2016 Vasario 21

Knygų mugė

Knygų mugėje – rusiški ir ukrainietiški pasakojimai

veidas.lt

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kitą savaitę vyksiančios Vilniaus knygų mugės svečių sąraše – 35 pavardės. Tačiau iš jų atsijoję knygų iliustratorius bei pieštinių knygų vaikams autorius, ekologiškos mitybos bei sveiko gyvenimo būdo propagandininkus, šiaip įvairius siauro profilio specialistus, išvystame įdomų vaizdą: dauguma užsienio rašytojų Vilniun sugužės iš Rusijos ir Ukrainos.

Kartais netgi problemiška būna autorių priskirti kuriai nors vienai iš minėtų valstybių. Štai kone ryškiausia šįmet laukiama literatūrinio pasaulio žvaigždė 54-erių Andrejus Kurkovas gimė ir užaugo Sankt Peterburge, knygas rašo rusiškai, tačiau pats vadina save Ukrainos rašytoju. O enciklopedijos priduria, kad jis – dažniausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas.

Lietuvių kalba pasirodė jau trys A.Kurkovo romanai. Pirmasis, „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“, – prieš gerą dešimtmetį. Jame užguitas geros širdies rašytojas priglaudžia savo namuose pingviną iš Kijevo zoologijos sodo, neturinčio pinigų gyvūnų ėdalui. Rašytojas pinigų irgi neturi, todėl priima keistoką pasiūlymą kurpti kol kas dar gyvų visuomenės veikėjų nekrologus. Pinigų atsiranda, nei rašytojui, nei pingvinui badauti nebereikia, tik štai nekrologų herojai įtartinai tvarkingai miršta vienas paskui kitą. O rašytoją  įtakingi žmonės pradeda kviesti į laidotuves, nes jam iš paskos keliaujantis pingvinas tampa madingu stilingo gedėjimo atributu.

„Mano stilius? Magiškasis realizmas. Jis kitoks nei Lotynų Amerikos autorių, kurių kūryboje gausu religijos ir pasakų vaizdinių. Mano romanus buvo sunku versti į vokiečių kalbą, nes nebuvo aiškios ribos tarp realizmo ir siurrealizmo. Ukrainoje siurrealizmas yra norma“, – yra sakęs pats A.Kurkovas.

A.Kurkovo knygos Rusijoje buvo uždraustos 2004-aisiais, pasirodžius romanui „Paskutinė prezidento meilė“. Jame yra herojus Vladimiras Putinas – Rusijos prezidentas, valdantis šalį iki 2016 m. Knygoje jis grasina Ukrainos prezidentui, kad nutrauks dujų tiekimą, atims Sevastopolį ir Krymą.

Iš pradžių pasitvirtino viena, paskui ir kita. Prabėgus vos pusmečiui nuo knygos pasirodymo pasitvirtino ir tai, kad nuodijamas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. Tuomet saugumo generolai pasikvietė A.Kurkovą į „Kosmopolitan“ kavinę Kijeve ir bandė mandagiai iškvosti, iš kur rašytojas gavo įvykių scenarijų.

Pernai lietuvių kalba pasirodė jo „Maidano dienoraštis“. Jis pradedamas pirma Maidano proeuropietiško sąjūdžio diena, 2013-ųjų lapkričio 21-ąja. Vėliau taikūs protestai virsta antivyriausybiniais mūšiais. Drauge su autoriumi išgyvename Maidano revoliuciją, prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą, dalyvaujame rašytojo sūnaus gimtadienyje, sodiname bulves Lazarivkoje, kartu su metraštininko motina važiuojame į ligoninę daryti kardiogramos… Istoriniai Ukrainos įvykiai knygoje atsispindi per kasdienį kijeviečio gyvenimą.

Neseniai Lietuvoje pasirodė A.Kurkovo fantasmagorinis romanas „Bikfordo pasaulis“, kurio herojus jūreivis Charitonovas pėsčias keliauja per visą Rusiją nuo pat Japonų jūros, uoliai vyniodamas paskui save bikfordo virvelę.

