2014 Vasario 25

Kokia neįgaliųjų gyvenimo kokybė mūsų šalyje

veidas.lt


Šiuo metu beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas yra neįgalus. Daugumos jų gyvenimo kokybė nepavydėtina. Šiek tiek geriau verčiasi tik iniciatyvūs, išsilavinę, darbą turintys neįgalieji.

Per pastaruosius 23-ejus metus Lietuvoje padaryta tikrai nemenka pažanga stengiantis pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę: padaugėjo įstaigų, kuriose įrengti liftai, specialūs privažiavimai ir keltuvai neįgaliesiems su vežimėliais, daugumai neįgaliųjų dabar ir iš savo buto lengviau išeiti į kiemą, nuvykti į norimus renginius, nes miestuose važinėja specialūs, neįgaliesiems pritaikyti autobusai ir troleibusai. Be to, neįgaliesiems siūloma įvairių lengvatų ir nuolaidų perkant bilietus į įvairius renginius.
“Taip, neįgaliesiems skirta infrastruktūra tikrai pagerėjo, tačiau visuomenės požiūris į mus menkai tepasikeitęs, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. – Gaunate savo neįgalumo pensijas ir dar jums darbo reikia? Tokių pareiškimų negalią turintiems žmonėms dar dažnai tenka išgirsti.”
Šiandien aktyviai visuomenės gyvenime dalyvauja tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų, o dirba dar mažiau. Beje, neįgaliųjų nedarbas kasmet vis didėja: šiuo metu darbo biržoje užsiregistravę beveik 13 tūkst. neįgaliųjų (2006 m. nebuvo nė 5 tūkst.)
Tačiau neįgalus verslininkas ir dainininkas Vytautas Matuzas mano, kad svarbiausia nenuleisti rankų, siekti, stengtis, ir tada pavyks. Jis pats jau dešimtmetį vadovauja IT įmonei ir kuria interneto svetaines. Jo manymu, nors technologijų pažanga iš dalies neįgaliųjų darbą atėmė, jei žmogus lankstus, tas pačias technologijas jis gali pasitelkti ir norėdamas susirasti darbą ar tiesiog su jomis dirbti. O tada galima tikėtis ir geresnės gyvenimo kokybės.
„Kurį laiką ir man atrodė, kad mane supančioje aplinkoje daug neteisybės, mačiau daug nepatinkančių dalykų. Tačiau suvokiau, kad norėdamas gyventi kitaip pirmiausia pats turiu pasirūpinti savimi“, – sako pozityviu požiūriu į gyvenimą spinduliuojantis vaikinas.
Nuo mažens su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriančiam Vytautui pavyko baigti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, įkurti savo įmonę ir visai Lietuvai įrodyti muzikinį talentą scenoje. Šiandien jis jau yra aplankęs ne vieną Vakarų Europos šalį, džiaugiasi mėgėjiškai pilotavęs lėktuvą, taip pat sako kuriantis sėkmingą asmeninį gyvenimą. Nors Lietuvoje įprasta skųstis, piktintis ir bambėti, Vytautas net sėdėdamas vežimėlyje kalba optimistiškai: „Mano sveikatos problemos nėra tokios didelės, kad trukdytų kokybiškai gyventi.”

