2012 Liepos 31

Koks sprogimas buvo Didysis sprogimas?

veidas.lt


„Žinote, kartais sutinki žmonių ir jie tokie malonūs, kad pasikvieti į namus ir kalbiesi, o jie pasakoja vis daugiau ir daugiau šaunių dalykų? Bet tada sakai, gal pratęskime pokalbį kitą dieną, bet jie neišeina ir vis kalba ir tos kalbos darosi vis labiau trikdančios ir sakai, jau tikrai gana, baikit? Panašiai vyksta su infliacija.“

Maxo Tegmarko balsas pagyvėja, kai jis kalba apie mūsų visatos kilmės istorijos pagrindinę idėją. Kosminės infliacijos teorija teigia, kad pirmosiomis sekundės dalimis po Didžiojo sprogimo (DS), visatos audinys plėtėsi greičiau, nei šviesa. Be tokio triuko sunkiai eitų paaiškinti kai kurias kertines iš karštos, tankios sriubos kilusios ir nuo to laiko augančios ir vėstančios visatos savybes.

Tegmarkas, kosmologas iš MIT nėra vienintelis, keliantis klausimą, ar infliacija dar netapo užsibuvusiu svečiu. Jos patrauklumas turi nemalonias pasekmes – tokias nemalonias, kad jos grasina išklibinti viso mūsų supratimo apie kosmosą pamatus. Atsinaujino debatai klausimu, kurį daugelis jau laikė nuspręstu: koks sprogimas buvo Didysis sprogimas?

Kai 1980 metais Alanas Guthas, tada jaunas doktorantas Kornelio universitete Itakoje (Niujorkas), pasiūlė infliacijos idėją, tai buvo dangiškoji mana. Kosminio foninio mikrobangų (KFM) spinduliavimo tyrimai DS teorijos šalininkams kėlė galvos skausmą.

KFM radiacija rodėsi esanti puikiausias DS teorijos patvirtinimas. Praėjus maždaug 380 000 metų po visatos atsiradimo neįsivaizduojamo tankio ir temperatūros „singuliarume“, kosmosas išsiplėtė ir atvėso pakankamai, kad galėtų susiformuoti pirmieji atomai. Nuo tada šių atomų išspinduliuoti šviesos fotonai keliauja po kosmosą visomis kryptimis. Sėdėdami savo planetoje, po bemaž 14 milijardų metų šiuos fotonus matome, kaip visą dangų užpildantį, beveik tolygų 2,7 K temperatūros foninį spinduliavimą.

Bet ši sėkmė slepia problemiškas detales. Viena jų, kad spinduliavimą galime stebėti 10 milijardų šviesmečių į vieną pusę ir tiek pat į kitą ir vis tiek matysime malonų tolygumą. Tačiau, jei paleisime tolygiai besiplečiančio kosmoso laiką atgal, kol erdvės sritys susitiks, prisireiks luktelėti 20 milijardų metų – ilgiau, nei visatos amžius. Paprasto DS visatoje šie erdvės gabaliukai negalėjo suartėti tiek, kad jų temperatūros suvienodėtų, o toks jos vienodumas – labai mažai tikėtinas atsitiktinumas.

Dar visatos geometrija. KFM spinduliavime užkoduota informacija rodo, kad erdvė yra labai „plokščia“: čia karaliauja Euklido geometrija ir lygiagrečios linijos niekada nesusikerta. Toks plokštumas irgi labai netikėtinas, turint galvoje mūsų žinias apie gravitaciją ir jos polinkį iškreipti erdvę. Vėlgi, paprastas DS to negali paaiškinti.
Infliacinis spaudimas

Infliacinis Didysis sprogimas tai paaiškinti gali. Idėja tokia, kad laiko pradžioje viskas egzistavo kvantiniame lauke, vadinamajame inflatone. Jis atsidūrė „netikrame vakuume“ – laikinai stabiliame, bet ne žemiausiame tikro vakuumo, lygyje. Tai yra, vaizdžiai kalbant, inflatonas pakibo mažoje aikštelėje ant stataus kalno šlaito. Jei viskas būtų ramu, jis ten galėjo ilsėtis netrikdomas, bet mažiausias virptelėjimas pasiųstų jį žemyn link tikrojo vakuumo.