Ji buvo jo kelionės prasmė, ginklas ir sykiu teisėjo lazda, pajėgianti spręsti: gyvuoti pasauliui ar virsti ugnies linija, apvalysiančia pasaulį nuo nereikalingų žiaurumų ir nesuprantamų reiškinių, sukurtų blankaus žmonijos proto. Ir mažai ką Charitonovui norėjosi palikti neliestą, o tai, ką būtų norėjęs palikti, nebuvo sukurta žmonių. Ir štai jis jau pasirengęs keliauti toliau, nepadegęs virvelės, nepasmerkęs žmonijos liepsnai, dar kartą jos pasigailėjęs.

Kijeve, Vladimiro gatvėje, nuo kurios iš viršaus matyti Maidano aikštė, su žmona angle ir trimis jų vaikais gyvenantis A.Kurkovas – dažnas svečias Lietuvoje. Mūsų šaliai jis ketina skirti ir savo naują kūrinį, kurio veiksmas, pasak rašytojo, prasidės 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lietuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė.

Džiaugsmingo įvykio proga lietuvių jaunimas organizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos. Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusios jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o trečia lieka Lietuvoje. Išvykusieji į užsienį nusivilia vienas kitu ir gyvenimu svetur, o gimtinėje likusi pora iš tikrųjų tampa vyru ir žmona.

Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Europą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pavėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.

Lietuviški motyvai Odesoje

Maskvai neįtiko ir kitos, menkesnio kalibro ukrainiečių autorės Ksenijos Zastavskajos romanas „Meilės talismanas“. Rašytoja buvo apkaltinta Sovietinės armijos šmeižimu ir istorinės tiesos iškraipymu.

Užtat Lietuvoje sentimentalus „Meilės talismanas“, pasakojantis lietuvės Kristinos gyvenimo istoriją, prieš metus pasitiktas gražiai. Pagrindinės romano herojės prototipu galima laikyti K.Zastavskajos senelę, kuri išgyveno sovietų valdžios įtvirtinimo Vakarų Ukrainoje žiaurumus, o pokariu buvo areštuota ir dešimtmetį praleido Sibiro lageriuose. Tačiau savo veikėjai Kristinai autorė paruošė geresnį likimą – jos neištrėmė į Sibiro lagerius ar NKVD kalėjimus kartu su kitais šeimos nariais, o leido pabėgti į Vakarus ir ten tapti sėkminga mados kūrėja.

Kadangi romanas buvo skirtas kitakalbiam skaitytojui, jo puslapiuose šmėkšteli intarpai apie lietuvių tautinę kultūrą, mitologiją. Ypač daug variacijų gintaro tema: meilės talismanas taip pat yra Kristinai mylimojo Henricho dovanota gintaro sagė.

Odesoje gyvenanti K.Zastavskaja savo kūrybinę karjerą pradėjo kaip dainų tekstų autorė kartu su žinomais Ukrainos kompozitoriais. Parašiusi keturis meilės romanus, jau ketino leisti ir penktąjį, tačiau jos šalyje prasidėjo karas, ir aistringą istoriją autorė atidėjo ateičiai. Vietoj jos pasirodė „Likimų labirintas“, kuriame tris bendravardes moteris – lenkaitę, ukrainietę ir lietuvę vienija valios, žmoniškumo ir tautinės atminties paieškos.

„Noriu, kad žmonės nustotų vadinti fašistais didvyrius, kurie gynė teisę ir laisvę būti savos šalies piliečiais. Noriu parodyti, kad sovietų kariuomenė buvo ne tokia jau didelė išvaduotoja. Jie žudė, prievartavo, atiminėjo. Romane vaizduoju ir 1991-uosius Lietuvoje, kai jus atakavo tankai. Yra daug siaubingų dalykų, apie kuriuos žmonės nesusimąsto. Jie, sovietai, ėjo kaip išvaduotojai ir tebeeina. Masiniai vokiečių moterų prievartavimai – sovietų karininkams tai buvo leista daryti, Lietuvoje savo tvarką įvedinėjo, Vakarų Ukrainoje įvedinėjo, istoriją perrašinėjo. Šito negalima užmiršti, aš noriu prisibelsti į ukrainiečių sąmonę ir parodyti, kas kaip buvo. Visa tai aiškiai išsako mano herojė, kalbėdama, kad Lietuva pripažino savo didvyrius didvyriais, o mes nepripažinom, mes buvome draugiški su rusais, ir tai blogai baigsis“, – teigia K.Zastavskaja.

