2012 Sausio 31

Kodėl Lietuvoje tiek mažai renkamų valdžios pareigybių

veidas.lt


Demokratinis pasaulis valdžią decentralizuoja, Lietuva – atvirkščiai.

Vilniaus centrui valdyti užtenka vieno Artūro Zuoko, o mažiau svarbūs pakraščiai gali turėti ir seniūną. Taip nusprendė sostinės taryba. Greitai gal nebereiks nė merų: juk panaikinus apskričių administracijas svarbiausius – žemės valdymo klausimus perėmė centrinė valdžia, o ne savivaldybės. O jei Seimo pirmininkė dievažijasi, kad tik iš žiniasklaidos sužinojo apie sprendimus dėl „Snoro“ banko, nes Vyriausybė ir Lietuvos bankas taip sutarė su prezidente, gal nebesame parlamentinė valstybė ir jai valdyti užtenka prezidentės?
Vertinant vakarietiškais standartais, pagal valdžios centralizavimą Lietuva – unikali valstybė, arba tiesiog savivaldos karikatūra.

Seniūnijos – bloga institucija ar blogai dirba?
Nuo balandžio 1-osios Vilniuje iš 21-os turėjo likti tik penkios seniūnijos, esančios toliausiai nuo miesto centro: Grigiškių, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių ir Verkių. Vietoj šešiolikos panaikintų seniūnijų būtų įsteigta kažkodėl vienuolika biurų (kodėl ne šešiolika?), kuriuose savivaldybės departamentams atskaitingi darbuotojai teiktų paslaugas gyventojams. Kas mieliausia žmonių ausiai – būtų atlaisvinta per 1,6 tūkst. kv. m patalpų, o savivaldybės biudžetas jau šiemet sutaupytų apie 1,2 mln. Lt. Ištuštėjusias patalpas ketinta panaudoti bendruomenės reikmėms arba privatizuoti mažinant savivaldybės skolas.
Demokratija, žinia, brangiausia, bet atsiperkanti valdymo forma, nes netiesiogiai piliečiams brangiausiai atsieina labai centralizuotos ir autoritarinės valdžios sprendimai. Tiesa, sprendimas naikinti seniūnijas priimtas vadovaujantis lyg ir demokratišku instrumentu – piliečių apklausa: net 60 proc. vilniečių pareiškė nežiną, ką veikią seniūnijos, o septyni iš dešimties nesinaudoją seniūnijų paslaugomis. Seimo narys Vytenis Andriukaitis, prieš porą dešimtmečių dirbęs darbo grupėse, modeliavusiose Lietuvos teritorinę administracinę reformą, šaiposi, kad kaip paklausi, taip ir atsakys, o žmonės gal ir A.Zuoko meru nenorintys. Gal verta surengti apklausą?
Esminio klausimo, kas ydinga – pačios seniūnijos, kaip institucija, ar jų darbo kokybė, sostinės valdančioji dauguma neanalizavo, Nesigilino ir į tai, kodėl demokratinis pasaulis eina priešinga kryptimi – plečia savivaldą.
Sostinės tarybos sprendimo panaikinti šešiolika seniūnijų galiojimą sustabdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje funkcijas laikinai atliekanti Vyriausybės atstovė Kauno apskrityje Rasa Noreikienė, bet labiau dėl formalių procedūrų – apklausos procedūrų neatitikties numatytoms Vietos savivaldos įstatyme. Dabar arba Vilniaus miesto savivaldybės taryba turi pati panaikinti savo sprendimą (kuo sunku patikėti), arba ginčą spręs teismas.

