BFL

Lietuvoje kraujo kasdien prireikia maždaug 200 žmonių, todėl būtina, kad kiekvieną dieną atsirastų apie 400 žmonių, kurie sutiktų juo pasidalyti. Kraujas nepakeičiamas, jo nepasigaminsi, o galiojimo laikas trumpas, todėl juo būtina nuolat dalytis. Dažniausias šių dalybų matas yra 450 miligramų, kurių prikapsi per standartinę 10 min. trukmės procedūrą.

Inga NECELIENĖ

Neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti nuo 2006-ųjų jau išleista beveik 3,5 mln. eurų. Nuo 2020 m. Lietuvoje už kraują nebebus mokama, todėl per artimiausią penkmetį šiai idėjai apsigyventi kiekvieno mūsų sąmonėje dar bus pridėta.

Kiek – nežino net Sveikatos apsaugos ministerija, patvirtinusi 2016–2020 m. neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą, bet finansinės išraiškos nenurodžiusi. Aptariami tik lėšų planavimo ir naudojimo bendrieji kriterijai, bet ir jie apipinti šaradomis, o tikslumo – jokio.

„Neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti vienai donacijai skiriama suma negali būti daugiau kaip 10 proc. didesnė nei iš Valstybės biudžeto lėšų vienam kraujo donorui mokama kompensacija; kiekvienais metais koordinavimo tarybos protokoliniu nutarimu iš kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti skirtų lėšų numatoma lėšų suma bendroms kraujo donorystės propagavimo priemonėms organizuoti ir vykdyti“, – tokį atsakymą apie konkrečias sumas, tai yra išrašą iš viešai pateikiamo įstatymo, pavyko gauti per kelias dienas.

Vien Santariškėms – po 100 donorų kasdien

Maloniau bendrauti su Kraujo centro darbuotojais, kurie ne tik suteikia žinių apie kraujo donorystės naudą, bet ir gali pamokyti žodžių vartosenos subtilybių. „Kraujo ne trūksta, bet jo visą laiką reikia. Nėra retų kraujo grupių, rečiausia yra ta, kurios kraujo tuo metu reikia“, – paaiškina nedidelio kraujo centro Santariškėse darbuotojas ir priduria, kad patys savanoriškai duoda kraujo pirmiausia dėl to, kad jiems patartina praktiškai žinoti, kaip šis procesas vyksta.

Donoras ateina duoti, bet kartu ir gauna: rečiau serga peršalimo, širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis ligomis, o kartu su naujai pasigaminamu krauju atsinaujina ir ląstelės, tvirtėja imunitetas.

„Manoma, kad susirgimą vėžinėmis ligomis gali lemti ir geležies perteklius. Duodamas kraujo žmogus šio pertekliaus netenka. Kartu su nauju krauju paskatinama ir vadinamojo laimės hormono endorfino gamyba, taigi nuolatiniams donorams svetima depresija. Duodamas kraujo sudegini daug kalorijų – galima sakyti, kad tai ir lieknėti padeda“, – vardija Santariškių klinikų Kraujo centro vedėja Lina Kryžauskaitė.

Pagrindinės kraujo centrų, kurių šalyje liko trys, užduotys yra kelios: rasti donorų, juos išlaikyti, paversti nuolatiniais ir užsiauginti jaunąją kartą, kurią reikia šviesti, mokyti, skatinti. Pasak Santariškių klinikų Kraujo centro direktorės, donorystė – jautri tema, tad į ją įmaišytas šaukštas deguto gali nubraukti ne vienus metus dėtas pastangas.

2013-ieji šiuo požiūriu – bene juodžiausias laikas. Anuomet Santariškių klinikos  sulaukė vos 30 proc. neatlygintinų kraujo donorų. 2014 m. atlygio neprašančių donorų atėjo per 60 proc., o pernai peržengta 90 proc. riba. Vadinasi, Santariškėms iki siekiamybės beliko visai nedaug?

Penkerius metus Kraujo centrui vadovaujanti L.Kryžauskaitė viliasi, kad šimtaprocentinė neatlygintina donorystė bus pasiekta jau kitais metais, kai nebebus skaičiuojami trombocitų donorai, kurie į dvi valandas trunkančias procedūras važinėja kas porą savaičių ir gauna nustatytą 12 eurų kompensaciją, bet teisės aktais prilyginami neatlygintiniems donorams.