„Likimų labirinto“ siužetas baigiasi 2010 m., dar prieš karą. Kodėl? „Kol karas nesibaigė, rašyti apie jį grožinius kūrinius man atrodo tam tikra spekuliacija. Apie tikrovę reikia rašyti tik publicistinius kūrinius“, – įsitikinusi ukrainietė.

Nesusigundė Holivudo doleriais

Būtent tai ir daro 62-ejų metų Ukrainos žurnalistas Sergejus Loyko, plačiai išgarsėjęs savo knyga „Aeroport“. Laikraščio „Los Angeles Times“ Maskvos biure dirbantis S.Loyko bando pasauliui nušviesti, kas vyksta Ukrainos rytuose. Pernai už reportažus iš Ukrainos jis pelnė vieną prestižiškiausių JAV žurnalistų apdovanojimų – „Overseas Press Club Award“.

Keturias 2014 m. spalio dienas S.Loyko praleido bombarduojamame Donecko oro uoste. Ten patirti įspūdžiai ir tapo publicistinio romano „Aeroport“ pagrindu.

„Nuo pat pradžių žinojau, kad tai turi būti romanas, nes šykščiomis kronikos eilutėmis neįmanoma išreikšti viso šios tragedijos gilumo. Kaip ir viso herojiškumo bei niekšybės, aistros ir neapykantos, irgi būdingų šiam karui. Aš negalėjau apie tai pasakoti šaltu, abejingu metraštininko tonu“, – prisipažįsta autorius.

Jo romanas iš pradžių buvo išleistas bendru 10 tūkst. egzempliorių tiražu rusų ir ukrainiečių kalbomis. Ir iš lentynų dingo akimirksniu. Leidimus teko kartoti, netrukus dėl knygos leidimo teisių ėmė konkuruoti įvairios užsienio leidyklos. „Aeroport“ atkreipė ir Holivudo dėmesį, tačiau autorius atsisakė kino studijoms perleisti savo tekstų ekranizacijos teises. Nesugundė jo nė 157,5 tūkst. JAV dolerių kontraktas.

„Nenoriu, kad apie žuvusių Donecko oro uosto gynėjų žygdarbius rašytų koks nors kalifornietišką vyną gurkšnojantis vaikinas iš Santa Monikos, serijiniu būdu konstruojantis veiksmo filmų scenarijus. Jeigu kada nors pagal mano knygą bus kuriamas filmas, norėčiau, kad jis iš tiesų būtų kuriamas pagal mano knygą. Norėčiau, kad viskas jame būtų parodyta taip, kaip aš regėjau savo akimis“, – tvirtina S.Loyko.

Pagrindinis jo romano veikėjas yra pats Donecko oro uostas, pastatytas artėjančiam Europos futbolo čempionatui, – naujas, šiuolaikiškas, puikios architektūros. Jo statyba vyko metų metus, o jam sugriauti iki pamatų pakako 242 dienų.

„Artėdamas prie knygos teksto pabaigos, pritrūkau ir emocinio užtaiso, ir faktinės medžiagos. Tuomet nuvykau į Charkovą, kur vienas vietos verslininkas subūrė visus savo pažįstamus „kiborgus“. Du iš jų oro uoste buvo iki paskutinės mūšio minutės. Mūsų interviu truko 12 valandų. Ir ne tai, kas į ką šaudė, man labiausiai rūpėjo, o tai, ką jie patyrė, kokias spalvas ir kvapus prisimena“, – pasakoja romano autorius.

Tai, ko niekas nebeparašys

92 metų rusų dailininkas ir poetas Leonidas Rabičevas – neabejotinai vyriausias mugėje laukiamų svečių sąraše. Garbaus amžiaus sulaukęs Antrojo pasaulinio karo veteranas teigia, kad karas apskritai nebūna gražus ir įdomus. Jis buvo ir liks žiauri kova dėl būvio, bet šioje kovoje nevalia nusiristi iki primityvių gyvuliškų instinktų.