Vieninteliai su vieno lygmens savivalda
„Dabartinės miestų seniūnijos nėra tikroji savivalda, o tik supaprastintas savivaldybės teritorijos tvarkymo vienetas. Seniūnai ne renkami, o skiriami partiniu principu. Tačiau jei seniūnijų Vilniuje sumažės, valdžia nuo žmonių dar atitols, kas teritorinio valdžios padalijimo požiūriu – abejotina reforma. Gal centralizacija norima pasiekti didesnės įtakos?“ – daro prielaidą geografas doc. dr. Vidmantas Daugirdas, gilinęsis į valstybės teritorinės savivaldos problematiką.
Jis sako, kad Lietuva unikali teritorinio valdymo ir savivaldos požiūriu: „Tai vienintelė pasaulyje valstybė, teturinti vieno lygmens savivaldą, išskyrus visiškai mažutes valstybes, kaip Lichtenšteinas ar Monakas, kuriose smulkiau padalyti valdžios į daugiau lygių nebeišeina.“
Specialistas primena, kad net sovietmečiu rajonai buvo suskirstyti į apylinkes – žinoma, savivalda buvo menama, bet teritorinio skirstymo požiūriu buvo dvi pakopos. Latvija, atkūrusi nepriklausomybę, savivaldos lygmenį paliko ir apylinkėms, o mes ne. Vakarų demokratinėse valstybėse savivalda mažiausiai dviejų, o kai kur – ir keturių penkių pakopų. „Pas mus valdžia toli nuo nuo piliečių, neturime žemiausio lygio savivaldos, kuri žmonėms aktualiausia, – seniūnijų, valsčių su renkamais jų vadovais. Žadėta teritorinė reforma įstrigusi, galima sakyti, sužlugdyta, nes tinkamas laikas jai įgyvendinti praleistas“, – apgailestauja V.Daugirdas.
Seimo narys V.Andriukaitis pritaria: įvykdyta reforma absoliučiai nepavykusi, nes neįgyvendinta savivaldos koncepcija – ji vieno lygio, nesuvokiamas bendruomenių vaidmuo. „Darbo grupėse, 1990–1992 m. rengusiose administracinės teritorinės reformos projektus, diskutavome, kad turėsime 120 veiksnių savivaldybių, 10–12 savivaldžių apskričių, o bendruomenių savivalda bus nuo gatvių komitetų iki nacionalinių žemės ūkio, pramonės rūmų su valstybės jiems skirtomis funkcijomis ir renkamomis pareigybėmis. Tačiau savivaldos reforma įstrigo ir numirė. Kiek Lietuvoje miestų, kurie gali turėti puikią savivaldą, – Kuršėnai, Daugai, Simnas, Pabradė, Dūkštos. O apskričių tarybos galėjo būti renkamos, turėti savo biudžetus ir pačios spręsti savo reikalus. Tačiau įtvirtinome, kad valdymą organizuoja Vyriausybė“, – kritikos negaili V.Andriukaitis.
Politikos senbuvis atkreipia dėmesį, kad kaimyninėse ES šalyse, net mažesnėje už Lietuvą Latvijoje renkamų vietos valdžios narių skaičius – 1765 – didesnis nei pas mus, o Lenkijoje savivalda net penkiapakopė, čia į vietos valdžią renkama net per 46 tūkst. atstovų.
Skandinavijoje – tūkstančiai komunų, grafysčių tarybos, o tik tada – nacionalinis lygmuo, o kur dar gausus nevyriausybinis sektorius, forumai, kuriems valstybė perleidžia funkcijas. Vokietijoje – penkiapakopė sąranga: savivaldybė, sritis, apskritis, regionas, žemė. Islandijoje – komunos, apskritys, parlamentas – tripakopė valdžios sistema, nors valstybėje tėra 230 tūkst.gyventojų.
„Lietuva – viena iš nedaugelio centralizuoto valdymo valstybių, kuriose didelė dalis gyventojų nedalyvauja jokiuose valdymo procesuose. Norime tik vieno vado – prezidento ir tvirtos rankos. Štai koks paradoksas: po beveik 22 nepriklausomybės metų niekas nekalba apie daugiafunkcę daugiapakopę valstybės valdymo sąrangą. Tai ne demokratija, o karikatūra“, – piktinasi V.Andriukaitis.

