2014 Balandžio 03

Ko iš tikrųjų siekia V.Putinas

veidas.lt

D. Astachovo nuotr.

Kodėl Rusijos prezidentas pradėjo karą su Ukraina?

Apie tai, kas vyksta įvairiuose Rusijos karo su Ukraina frontuose – jų, bent jau perkeltine prasme, tikrai ne vienas – dauguma puikiai žino iš kasdienės žiniasklaidos, todėl paties karo įvykių nenagrinėsiu. Pabandysiu atsakyti į svarbesnį klausimą: kodėl tas karas prasidėjo, o tiksliau, kodėl Vladimiras Putinas jį pradėjo. Tiesa, karu jį galima pavadinti tik sąlygiškai – šaudyta kol kas mažai ir žuvusiųjų nedaug. Bet kadaise, 1939 m. rugsėjį, Adolfui Hitleriui užpuolus Lenkiją, Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą, kuriame gan ilgai irgi nebuvo šaudoma. Tas karas, iš pradžių vadintas keistuoju, vėliau tapo svarbia Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo milijonai žmonių, dalimi.
Ukrainos karas iki šiol dažniau vadinamas Ukrainos krize ar konfliktu. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą, Krymo okupacija ir aneksija, Rusijos kariuomenės koncentracija prie rytinės Ukrainos sienos ir Šiaurės Kryme bei vis nauji Kremliaus grasinimai neabejotinai turi pakankamai tikrojo karo požymių, kad konfliktas galėtų būti vadinamas būtent karu. Beje, neabejodamas karu jį vadina ir rimtų šansų gegužės mėnesį laimėti prezidento rinkimus turintis gerai Ukrainoje žinomas verslininkas Petro Porošenka.