„Kad galėtume ramiai savaitgaliais ilsėtis, per dieną mums reikia po 100–120 donorų. Jei neturėtume atskirai trombocitų donorų ir juos reikėtų išgauti iš bendro kraujo, reikėtų bent 200–300 donorų kasdien. Didžiausias poreikis – onkohematologiniams ligoniams, organų, kaulų čiulpų transplantacijoms. Tarkime, po kaulų čiulpų transplantacijos žmogus savaitę, o kartais ir dvi yra palaikomas donorų kraujo elementų, šios operacijos be donorų kraujo apskritai nevyktų“, – pabrėžia gydytoja hematologė L.Kryžauskaitė.

Jai pačiai, kaip donorei, papildomas maišelis kraujo reiškia pasitenkinimą, o kaip centro vadovei – ramybę, nes žino, kad kuriam laikui jo užteks. „Kas tie šimtas žmonių kasdien, juk mūsų trys milijonai. Daug ką galima padaryti nemokamai, tereikia žmones įtikinti“, – neabejoja gydytoja hematologė.

Kad nemokamas nebūtų brangesnis

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose nurodoma, kad nuo 2020 m. visose šalyse kraujo komponentai būtų ruošiami tik iš neatlygintinų donorų kraujo. Pagrindinis PSO nurodomas motyvas neatlygintinai donorystei skatinti – kraujo saugumo užtikrinimas. Asmenys, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi tikslo slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos veiksnių ir sveikatos būklės.

Žmones įtikina ne tik reklama. Šį vaidmenį atlieka ir nelaimės – asmeninės ar artimuosius ištikusios. Būna, kad patys laiku gavę donorų kraujo ir taip išsigelbėję, vėliau ateina ir aukoja kitiems. Arba gydytojai atsargiai užsimena, kad štai jūsų artimajam teks panaudoti nemažai donorų kraujo, galbūt kažkas iš artimųjų galėtų nueiti ir jo paaukoti.

Apie 80 kg sveriančio žmogaus visam kraujui perpilti reikia maždaug 5,5–6 litrų, arba 12–13 paaukotų donacijų, kraujo. Bet paimti kraujo – tik proceso pradžia: jį dar reikia ištirti, papildomai apdoroti, saugoti. „Kraujo saugumas – aukščiausioje vietoje, jis pereina daug saugumo etapų, kad nebūtų potencialių grėsmių“, – pabrėžia L.Kryžauskaitė.

Vienos mokamos donacijos kaina – 12 eurų. Tiems, kurie kraujo paaukoja nemokamai, atsilyginama dovanėle, kurią donoras išsirenka. Tai gali būti tušinukas, puodelis, šokoladas, marškinėliai ar jaunimo ypač pamėgti kvietimai į kiną. Tam, kad neatlygintina donorystė netaptų brangesnė nei atlygintina, nustatyta, jog donorui paskatinti ar smulkiomis dovanėlėmis atsidėkoti galima išleisti ne daugiau nei vienai mokamai donacijai numatyta suma – 12 eurų.

„Iš pinigų donorystei propaguoti perkama viskas: šokoladukai donorams, bilietai į kiną, įvairūs suvenyrai, rengiami jų apdovanojimai, Pasaulinė donorų diena, turai per Lietuvą. Tikrajam neatlygintinos donorystės viešinimui lieka labai nedidelė dalis“, – sako Nacionalinio kraujo centro (NKC) direktorė Joana Bikulčienė.

Kažin ar reikėtų dabar skirti milijonus ir kalbėti apie neatlygintiną kraujo donorystę, jei 1996 m. nebūtų buvusi įstatymais įteisinta tik mokoma kraujo donorystė Lietuvoje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 1995 m. Lietuvoje kraujo donorystė buvo grindžiama neatlygintinos donorystės principu.

1995-ųjų pabaigoje pakeitus Valstybinio socialinio draudimo įstatymą buvo įteisinta tik mokama donorystė. Nuo 2004 m. šalia galimybės donorui Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto gauti kompensaciją vėl grąžinta galimybė duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai.

Kodėl buvo nuspręsta mokėti už tai, ką žmonės aukojo nemokamai? NKC direktorės J.Bikulčienės svarstymu, pakeitus Darbo kodeksą darbdavys nebuvo įpareigotas mokėti donorui, išleisti jį papildomų poilsio dienų, prie ko šis buvo pratęs sovietų okupacijos metais, todėl ėmus stigti kraujo donorų buvo įteisinta mokama donorystė.