Pirmąją visatos sekundės dalį viskas nebuvo ramu. Atsitiktinės kvantinės energijos fluktuacijos sujudino inflatoną, pasiųsdamos jį žemyn. Krisdamas į tikrąjį vakuumą, jis sukūrė atstumiančiąją gravitaciją, stumiančią aplinkinę erdvę. Kuo toliau jis krito, tuo stipriau stūmė, kol besiplečianti erdvė lėkė tolyn, daug greičiau už šviesą.

Infliacijos dosnumas čia nesibaigė. Išpūsdamas mažutėlytes kvantines kosmoso tankio fluktuacijas iki kosminių proporcijų, jis sukūrė brėžinį, pagal kurį medžiaga sukibo į didžiulius aglomeratus, pavyzdžiui, dabar mūsų matomas galaktikas.

Tai fiziškai visai įmanoma. Einšteino reliatyvumas draudžia objektams erdve keliauti greičiau, nei šviesa, bet neriboja pačios erdvės judėjimo. Inflatonui pasiekus dugną, visa jo kritimo metu įgauta kinetinė energija pasipylė į visatą, sukurdama materiją ir spinduliavimą, iš kurių vėliau susiformavo žvaigždes, planetos ir galiausiai, mes. Visa tai nutiko žymiau greičiau, nei per akies mirksnį: vos per 10⁻³³ stebima visata padidėjo daugiau, nei dvidešimčia dydžio eilių, nuo vienos milijardosios atomo branduolio iki maždaug vieno centimetro skersmens minikosmoso.
Didysis sprogimas 1: infliacinė kosmologija
Sparčiai plėsdamas ankstyvąją visatą, infliacijos periodas gali paaiškinti, kodėl nutolusių kosmoso dalių foninė mikrobangų spinduliuotė atrodo taip, lyg jos visos atsirado iš ten pat.
Nepageidaujamos visatos

Vienu mostu infliacija išsprendė DS problemas. Dangaus sritims nebereikėjo 20 milijardų metų susitikimui ir susimaišymui: infliacija suteikė joms reikalingą postūmį, kad jos daug greičiau pasiektų kosmoso pakraščius. O tas absurdiškai neįtikėtinas erdvės plokštumas visai toks nebebuvo: infliacija visatą padarė tokią didelę, kad bet kokia išmatuojama sritis atrodo plokščia, lygiai, kaip žemė po kojomis atrodo plokščia, nors mūsų planetos paviršius išgaubtas.

„Tai būtų buvęs puikus laikas infliacijai nusilenkti, palaukti aplodismentų ir palikti sceną,“ sako Tegmarkas. Bet taip nenutiko. Vietoje to, infliacija pradėjo numatyti vis daugiau dalykų – dalykų, kurių niekas nenorėjo.
Dalykai, pavyzdžiui, kitos visatos.

Problema ta, kad infliacijai prasidėjus, jos neįmanoma sustabdyti. Netgi mažame priešinfliaciniame kosmose, kvantinės fluktuacijos užtikrino, kad inflatono lauko skirtingose vietose būtų skirtingos energijos – truputėlį panašu į kalną, su daugybe skirtinguose aukščiuose pavojingai balansuojančių kamuoliukų. Kiekvienam pradėjus riedėti, jis pradeda skirtingo erdvės regiono, tolstančio nuo kitų greičiau už šviesą, infliaciją. Kadangi jokia sąveika negali aplenkti šviesos greičio, šios minivisatos viena nuo kitos visiškai atskiriamos. Inflatonui kiekviename jų tęsiant savo nusileidimą, vis daugiau ir daugiau erdvių pradeda savo nepriklausomą egzistavimą: susiformuoja begalė visatų.

Tai nežada nieko gero mūsų kosminio nušvitimo viltims. Vienišoje visatoje jos fizikos teorija galėtų nuspėti, tarkime, kokio plokštumo visata turėtų būti arba, pavyzdžiui, tamsiosios energijos, paslaptingosios esybės, spartinančios visatos plėtimąsi, lygį. Tada astronomai galėtų patikrinti spėjimus stebėjimais.

Begalinėje multivisatoje tai neįmanoma: nėra apibrėžtų numatymų, tik tikimybės. Bet koks įmanomas tamsiosios energijos ar bet ko kito kiekis egzistuos begalybę kartų begalybėje visatų ir bet kuri universali fizikos teorija, teisinga multivisatoje, turi atkurti visas šias reikšmes. Tai reiškia, bet kokio konkretaus dydžio stebėjimo tikimybę lygią begalybei, padalintai iš begalybės: nesąmonei, kurią matematikai vadina „neapibrėžtumu“.

