2010 Gruodžio 12

Vengrija

Keista ir žavi neparadinė Vengrijos pusė

veidas.lt

"Veido" archyvas

Esterhazių rūmai restauruoti tik iš dalies

Kartais keliaujant norisi pabėgti iš turistų knibždėlyno į ramybe dvelkiančius senovinius miestelius ir klaidžiojant jaukiomis gatvėmis mintimis nusikelti į praeitį. Tam ypač tinka lietuvių primiršta Vengrija – gardaus maisto, auksaspalvio tokajaus ir ugningos muzikos šalis.

Daugelis turistų paprastai renkasi tradicines keliones po Vengriją, tad būriais traukia į Budapeštą, kuriame galima pasigrožėti įspūdingu parlamento pastatu, Šv. Stepono bazilika, Operos teatru, secesijos stiliaus “Gellert” viešbučiu, pasivaikščioti senu grandininiu tiltu, vedančiu per Dunojų, ar tiesiog pliuškentis gydomosiose maudyklose.

Na, o jei sostinės prabanga nedomina, galima rinktis objektus, įtrauktus į UNESCO paveldo sąrašą: keliauti po Tokajaus vyno regioną ir mėgautis puikiu vynu, vaikštinėti senovinio Holokės kaimo gatvėmis, dar galima aplankyti tūkstantmetį benediktinų vienuolyną Panonhalmoje ar ankstyvųjų krikščionių nekropolį Peče, pasigėrėti miškastepėmis, vadinamosiomis pustomis, Hortobadžio nacionaliniame parke, Fertės ežero pakrantėse stebėti retus paukščius ar kyštelėti nosį į stulbinančias Agteleko karstines olas.

"Veido" archyvas

Vengrija – gardaus maisto, auksaspalvio tokajaus ir ugningos muzikos šalis

Mūsų grupė, pasirinkusi kelionę automobiliu po Lenkiją, Slovakiją, Vengriją ir Austriją, nusprendė vengti turistų pamėgtų įžymybių ir masinio turizmo kelių, tad ir Vengrijoje nepasukome į šurmuliuojančią sostinę, o rinkomės nedidelius pasienio su Slovakija ir Austrija miestelius. Per porą savaičių sukorėme apie 6 tūkst. km, aplankėme pačias įdomiausias vietas, tačiau būtent Vengrija padarė keisčiausią įspūdį. Ši romantiška ir idiliška šalis stebino savo netikėtumais – melodinga kalba, draugiškais žmonėmis, puikia virtuve ir senoviniais miestais, kurie savo istoriją skaičiuoja jau porą tūkstantmečių.

Skurdas ir prabanga

Vienas pirmųjų atradimų laukė Slovakijos ir Vengrijos pasienyje. Stabtelėjome mieste, kurį per pusę dalija ne tik Dunojus, bet ir valstybių siena: slovakams priklausanti pusė vadinama Komarnu, o vengrų – Komaromu. Slovakijos pusėje verta aplankyti Europos aikštę, kurioje kiekvienas pastatas skirtas kuriai nors Europos šaliai. Pasigrožėję itališko stiliaus barokiniais angelų veideliais, austrų mediniais balkonais ir puošniu edelveisų piešiniu, šmirinėjome po tamsiausius užkaborius ieškodami Lietuvą reprezentuojančio motyvo, tačiau taip ir neradome. Tad sėdome į automobilį ir skambant aistringoms Ferenczo Liszto “Vengrų rapsodijos” melodijoms pagaliau kirtome sieną.

