2014 Vasario 01

Koncertas

veidas.lt


Prieš pat šių metų Knygų mugę pasirodys išskirtinis kūrinys – Giedriaus Kuprevičiaus autobiografinė knyga „Koncertas“. Siūlome ištraukų iš šios knygos.

Kodėl miuziklas?

Ogi todėl, kad į operą įvažiavau pats, o miuziklas įvažiavo į mane. Dėkoti turiu Kauno dramos teatrui, kuris 1968 m. mane įtraukė į pirmą rimtą „Mamutų medžioklę“. Jonas Jurašas, išgirdęs apie tokį visokiuose žanruose besispardantį kompozitorių GK, pasiūlė jam parašyti muziką tuo metu Kauno dramos teatre statomam Kazio Sajos groteskui. Susipažinęs su tekstu neišsigandau, nors kiti autoriai, kuriems buvo siūloma, atsisakė, nes dainoms skirti tekstai nebuvo salomėjiški – be rimo, labiau primenantys baltąsias eiles nei kvadratinės struktūros posmelius. Iš karto buvo aišku, kad artimiausias analogas – vokiškieji Kurto Weillio zongai, kuriais tuo metu žavėjausi. Režisieriaus sumanymas jungti aktorius ir pantomimą be gausios muzikos būtų neįgyvendinamas. Tad kibome į darbus.
Kai dabar vartau senus klavyrus, randu visus miuziklui būdingus bruožus – ryškius motyvus, aštrius ritmus, gyvybingus tempus, užbaigtų muzikinių numerių sistemą. O svarbiausia – reikėjo dainuoti ne operiniais ar operetiniais balsais, o intonuoti kalbėjimą nebūtinai specialiai išlavintu vokalu. Tokius reikalavimus galėjo atitikti tik dramos teatro aktoriai. Šis stilius muzikinę kalbą demokratizavo, artino prie melodeklamacijos. Mums pavyko derinti gyvą dainavimą su fonograma, kurią įrašėme labai kruopščiai. Tuomet nebuvo jokių prisegamų ar kabinamų mikrofonų, teko ieškoti akustinių sprendimų. Šiuo požiūriu visuose savo darbuose dramos teatre stengiausi modernizuoti esamą garso ūkį. (…)
Antrasis, kuriame muzikos buvo dar daugiau ir ji visa sudėliota į tam tikrą leitmotyvų sistemą. – Kazio Sajos spektaklis „Devynbėdžiai“. Režisieriaus Vaclovo Blėdžio prižiūrimi siautėjome itin drąsiai. Neužmirškime, kad tai vyko visų laikų didžiausio teatrinio diktatoriaus Juozo Miltinio irštvoje – jo naujajame dramos teatre, kuris visoje sovietinėje erdvėje garsėjo kaip visai kitoks ir kitaip besireiškiąs kūrybinis objektas. (…)
Pradėję darbą Panevėžio dramos teatre atradome, kad teatras tikrai nuostabus, o akustinė sistema sena, monofoninė. Visą muziką Vilniaus plokštelių studijoje įrašėme stereoformatu. Kartu su senu bičiuliu garso režisieriumi Viliumi Kondrotu atvykome į teatrą ir sumanėme slapta modernizuoti sistemą. Dirbome naktimis, nes dieną vykdavo repeticijos ir nenorėjome niekam rodytis. Kai viskas buvo padaryta, Juozas Miltinis sukvietė visą kolektyvą pasiklausyti naujo skambesio. Iš tiesų įrašas skambėjo prabangiai ir labai ryškiai. Muzikai nutilus Miltinis pamažu atsistojo, įsivyravo spengi tyla, ir jis, pabrėžtinai lėtai tardamas skiemenis, konstatavo:
– Ką tik mirė dramos teatras…
Bet staiga sušuko:
– Tegyvuoja opera!
Stojo dar viena, gerokai ilgesnė pauzė. Visi laukė, kas bus pasakyta toliau. (…) Staiga Režisierius teatrališkai prašneko:
– Garbė tiems, kurie pirmieji Lietuvos dramos teatre įrengė stereofoniją. Pradedame repeticiją.
Žinoma, ji prasidėjo ne scenoje, o bufete, kur naujovė buvo pašventinta. O pagrindiniai naujovės diegėjai tai padarė Juozo Miltinio kabinete su didesniu žvaigždučių skaičiumi pažymėtais gėrimais.