Iš pradžių kosmologai tikėjosi iš begalybių gauti prasmę imdami baigtinį multivisatų atvaizdų skaičių tam tikru metu ir tada ekstrapoliuoti santykines tam tikrų stebėjimų tikimybes vis ankstesniems ir ankstesniems laikams ir dar didesniam visatų skaičiui. Einšteinas nepritartų tokiam sprendimui. Jo reliatyvumo teorija reiškia, kad nėra vieno laikrodžio, matuojančio multivisatos sekundes, ir yra begalybė būdų gauti jos atvaizdą, duodantį vis kitokį tikimybių rinkinį. Ši „matų problema“ sunaikina infliacijos galimybę iš viso ką nors numatyti, taip pat ir kosminio foninio spinduliavimo vienodumą, erdvės išlinkį ar ką nors, kas iš pradžių vertė mus tikėti šia teorija.

„Manėme, kad infliacija numatė tolygią, plokščią visatą,“ sako Paulas Steinhardtas iš Prinstono universiteto, infliacijos teorijos pionierius, dabar ją nuvertinantis. „Išties, ji numato kiekvieną tikimybę begalybę kartų. Grįžome ten, iš kur pradėjome.“ Tegmarkas sutinka: „Infliacija susinaikino. Ji sugriovė save logiškai.“

Seanas Carrollis, kosmologas iš Kalifornijos technologijos instituto Pasadenoje, apdairesnis. „Infliacija vis dar dominuojanti paradigma,“ sako jis. „Bet nebeesame tokie įsitikinę, kad tai akivaizdi tiesa.“ Ir ne tik dėl matų problemos, priduria jis. Svarbiau, kad nežinome, kas inflatono laukas yra, kodėl jis buvo netikrame vakuume ir iš kur radosi jis pats ir jo energija. Taip idealiai pavojingai virš kalno šlaito pakibęs inflatono laukas regisi ne labiau įtikimas, nei laimingas atsitiktinumas, kurį ši idėja turėtų paaiškinti. „Jei pasirinktume visatą iš skrybėlės, tai nebūtų prasidedanti nuo infliacijos,“ sako Carrollis.

Tad, jei mūsų visatą tokią, kokia ji yra, padarė ne infliacija, tada kas? Ar yra kitokių Didžiųjų sprogimų, kurių numatymai sutampa su mūsų stebėjimais, bet neturinčių infliacijos pašalinių efektų?

Galbūt. 2001 metais, Steinhardtas su kolegomis Justinu Khoury, Burtu Ovrutu and Neilu Turokvienasu vieni iš pirmųjų pasiūlė alternatyvą. Jų idėja buvo peržiūrėti pačią DS interpretaciją. Užuot žymėjęs singuliarumą absoliučioje erdvės ir laiko pradžioje, jis buvo tik naujausias daug ilgesnės istorijos įvykis. Šios idėjos įkvėpimas kilo iš stygų teorijos, labiausiai paplitusio būdo sutaikyti Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją, geriausiai aprašančią erdvę ir laiką su kvantine mechanika, geriausiai aprašančia visa kita.

Stygų teorija teigia, kad įvairios dalelės, sudarančios materiją ir perduodančios jėgas, yra plonyčių kvantinių mechaninių stygų vibracijos, taip pat sukuriančios ir „gravitonus“, dar neaptiktas gravitaciją perduodančias daleles. Ji numato ir papildomus, be keturių mums pažįstamų – erdvės ir laiko, – matmenis.
Branų kabykla

Tai iškelia galimybę, kad mūsų 4 matmenų kosmosas egzistuoja ant „branos“ – mažiau matmenų turintis objektas plaukiojantis daugiau matmenų turinčioje erdvėje. Taip įsivaizduojant, mūsiškė brana nebūtinai yra vienintelė: dvi branos, tarp kurių yra mikroskopinis atstumas, gali formuoti penkiamatę erdvę, panašiai, kaip dvi duonos riekelės sudaro sumuštinį. Steinhardto ir jo kolegų idėja tokia, kad kas keletą trilijonų metų ar panašiai, kaimyninės branos suartėja ir susiliečia, sukeldamos sprogų energijos pliūpsnį, kai penktasis matmuo trumpam išnyksta singuliarume, ir vėl pasirodo, kai branos išsiskiria.
Didysis sprogimas 2: susiduriantys pasauliai
Jei mūsų visata yra 4D „brana“, plūduriuojanti aukštesnių matmenų erdvėje, tai ji gali susidurti su kitomis branomis, gaudama energiją, kurią mes laikome Didžiuoju sprogimu.