Dairydamiesi po beveik suvalkietiškas lygumas patraukėm link Dėro, kuris įsikūręs pusiaukelėje tarp Vienos ir Budapešto, kadaise čia vingiavo vienas svarbiausių Centrinės Europos kelių. Miestą V a. įkūrė keltai, o nuo X a. jame apsigyveno vengrai. Dėrą per kiekvieną didesnį karą sugriaudavo, sudegindavo, tačiau miestas kaip feniksas pakildavo iš pelenų ir iki šiol tebėra nepraradęs savo senovinės dvasios. Miestą dabina puošni rotušė, dėmesio verta katedra, kuri kadaise buvo romaninė, vėliau gotikinė ir galiausiai įgavo barokinių formų. Kartu reikėtų nepraleisti progos pasivaikščioti vakarinėmis gatvelėmis, apšviestomis senovinį stilių imituojančiais žibintais, jaukia Dunojaus krantine.

Miestas mums pasirodė labai gyvas ir triukšmingas – iš visur sklido uždegančios melodijos, vaikštinėjo daug linksmai nusiteikusio jaunimo ir šeimų su mažais vaikais.

Tačiau toks pasirodė tik miesto centras – atsitiktinai nuklydus į romų priemiesčius, mus pasitiko murzinų, menkai teapsirengusių vaikų ir apdriskusių, būreliais stoviniuojančių vyrų žvilgsniai, apgriuvę namai ir nešvara. Atkreiptinas dėmesys, kad Vengrijoje pasiklysti ir patekti į galbūt turistams pavojingas vietas labai paprasta, nes mažoka nuorodų, sunkoka rasti turizmo informacijos centrus, tačiau sutikti žmonės geranoriški ir pasiryžę padėti sutrikusiems keliautojams.
Kitą dieną ilgai negaišdami Dėre pasukome Fertėdo miestelio link. Čia stūkso galingi vengrų didikų Esterhazių rūmai, kuriuose prieglaudą buvo radęs ir genialusis Josephas Haydnas. Tik įžengę pro puošnius geležinius vartus, užsimerkėme nuo akinančio šviesos ir spalvų žaismo. Gelsvas rokoko stiliaus rūmų fasadas, linksmai čiurlenantis fontanas ir baltais akmenukais išpiltas kiemas sukuria stulbinantį didybės ir prabangos įspūdį ir primena pačius gražiausius Europos karalių dvarus. Tačiau tik įžengus į parką dar kartą norisi pasitrinti akis: čia rūmų vaizdas kitoks – apsilaupę dažai, aptrupėjęs tinkas, o nuostabūs tujų gyvatvorės kupolai prašyte prašosi rūpestingo sodininko žirklių.

Būtent prie šių rūmų, vadinamų Vengrijos Versaliu, galutinai įsitikinome, kad šalis dar neatsigavusi iš savotiškos ekonominės stagnacijos: nemažai apleistų pastatų, kultūros paminklai tik iš dalies restauruoti, keliai prastesni nei Slovakijoje.

Kiekvienas namas – saugomas paminklas

Toliau mūsų keliai driekėsi link Šoprono miesto, vadinamo mažąja Praha. Šoprono istorija siekia kelis tūkstančius metų, pro šią vietą vingiavo Gintaro kelias, kuriuo brangų krovinį nuo Baltijos jūros iki Romos gabendavo pirkliai, čia bandė įsikurti įvairios tautos, kol galiausiai įsitvirtino madjarai, vengrų protėviai. XIII a. Šopronas gavo karališkojo miesto statusą.

Miestą, kuriame harmoningai susipynęs viduramžių ir baroko stilius, geriausia apžūrėti vaikštinėjant pėstute. Šoproną puošia siauros gatvelės, nedidelės aikštės, grakštus bokštas, į kurį užkopus galima pasigėrėti miesto panorama ir tolumoje dunksinčiomis Austrijos Alpėmis. Turint laiko vertėtų stabtelėti prie rotušės, susirasti XIV a. sinagogą ir XIII a. liuteronų bažnyčią, taip pat verta užsukti į Romėnų muziejų, kuriame eksponuojamos didžiulės romėnų dievybių statulos, pasigrožėti secesijos stiliaus Petofi teatru. Bene labiausiai stebina, kad prie kiekvieno senamiesčio namo kabo lentelė, skelbianti, kad pastatas yra architektūros ir kultūros paminklas. Tačiau tie istoriniai namai restauruoti tik pagrindinėse gatvėse, o mažesnėse – apleisti ir nykstantys.

