininkai turi teisę patys spręsti, kur jei nori žaisti – atgaivintame Sovietų sąjungos čempionate ar kur kitur. Bet ir Lietuvos Vyriausybės turi teisę spręsti: ar jos remia mokesčių mokėtojų pinigais Rusijos revanšistinius planus, ar tas sporto šakas, kurios skina Lietuvai šlovę Olimpiadose ir integruoja ją ne į posovietinę erdvę, o į Europą. „Nors daugelis šalių vis dar didžiavosi savo sporto šakomis ir sporto renginiais – Čekija ledo rituliu, Lietuva ir Kroatija (kad ir kaip būtų keista) krepšiniu, žemyno mastu tai buvo tik atskiri įvykiai, – rašo britų istorikas Tony Judt neseniai ir lietuviškai išleistoje knygoje „Pokaris“. – Iš tikrųjų Europą vienijo futbolas“. Jis žinojo, ką rašo.

Rusija posovietinio krepšinio atžvilgiu jau priėmė savo strategiją ir nuosekliai vykdys ją iki galo. Tam Rusija turi ir laiko, ir pinigų.