Mūsų 4D brana tokio susidūrimo metu gauna didžiulę energijos injekciją, kurią mes interpretuojame kaip Didįjį sprogimą. Jis nereiškia absoliučios mūsų erdvės ir laiko pradžios, bet amžinai egzistuojančio kosmoso atgaivinimą (Physical Review D, vol 64, p 123522).

Šis Didžiojo sprogimo „ciklinis modelis“ daro daug ką iš to, kam buvo sugalvotas infliacinis Didysis sprogimas. „Galima išspręsti problemas, kurių neitų įveikti be infliacijos dėl 14 milijardų metų [visatos gyvavimo],“ sako Steinhardtas. Branos yra iš esmės plokščios, tad erdvės plokštumo problema išnyksta. Branos susiduria tuo pačiu metu beveik visur, tad materiją ir radiaciją sukurianti energija plūsteli beveik tolygiai, sukurdama beveik homogenišką kosmosą. Tereikia mažų kvantinių energijos fluktuacijų, kad atsirastų pakankamų tankio variacijų, iš kurių susikūrė galaktikos. O kadangi idėjai nereikia multivisatos, matų problema išnyksta.

Ciklinis modelis bent jau įliejo konkurencijos į DS rinką. „Jis parodo, kad neužstrigta su infliacija – įmanomos ir kitos idėjos,“ sako Steinhardtas. „Bet konkrečios alternatyvos mėgimas ar nemėgimas yra skonio reikalas.“

Ne visiems ji patiko. Didžiojo sprogimo modeliai, kuriuose yra mūsų erdvėlaikio singuliarumas, tarp jų ir infliacinio Didžiojo sprogimo, mitriai atleidžia mus nuo paaiškinimo, kas nutiko visatos pradžioje: singuliarumas yra vieta, kur visata krenta nuo egzistavimo uolos ir fizikos dėsniai sugriūna. Bet cikliniame modelyje turime paaiškinti, kaip penktasis matmuo išgyvena šuolį į singuliarumą. „Man neatrodo, kad taip gali būti,“ abejoja Thomasas Hertogas iš Katalikiškojo Leuveno universiteto Belgijoje, tyręs šią idėją porą metų. „Skaičiavimai rodo, kad perėjimas per singuliarumą yra labai mažai tikėtinas.“

Daugybė branų susidūrimų, kuriuos implikuoja modelis, dar apsunkina problemą, sako Carrollis. „Sekant ciklinę visatą atgal laiku, pasirodo, kad būtinos sąlygos tampa vis specifiškesnės ir vis mažiau tikėtinos.“ Šią problemą galima išspręsti, postuluojant tam tikrą pradžią, pateikiančią tam tikras sąlygas – bet tai panaikina patį teorijos kūrimo tikslą.
Daug istorijų

Tad, jeigu nei infliacija, nei ciklinė visata negali pateikti tikėtino kosmoso pradžios scenarijaus, kas gali? Carrollis siūlo vidurio kelią ir sako, kad Steinhardtas gali būti teisus, ieškodamas atsakymo į Didžiojo sprogimo mįslę bendrosios reliatyvumo teorijos ir kvantinės mechanikos apjungime. Bet atsakymas gali slypėti ne šių idėjų naudojime infliacijos pakeitimui, o jos pagerinimui.

„Užsiimdami kosmologija, naudojame nekompetentingą kvantinės mechanikos versiją,“ sako Carrollis. Infliacija yra teorija apie erdvėlaikį ir gravitaciją, tad susijusi su bendruoju reliatyvumu. Joje yra ir keletas kvantų fizikos aspektų, pavyzdžiui, neapibrėžtumo fluktuacijos, nustumiančios inflatoną nuo kalno briaunos, bet kadangi neturime užtikrinto reliatyvumo ir kvantų teorijos sujungimo būdo, tai lieka „pusiau klasikine“ teorija. „Galbūt to neužtenka,“ pastebi Carrollis.

