2011 Rugsėjo 10

Kodėl daugybė turistinių objektų Lietuvoje tebėra negyvi

veidas.lt


1060 km – tokį atstumą įveikė trijų šeimų kompanija (penki vaikai ir šeši suaugusieji) per Šiaurės Žemaitiją iki Nidos kaimelio prie pat Lietuvos ir Latvijos sienos.

Šia kelione atkakliai bandėme įrodyti savo atžaloms, kaip smagu vasarą keliauti po gimtinę. Tiesa, lankytinų objektų patrauklumas paaugliško amžiaus vaikams atsiskleidžia tikrai iš lėto.

Atidžiai sekdami Šiaurės ir Pietų Žemaitijos žemėlapių nuorodas, mėginome aplankyti kone visus ten pažymėtus, mūsų kelyje pasitaikiusius objektus ir tėvišku prievartiniu būdu tempėme vaikus žiūrėti, grožėtis ir atrasti tai, apie ką skaityta vadovėliuose. Vaikus auginantiems skaitytojams turbūt bus nesunku nuspėti, kad ir garsioji Šiluvos koplyčia, ir Tytuvėnų vienuolyno ansamblis, ir Rietavo muziejus pralaimėjo mūsu reitinguose plaukimui baidarėmis Minija ar žvejybai Papės ežere Latvijoje.

Nuorodų daug, o gyvybės nėra
Nuo Kauno–Klaipėdos greitkelio sukome per Ariogalą bei Žigaičius ir atkakome į Šiluvą. Čia ir prasidėjo lietuviški paradoksai. Tolstant nuo greitkelio sunkoka rasti ne tik kavinę, bet ir poilsio vietą. Visos nuovažos į atokesnius paupius, kur karštą dieną norėtųsi išsimaudyti, nusagstytos ženklais “Privati valda”, “Įvažiuoti draudžiama”, “Piktas šuo”. Vaizdas priešingas matytam Lenkijoje, kur ties kiekvienu posūkiu – “Zapraszamy”, pavyzdžiui, prie Augustavo ežerų pilna sutvarkytų paplūdimių, atvirų visiems keliautojams.
Lietuvoje piktų šunų ženklai savo gausa konkuruoja nebent tik su rudomis kelio nuorodomis į buvusias dvarvietes, piliakalnius ar muziejus. Iš pradžių mėginome juos lankyti, bet entuziazmas pamažu tirpo. Tokiose vietose turistų dažniausiai laukia tik stendai su aprašais ir aukšta žole apžėlę buvusių dvarų ar sodybų griuvėsiai. Taip ir nesupratome – kam tos nuorodos, jei įsimintinos sienos merdi… Be to, atrodo, kad vietos bendruomenėms tokios vietos visai nereikalingos. Turbūt todėl jos ir atrodo negyvos.
Patenkinti vaikų smalsumą tik iš stendų aprašymų, kad šiuo takeliu vaikystėje vaikščiojo Maironis, gali nebent neeiliniai tėvai pedagogai. O mūsiškiai padarė tokią išvadą: senųjų dvarų ir sodybų gyventojai išmirę, niekam čia niekas nerūpi, į medžius žiūrėti neįdomu. “Ko mes čia beldėmės tais žvyrkeliais?” – tokį klausimą girdėjome keliolika kartų. Kad galėtum pasakyti, jog aplankei Pašakarnio dvaro sodybą, tiksliau, buvusios sodybos vietą… Turbūt tik todėl, kad galėtum ištarti teiginį – aplankėm kažkokią dvarvietę. Tai lyg iš kosmoso pasaulio: unikalu ir kartu ironiška.
Čia ir susiduri su lietuviškų muziejų paradoksu. Dvarų ir sodybų muziejai gyvena savo ramų provincinį gyvenimą. O juk čia galbūt galėtų vykti pamokos ar vaikų vasaros stovyklos. Visi žinome apie masines ir standartines bent jau Vilniaus mokyklų ekskursijas mokslo metų pabaigoje. Gal vertėtų surengti ir literatūrines išvykas su lietuvių kalbos mokytojais vietoj gidų po lietuvos rašytojų gimtines? Tuomet ir Maironio gimtųjų slėnių grožis vaikams atrodytų kitaip.
Tiesa, buvo ir teigiamų įspūdžių. Kaip kokie įsibrovėliai įėję į tyloje ir ramybėje paskendusį Rietavo muziejų, po kelių minučių aptikome jo darbuotojas. Pažintis su istorike ir religijotyrininke Otilija įkvėpė vilties, kad situacija gali būti kitokia.
Nors pati muziejaus ekspozicija, kaip įprasta Lietuvoje, blankoka, dar kartą teko įsitikinti, kad prikelti istoriją gali gyvas ir savo darbo prasme tikintis pasakotojas. Jei ne mūsų palydovė, apie buvusį Oginskių dvarą taip nieko ir nebūtume sužinoję. Labiausiai jai dėkojame už tai, kad išvažiuojant iš muziejaus vaikai dar kelis kartus kažko perklausė mūsų ir apie dvaro likimą, ir apie kunigaikščius Oginskius. Vadinasi, šis tas įstrigo. Gal tokių entuziastų yra ir daugiau?