Miuziklas „Aš tau siunčiu labų dienų“ gimė iš bado: stigo vaidinimų vaikams. Čipolinas, Buratinas ir Karlsonas siautė Lietuvos teatruose be poilsio, ir kvietimas sukurti miuziklą vaikams buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Ar galėjo būti tinkamesnis literatūrinis autorius tokiai Ginto Žilio avantiūrai nei Violeta Palčinskaitė? Paskutinius metus Kauno muzikiniame teatre gyveno grupė „Argo“, suvaidinusi septynias koncertines teatralizuotas programas ir atlikusi daug įvairaus turinio misijų. Tikro spektaklio dar neturėjome. Miuziklą „Aš tau siunčiu labų dienų“ ir Violeta, ir aš sukūrėme vienu atsikvėpimu, per metus. Poetė pasiūlė visiems suvokiamą, jautrią ir gilią mokyklos temą. (…) Miuziklas gimė smagiai, visi dirbo labai nuoširdžiai. Vaidinome daug kartų ir visuomet pilnoje salėje. Vėliau vaidinimas mįslingai dingo be išsamesnių paaiškinimų, nors vienas buvo labai juokingas: tuo metu choreografas Vytautas Grivickas pastatė mano Tėvo operą vaikams „Žiogas ir skruzdės“. Tuomet kažkam toptelėjo mintis, kad du Kuprevičiai viename teatre – tai jau per daug! Tad vienu ir sumažinta. (…)
Miuziklu „Aš tau siunčiu labų dienų“ pasibaigė ir „Argo“ gyvavimas. Atmintyje lieka puikus, kupinas nuotykių, drąsių ieškojimų ir įvertintų atradimų laikotarpis. Dar ir dabar su jauduliu prisimenu Mokytoją vaidinusius Vytautą Blažį ir Vitoldą Christauską, Burtininką Aloyzą Domeiką ir Eduardą Gutauską, Mokines Liną Kinderytę ir Violetą Sagaitytę, mokinių chore su kitais dainavusį visuomet dailų Rytį Ciciną, nelauktai iš gyvenimo išplėštą Mergaitę su boruže vaidinusią Natašą Sergejevą…. Solistai ir choristai vaidino ir dainavo lygiomis teisėmis. Vėliau tokia bendruomeninė atmosfera vyraus ir Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“…
„Ugnies medžioklė su varovais“ turbūt žinomiausias šio žanro mano kūrinys. (…) Mažai kam žinoma, kad apie miuziklą niekas negalvojo, kai buvo nutarta Jaunimo teatre statyti šią Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus pjesę. Buvo numatyta, kad ją režisuos Jonas Jurašas. Deja, tuo metu noko rimtas ideologinis konfliktas su tuometine valdžia, tad režisūrą perėmė teatro vadovė Dalia Tamulevičiūtė. Vaidinti turėjo neseniai į teatrą atėjęs jos parengtas universalių gebėjimų aktorių kursas.
Kai tekstas pateko man į rankas, pradėjo aiškėti, kad dainuojamųjų epizodų daug, o dar prireiks ir foninės veiksmo muzikos. Tuo metu jaunimas jau buvo girdėjęs pirmas vadinamąsias roko operas, stambias, netgi simfonizuotas grupių „Pink Floyd“, „Yes“ kompozicijas, nelegaliai gaudavo tų įrašų ir godžiai jų klausydavosi. Šiuos kūrinius gerai žinojau ir aš, tuomet prisiekęs bitlomanas. Todėl iš karto apsisprendžiau imtis stambinimo darbų. Taip susiformavo instrumentarijus – roko grupė ir simfoninis orkestras. Žinoma, gyvai tokios muzikos dramos teatre nebūtų galima atlikti, tad nutarta padaryti fonogramą. Sumanymui įgyvendinti reikėjo labai didelių tais laikais pinigų. Tuometinis Jaunimo teatro direktorius buvo tikras drąsuolis. Su juo nuėjome pas kultūros ministrą Joną Bielinį. Tasai, išgirdęs mūsų fantazijas, kurį laiką tylėjo, tada iškvietė vyriausiąją buhalterę, mažutę, susisukusią ir itin tyliai šnekančią žydę. Ji taip pat visiškoje tyloje išklausė ministro atpasakotą sumanymą ir pažvelgusi į mane paklausė:
– Ar tai tas Kuprevičius, kurio tėvas Viktoras?
– Taip, – atsakėme visi trys.
Vėl stojo didinga tyla. Ir tuomet vyriausioji visų kultūros pinigų valdytoja tarė:
– O kiek reikia?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...