„Jeigu to neparašysiu, niekas to ir nesužinos. Rašau tik tai, ko niekas kitas neparašys“, – savo knygos „Karas viską nurašys“ pratarmėje teigia senjoras, kurio tekstą vieni buvę fronto draugai pagyrė, o kiti prašė sunaikinti ar bent nespausdinti.

L.Rabičevo atsiminimuose apie Antrąjį pasaulinį karą poezijos išties nedaug – nemažai knygos detalių skaitytojus gali šokiruoti. Ypač tuos skaitytojus, kurie buvo įpratę prie sovietinės karo „teisybės“ ir ideologizuoto sovietinio kario paveikslo – jiems L.Rabičevo knyga gali būti peilis į širdį. Autorius, būdamas sąžiningas sau, dėsto įvykius nieko neslėpdamas ir nepagražindamas tiesos.

L.Rabičevas buvo apdovanotas sovietiniais „Raudonosios žvaigždės“ ir „Tėvynės karo“ II laipsnio ordinais bei medaliais. Kariavo sovietų Centri­niame, 3-iajame Baltarusijos ir 1-ajame Ukrainos frontuose, dalyvavo kovose prie Rževo, Minsko, Lydos, forsuojant Nemuną ties Druskininkais. Didelę savo knygos dalį ilgaamžis senjoras, kurį į Vilnių atlydės sūnus, skyrė kovoms Rytų Prūsijoje.

Arčiausiai Dievo

Garsi rusų romanistė Marina Stepnova savo knygas skiria tiems skaitytojams, kurie, kaip ir ji pati, knygoje pirmiausia ieško ne siužeto, o stiliaus.

Tulos srityje gimusi 44-erių rašytoja Lietuvoje išgarsėjo antruoju romanu „Lazario moterys“. Tai šeimos saga, pasakojanti apie tris svarbiausias vyro, vadinamo sovietinio mokslo šviesuliu, moteris. Dabar pasitinkame antrąjį M.Stepnovos romaną lietuvių kalba „Italų pamokos“. Jis skirtas, anot autorės, žmonėms, esantiems arčiausiai Dievo, – gydytojams. Priešingai nei „Lazario moteryse“, „Italų pamokų“ veiksmas vyksta dabartiniais laikais, romane vaizduojama viena žmonių karta.

M.Stepnova prisipažįsta, kad tokį romaną rašyti gerokai sudėtingiau: „Kai įsivaizduojamas pasaulis susiduria su realiais žmonių prisiminimais ir įspūdžiais – į visas puses pažyra kibirkštys. Karta tik atrodo vienalytė, o juk kiekvieno iš mūsų – savas skausmas, sava istorija. Todėl pagrindinis „Italų pamokų“ herojus Ogariovas daugelį skaitytojų erzina ir siutina.“

Pagrindinis romano herojus, užguitas tarybinis berniukas Ivanas Ogariovas iš darbininkų priemiesčio, stengėsi susikurti sau kitokį nei tėvų gyvenimą. Tragiškas atsitikimas armijoje jį pastūmėja tapti gydytoju ir po „perestroikos“ įsidarbinti privačioje klinikoje.

Gausybė pacientų, romi žmona, nuomojamas butas, ilgametis deginančios meilės stygius – regis, niekada nebepavyks ištrūkti iš pilkos kasdienybės rato. O staiga likimas ima ir pamėtėja staigmeną – Ogariovas sutinka savo gyvenimo moterį, gerokai jaunesnę keistą merginą Malią, kuri jį išmoko pajusti gyvenimo skonį.

„Esama tokios iliuzijos (beje, ji aktyviai palaikoma), kad šiuolaikiniam žmogui nereikia nieko, išskyrus jį patį. Aukščiausias gėris ir pasiekimas – asmeninė karjera, asmeninė sėkmė. Reikia būti įžūliam, pirmauti, ropštis per galvas. Ne pasaulis, o ištisinis „aš“ linksniavimas. Kaip ir bet kokia iliuzija, išsisklaidžiusi ji palieka akis į akį su karčia tiesa: jokia sėkmė, jokie pinigai nepakeis žmogiškosios šilumos. Gyvenimas, kuriame nėra vietos pasitikėjimui ir meilei, – siaubingas. Deja, daugelis tai supranta tik patyrę savo kailiu“, – apibendrina pirmąkart Vilniuje viešėsianti M.Stepnova.

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...