2011 Rugpjūčio 10

Kiek Lietuva gali būti girdima Europoje

veidas.lt


Lietuva, būdama maža Europos Sąjungos paribio valstybė, gali būti girdima tik tuomet, jeigu jai pavyks susirasti neformalių “ambasadorių” didesnėse valstybėse, kurie kalbėtų mūsų vardu.

“Alfos” smogikų vado Michailo Golovatovo paleidimo iš Vienos oro uosto byla tapo svarbia naujiena Austrijos žiniasklaidoje. Kone kasdien atsiveriančios naujos aplinkybės, leidžiančios įtarti, kad aukšti Austrijos politikai melavo, suteikė peno tiek aštriai opozicijos kritikai, tiek žurnalistų tyrimams. Žiniasklaida pažadino ir šiaip jau vasarą aptingusią austrų visuomenę: kaip rodo dienraščio “Kurier” užsakymu atlikta apklausa, 52 proc. austrų mano, kad Lietuvos kritika Austrijos adresu yra teisinga, maždaug tiek pat, 53 proc. apklaustųjų, mano, kad M.Golovatovą Austrijos teisėsauga paleido dėl Rusijos spaudimo. Savo šalies politikų pasiaiškinimais, esą teisėsauga nebuvo veikiama politikos, tiki vos 16 proc. apklaustųjų.

Europai rūpi euras, o ne M.Golovatovas

Tokį Austrijos žiniasklaidos ir jos suformuotos viešosios nuomonės palankumą Lietuvos reikalui M.Golovatovo byloje galime laikyti milžiniška pergale – tegu ir smarkiai pavėluotai, bet vienos iš Europos senbuvių visuomenė pagaliau sužinojo, kad yra Europoje tokia Lietuva, kad prieš du dešimtmečius KGB smogikai jos sostinėje žudė beginklius žmones, kad Lietuvos teisėsauga iki šiol persekioja įtariamuosius ir neketina nusileisti netgi susidūrusi su tokia didele valstybe kaip Rusija ar tokia turtinga šalimi kaip Austrija. Kita vertus, “Golovatovo skandalas” virė tik Austrijos žiniasklaidoje. Be jos šiek tiek šią istoriją aprašė Lietuvos šalių kaimynių – Latvijos, Estijos, Lenkijos spauda. Likusi Europa šio skandalo, iškėlusio rimtų klausimų dėl Europos Sąjungos šalių teisinio bendradarbiavimo ir geranoriškos partnerystės, iš esmės nepastebėjo.
“Nereikia norėti neįmanomo – visa ES šiuo metu susitelkusi tik ties vienu, gyvybiškai svarbiu, klausimu – koks likimas laukia euro ir euro zonos, – “Veidui” sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto narė, Lietuvos delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. – Palyginti su Graikijos ir likusios Pietų Europos skolomis, su besitęsiančia euro krize, Lietuvos ir Austrijos konfliktas dėl kažkokio Golovatovo yra menkniekis, smulkmena. Juk jeigu žlugtų euras, Europos Sąjungos šalių nesutarimai dėl teisinio bendradarbiavimo nebeturėtų jokios prasmės.”
Šitai yra tiesa, kurią Lietuvai laikas būtų suvokti ir nebegalvoti, jog esame Europos bamba, kurios problemos domina visus be išimties. Stebėdamiesi, kodėl mažai ką Europoje sudomino “Golovatovo skandalas”, pamėginkime galvoti pagal analogija – o ar Lietuvos žiniasklaidą smarkiai domina, tarkime, Slovėnijos ir Austrijos nesutarimai dėl slovėnų tautinės mažumos, ar Austrijos nepasitenkinimai Slovėnijos atomine elektrine Krško mieste? Tikriausiai absoliuti dauguma lietuvių apie tokius dalykus nė girdėti negirdėjusi, nors tiek Austrija, tiek Slovėnija kartu su mumis yra Europos Sąjungos narės. O apie kokius nors nesutarimus tarp Ispanijos ir Portugalijos išgirstume nebent tuomet, jeigu ten prasidėtų kokie teroro aktai, kuriuos plačiai nušviestų tarptautinė žiniasklaida.