Nakvynės nuotykiai: atsargiai – bernvakaris

Poilsiavietė “Sedula” Tytuvėnuose, kaip parašyta jos interneto tinklalapyje, turi daug privalumų: “Nuostabi gamta, sutvarkyta aplinka, ramybė maloniai nuteikia poilsiautojus. Gerai ruošiamas maistas tenkina bet kurio lankytojo norus.” Tai ir turėjo būti tas jaukus uostas, kuriame planavome padrybsoti prieš saulę, paplaukioti ežere ir sapnuoti palaimingus sapnus apie kunigaikščius, bajorus bei Tadą Blindą.
Išsimaudyti pavyko, bet sapnai išgaravo. Iki pat paryčių teko “linksmintis” su kitais svečiais. 30–100 metrų spinduliu nuo mūsų namelio buvo švenčiamos mokslo metų pabaigtuvės, bernvakaris ir vestuvės. Visos trys kompanijos, mūsų nelaimei, klausėsi skirtingų stilių muzikos ir permušinėjo viena kitą ne tik tostais, bet ir decibelais.
“Sedulos” skrajutėse užsimenama, kad čia nuo 22 val. vyrauja tyla. Nuomos sutartyse ramybės laikytis įsipareigoja ir lankytojai. Tačiau kuo tuomet užsiima ramybę sergėti turintys administracijos darbuotojai? Išaušus rytui visos linksmybės, kaip ir reikėjo tikėtis, tęsėsi pagal Lietuvoje gerai žinomą scenarijų.
Bandymas pažvejoti irgi lietuviškas. Mus iš pradžių pagąsdino, kad be leidimo tai daryti pavojinga, nes dažnai pasirodo tikrintojų-inspektorių, kurie negailestingai baudžia net ir vaikus. Bet vėliau valtininkas lyg ir numojo ranka: “Tiek to, bandykit žvejoti, gal nieko neatsitiks.” Na, kurgi tas šlovingas lietuvių svetingumas? Pirmiausia – “negalima”, tada – “bandykit”.
Gerai ruošiamo maisto irgi neteko paskanauti. Poilsiavietės restoranas aptarnavo vestuvių svečius, taigi visiems kitiems – špyga taukuota. Pigiuose nameliuose nėra jokios virtuvėlės, o brangiuose – tik virdulys. Norintiesiems visa tai išbandyti papildoma informacija: pigiuose nameliuose gali gyventi apie 40 svečių. Visiems jiems skirti du tualetai – tupyklos, ir jokių prausyklų ar dušų. Šiuo atžvilgiu “Sedula” tikrai vadovaujasi šūkiu “arčiau gamtos”.

