Vilniaus tarptautinis kino festivalis žadins užsimiegojusį pavasarį vaizdingomis, ironiškomis ir provokuojančiomis kino istorijomis.

Šiųmetis “Kino pavasaris” pasiūlys gausesnį meniu, pakvies įvertinti garsiausių meistrų kūrinius, atrasti neišgliaudytus talentus ir neaplankytus egzotiškus kraštus, suteiks neeilinę galimybę pamatyti gyvojo klasiko Jeano Luco Godard’o geriausius filmus iš 35 mm juostos, paskleis naujos krypties vėjus į muziką, kulinariją ir trumpametražius filmus, kurie pirmą kartą taip pat varžysis dėl publikos simpatijų prizo. Būtent 87 trumpos ir ne mažiau įdomios istorijos iš skirtingų pasaulio šalių išplečia bendrą filmų skaičių iki rekordinio kiekio, kai žiūrovams knieti užduoti klausimą, ar tikrai reikia tiek daug.
Tačiau didžiųjų ne komercinio kino premjerų gausa realiai nepasikeitė (140), o pagal šį rodiklį “Kino pavasaris” gerokai atsilieka nuo Talino kino festivalio “Juodosios naktys”, kuris per 10 dienų spėja parodyti daugiau nei 300 filmų.

Praeities poelgių atoveiksmiai
Pagrindinė “Kino pavasario” konkursinė programa “Nauja Europa – nauji vardai” šiemet sukaupė daugiau žiūroviškų, nuotaikingesnių ir netgi tragikomiškų filmų (“Apie sraiges ir žmones”, “Chameleono spalvos”, “Nenustok šypsotis”), bet rimtesnės artilerijos kūriniai iškelia skaudžią, aktualią ir neužgyjančių žaizdų temą apie Balkanų karo palikimą šiuolaikinėms kartoms.
Būtent prie šios kategorijos reikėtų priskirti 2013 m. Sandanso kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotą ir Berlyno kino festivalyje Ekumeninės žiuri premiją iškovojusią Srdano Golubovičiaus dramą “Pasekmės”. Geriausi Balkanų regiono šalių aktoriai išsiskirsto per tris siužetus skirtinguose miestuose (Belgradas, Trebinė, Halė), o juos susieja karo metais įvykęs beprasmiškas incidentas ir didvyriškas poelgis. 1993 m. sausio mėnesį serbų kareivis Srdanas Aleksičius paaukojo gyvybę, gindamas savo draugą ir kaimyną bosnių musulmoną nuo įtūžusių ginkluotų karininkų. Scenarijaus autoriai plačiai aprašytus tikrus įvykius panaudojo tik inspiracijai, pakeitė vardus ir pabandė įsivaizduoti, kaip po 12 metų gyvena incidente tiesiogiai dalyvavę, giminystės ryšiais susiję ar abejingai stebėję ir neišdrįsę gelbėti žiauriai spardomo jaunuolio žmonės.
“Pasekmės” jautriai prabyla apie nenuspėjamą likimą ir vieno konkretaus įvykio poveikį ateities kartoms. Kažkam tenka suvaldyti keršto troškimą, kažkam norisi atsidėkoti už išsaugotą galimybę gyventi, kažkam belieka atgailauti ir kentėti už artimo žmogaus smurtą, kažkam nepavyksta susitaikyti su praradimu ir pradėti naują etapą, kažkam neleidžia ramiai užmigti sąžinė. Dramatiškų įvykių verpetuose atsiduria bičiuliai, mylimieji, tėvai, vaikai, kolegos.
Trečią filmą sukūręs S.Golubovičius stulbinamai suvaldė sudėtingą trijų susipinančių istorijų struktūrą. Tematiškai ir emociškai “Pasekmes” norisi gretinti ir lyginti su 2011 m. “Kino pavasario” publikos simpatijų hitu “Moteris, kuri dainuoja”. Tik serbų filme išryškėja daugiau svarbių pagrindinių veikėjų, bet išlieka panaši energija, kai kadaise praeityje priimti sprendimai ir atlikti poelgiai apsisuka ratu, išsiplečia raibuliais ir sugrįžta į artimiausių žmonių sąmonę. Dabar šie turi gyventi su nepatogiu, kankinančiu ar skausmingu palikimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.