2013 Gruodžio 10

Kodėl Vokietijoje didžioji koalicija įmanoma, o Lietuvoje ne

veidas.lt


Socialdemokratų ir konservatorių sutarimas kartu valdyti šalį išvaduotų nuo populistų, radikalų ir teisiamųjų valdžioje ar, atvirkščiai, šiuos tik sustiprintų?

Prieš keletą metų atliekant sociologinę apklausą respondentų prašyta apibūdinti įvairias partijas kaip gyvūnus. „Socialdemokratų elektoratas Tėvynės sąjungą prilygino ir chameleonams, ir šeškams, ir hienoms. Lygiai taip pat konservatorių rinkėjams atrodė socialdemokratai. O ideologiškai artimesnės partijos asocijavosi su kur kas malonesniais gyvūnėliais“, – prisimena Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys.
Oponuojančių partijų lyderiai vieni kitų atžvilgiu nusiteikę dar aršiau nei jų rinkėjai. Sociologas primena kitą ne mažiau išraiškingą pavyzdį: humoristinė laida „Dviračio žynios“ be jokių komentarų yra parodžiusi, kaip Vytautas Landsbergis su rožių puokšte sutinka oro uoste Algirdą Brazauską, mat vienam esant Seimo pirmininku, o antram – prezidentu to reikalavo protokolas. Ir be kokių nors komentarų tai visiems buvo be galo juokinga. Požiūris lig šiol ne ką tepasikeitęs.
O štai Vokietijoje Angelos Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ką tik sutarė su savo pagrindiniais ideologiniais oponentais Socialdemokratų partija suformuoti didžiąją koaliciją. Apklausos rodo, kad dauguma vokiečių tam pritaria. Beje, šios partijos koalicijoje jau dirbo ir 2005–2009 m.
Ar tokia didžioji (pas mus dažniau vadinama vaivorykštės) koalicija įmanoma Lietuvoje, valdžios užribyje paliekant tuos, kuriems ten ir vieta, – politikos juokdarius ar, dar blogiau, valstybei kenkiančius politikus?

Teoriškai realu, iš tikrųjų – ne
Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius sutinka: politikoje niekada negalima sakyti „niekada“, o Vokietijos pavyzdys rodo, kad ir skirtingų ideologijų partijos gali susitarti ir sudaryti valdančiąją koaliciją. Tačiau, jo manymu, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia, o socialdemokratai ir konservatoriai nuolat atsiduria skirtingose barikadų pusėse.
„Labai sudėtinga būtų darniai dirbti bendroje koalicijoje, kai perėmę valdžios vairą pamatėme, kiek daug klaidų konservatoriai padarė per ketverius savo valdymo metus. Tereikia prisiminti naktinę mokesčių reformą, antikonstituciškai atimtus atlyginimus, pensijas ir t.t. Tų klaidų pasekmes jausime dar ne vienus metus. Jeigu tektų dirbti bendroje koalicijoje su konservatoriais, kaip reikėtų paaiškinti žmonėms, kodėl privalome taisyti buvusios valdžios klaidas? Ir ką pasakytų tie patys konservatoriai? Įvertinę šias aplinkybes, socialdemokratai nesvarstė galimybės sudaryti koalicijos su konservatoriais ir pasirinko kitus politinius partnerius, su kuriais vyksta stabilus ir konstruktyvus darbas bent jau Vyriausybėje“, – aiškina A.Butkevičius.
Na, panašiai apie pirmtakus kalbėjo ir ankstesnę kadenciją prie Vyriausybės vairo stovėjęs Andrius Kubilius. O apie Seimą nėra ką ir šnekėti, nes iš jo pasityčiojo ir vieni, ir kiti, jam vadovauti parinkdami tautos linksmintojus.
Vis dėlto Tėvynės sąjungos lyderis ekspremjeras A.Kubilius mano, kad šių dviejų kadencijų koalicijų negalima lyginti: „Socialdemokratų sprendimas eiti į koaliciją su Darbo partija, žinant jos praeitį ir bylas, buvo klaida. Bet socialdemokratų pagrindinis strateginis tikslas – perimti “darbiečių” rinkėjus, o ne rūpintis valstybės reikalais. Mūsų atvejis buvo kitas: nauja partija, nors neturi patirties, neturi ir blogos praeities. Anuomet galėjo atrodyti geriau, nei vėliau pasirodė, bet Arūno Valinsko partijos buvimas koalicijoje, kad ir su visokiais nuotykiais, nebuvo labai kenkiantis bendram reikalui. Partneriai gal buvo ne patys geriausi, tačiau turėjome programą ir darbus, kuriuos užsibrėžėme ir padarėme.“
Bet ar konservatoriai bent jau teoriškai analizavo prezidentės Dalios Grybauskaitės mintį, kad šią kadenciją norint apsaugoti Vyriausybę nuo baudžiamojoje byloje teisiamos Darbo partijos verta burti socialdemokratų ir konservatorių koaliciją? „Nebuvo ko svarstyti, nes socialdemokratai iš karto paskelbė, kad vienintelė įmanoma koalicija – su “darbiečiais“, – primena A.Kubilius, kaip ir A.Butkevičius, pripažindamas, kad teoriškai konservatorių ir socialdemokratų koalicija įmanoma.
Tiesa, norint, kad tai būtų realizuota, pasak konservatorių lyderio, reikia „labai paprastų sąlygų – kad abi pusės panašiai matytų valstybės reikalus ir galvotų apie juos, o ne apie tai, kaip pasididinti rinkėjų skaičių“. Tad, sukonkretinant, susitarimas neįmanomas.