Bet kaip galime įdėti kvantus į kosmologiją? Prieš trejetą dešimtmečių vos tik infliacijai sužibus scenoje, fizikai Stephenas Hawkingas iš Kembridžo universiteto ir Jamesas Hartle’is iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje, pažiūrėjo į ją naujai. Kvantų fizikoje, dalelei keliaujant iš taško A į tašką B, ji neina vienu keliu, o gali dviem ar daugiau kelių tuo pačiu metu, interferuodama su savimi kitame kelio gale it būtų banga. Siekdami išsiaiškinti, kurį kelią turime daugiausiai šansų stebėti, turime sudėti kartu kiekvieną įmanomą kelią koduojančias kvantų mechanikos „bangos funkcijas“, kad žinotume, kaip atskiros bangos viršūnės ir įdubos panaikina ir sustiprina viena kitą. Šioje bendroje bangos funkcijoje užkoduotos visos reikiamos žinios apie kvantinę dalelę B taške, taip pat ir bet kokių pasirinktų matavimų rezultatų tikimybės.

Hawkingas ir Hartle’as teigė, kad panašus požiūris gali būti taikomas visai visatai, kaip tokiai. Taškas B yra dabartinė visata. Žvelgiant atgal į jos ištakas, galime atsekti daug tikėtinų jos plėtros istorijų nuo pat taško A, kur pusiau klasikinė fiziką sugriūva, o kvantinė erdvė ir laikas taip susipina, kad jų nebeeina aiškiai atskirti. Šis taškas nebėra laiko pradžia singuliarume, kaip standartinėje infliacinėje kosmologijoje, o belaikis taškas, kur visata – ar tiksliau, visų įmanomų istorinių visatų superpozicija – atsiranda iš nieko, su visais savo fizikos dėsniais. Dėl aiškios pradžios nebuvimo, Hawkingas ir Hartle’as pavadino tai neapribotu pasiūlymu (No Boundary Proposal).

Laikydamiesi kvantų mechanikos taisyklių, jie sudėjo visas įmanomas istorijas, prasidėjusias neapribotoje visatoje ir pabaigė dabartine visata. Idėja yra, galima sakyti, atvirkštinė multivisata: viena visata su daugeliu istorijų.
Didysis sprogimas 3:
Sudedant įmanomas kvantines visatų istorijas, galime atsekti nuo dabartinio kosmoso iki visatos ištakų.

Gaunama bangos funkcija atsikrato matų problemos, kadangi užkoduoja unikalų tikimybių rinkinį bet kam, ką galime stebėti. O kadangi istorijų tikėtinumą apsprendžia mūsų stebimas kosmosas, tokios problemos, kaip erdvėlaikio plokštumas ar kosminio mikrobangų foninio spinduliavimo homogeniškumas nustoja būti problemomis: jos tampa teorijos dalimis.

Neapribota visata patraukė daugelį fizikų. „Jei pasirodys, kad visata privalo turėti pradžią, tokią pradinę būseną laikau labai tikėtina,“ sako Guthas. Kalbant apie Gutho infliacijos teoriją, neapribotumo pasiūlymas pasirodė esąs malonus siurprizas. Kaip Hartle’as, Hawkingas ir Hertogas parodė 2008 metais, nors teorija nebuvo kuriama, turint galvoje infliaciją, ši patenka tarp daugelio kelių, kuriais visata galėjo pasukti, kad atsidurtų čia (Physical Review Letters, vol 100, p 201301). „Galima paskaičiuoti infliacijos buvimo tikimybę ir pasirodo, kad tikimybė yra labai didelė,“ sako Hertogas.

Visa tai skamba labai gražiai, bet vis dar nėra priežasties tikėti, kad neapribotumas yra tiesa. Sunku matyti, kur ji tiktų kaip unifikuojanti teorinė konstrukcija, kaip kad stygų teorija, kurios reikia, norint paaiškinti įvykius ankstyvosiomis, didelių energijų visatos dienomis.

Tai gali pakeisti viena idėja, pastaruoju metu kilusi iš stygų teorijos: holografinis principas. Jis skelbia, kad 4D visatos (kokia ir yra mūsiškė) fizika, įskaitant gravitaciją, matematiškai ekvivalenti jos ribų 3D fizikai be gravitacijos. Tai reiškia, kad mūsų regimas pasaulis yra ne kas kita, o holografinė tikrovės krašto informacijos projekcija. Tai neatrodo tikėtina, bet šis principas pasirodo ne tik stygų teorijoje, tačiau ir beveik visuose iki šiol darytuose bandymuose apjungti reliatyvumą ir kvantų teoriją.