Okupavusi visą Ukrainą Rusija vis tiek pralaimės

Prieš 14 metų jau per pirmąjį pirmųjų savo rinkimų turą išrinktas prezidentu, V.Putinas iškart pareiškė, kad Rusiją įžeidinėjančių valstybių neliks per tris dienas. Taip neatsitiko, Rusiją ir jos agresiją Ukrainoje šiandien kritikuoja daugybė pasaulio valstybių, ir ne vien Vakaruose.
V.Putinas, kaip ir visi autoritariniai lyderiai, bet kokią kritiką savo ir savo valstybės atžvilgiu laiko įžeidinėjimu. Jis labai ambicingas ir – o tai daug blogiau – itin kerštingas. Sočio triumfą organizaciniu, saugumo ir sportiniu požiūriu (kad ir kokia buvo jo kaina) dar vykstant žaidynėms jam ėmė temdyti pirmieji kur kas reikšmingesnio Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ženklai. Todėl vos sulaukęs olimpiados uždarymo ambicingasis V.Putinas jai smogė.
Ukrainos slydimas jam iš rankų buvo ne šiaip paprastas įžeidimas. Visas jo, kaip tikrojo Rusijos valdovo (netgi 2008–2012 m., kai jis tebuvo premjeras), darbas siekiant atkurti buvusią Rusijos (SSRS) didybę, stiprinant visos posovietinės erdvės kontrolę, ėjo, regis, šuniui ant uodegos. Po Euromaidano revoliucijos V.Putinas grėsmę galutinai prarasti Ukrainą jai suartėjant su Vakarais ir einant eurointegracijos keliu suvokė kaip katastrofą, kuriai bet kokiomis priemonėmis reikia užkirsti kelią.
Daug politikos analitikų V.Putino pradėtą karą su Ukraina traktuoja kaip emocionalaus, ambicijų kupino ir nesugebančio garbingai pralaimėti žmogaus impulsyvią, iracionalią reakciją į didžiausią Rusijos, ir pirmiausia jo paties, pažeminimą nuo Šaltojo karo pabaigos. Iracionalią, nes net ir okupavusi visą Ukrainą, o ne vien tik Krymą, Rusija vis tiek pralaimės – ji pati izoliuos save nuo beveik viso pasaulio, jos ne tik politinė, bet ir ekonominė situacija, gan prasta jau ir šiandien (rublio kursas smarkiai krito, kapitalas iš Rusijos skubiai traukiasi, ūkio prognozės prastėja), toliau sparčiai blogės, o prestižas pasaulio akyse, kuris V.Putinui bent iki šiol taip rūpėjo, toliau smuks.
Ginklas, kurį V.Putinas dar taip neseniai sėkmingai naudojo savo geopolitiniuose žaidimuose – dujos ir nafta – po skalūnų dujų revoliucijos ir dujų eksporto iš JAV liberalizacijos taps neefektyvus. Juk JAV dujos šiandien kainuoja kelis kartus pigiau nei tos, kurias „Gazpromas“ parduoda Europai. Į prieš kelias dienas LR energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus JAV Kongresui tiesiogiai pateiktą prašymą greičiau pradėti suskystintų dujų eksportą į ES Kongreso nariai, nors ir nebalsavę, pažiūrėjo gana palankiai.
Smūgis Rusijai bus ne tik suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje ir spartus SGD terminalų gausėjimas Europoje, bet ir jos pačios taip ilgai remto Irano grįžimas po žymaus jam taikytų ekonominių sankcijų sušvelninimo į pasaulinę naftos ir dujų rinką. Dujotiekiai iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą bus tiesiami sparčiau. XXI a. pasauliui Rusijos dujos ir nafta gali tapti paprasčiausiai neįdomios, nes ne itin reikalingos.
Tiesa, tai įvyks ne taip jau greitai, o kai kurie ekspertai mano, kad JAV dujų eksporto į Europą pradžia neturės labai didelės įtakos mažinant Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kiti pabrėžia, kad maždaug po dešimtmečio JAV iš importuotojų taps didžiausiomis energetinių išteklių eksportuotojomis pasaulyje. Aišku, Rusija nesėdės rankų sudėjusi – “Chevrono” išvarymas iš Lietuvos liudija, kad priešindamasi Europos energetinės priklausomybės nuo jos mažinimui ji kai kada gali veikti labai efektyviai.
O štai pačiai Rusijai Vakarai ekonominiu, finansiniu ir technologiniu požiūriu ateityje bus dar reikalingesni nei dabar. Juk dujas ir naftą reikia parduoti, ir daugiausiai jų perka ES šalys. Parduoti tuos išteklius didesniais kiekiais kam nors kitam Rusija šiandien neturi net techninių galimybių – dujotiekius ir naftotiekius ji ilgai tiesė daugiausia į Vakarus. Jei Vakarai, paskelbę sankcijas Rusijai, jų pirks vis mažiau, o pasaulinės energetinių išteklių kainos kris, Rusija iš esmės bankrutuos arba amžinai liks ~Aukštutine Volta~ (dabar – Burkina Fasas) ~su raketomis~, kaip kadaise gan užgauliai vadinta ekonomiškai silpna ir technologiškai atsilikusi Sovietų Sąjunga.
Rusijos, iki šiol pasikliovusios didelėmis energetinių išteklių kainomis ir beveik nemodernizavusios savo pramonės bei viso ūkio, ką jau kalbėti apie politinę sistemą, nuosmukis galiausiai ims grėsti ir V.Putino valdžios tvarumui. Kaip žinome, trumpalaikės pergalės neretai virsta ilgalaikiais pralaimėjimais. Karas ir tikros ar tariamos pergalės Ukrainoje lėmė žymų V.Putino reitingų Rusijoje kilimą. Bet ekonominis nuosmukis jo dabartinį populiarumą gali visiškai sugriauti.
Šiuo požiūriu karas su Ukraina – tikrai iracionalus V.Putino žingsnis. Bet kitu požiūriu jis yra natūralus, seniai rengtas ir toli gražu ne emocinės reakcijos sukeltas Rusijos prezidento veiksmas. Jį galima paaiškinti protu, visiškai neapeliuojant į emocijas. Tam tereikia šiek tiek grįžti į Rusijos istoriją ir glaustai aptarti porą tarptautinių santykių analizės klausimų.