Apsistojus Šoprono viešbučiuose galima ne tik pasilepinti SPA malonumais, bet ir pasitikrinti regėjimą, apsilankyti pas stomatologą. Ši keistenybė iš pradžių kėlė šypseną, tačiau miestas yra netoli Austrijos sienos, o taupūs austrai atvažiuoja ne tik pigiau apsipirkti, bet ir ieškoti pigesnių medicinos paslaugų. Šoprone geriausia apsistoti kelioms dienoms, mat iš čia patogu nuvykti prie Fertės ežero, pasivaikščioti po senovinius kaimus ir pasimėgauti laukinių paukščių fotomedžiokle.

Gurkšnis jaučio stiprybės

Į kitą miestą – Kėsegą keliavom trumpesniu keliu, per Austriją. Tik pervažiavus sieną nustebino it skustuvu nuskustos pakelės ir pedantiška švara – nė šiukšlelės. Tačiau džiaugėmės neilgai – kelias pasuko atgal į Vengrijos šabakštynais apžėlusius kelius. Kėsegas yra miestas, kuris pristabdė turkų osmanų ordas, siekiančias užgrobti Vieną. Senamiestį vis dar supa galingos tvirtovės sienos, apgriuvę bokštai, gynybiniai grioviai.

Atėjus pietų metui ieškojome jaukios kavinės ar restorano papietauti, tačiau visur rasdavome tik ledaines ir cukraines. Šiaip ne taip išsiaiškinom, kad gatvėse, lauko kavinėse pardavinėjami patiekalai, skirti smaližiams, na, o vidiniame kieme galima skaniai, sočiai ir nebrangiai prisikirsti. Kainos šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje, o porcijos dvigubos. Užsieniečiams valgiaraštis paprastai atnešamas vokiečių kalba, tačiau susikalbėti galima ir angliškai.

Keliaujant po Vengriją tiesiog būtina paragauti tikro vengriško guliašo. Vos tik pirmas šaukštas atsiduria burnoje, supranti, kad kitos tautos, perėmusios šį patiekalą, labai nutolo nuo originalo. O besižavintiems patiekalais, pagamintais iš aštriųjų pipirų, reikėtų nepamiršti pasimėgauti paprikašu, kuris puikiai atskleidžia visus pipirų skonio subtilumus ir savo aštrumu pakutena gomurį. Na, o pipirai Vengrijoje labai mėgstami nuo senų laikų, apie juos sukurta nemažai gražių legendų. Pati romantiškiausia pasakoja apie tai, kad vengrų kariai išlaisvino gražuolę, kurią uždaręs savo hareme laikė Budos paša. Moteris išvaduotojams padovanojo raudonųjų pipirų sėklų, nuo to laiko vengrai giriasi, kad jų merginų lūpos skleidžia ugnies karštį, slypintį pipiruose.

Dar viena įdomi legenda šlovina vengrų karžygių stiprybę, slypinčią taurėje raudonojo vyno. Pasakojama, kad vengrų kariai prieš mūšį gerė raudono vynojo, o turkai pamanė, kad nuo vengrų ūsų laša jaučio kraujas, ir paknopstomis paspruko. Mat tikėta, kad tas, kuris geria jaučio kraują, įgauna šio gyvulio stiprybės. Tačiau mums nepasirodė, kad šis vynas, “Egri Bikavér”, būtų labai skanus, gerokai didesnį įspūdį padarė tokajus.

Na, o maistas dar skanesnis, vynas dar svaigesnis tampa, kai, rodos, iš niekur pasigirsta aistringos romų melodijos ir priešais apstulbusių keliautojų akis išnyra margaspalvė šokanti ir dainuojanti minia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...