2011 Rugsėjo 21

Audrius Bačiulis

Kokia Lietuvai nauda iš baltarusių opozicionierių

veidas.lt

Vertindama Baltarusijos opozicionierių veiklą prezidentė Dalia Grybauskaitė viso labo garsiai pasakė tai, apie ką patyliukais jau nebe pirmus metus kalba tie, kurie yra tiesiogiai susidūrę su baltarusių veikėjais.
Tai, kad daliai Baltarusijos opozicijos veikėjų oponavimas Aleksandro Lukašenkos valdžiai yra ne kova, o neblogai apmokama profesija, tai, kad dalis jų ima pinigus ne iš Vakarų, bet iš Rusijos, o kai kurie sugeba melžti tiek Maskvą, tiek Briuselį su Vašingtonu vienu metu, seniai nėra paslaptis. Kaip ir tai, kad nemaža Vakarų valstybių finansinės paramos dalis nuėjo ne kovai su A.Lukašenkos režimu, o asmeninei profesionalių kovotojų gerovei kurti.
Tai, kad kiekviename pusiau legaliame pasipriešinimo valdančiajam režimui judėjime visados būna dalis prisiplakėlių, avantiūristų ir tiesiog aferistų – anokia naujiena. Taip buvo, yra ir bus, o žmonės, skiriantys pinigų tokiems judėjimams remti, iš anksto būna susitaikę su mintimi, kad dalis lėšų bus iššvaistyta, išvogta ar paklius į režimo specialiųjų tarnybų rankas. Juk, tarkime, palestiniečių kovos su Izraeliu finansiniai rėmėjai puikiai žinojo, kad dėl tos paramos Yasseras Arafatas buvo tapęs vienu turtingiausių žmonių Vidurio Rytuose. Bet vis tiek duodavo pinigų, nes dalis jų būdavo panaudojama ir pagal tiesioginę paskirtį.
Lygiai taip pat yra ir su Baltarusijos opozicija, tik, žvelgiant į menkus kovos rezultatus, bet sparčiai gausėjančias profesionalių kovotojų bei “opozicijos lyderių” gretas, kyla mintis, kad pravalgomų ir kovai dėl demokratijos skiriamų užsienio paramos pinigų santykis krypsta ne demokratijos naudai. Tarkim, 2006-aisiais Baltarusijos prezidento rinkimuose dalyvavo trys A.Lukašenkai oponuojantys kandidatai, pernai tokių buvo jau devyni, o rezultatas – nepakitęs. Nors, žinia, po 2006-ųjų prezidento rinkimų rengta ir iš Vilniaus koordinuota “džinsinė revoliucija” buvo menkesnio masto (užtai stichiškesnė ir kelias dienas trukusi), nei pernai gruodį vykusi opozicijos demonstracija, kurią A.Lukašenkos pajėgos išvaikė per kelias valandas.
Būtent tuomet, 2006-ųjų kovą, kai Užsienio reikalų ministerija sukvietė politologus, visuomeninių organizacijų atstovus, žurnalistus LTV kavinėje stebėti balsų skaičiavimo Minske pabaigos ir “džinsinės revoliucijos” pradžios, sukirbo mintis, kad kažkas čia ne taip. Na, nesijautė tarp organizatorių to revoliucinio entuziazmo, kurį dar palyginti neseniai spinduliavo Ukrainos “oranžinės revoliucijos” atstovai. Baltarusijos vaduotojai labiau panėšėjo į tokius, kokie ir buvo – eurobiurokratų bei norinčiųjų jais tapti būrelį, sąžiningai įsisavinusį revoliucijai skirtus fondus ir ketinantį paprašyti dar.
Fondai buvo skirti, institucijos sukurtos, Baltarusijos demokratizavimas tapo pakankamai pelningu užsiėmimu. Konferencijos, seminarai, mokymai. Vilnius prigužėjo baltarusių, tarp kurių, šalia tikrų kovotojų dėl demokratijos, buvo pilna ne vien šiaip prisiplakėlių, bet ir Baltarusijos (ir ne vien Baltarusijos) KGB agentų, kurių vienus nuo kitų atskirti praktiškai neįmanoma. Jau tuomet įžvalgesni politologai ir saugumo darbuotojai puse lūpų ėmė kalbėti, kad iš tokio, faktiškai nekontroliuojamo, baltarusių antplūdžio gero nelauk.
Baltarusijos opozicionieriai Vilniuje veikė kaip savo kieme, steigė fiktyvias įmones, turėdami dideles neapskaitomas lėšas, užsiėmė spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu, palaikė neformalius, kartais – labai intymius ryšius su Lietuvos diplomatais ir slaptųjų tarnybų pareigūnais. Perspėjimai, kad šitaip opozicionieriai, dalydamiesi kovai su diktatūra skiriamais pinigais, iš esmės korumpuoja Lietuvos diplomatus ir saugumiečius, darydami juos priklausomus nuo savo “globotinių” tylėjimo arba kalbėjimo, likdavo be atgarsio. Galiausiai viskas baigėsi Vytauto Pociūno tremtimi į tą pačią Baltarusiją ir netrukus žūtimi, VSD veiklos tyrimu Seime, “valstybininkų” skandalu, VSD ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybės valymu.
Dabar, kai kadaise kilusios aistros ėmė rimti, o dalies Baltarusijos opozicijai skirtų pinigų nusodinimo Lietuvos diplomatų ir saugumiečių kišenėse tyrimas įkištas į gilų seifą, vėl suskambo “Baltarusijos vaduotojų” balsai. Mat Europa vėl žada skirti pinigų kovai su A.Lukašenkos režimu.
Blogiausia, kad tada, kai A.Lukašenka kris, nė vienas iš tos “opozicijos” veikėjų nepateks į jo vietą, nes tėra svetimus pinigus imti mokantys nevykėliai, o ne kovotojai dėl valdžios. Vienas kitas jų, kuriuos būsimoji prorusiška “demokratinė” Minsko valdžia paims į kokį postą, iš karto ims reikšti teritorines pretenzijas Lietuvai lygiai taip pat, kaip kadaise jau reiškė Zianono Pazniako “Liaudies frontas”. Iš viso baltarusių opozicionierių rėmimo Lietuvai liks vieni nuostoliai (jei neskaičiuosime kelių veikėjų kotedžų ir iki to laiko jau prarūdijusių limuzinų).

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Vytas Vytas rašo:

    Puikus straipsnis

  2. laisvė laisvė rašo:

    Taip ir bus-tikra tiesa,nors kartoka.

  3. Python Python rašo:

    bingo

  4. Augusta Augusta rašo:

    Nors ir vėlokai, bet blaiviai parašyta :)

  5. Comment Comment rašo:

    Labai įdomus straipsnis, bent jau mane privertęs pažiūrėti į baltarusijos opoziciją kiek kitu kampu. Na, tik paskutinė pastraipa apie teritorines pretenzijas atrodo labai jau “pritempta” ir nenatūrali. Nežinau kas tas Pozniako “Liaudies frontas”, tačiau manau kad ir pas mus yra visokių Murzų su teritorinėmis pretenzijomis “nuo jūros iki jūros” – tačiau tai nereiškia, kad kas nors turėtų kreipti į tai dėmesį. O straipsnio išvada gaunasi įdomi – mums būtų geriau, jei liktų dabartinis Lukašanka?

  6. J.K.P. J.K.P. rašo:

    Zianono Pazniako “Liaudis frontas” Baltarusijoje perestrojkos laikais buvo tas pat, kas “Sąjūdis” Lietuvoje.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...