Reikia išspręsti konstitucinę problemą
Reikia didinti demokratinių renkamų vietų skaičių, daugiau valstybės funkcijų skirti bendruomenei, bent jau palikti daugiau savivaldybės administracinių teritorinių padalinių arčiau žmonių, tačiau veikiama atvirkščiai – valdžia centralizuojama. V.Andriukaičio manymu, Vilniuje naikinant seniūnijas judama būtent tokia kryptimi, užuot siūlius Konstitucijos pataisas, kad seniūnai būtų renkami ir didžiuosiuose miestuose atsirastų mažieji municipalitetai – kaip Danijoje didžioji Kopenhaga ir dar dešimt–dvylika municipalitetų joje. Ar tikrai lempas sukinėti ar gatves šluoti būtinai reikia centralizuotai?
O kai kurie bandymai Lietuvoje vaidinti savivaldos plėtrą primena parodiją. Štai Savivaldos įstatymo nuostata dėl seniūnaičių institucijos steigimo gali įeiti į istoriją kaip labiausiai ignoruojama. Nors dar 2008 m. rudenį Seimas balsavo, kad savivaldai stiprinti seniūnijas būtina skaidyti į seniūnaitijas, o patys gyventojai iš saviškių turi išsirinkti visuomeniniais pagrindais dirbantį seniūnaitį, Kaune tokius planuojama rinkti tik dabar. Net ten, kur seniūnaičiai išrinkti, jie retai dirba duodami naudos bendruomenei, nes teturi kuklų patariamąjį balsą. „Sunku net pasakyti, ar tai nenoras dalyvauti bendrų reikalų svarstyme, ar žmonės nenori šios institucijos, nes supranta, kad seniūnaičiai negali nieko padaryti, todėl nevertina to kaip rimto dalyko“, – svarsto teisininkas dr. Petras Ragauskas.
ES laikosi vieno principo – valdžia turi būti kuo arčiau žmonių. „Freedom House“, kitos tarptautinės organizacijos ir ekspertai baksnoja į Lietuvą, kaip nesugebančią įvykdyti europinės savivaldos reformos – su kelių lygių savivalda, renkamais jos vadovais, su daugiau sprendimo teisių ir finansinių galių žemesnėms valdymo grandims.
„Daug metų kalbama apie tiesioginius merų, seniūnų rinkimus, tačiau tam reikėtų keisti Konstituciją. Turime konstitucinę problemą ir neturime valios ją išspręsti”, – atkreipia dėmesį P.Ragauskas.
Štai dėl merų tiesioginių rinkimų sutarimas lyg ir yra, bet nerandama balanso, kaip išskaidyti atsakomybę turint tiesiogiai renkamą merą ir savarankišką vykdomąją valdžią. O jei tiesiogiai rinktume seniūnus, jie būtų atskaitingi ne tarybai, o rinkėjams. Vadinasi, taryba neturėtų galių seniūnui nurodyti, ką jis privalo daryti, ar taikyti drausminimo priemones, atleisti iš darbo.
„Dabar sistema aiškesnė ir patogesnė tuo požiūriu, kad aišku, kas atsako už blogus sprendimus. Esant kelių pakopų savivaldai išsiskaidytų ir atsakomybė. Plečiant renkamų pareigūnų ratą, reikia gerai viską pasverti, kad nekiltų dar didesnio sąmyšio. Beje, dar vienas klausimas – ar žmonės nori rinkti seniūnus. Taigi mūsų dabartinės politinės kultūros kontekste yra tam tikrų grėsmių plečiant savivaldą, tačiau tai nereiškia, kad nereikia bandyti sistemos sustyguoti”, – pabrėžia P.Ragauskas.
Deja, išeičių neieškoma, o pastarojo laikotarpio sprendimai rodo, kad patekome į užburtą nepasitikėjimo ratą. Vilnius nori naikinti seniūnijas, nes jos neva nieko nesugeba, centrinė valdžia neduoda savivaldybėms spręsti žemės klausimų, nes šios korumpuotos. Seimas neinformuojamas apie Vyriausybės sprendimą nacionalizuoti banką, nes nepasitikima, kad šis nenutekins informacijos. Sunku nuneigti: nepasitikėjimas – ne be pagrindo. Tačiau pasitikėjimas ir atsakomybė – tiesiogiai susiję. Lietuvai reikia plėsti vakarietišką valdymo sąrangą, paremtą principu – valdžia turi būti kuo arčiau žmonių. Jei tai nepriimtina, negi norime būti vienvaldė monarchija?

Geografas V.Daugirdas: „Lietuva – unikali pasaulyje valstybė, teturinti vieno lygmens savivaldą.

Lietuvos savivaldoje – mažiau renkamų asmenų nei pas kaimynus
Į vietos valdžią renkamų asmenų skaičius    Tenka 1 tūkst. gyventojų
Lenkijoje    46 248    1,2
Latvijoje    1765    0,8
Lietuvoje    1526    0,5
Šaltinis: Statistikos departamentas, rinkimų komisijos

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Ar čia man vienam taip atrodo, kad Andriukaitis netikslingai lygina Lietuvos savivaldą su Švedijos ar Lenkijos savivalda? Juk valstybių dydis bei gyventojų skaičius žymiai skirtingesnis nei pas mus. Gerai, kad bent susiprato palyginti su Latvijos.

    Bet vėlgi, turbūt kol ES Teisingumo Teismas nepabaksnos mūsų biurokratams pirštu dėl to, kad vangiai vykdomi įsipareigojimai, ir toliau viskas bus daroma pagal principą – “norėjau, kaip geriau, bet išėjo kaip visada”.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...