Svarbiausia negailėti savęs
Savęs negailėti stengiasi ir kitas mūsų pašnekovas Robertas Ašmanavičius, su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriantis nuo aštuoniolikos metų, kai pateko į avariją. Ketverius metus dėl pakitusio gyvenimo būdo kompleksavęs ir viešumoje nesirodęs vyriškis norą gyventi atgavo atsitiktinai patekęs į Rygoje vykusias neįgaliųjų varžybas. “Ten supratau, kad yra daug žmonių, kuriems gyvenime nepasisekė kur kas labiau nei man, tačiau jie nepasidavė, sukūrė šeimas, įdomiai leido laisvalaikį. Tai mane supurtė ir įkvėpė”, – prisimena socialinės neįgaliųjų įmonės, remontuojančios kompensacinę neįgaliųjų techniką ir gaminančios varytuvus neįgaliųjų vežimėliams, įkūrėjas.
Šiandien R.Ašmanavičius savo gyvenimo kokybe patenkintas: jis pats vairuoja, pats apsiperka prekybos centruose, yra sukūręs darbo vietą sau ir dar dvylikai žmonių. Negana to, nuo 2005 m. jis dar ir organizuoja neįgaliųjų maratonus „Nugalėk save“.
Beje, šis šūkis “Nugalėk save”, mūsų pašnekovo nuomone, tinka ne tik sporte, bet apskritai kiekvieną dieną. “Svarbiausia, kad neįgalieji išjudėtų iš namų aplinkos ir susirastų darbą ar kitokį užsiėmimą”, – mano Robertas.
Neįgaliųjų naujojo teatro įkūrėja Svetlana L.Zemleckienė įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo to, kur savo požiūrį nukreipi, – į galią ar į negalią. “Aš pati septynerius metus vargau, kol sužinojau apie techniką, kompensuojančią regėjimo trūkumą. O šiandien jau galiu ir skaityti, ir rašyti. Ir iš aplinkos, iš mūsų teatro pavyzdžių pastebiu, kad dauguma neįgaliųjų, kurie kabinasi, – ir užsikabina. Tada jų gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa kūrėjais įvairiose srityse”, – pastebi S.L.Zemleckienė.
“Veido” pašnekovai sutaria, kad labai svarbu, jog kuo daugiau neįgaliųjų mokytųsi, lavintųsi, tobulintųsi, keltų ar keistų kvalifikaciją, tada jiems atsivertų visiškai kitokios galimybės. Tarkime, 2012 m. į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstojo studijuoti 266 studentai, turintys specialiųjų poreikių. O tai akivaizdžiai per mažai, jų turėtų būti tris ar keturis kartus daugiau. Aukštasis išsilavinimas, žinios galėtų iš esmės pakeisti neįgaliųjų gyvenimo kokybę.

