2012 Kovo 28

Kodėl V.Putinas Kremliuje yra gerai Lietuvai

veidas.lt


Silpnas, tautos paramą ir legitimumą Vakarų akyse praradęs Vladimiras Putinas Kremliuje yra geriau, nei koks nors tvirtai besijaučiantis opozicijos nacionalistas, su kuriuo Europa ir JAV labai norėtų susitarti, gal net geopolitinių nuolaidų sąskaita.

Po Rusijos prezidento rinkimų Vakarų, taip pat ir Lietuvos, politikams bei apžvalgininkams tapo tarsi gero tono požymiu apgailestauti, kad juos laimėjo Vladimiras Putinas, ir nuogąstauti dėl pavojų „Rusijos demokratijai“.

Ilgalaikiam sandėriui reikia partnerio
Šiek tiek sveiko proto į šį chorą įnešė nebent europarlamentaras Vytautas Landsbergis, taikliai pastebėjęs, kad „Rusijoje nekyla grėsmės demokratijai, nes ten demokratijos nėra. Negali kilti grėsmės tam, ko nėra“. Tačiau pati klausimo formuluotė rodo, kad Europos ir JAV žiniasklaida visuomenei jau yra įkalusi į galvas, kad apskritai paėmus toji demokratija Rusijoje yra, tik vienas kitas politikas jai kelia pavojų. Priešingai nuo, pavyzdžiui, Baltarusijos, kurioje yra diktatūra.
Su šiuo Vakarų požiūriu „Veidui“ teko susidurti pernai vasarą, kai JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vadovas, patyręs diplomatas Davidas Krameris ėmė aiškinti, jog Maskvoje yra du politinės galios centrai – prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras V.Putinas, tad Rusija esą valdoma demokratiškiau nei vieno Aleksandro Lukašenkos Baltarusija. O nuogąstavimai, kad nuvertus A.Lukašenkos režimą ekonomiškai nesavarankiška Baltarusija bus tiesiog stumte įstumta į Rusijos glėbį, jo požiūriu, nepagrįsti.
Tokia Vakarų atstovų pozicija veikiau liudija apie nevienodą Rusijos ir Baltarusijos geopolitinę reikšmę. Rusija Europos ir JAV akyse – tai energetinių žaliavų šaltinis bei strateginė partnerė grumtynėse su Kinija dėl dominavimo Centrinėje ir Pietryčių Azijoje. O Baltarusija – neaiški posovietinė teritorija be tvirtų valstybingumo ir nacionalinės tapatybės tradicijų. Jos reikšmė, ypač Europai, – tik tranzitinė, nes per Baltarusiją eina strateginės transporto ir energetinių žaliavų trasos iš Rusijos į Europą.
Be to, atsižvelgdami ir į tai, kad Europoje šiuo metu taip pat vyksta reikšmingos politinės permainos, ES vairui tvirtai gulant į Paryžiaus ir Berlyno rankas, negalime atmesti tikimybės, kad ar Berlynas, ar Paryžius, ar Briuselis, ar Vašingtonas nepabandys sudaryti su Rusija ilgalaikio strateginio sandėrio XX a. pradžios Antantės ar XX a. vidurio sąjungininkų dvasia. Juoba iš Berlyno dabar girdimi ne tik XIX a. geopolitiniai terminai apie „Mitteleuropa“, bet ir XXI a. naujakalbė apie Europos regionalizavimą, nutrinant sienas tarp XX a tradicinių nacionalinių valstybių.
Bet tam, kad sudarytų su Rusija tokį strateginį sandėrį, Europa ar Amerika turi turėti su kuo jį sudaryti. Pagal dabartinę tradiciją tai turi būti demokratiškai išrinkta, tautos pasitikėjimą ir ilgalaikę perspektyvą veikti politikoje turinti politinė jėga. Nei V.Putinas, nei jo iš biurokratinio valdžios ir jėgos struktūrų aparato sudaryta „Vieningoji Rusija“ šių reikalavimų neatitinka. Su V.Putinu Europa bandė šnekėtis, bet „mažas pergalingas“ karas su Gruzija padėjo tašką galimos partnerystės istorijoje. V.Putinas Vakaruose pripažintas, kaip rusai sako, „nerankaspaudžiu“.