V.Putino imperinės ambicijos

Pradėkime nuo tarptautinių santykių disciplinos, kurioje galime aptikti ne vieną teoriją. Mums čia rūpės tik dvi: seniausia, tai yra vadinamasis realizmas, ir gerokai naujesnė – civilizacijų konflikto teorija. Realizmo požiūriu svarbiausias valstybės požymis – galia, o tarptautinė politika yra visų pirma kova dėl galios, kuri vienintelė gali užtikrinti valstybės saugumą. V.Putino politiką Ukrainoje galima interpretuoti realistiškai: joje jis kovoja dėl Rusijos galios ir įtakos, nes, kaip jau senokai konstatavo Zbigniewas Brzezinskis, su Ukraina Rusija yra (ar gali būti) imperija, o be Ukrainos – ne. Turint galvoje imperines V.Putino ambicijas, Ukraina jam mirtinai reikalinga. Krymo okupacija ir aneksija tėra pirmas V.Putino žingsnis – tikrasis jo tikslas yra vienokia arba kitokia visos ar bent beveik visos Ukrainos kontrolė. Beje, ukrainiečiai ar bent jų dabartiniai lyderiai, tokie kaip Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrijus Parubijus, tai puikiai supranta.
Realizmo požiūriu valstybių konfliktuose jų religiniai, kultūriniai, vertybiniai ir net politinės santvarkos skirtumai jokio vaidmens nevaidina. Tarptautinė teisė ir valstybių sutartys – taip pat ne. Pasak XVII a. anglų filosofo Thomo Hobbeso, sutartys, kurių negina kalavijas, tėra beverčiai popieriaus lapai. Šiuo požiūriu V.Putinas yra neabejotinai radikalus realistas: į visą tarptautinę teisę ir konkrečiai į Rusijos įsipareigojimus, išdėstytus 1994 m. Budapešto memorandume, ginti, kartu su JAV ir Jungtine Karalyste, Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, Ukrainai perdavus Rusijai savo branduolinius ginklus, jis nekreipia jokio dėmesio. Jis nutarė, kaip ir 2008 m. Gruzijoje, pasikliauti vien savo galia, būdamas beveik tikras, kad Vakarai, kaip ir tada, reaguos labai vangiai ir neefektyviai.
Civilizacijų konflikto teorijos šalininkai mano kitaip: nors galia ir svarbi, bet religiniai ir kultūriniai (ypač vertybiniai) civilizacijų ir valstybių skirtumai laikui bėgant įgyja vis didesnę reikšmę ir daro svarią įtaką tarptautiniams santykiams. Tos teorijos įtaką labai sustiprino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai ir prasidėjęs vadinamasis karas su terorizmu, kurį nesunku buvo bandyti interpretuoti kaip islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktą. Vadovaujantis šia teorija dabartinį Ukrainos konfliktą irgi galima interpretuoti kaip dviejų civilizacijų – slavų stačiatikių ir Vakarų – priešpriešos kulminaciją.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. SILA SILA rašo:

    est uma nienada ! Nuotrauka 10 metu senumo …?

  2. valdas valdas rašo:

    karas Ukrainoje? tik paranojikas protas gali rašyti tokią nesąmonę.

  3. Esmė Esmė rašo:

    Čia tinkluose masiškai siautėja ruskių šnipai.Prisidengę lietuviškais slapyvardžiais ivanovai,petrovai,sidorovai provokuoja,dezinformuoja,varo gorilų Kremliaus putinų melą..

  4. jankis jankis rašo:

    ponai pedofilai putinas tikrai nepradėjo jokio karo,o tai pradėjo amerikos žmogžudžiai su lietuviška leizbijanka prieš donecko gyventojus

  5. jankis jankis rašo:

    tegu šis pedofilas rašytojas pasako,tai gal putinas ir irake ieškojo atominio ginklo


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...