Timas atperka viską
Bene didžiausia neblizganti, tikra ir tiesiog nepamirštama lankytina vieta šeimoms – Petro Dabrišiaus “Žvėrinčius” Telšių urėdijoje. Dar automobilių aikštelėje svečius pasitinka aplink kojas besizulinantys ožiukai, o “Žvėrinčiuje” laukia susitikimai su lūšimis ir lūšiukais, paslaptinga vilkų gauja, elniais, šernais ir naminiais gyvūnais. O kur dar viso “Žvėrinčiaus” karalius – lokys Timas, anksčiau buvęs Timofiejus. Čia lankomės ne pirmą kartą, ir nė karto neteko nusivilti.
Juolab pats šeimininkas P.Dabrišius veda į šamanų jurtą, pasakoja apie arbatos gėrimo ritualą. “Būtent tokie muziejai po atviru dangumi su gyvais eksponatais ir nesudūlėjusiais gidais atpirktų viską, – svarstome grupėje. – Tai tikrai magiška vieta, o labiausiai užburiantis – šeimininko paprastumas.”
Toks bendravimas su lankytojais yra daug įtikinamesnis nei stendai itin moksliškai pavadintuose draustiniuose, kurių tai šen, tai ten teko nemažai matyti. Ilgai spėliojom, ką reiškia pakelėje matytos nuorodos į telmologinius (pasirodo – pelkių) ir pedologinį (dirvožemio) draustinius. Kažin ar daug lankytojų susivilioja tokia specializuota nuoroda? O gal be reikalo nepasikapstėm tam dirvožemy? Kažin ką jame gali įžvelgti eilinis keliautojas?

Papė graži tik tinklalapyje
Kaip nereikėtų pristatinėti rezervatų ir saugotinų vietų, galima pasimokyti ir iš Papės gamtos rezervato Latvijoje. Kadangi čia ketinome pažvejoti, atidžiai perskaitėme latvių rengiamus tinklalapius. Visur pabrėžiama: nuostabi gamta, žuvys vos ne pačios užsikabina ant kabliuko, o paukščių – devynios galybės. Supratome, kad vieta unikali, todėl būtina laikytis griežtų žvejybos ir poilsio taisyklių.
Deja, tikrovė pasirodė šiek tiek kitokia. Iš sutiktų lietuvių turistų pavyko sužinoti, kad penkis latus tris mėnesius galiojantį žvejo bilietą, be kurio negalima net išsivynioti meškerių, nes gresia 200 latų bauda, galima nusipirkti tik Rucavos pašte. Paštas dirba tik darbo dienomis iki 15 val. ir priima tik grynuosius pinigus. Jokio banko skyriaus Rucavoje kaip tyčia nėra. Bet kai labai norisi žvejoti, paštininkę įmanoma prikalbinti paimti litus.
Informacijos vietoje apie organizuojamas ekskursijas ar gidus po Papės gamtos rezervatą taip pat neradome. Laukinių arklių ir muflonų rezervato bilietų pardavėja mūsų grupei dėmesio nusprendė neskirti, mat uoliai siuntinėjo žinutes mobiliuoju telefonu. Nusprendėme, kad monotoniškai ramus gamtovaizdis veikia ir vietos gyventojus – jie paslaptingai ramūs ir šiek tiek viskam abejingi.
Paukščių stebėjimo bokštai Papėje palikti vieniši, net be aiškinamųjų stendų. O žvejybai tinkamą pakrantę ir net valtį radome sukdami ratus žvyrkeliu aplink ežerą. Vienas vietos gyventojas, abi mūsų viešnagės dienas taip ir neišblaivėjęs, nes, anot jo, šventė lietuvišką Lygua – Mindaugines, leido nemokamai naudotis valtimi.
Kabliukas, ant kurio užkibo jaunieji mūsų keliautojai, – aktyvi veikla. Jų supratimu, geriausios poilsio vietos, skirtos šeimoms, turi turėti ir tinklinio aikštelę su tinklu, ir krepšinio lanką. Ten, kur yra vandens telkinių, maudynėms skirtose vietose privalo būti įrengti tramplinai. O jeigu dar yra kur žvejoti – iš viso pasaka. Taigi visų smagiausia mūsų kompanijai buvo plaukti baidare dar neišbandyta upe.
Vaikai kelionę apibendrino itin taikliai: kai ką nors gali daryti pats, pavyzdžiui, irkluoti ar mesti meškerę, yra gerai. O skaityti tekstą stenduose – neįdomu. Tikėkimės, aplankytos vietos ir matyti vaizdai nusėdo mūsų globalizuotų paauglių atmintyje ir kada nors jie taip pat atkakliai rodys Lietuvą savo vaikams. Spėju, kad kitąmet leisimės ieškoti neatrastų Žemaitijos klodų dar kartą. Tik tuomet vizitus į muziejus ir dvarus reguliariai kaitaliosime su baidarių žygiais, o muziejuose atkakliau ieškosime gyvybės.

Tomas Juknevičius

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...