Rusijos demokratai – imperininkai
Todėl kažkada D.Medvedevo išrinkimas Rusijos prezidentu buvo sukėlęs tokį džiaugsmingą ažiotažą Vakaruose. Amerikos prezidentas Barackas Obama vežė į Maskvą „perkrovimą“ ir stacionarios priešraketinės gynybos sistemos Lenkijoje ir Čekijoje atsisakymą. Tokie Vašingtono veiksmai, atvirai ignoruojantys tradicines Vidurio Europos valstybių geopolitines baimes, iš karto sukėlė nuogąstavimų, ar nebus amerikiečiai pardavę buvusios posovietinės zonos Rusijai mainais į paramą Afganistane ir Irane. Amerika po to dėjo (ir deda) tikrai daug pastangų, siekdama išsklaidyti Vidurio europiečių ir Baltijos šalių baimes. Bet akivaizdu, kad ilgalaikėje perspektyvoje JAV akys krypsta į Indijos ir Ramųjį vandenyną, nebe į Atlantą.
Savo ruožtu ES vairuojančios Prancūzija ir Vokietija geopolitiniu požiūriu yra istorinės Rusijos partnerės. Tiesiog anksčiau (o ir šiuo metu) Paryžius ir Berlynas konkuravo tarpusavyje dėl Rusijos meilės. O dabar, vieningoje „Merkozy“ Europoje, gali ir susitarti, nes ilgalaikė partnerystė su Rusija pavers europiečius Amerikai prilygstančia pasauline jėga.
Bet tam reikia, kad Kremliuje sėdėtų kitas žmogus, ne V.Putinas ir ne kuris nors iš jo statytinių, nes V.Putino režimas neturi ilgos ateities. Tą vienareikšmiškai rodo gruodį–vasarį šimtus tūkstančių žmonių visoje Rusijoje sutraukę protesto mitingai prieš Dūmos rinkimus falsifikavusį V.Putino režimą. Ši bundanti Rusijos demokratija iš karto sulaukė daugybės entuziastingų šalininkų Europoje.
Tik štai bėda – panagrinėjus, ką rašo tiek „demokratai“, plaukai šiaušiasi. Tai šalti, ciniški nacionalistai imperininkai, neturintys nieko bendra su tais „jelcininės“ Rusijos demokratais, kurie prieš du dešimtmečius rėmė Baltijos šalių laisvės siekius. V.Putinas jiems blogas pirmiausia todėl, kad parsidavė Vakarams ir Amerikai, Baltijos šalys, kaip ir Gruzija, – priešai, tad, kaip ir kitos buvusios sovietinės respublikos, turi būti geruoju ar jėga sugrąžintos į Rusijos sudėtį. Bet jeigu jie demokratiniu būdu paims valdžią, tiek Paryžius su Berlynu, tiek Vašingtonas su jais entuziastingai derėsis ir sieks partnerystės.
Kaip tai gali paveikti Lietuvos interesą? Tiesiogiai, nes akivaizdu, kad sudarinėdama partnerystę su Europa būsimoji Rusija pareikalaus sumokėti. Kaina bus Baltarusija. Šiai patekusios į Rusijos glėbį Baltijos šalys taptų susietos su Europa tik siauručio „Suvalkų koridoriaus“, kurį iš vienos pusės spaudžia Rusija Minske, iš kitos – Rusija Kaliningrade. Baltijos šalių sugrąžinimas į „motušės Rusijos“ sudėtį taptų tik laiko klausimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva, Latvija, Estija – tai trys Rusijos kaimynės, į kurias per du dešimtmečius su vizitu nebuvo atvažiavęs nė vienas Rusijos prezidentas, taip demonstruodamas Vakarams, jog „de facto“ Kremlius nėra pripažinęs savarankiškų Baltijos valstybių ir tebelaiko jas laikinai pabėgusiomis maištininkėmis.