2K – vienetinis atvejis
Vis dėlto Lietuvos politikoje yra buvęs precedentas, vadinamasis 2K (Kirkilas + Kubilius), kai dešinieji 2006–2007 m. parėmė kairiųjų Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę. Ir, kaip primena Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius dr. Alvidas Lukošaitis, tų santykių rezultatas nebuvo nei politikos Lietuvoje, nei pasaulio pabaiga.
A.Kubilius prisimena: „Susitarimas buvo labai aiškus: kėlėme klausimą, kokius darbus turi padaryti Vyriausybė, kad galėtume ją remti. Po pusantrų metų pasirodė, kad Vyriausybė jų nebedaro, be to, ji jau turėjo ir kitų paramą Seime, tad nutarėme, jog mūsų parama jau nelabai ir reikalinga. Bet tam tikru etapu mūsų bendradarbiavimas buvo reikšmingas.“
2K laikų premjeras G.Kirkilas pritaria, kad tai buvo nauda ir valstybei, ir demokratijai, nes anuomet konservatoriai ir socialdemokratai parodė, jog esant reikalui politinės partijos geba susitarti.
G.Kirkilas primena, kad Skandinavijos valstybėse mažumos vyriausybės gana dažnos, o būtent šios šalys pirmauja Europoje pagal ekonomikos lygį, jos geriausiai sugebėjo pasipriešinti krizei.
Vis dėlto kas geriau – opozicijos remiama mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija? „Visada geriau turėti daugumą, kad ir koalicinę, bet kartais parlamente taip nesusiklosto. O po 2012 m. Seimo rinkimų net nesvarstėme nei vieno, nei kito varianto, nes mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija formuojama, kai tai neišvengiama, o šiuo atveju buvo galimybė sukurti koaliciją iš giminingos ideologijos partijų. Darbo partija per rinkimus užėmė antrą vietą, nors rinkėjai žinojo apie jos reikalus. O pirmiausia reikia atsižvelgti į rinkėjų valią“, – tokios pozicijos laikosi G.Kirkilas.