Sunkiausia – neįgalioms mamoms
Na, o kokios esminės bėdos šiuo metu kamuoja neįgaliuosius ir kuri jų grupė patiria daugiausiai sunkumų?
Pasirodo, prasčiausiai jaučiasi tie neįgalieji, kurie turėjo galimybę pagyventi Vakarų Europoje, o dabar vėl gyvena Lietuvoje. Naujausiame Lietuvos mokslininkių tyrime apie negalią turinčių moterų padėtį šalyje kalbintos respondentės atskleidžia, kad sugrįžus iš kitų Europos šalių sava aplinka labai liūdina: viskas nepatogu, neapgalvota, niekam šiek tiek kitaip judantis žmogus nerūpi.
“Iš tiesų ilgiuosi ankstesnio gyvenimo Švedijoje, nes ten tikrai nesijaučiau atskirta nuo sveikųjų, o čia, Lietuvoje, esu labai priklausoma nuo kitų. Bet juk niekam nesinori būti našta kitiems”, – sako nuo ketverių metukų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Jurgita Goštautaitė.
Vis dėlto sunkiausiai Lietuvoje šiandien gyvena neįgalios mamos – jos patiria daugybę nepriteklių ir sunkumų, susiduria su didžiausia netolerancija. Pasak Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto lektorės bei vienos iš negalią turinčių moterų padėties tyrimo autorių Ritos Augutienės, neįgaliųjų vaikai patiria daug patyčių dėl to, kad turi sergančius tėvus (mamas). Be to, pasirodo, kad negalią turinčios moterys darbo rinkoje ar švietimo sistemoje patenka į prastesnę padėtį, palyginti su negalią turinčiais vyrais (tokios moterys patiria daugialypę diskriminaciją dėl lyčių nelygybės ir neįgalumo stereotipų).
Mokslininkė konstatuoja, kad jos ir kolegių (Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros docentės dr. Eglės Šumskienės bei Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros docentės dr. Jurgos Jonutytės) atliktas tyrimas atskleidė, jog didžiausią dalį pagalbos kasdieniame gyvenime negalią turinčios moterys gauna iš pačios artimiausios aplinkos – šeimos narių, kaimynų, draugų ar bendradarbių. Lietuvoje artimi žmonės atlieka tai, ko negali, nors turėtų, padaryti valstybės institucijos.
Apie laikino atokvėpio specialistus, kurie galėtų pagelbėti žmonėms su negalia ar jų artimiesiems buityje, kalba ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė ir įkūrėja Dana Migaliova: „Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje, Airijoje žmonės neįgalių savo artimųjų niekur neveža ir netremia, nes pagalbos sulaukia aplinkoje, kurioje gyvena. Taigi sukuriama aplinka tampa palanki žmogui tokiam, koks jis yra.“
Atskiro aptarimo verti dar ir neįgalius vaikus auginantys tėvai. Jų gyvenimas Lietuvoje tikrai nepavydėtinas. Vakarų Europoje neįgalius vaikus auginantiems tėvams sudarytos keleriopai geresnės sąlygos.
„Tarkime, aš, kaip ir dauguma kitų tėvų, auginančių ir prižiūrinčių vaikus su negalia, bijau numirti anksčiau laiko. Mane slegia nežinomybė dėl savo vaiko ateities. Šiandien nesijaučiu saugi ir užtikrinta, nes nežinau, kas su juo bus man išėjus, – daugelio tėvų lūpomis vilnijančius būgštavimus išsako 34 metų neįgalų sūnų auginanti D.Migaliova. – Viena laimė, kad man pavyko su darbdaviais, – jie leisdavo dirbti naktimis, sudarydavo galimybes būti su vaiku.”
Iš tiesų neįgalieji metų metais vardija juos slegiančias problemas, bet politikai ir valstybės institucijos retai juos išgirsta, todėl neįgaliųjų politika Lietuvoje dažnai prasilenkia su neįgaliųjų poreikiais. Tarkime, dauguma šalies bendrojo ugdymo mokyklų, taip pat ir aukštųjų, vis dar nepritaikytos neįgaliesiems, socialinių tarnybų paslaugos irgi nepriderintos prie neįgaliųjų bei jų šeimos poreikių, paslaugos labai brangios (tarkime, žmogui, kuriam būtinas asmeninis prižiūrėtojas, mėnuo dienos užimtumo centre kainuoja 2 tūkst. Lt, o dotacija iš valstybės tesiekia 960 Lt.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Reikia Reikia rašo:

    rašyti konkrečiau.

  2. Virgis Virgis rašo:

    Virgis prieš 0min. Pranešti apie netinkamą komentarą Ačiū, kad pranešėte IP: 188.69.198.248
    Skaitau apie neįgaliuosius gana įdomus straipsnis , tuo pačiu gaila žmonių .Lietuvos Respublikoje reikia už pinigus neįgalumą pirkti kainuoja ne daug du šimtai Litų už bet koki norimą gydytojo išrašytą dokumentą kurį pateiksite neįgalumo darbingumo nustatymo tarnybai , tai legalu yra patvirtinta ikiteisminių pareigūnų , apygardos teismo o ypač Telšiuose .Jus Turėtumėte kreiptis Telšiuose į Viktorija Perminiene gyv. Luokės 67-51 , Telšiuose ir į Alma Kontvainiene gyv. Sedos g. 11-2 , Telšiuose pastaroji dirba Telšių ligoninėje tai stumdo nė brangiai turi aukšta užnugari viskas legalu jei kam reikia galite kreiptis nė vargti eilėse .Jei kam reikia parašykite atsiųsiu įrodymus kad tai teisėta .

    Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/sveikata/lietuva-sveiksta-nedarbingumas-ir-neigalumas-nustatomas-vis-reciau-541-230782#ixzz3GnxdsAdA
    Follow us: @15minlt on Twitter | 15min on Facebook


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...