Ar visada kraujo upės gražiai tekėjo?

2006–2015 m. neatlygintinos kraujo donorystės (NKD) programai viešinti buvo skirta per 12 mln. Lt, kuriuos ne visada dalijosi dabartiniai trys kraujo donorystės centrai: du savo ligoninių pacientus krauju ir jo komponentais aprūpinantys Santariškių klinikų Kraujo centras bei Kauno klinikų Kraujo centras ir liūto dalį atsiriekiantis Nacionalinis kraujo centras.

Prieš paminėdami dar vieną nebeegzistuojantį ketvirtąjį centrą pasakysime, kad prieš kelerius metus prie kraujo donorystės centrų patirto nuosmukio prisidėjo ir jie patys. Vieni labiau, kiti niekuo neprisidėjo, bet galiausiai nukentėjo visi.

Daug sumaišties sukėlė Kaune veikęs privatus Kraujo donorystės centras, 2012-ųjų pabaigoje sulaukęs STT vizito dėl neteisėtai išvežamos ir parduodamos kraujo plazmos. 2013 m. šio centro licencija buvo panaikinta. Piktnaudžiavimu, sukčiavimu bei dokumentų klastojimu kaltintam uždarosios akcinės bendrovės Kraujo donorystės centras direktoriui Artūrui Jonui Venslauskui skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė.

Iki pat 2012-ųjų, kol nebuvo sukurtas Kraujo donorų registras, kraujo donorystės įstaigos turimais duomenimis apie donorus ir kraujo donacijas nesidalydavo, tad jei nuolatinis donoras užsukdavo ne į įprastą, o į kitą kraujo centrą, čia jis buvo traktuojamas kaip naujokas ir jam atliekami atitinkami pirminiai kraujo tyrimai.

Tais pačiais metais pasirašytas visų kraujo donorystės įstaigų ir nevyriausybinių donorų organizacijų susitarimas dėl bendradarbiavimo propaguojant neatlygintiną kraujo donorystę, skleidžiant neatlygintinos kraujo donorystės idėją ir ją skatinant visomis priimtinomis priemonėmis.

Šiame susitarime nuostatoms „bendrauti etiškai, teikti tik teisingą informaciją“ atsirasti pasitarnavo ne tik tuo metu ne pati geriausia visuomenės nuomonė, bet ir minėto privataus kraujo centro istorija. 2013-ųjų pabaigoje dėl įtartų finansinių nusikaltimų NKC vadovo postą turėjo palikti Vytenis Kalibatas, o ilgą laiką A.J.Venslausko, liūdnai pagarsėjusio privataus Kauno kraujo centro, dešiniąja ranka buvusi, teisininkės ir centro pavaduotojos valdymui pareigas ėjusi J.Bikulčienė atėjo dirbti į Nacionalinį kraujo centrą ir tapo jau didžiojo kraujo centro vadove.

Visi šie skandalai neatlygintinos kraujo donorystės gerbėjų gretas sumažino, o milijonų, kurių dabar reikia jai propaguoti, poreikį neabejotinai padidino.

Propaguoti – tai ir dėkoti, skatinti, apdovanoti

Vienas pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Bet kokia sveikatos apsaugos veikla, kai prekiaujama žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina.

Ne taip toli, į Rytus nuo mūsų, artimieji, sužinoję, kad jų artimojo laukia operacija, laksto ieškodami donorų ir perka kraują. Ir stovi mėlynanosiai prie kraujo centrų – gal ateis kas nors, kam reikia jo grupės kraujo, ir nupirks.

Pastarųjų metų neatlygintinos kraujo donorystės rezultatai sparčiai kopia aukštyn. Jei ir toliau tai vyks tokiais tempais, regis, nebereikės nė to numatyto penkmečio 100 proc. nemokamai donorystei pasiekti (NKC 2015 m. šis rodiklis pasiekė beveik 80 proc.).

Žiniasklaidai plačiąja prasme išleidžiama išties daug. Remiantis 2014 m. NKC pateiktomis ataskaitomis, regioninei ir nacionalinei spaudai, televizijai, radijo laidoms, reklaminių bukletų, informacinių leidinių spausdinimui, interneto svetainei, reklaminiams leidiniams, reklamai lauko ekranuose ir pan. išleista per 350 tūkst. Lt.