Ideologija ar politikų priešprieša
Ar politikai nesidangsto rinkėjų valia, atsisakydami formuoti didžiąsias koalicijas? „Po 2K 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus, nes aiškiai parodėme, kad dėl valstybei reikalingų darbų galime eiti ir į tokius susitarimus, kad į valstybės reikalus žiūrime atsakingai“, – primena A.Kubilius.
„Abi partijos dėl tarpusavio susitarimo nenukentėjo – konservatoriai buvo pirmi, socialdemokratai antri. Žmonės politinį konsensusą vertina pozityviai“, – priduria antrasis „K“ – G.Kirkilas.
Vis dėlto, kaip pastebi politologas A.Lukošaitis, nors Skandinavijoje, Vokietijoje, kitose šalyse oponuojančių politinių jėgų sugebėjimo susitarti dėl tam tikrų tikslų, ilgalaikės perspektyvos pavyzdžių yra daug, tai vyksta visai kitoje politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Lietuvoje 23-eji su viršum metų, skiriančių nuo ankstesnės praeities, per mažai, kad tokie įkaitę ir aštrūs santykiai, kurių priežastys slypi tam tikrų visuomenės sluoksnių, grupių priešpriešose, užsimirštų. Tai nelabai leidžia tikėtis, kad tokius susitarimus būtų lengva pasiekti.
Sociologas V.Gaidys konstatuoja: „Kairiųjų ir dešiniųjų antagonizmas – toks pat kaip ir 1990-aisiais: požiūris, kad vieni – landsbergininkai, o kiti – pasipudravę komunistai, išlikęs.“
Tačiau, sociologo žodžiais, jei reikėtų apibūdinti, kuo skiriasi tos partijos pagal programas, skirtumų būtų nedaug. Taip, prieš metus klausiant, ar galima pasitikėti Rusija, elektoratas labai diferencijavosi, bet šiuo metu, po konflikto dėl lietuviškų produktų, kažin ar daug kas sakytų, kad Rusija yra patikima partnerė. „Takoskyrų dabar nelabai matau. Galų gale Lietuvai šiuo laikotarpiu ne tiek daug jų variantų ir yra, nesame tokiame etape kaip Ukraina, kuriai reikia apsispręsti, į Rytus ar į Vakarus“, – sako V.Gaidys, pridurdamas, jog, antra vertus, partijos tam ir yra, kad demonstruotų žmonėms galimas skirtingas kryptis.
Ironizuojant būtų galima sakyti, kad Lietuvoje ideologiniai skirtumai neturėtų būti kliūtis koalicijoms sudaryti, nes į jas buriantis ne tiek apsibrėžiamas politikos turinys, kiek išsidalijami postai – rinkimų „grobis“. „Tuo mes iškrintame iš Vakarų konteksto“, – pripažįsta ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė.
Štai Vokietijoje dėl koalicijos, kaip ir 2005 m., derėtasi du mėnesius, derybų rezultatą dar turi patvirtinti partijos. Vokiečių socialdemokratams pavyko išsiderėti kelias svarbias nuolaidas, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio įvedimą nuo 2015 m. O A.Merkel griežtai laikėsi savo pozicijos ir blokavo didesnių mokesčių turtingiesiems įvedimą.
Vakarų Europos šalių koalicinėse sutartyse, kaip suskaičiavo ISM tyrėjai, politikos turiniui tenka apie 85 proc., kai kuriose – ir visas 100 proc. sutarčių teksto, o Lietuvoje – vos 28,6 proc. I.Matonytė pastebi, jog dvi seniausios politinės ašys Lietuvoje, socialdemokratai ir konservatoriai, visą laiką turėjo tokį stiprų politinį antagonizmą kovoti dėl „grobio“ – postų, kad taip ir nesusiformavo tradicijos buriantis į koalicijas diskutuoti pirmiausia dėl politikos turinio. „Lietuvai būdinga trumpalaikiais ir daugiausia individualistiniais politikų motyvais paremta koalicinė politika“, – mano I.Matonytė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. 999 999 rašo:

    Butkevičiaus vietoj, man būtų gėda dėl tokios nusikaltėlių koalicijos. Bet jis, kaip visada, kvailai šypsosi ir apsimeta, kad viskas čia labai gerai.

  2. prusas prusas rašo:

    Kažkada konservatoriai darėsi bizniuką ir raudonavo.Po to atėjo socdemai darė savo bizniuką be jokio sažinės graužimo. Dar vėliau darbiečiai praktiškai įteisino atkatą. Procesas vystėsi toliau. Pradžioje buvo daromas darbas ir nepamirštami patys darytojai. Bet toliau tai išsigimė į pinigų darymasi nieko nedarant, ypač populiaru visokios studijos ir konsultacijos. Šiandien situacija tokia, kad neužtenka neveikimo formų kurios duotų pinigus, todėl ir negali susitarti vieni su kitais. UAB yra UAB.

  3. tiesiog tiesiog rašo:

    todėl, kad kairieji jaučia patologinę neapykantą dešiniesiems, iškovojusiems laisvę ir nepriklausomybę, todėl, net praėjus virš 20 metų, dar negali jiems to atleisti.Todėl, kad dar neišmirė paskutiniai komunistų mohikanai, tebesėdintys aukščiausiose pareigose. Todėl, kad dar gyvi represiniai komunistai ir stribai ir Lietuvos kankiniai. Todėl, kad dar Rusija neatsisakė savo imperialistinių ambicijų, o buvę dar laukia saulės iš rytų.Todėl, kad Rusija juos gausiai finansuoja ir taip palaiko kvislinginį sluoksnį Lietuvoje.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...