Reikia ieškoti įtakingų draugų

Smarkiai ribotas nedidelės ir neturtingos Lietuvos galimybes atkreipti į savo problemas dėmesį mūsų politikai ir diplomatai pajuto dar 1919–1920 metais. Tuomet, Paryžiaus taikos konferencijos metu, didžiųjų valstybių atstovams teko įrodinėti Lietuvos sugebėjimą sukurti savarankišką valstybę. Pirma bandyta eiti tradiciniu keliu – perkant straipsnius vietos žiniasklaidoje, bet didelio poveikio nepasiekta. Perversmas įvyko, kai Petro Klimo vadovautai Lietuvos delegacijai Paryžiuje pavyko prisikviesti į pagalbą žymų lietuvių kilmės prancūzų poetą ir didelį Lietuvos patriotą Oskarą Milašių. Visuomenėje žinoma pavardė, tobula prancūzų kalba iš karto pakeitė Prancūzijos valstybės vyrų požiūrį į Lietuvą ir į jos siekius. Lietuvos santykiams su Rusija nemanką teigiamą įtaką padarė tai, kad savo atstovu Maskvoje pasirinkome žinomą lietuvių kilmės Rusijos poetą Jurgį Baltrušaitį.
Pabrėžtina, kad tokius savo ambasadorius (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasmėmis) pirmoji Lietuvos Respublika sugebėjo įgyti vos per kelerius metus po nepriklausomybės paskelbimo. Dabar gi, praėjus dviem dešimtmečiams nuo valstybės atkūrimo, būdami dviejų įtakingiausių pasaulyje karinių ir politinių sąjungų nariai, teturime vos vieną Europoje ir JAV girdimą savo atstovą – savaitraščio “The Economist” tarptautinio skyriaus redaktorių Edwardą Lucasą. Žinoma, tai labai įtakingas savaitraštis, bet tik vienas, be to, iš Britų salų, ne iš žemyninės Europos. Nuostabą kelia, kad “Golovatovo skandale” nebuvo pabandyta susisiekti ir paprašyti pagalbos, pavyzdžiui, pas žymų Prancūzijos filosofą ir publicistą Andre Glucksmanną, kuris tikrai žino, kur yra Lietuva ir turi bekompromisį požiūrį į sovietų nusikaltimus. Tai, beje, ir dabar nėra vėlu padaryti, nors Europą šiuo metu, be euro krizės, iš tiesų domina tik teroro aktas Norvegijoje ir galimos jo politinės pasekmės.

Politikai laisvai kalba tik lietuviškai

Viena didžiausių Lietuvos bėdų – labai retas iš mūsų aukšto rango politikų ar visuomenės veikėjų laisvai valdo bent vieną iš didžiųjų Europos kalbų. Tiesa sakant, ir su anglų kalbos žiniomis daugumai striuka. Lygiai tas pat pasakytina ir apie didžiumą mūsų kultūros veikėjų. Tad netgi tie Europos leidinių žurnalistai, kurie domisi įvykiais Lietuvoje, turi labai ribotą kontaktų ratą, o ir tie patys pajėgia aiškinti mūsų poziciją tik pačiais primityviausiais žodžiais. Šiuo požiūriu skirtumas tarp pirmosios respublikos politikų bei intelektualų ir dabartinių – didžiulis ir ne dabartinių naudai.
Kita, iš pirmosios išplaukianti problema – lietuviai turi labai mažai neformalių kontaktų su asmenimis, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką europiečių viešąjai nuomonei. “Smetoninėje” Lietuvoje savaime suprantamu dalyku buvo siųsti gabiausius studentus į žymiausius to meto Europos universitetus, juose jie įgydavo ne tik žinių, bet ir būtinų ryšių, ir visa tai parsiveždavo į Lietuvą. Dabar gi vargu ar kas yra sudaręs bent sąrašą tų 100–150 studentų iš Lietuvos, kurie studijavo ar studijuoja, tarkime, Kembridžo ar Oksfordo universitetuose. O juk tai potencialus Lietuvos “aukso fondas” ir raktas į Europos aukštuomenę, nes viena priežasčių, kodėl studentai iš viso pasaulio veržiasi į “Oksbridžą” – kontaktų su būsimaisiais šio pasaulio galingaisiais užmezgimas. Nes, pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl mūsų nemėgstamas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis taip užtikrintai jaučiasi Europos ir Vašingtono salonuose – studijos Oksforde ir bendra narsytė studentų klube su dabartiniu Britanijos premjeru Davidu Cameronu ir Londono meru Moriisu Johnsonu. Lietuva, deja, kol kas tokiais ryšiais pasigirti negali.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...