Kaliningradas virsta Koenigsbergu
Toks Kremliaus elgesys suprantamas, nes geopolitinis nepriklausomų Baltarusijos ir Baltijos šalių veiksnys turi ir atvirkščią poveikį: jeigu šios keturios valstybės dar bent kelis dešimtmečius išlieka nepriklausomos, Rusija praranda Kaliningradą, nes jo atsiskyrimas tampa tik laiko klausimu.
Jau šiandien Kaliningrade Rusijos gyventojais save laiko vos 40 proc. vietinių! Kiti dalijasi taip: 54 proc. jaučiasi kaliningradiečiais, dar 2 proc. – europiečiais, likusieji – neapsisprendę. Diskusijos apie referendumą dėl srities pavadinimo keitimo į Koenigsbergą vyksta srities vadovybės lygmeniu. Ankstesnis gubernatorius buvo už, dabartinis – prieš, mat dar gyvi 360 karo veteranų, kadaise šturmavusių Koenigsbergo tvirtovę. Jie galį nesuprasti. O po dvidešimties metų kaip bus? Juoba kad srities gyventojai buitiškai savo sostinę ir vadina „Kionigu“, tą liudijančių užrašų galima rasti kiekviename žingsnyje – nuo autobusų stoties, į kurią keleivius veža „Kionig-Auto“ iki kavinių ir interneto portalų pavadinimų.
Diskusijos apie galimą Kaliningrado atsiskyrimą nuo Rusijos – visiškai normalios viešojoje erdvėje, politologai netgi nagrinėja „kaliningradietiško separatizmo“ reiškinį. Tiesa, kol kas sutariama, kad tai labiau ekonominis, o ne politinis siekis, bet kryptis aiški. Juoba ekonominiu požiūriu „Kionigas“ smarkiai atsilikęs nuo Rusijos, jo BVP mažesnis trečdaliu, nedarbo lygis viršija 10 proc. ir vietiniai tai sieja pirmiausia su srities autonomijai priešiška Maskvos politika, neleidžiančia laisvai bendrauti ir prekiauti su iš visų pusių sritį supančia Europos Sąjunga.
Ketverius metus trukusią diskusiją apie specialių kaliningradietiškų pasų, leidžiančių be vizų keliauti į ES, įvedimą pernai birželį kirste nukirto V.Putinas. „Jokiais būdais negalima išskirti kokio nors Rusijos regiono ir suteikti jam ypatingų lengvatų be vizų lankytis Europos Sąjungoje, nes visi rusai turi turėti lygias teises“, – sakė Dūmos ir prezidento rinkimams besirengiantis premjeras. Tą jis padarė atsižvelgdamas į Kaliningrado FSB viršininko rekomendaciją, duotą Maskvai iš karto po milžiniškų, dešimtis tūkstančių kaliningradiečių sutraukusių mitingų 2009 m. lapkritį–2010 m. sausį. Tuomet protestuota ne tik prieš Maskvos ekonominę priespaudą, bet ir prieš Kremliaus draudimą kaliningradiečiams patiems rinkti savo valdžią iš vietos politikų.
Kaliningradas „atsidėkojo“ V.Putinui, per rinkimus šių metų kovą duodamas jam patį mažiausią visoje Rusijoje balsų kiekį – tik 52,7 proc. (pačiame „Kionigo“ mieste – tik 47 proc., ir tai po visų „administracinių priemonių“!). Dabar padarykime šių tendencijų projekciją kokius 20–30 metų į ateitį – kas išeina? Dar 2004 m. vienas Vokietijos Bundestago narys nuo krikščionių demokratų užklausė Vyriausybę apie euroregiono „Koenigsberg“, vienijančio Lenkiją, Lietuvą ir Rusiją, galimybę. Matyt, visai atsitiktinai šis euroregionas atkartoja Rytų Prūsijos sienas. Kaip prieš porą metų vienoje diskusijoje pastebėjo Kaliningrado Immanuelio Kanto universiteto studentas: „Nejau tai atsitiktinumas, kad Vokietija nutarė atsisakyti atominės energetikos kaip tik tuomet, kai Rusija nutarė statyti pas mus atominę elektrinę?“
Gal ir atsitiktinumas, bet apie elektros kabelį Baltijos dugnu iš Kaliningrado į Vokietiją kalbama jau visai atvirai.

Europarlamentaro Vytauto Landsbergio vertinimas

Karaliaučiaus kraštas yra Europa. Ir Europos Parlamentas 2004 m. buvo priėmęs atitinkamų dokumentų, kad Kaliningrado sritis ir tai, kas ten darosi, yra Europos problema. Ne tik Rusijos, bet ir Europos problema. Bet Rusijoje nuo 2000 metų jau atsirado kieta ranka, ir kokie nors variantai, kad šis kraštas galėtų būti ypatingas Rusijos Federacijoje, kad būtų labiau europietiškas, kad jam būtų leidžiama ekonomiškai jaustis esant Europoje, – atėjus Vladimirui Putinui tokios iliuzijos dingo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. O ligi tol mat ir pačiame Karaliaučiuje-Kaliningrade buvo nemaža tos krypties politinių jėgų, kas iš tikrųjų atrodė sukėlę nacionalistinės Putino Rusijos valdžios susirūpinimą, kai padarytos apklausos parodė daugumos gyventojų, ypač jaunimo, visišką nesidomėjimą Rusija. Ar buvote didžiojoje Rusijoje? – Nebuvom. – Ar norite ten lankytis? – Nenorim. – Norit lankytis Europoj? – Taip, norim būti Europoj. Mums įdomu Europoj, jaučiamės europiečiais.
Tai Kremlių išgąsdino, kad kraštas gali pasislinkti. Buvo jau netgi partija už rusiškos respublikos nepriklausomybę. Tačiau viską užgniaužė. Mes, žinoma, būtume palaikę. Mes šen ir ten palaikėm kaip demilitarizavimą. Net Amerikos Kongrese su mūsų draugų pagalba buvo pavykę pravesti vieną dokumentą, kuriame kalbėta apie blogybę, kad kraštas yra taip militarizuotas, žemė užnuodyta karinių bazių ir kad kraštas neatsigaus, jei jame ir toliau bus prikimšta kariuomenės. Dabar ten dar labiau prikimšta. Tačiau šis klausimas irgi yra dalis mūsų nepriklausomybės, arba kirvis, kuris kabo virš galvos.
Iš paskaitos VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2011 m.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. vidmantas vidmantas rašo:

    Gerbti būtina kiekvieną šalį.Tyčiotis ,kad katilas juodas,nes…Mokyti kitus gyvent, nemokant pačiam gyvent didelė klaida.Net gerai gyvenant yra nemandagu nurodinėti kitam kas ne taip.Toks elgesys tiek užsienio tiek vidaus atžvilgiu labai kainuoja mokesčių mokėtojams.Kainuoja ir tokių veikėjų asmens apsauga.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...