Nors neapribotumo pasiūlymas teigia, kad visata neturi ribų tolimoje praeityje, jis suteikia ribą be galo tolimoje ateityje. Skaičiuodamas šios ribos fiziką, Hertogas išskyrė visų galimų visatų tikimybes, kurios gali atsirasti, kaip jų holografinės projekcijos. Nuostabu, kad tokių dalykų, kaip kosminio foninio spinduliavimo homogeniškumas ar tamsiosios energijos kiekis tikimybė yra tokia pati, kaip gaunama iš neapribotos bangos funkcijos. Tai suteikia tiesioginį ryšį tarp stygų teorijos, populiariausio kelio link visko teorijos, ir neapribotumo, kuris natūraliai sukuria infliaciją.

„Iš pradžių neapribota bangos funkcija buvo lyg paimta iš oro,“ sako Hertogas. „Bet dabar matome, kad ji glūdi holografinio principo širdyje. Tai labai padrąsinanti žinia infliacijai.“ Kartu su Hawkingu ir Hartle’iu, jis išdėstė pamąstymus dokumente, paskelbtame praeitą mėnesį (arxiv.org/abs/1205.3807).

Kosmologai vis dar virškina naująjį pasiūlymą, teiraudamiesi ar daromos prielaidos yra pateisinamos. Guthas sako, kad kol kas niekas nėra užtikrintas Hertogo, Hawkingo ir Hartle’io pateiktu specifiniu holografiniu atitikimu. „Tai tikrai verta tyrimo kryptis, bet tai, ką jie bando sukurti, yra labai sudėtinga,“ pastebi jis.

Dar nesame išsiaiškinę tikrosios visatos pradžios istorijos. Bet atrodo nepaneigiama, kad aiškinimasis, ar infliacija yra apgaulinga, kaip mano Tegmarkas, priklausys nuo to, ar pavyks rasti būdą pritaikyti kvantų teoriją visatos audiniui. Tik tada iš tiesų žinosime, koks sprogimas buvo Didysis sprogimas.

Amanda Gefter
New Scientist, № 2871
Neapribota visata
Baigtinio dydžio visata, neprasidėjusi singuliarumu, yra bandymo apjungti bendrojo reliatyvumo ir kvantų mechanikos aspektus, rezultatas. Šios neapribotos visatos įsivaizduojamame laike istorija panaši į Žemės paviršių, kur šiaurės ašigalis atitinka Didįjį sprogimą, o visata, bėgant įsivaizduojamam laikui, didėja, einant link ekvatoriaus.

Šis pasiūlymas, kurį pirmiausia iškėlė Stephenas Hawkingas ir Jimas Hartle’is, yra neapribota visata, prasidėjusi ne nuo singuliarumo. Čia panaudojamas amerikiečių fiziko Richardo Feynmano pasiūlymas laikyti kvantinę mechaniką „istorijų suma,” tai yra, kad dalelė erdvėlaikyje neturi vienos istorijos, bet eina visais įmanomais keliais link savo dabartinės būsenos. Sudėjus šias istorijas — sudėtingas procesas, kurį reikia atlikti, laiką laikant įsivaizduojamu — galima rasti tikimybę, su kuria dalelė pereina konkretų tašką.

Tada Hawkingas ir Hartle’is apjungė šią idėją su bendrojo reliatyvumo požiūriu, kad gravitacija tėra išlenkto erdvėlaikio pasekmė. Remiantis klasikine bendrojo reliatyvumo teorija, visata turi būti arba be galo sena, arba prasidėjusi iš singuliarumo. Bet Hawkingo ir Hartle’io pasiūlymas atveria trečią galimybę — visata yra baigtinė, bet neturėjo pradinio singuliarumo, kuris būtų ją apribojęs (iš čia ir teorijos pavadinimas).

Neapribotos visatos geometrija panaši į sferos paviršiaus geometriją, išskyrus tai, kad ji turėtų keturis matmenis, o ne du. Galima apkeliauti visą Žemės paviršių, taip ir nepasiekus krašto. Remiantis šia analogija aiškinant įsivaizduojamą laiką, Žemės šiaurės ašigalis yra Didysis sprogimas, žymintis visatos pradžią. (Bet kaip ašigalis nėra singuliarumas, taip nėra ir Didysis sprogimas).

http://www.pbs.org/wnet/hawking/universes/html/univ_bound.html

Technologijos.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...