L.Kryžauskaitė pabrėžia, kad viešinti vis tiek reikia, nes žmonės nežino, kam tas kraujas, kad jo nei pasigaminsi, nei didžiulių atsargų prikaupsi, nes jo galiojimo laikas nėra beribis: trombocitinis kraujas galioja 5, eritrocitinis – 42 dienas.

„Nesiekiame pelno, bet mums reikia krauju aprūpinti 73 gydymo įstaigas. Visuomenė sensta, kraujo reikia vis daugiau, o žmonių, galinčių jo duoti, mažėja. Nėra kraujo centrų donorų, yra visos Lietuvos kraujo donorai, todėl jau antri metai donorus pagerbiame visi centrai kartu“, – sako J.Bikulčienė.

Šios pagerbimo ceremonijos taip pat finansuojamos iš tų pačių programos propagavimo lėšų. Kaip ir renginiai, koncertai, maitinimo ar net taksi paslaugos (trejų metų taksi paslaugų sutartis – 58 155 Lt).

Ar tuos pagerbia?

Pasisukinėkime po NKC organizuojamus renginius, kurių aprašų galima rasti spaudoje, ypač rajoninėje – toje, į kurios miestus ir miestelius vyksta mobilieji centrai rinkti kraujo. Miestelyje šurmulys, šventė, vietos gyventojai bendrauja, aukoja kraujo, klausosi vietinio ar atvežtinio atlikėjo.

Sukiojasi ir gražių ponų – kuris nors Seimo narys (juk rinkimai artėja), ministras, savivaldos politikai. Vieni neužsimiršta kur atėję, tad raitojasi rankovę ir duoda kraujo, kiti ima tik tai, kas šalia kraujo taip pat greičiausiai duodama neatlygintinai – nemokamą reklamos kampaniją. Juk apie gražią akciją neabejotinai parašys vietos laikraštis, visus ponus suminės, tai kodėl nenuėjus, kodėl nepasisukiojus?

Štai pačioje praėjusių metų pabaigoje Alytaus spauda mirgėjo straipsniais apie vieno Seimo nario aplankytą kraujo donorystės akciją. Idėja graži. Lyg netyčia didelis Seimo nario indėlis aprašytas ir vietinėje rinkėjų skaitomoje spaudoje, ir internete.

Nors pati Nacionalinio kraujo centro vadovė papasakojo, kad niekam spaudoje neįdomios geros naujienos ir už kiekvieną pasirodžiusį straipsnį tenka mokėti žiniasklaidos priemonei, brangiai mokesčių mokėtojams atsieinančiuose reklaminiuose straipsniuose vietoje informacinės medžiagos liaupsinami politikai, ministrai. Panašių liaupsių galima rasti ir kituose regioniniuose bei nacionalinio lygmens leidiniuose.

Per 25-erius nepriklausomybės metus žmonės subrendo, suprato, kad ne viskas už pinigus duodama, kai ką galima ir paaukoti. Tik ar visi subrendo? Ir dėl ko tų aukštų ponų kviečiamasi? Kažin ar dėl papildomų 450 miligramų kraujo. Galbūt ir iš jų tikimasi neatlygintinos paslaugos – reikiamos reformos ar kraujo plazmos reikalų nereguliavimo.

Pastaruoju metu pranešimuose apie neatlygintiną donoryste lyg tarp kitko užsimenama ir apie NKC pagrindu ketinamą steigti vieną visą šalį apimsiančią Nacionalinę kraujo tarnybą, kuri darbą turėjo pradėti dar Vytenio Andriukaičio ministravimo laikais. Šio keliams pasukus į Briuselį, idėja sugriauti dabartinę funkcionuojančią sistemą buvo primiršta, o mažesnieji kraujo centrai – Santariškių ir Kauno klinikų – palikti ramybėje. Kas žino, ar ši V.Andriukaičio išdėstyta iniciatyva iš trijų centrų padaryti vieną toli nukišta į stalčių?

Neatlygintinai donorystei skatinti skirtais biudžeto pinigais ne tik propaguojant donorystę, bet ir perkant straipsnius bei pelnant įvairių politikų palankumą, tyliai galima įgyvendinti net ir absurdiškiausias idėjas.