Kodėl už nusikalstamus
          piktnaudžiavimus areštuojami opozicinių partijų merai, o
          valdančiųjų - šalinami iš merų postų ir iš partijos? Kodėl
          savivaldos institucijos tarnauja ne gyventojams, o vietinėms
          monopolijoms ir dėl to nuolat didėja komunalinių paslaugų
          kainos?

Atsakymas dažniausiai
          pateikiamas toks: savivaldybių tarybos atstovauja ne
          savivaldybės gyventojams, o partijoms, kurios į savivaldybių
          rinkimus deleguoja savo atstovus. Pasaulyje įprasta, kad
          partiniu principu sudaromos politinės institucijos -
          parlamentas, Vyriausybė. Savivaldybės turi vykdyti politinių
          institucijų sprendimus. Tokiose sąlyginai mažose savivaldybėse
          kaip Lietuvoje gyventojai renka savo atstovus, atsižvelgdami į
          jų sugebėjimus spręsti komunalinius reikalus. Kai kuriose
          valstybėse net draudžiama rinkti į savivaldybes partiniu
          principu, nes politikai mėgsta politikuoti, o ne komunalinių
          paslaugų teikimu gyventojams rūpintis, todėl nuolat kelia
          kivirčus dėl postų, prekiauja jais, vieną merą keičia kitu -
          ir taip praeina visa savivaldybės institucijos kadencija:
          partinėse kautynėse dėl priėjimo prie savivaldybės pinigų ir
          turto.

Lietuvoje padėtį dar
          blogina tai, kad leidžiama būti savivaldybių tarybų nariais ir
          kartu - bendrovių savininkais. Paprastai partijos deleguoja
          savo narius – bendrovių savininkus į tarybų narius ir merus,
          kad jie, pasinaudodami valdžios galiomis, pasitvarkytų savo
          bendrovių ekonominius reikalus, o kartu ir vieną kitą
          papildomai uždirbtą milijoną įneštų į partijos kasą.

Savivaldybių tarybų
          nariai, merai yra viešojo administravimo subjektai. Pagal
          Viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje
          įstatymą tas pats asmuo negali būti ir viešojo administravimo
          subjektas ir verslininkas, jį administruojantis. Tačiau
          savivaldybėse tokia situacija ir susiklosto, o kitiems
          verslininkams, kurie neturi sukoncentravę šių dviejų jėgų -
          verslo ir viešojo administravimo, sunku konkuruoti su
          verslininkais-politikais, t.y. savivaldybių tarybų nariais.
          Spauda mirga nuo pranešimų apie nesąžiningus viešus pirkimus,
          kuriuos visada laimi vietos politikai-verslininkai.

Galimybė lengvai
          praturtėti traukia į savivaldybes kaip magnetas. Juk šiaip jau
          savivaldybės tarybos nario darbas yra atsakingas ir sunkus,
          jeigu iš tiesų dirbama dėl žmonių, be to, ne itin dosniai
          apmokamas. Tačiau dėl kiekvienos vietos verda partijų
          kautynės, nes visi žino, kad oficialus atlyginimas yra tik
          arbatpinigiai ir ateinama ne dėl žmonių dirbti, o dėl savęs ir
          partijos.

Padėtį galėjo šiek
          tiek pakeisti Konstitucinio Teismo nutarimas, pagal kurį greta
          partijų rinkimuose turėtų turėti teisę dalyvauti ir
          gyventojai, jų organizacijos, bendrijos. Tačiau partijų
          atstovai Seime, bijodami konkurencijos (pavydėdami darbo
          savivaldybės tarybose) nusprendė, kad gali dalyvauti tik
          paskiri gyventojai, be to, numatė visokių suvaržymų.

Taigi rinkimai nėra
          lygūs - partijos gali dalyvauti sąrašais ir rinkimų kampanijai
          gauna iš mokesčių mokėtojų pinigų milijonines sumas, o
          gyventojai neturi teisės kelti savo kandidatūros susibūrę į
          visuomenines organizacijas ir turi patys finansuoti savo
          rinkiminę kampaniją. Partijų vadai tokią diskriminaciją
          paaiškino tuo, jog visuomeninės organizacijos gali gauti
          neteisėtą finansavimą. Žinoma, partijų vadovai kitaip
          politinės kovos nė neįsivaizduoja. Tačiau toks partijų vadovų
          įtarumas yra juokingas - juk kontrolės institucijos yra
          pavaldžios partijoms ir žymiai reikliau tikrins visuomenines
          organizacijas negu partijas.

Šiaip ar taip,
          neleisdamos savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti
          visuomeninėms organizacijoms, partijos parodė, kad bijo net
          lietuviškųjų dar gana silpnų pilietinių organizacijų
          konkurencijos. Partijos, pačios to nenorėdamos, parodė, jog
          suvokia, kad nekaip tarnauja žmonėms, visuomenei, todėl gali
          sulaukti mažesnės gyventojų paramos nei pilietines
          organizacijos.
Kęstutis Čilinskas