2016 Gegužės 20

Liberalų agonija

Kas laimės lietuvišką politinį pokerį?

veidas.lt

BFL

Aušra LĖKA, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tarp liberalų elito, pasirodo, ne tik Antanas Guoga buvo patyręs pokerio lošėjas. Lošėjas ir Eligijus Masiulis.

A.Guoga girdavosi per dieną išlošdavęs penkis milijonus dolerių. E.Masiulis, neoficialiais duomenimis, praėjusią savaitę „išlošė“ ketvirtį milijono eurų. „Išlošė“, nes priešingu atveju iš kur garsaus politiko namuose būtų atsiradusi tokia didžiulė suma grynųjų?

Tiesa, reikia patikslinti: tiek A.Guoga, tiek E.Masiulis, per vieną pastarąją savaitę abu pabuvę partijos pirmaisiais asmenimis, – šiandien nebe Liberalų sąjūdžio elitas, A.Guoga jau net ne liberalas, E.Masiulis taip pat sustabdęs narystę partijoje.

Iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

Šaipytis, žinoma, galima ir toliau – iš E.Masiulio mažakalbystės ir A.Guogos daugžodžiavimo, propaguojant demokratinio pasaulio politikoje dar neišbandytus išradimus – melo detektoriumi pertikrinti visų partijų lyderius, liberalų „grietinėlę“ ir dar TV laidų vedėją Edmundą Jakilaitį. Galime kikenti, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį tos savaitės, kai E.Masiulis ir Liberalų sąjūdis dar buvo vieni iš artėjančių Seimo rinkimų favoritų, girtuoklėlis vairuotojas įkalė į STT automobilį, naktį be šviesų būdravusį prie liberalų būstinės. Tad jei liberalai būtų budresni, gal būtų išvengę juos ištikusio kracho.

Bet toks juokas pro ašaras iš beviltiškumo, kad Liberalų sąjūdis, bene moderniausia, pažangias vakarietiškas reformas remianti ir politikos skaidrumą deklaruojanti politinė jėga, tapo ketvirta iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų, išsimaknojusių galimos korupcijos purvyne. Ir dar iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

E.Masiulio politinė žvaigždė nusileido?

O juk dabar 41-erių E.Masiulis buvo bene daugiausiai vilčių Lietuvos politikos padangėje teikiantis naujosios kartos politikas. Ne kokio politikos patriarcho sūnus ar anūkas, vos 24-erių jis 2000-aisiais buvo išrinktas į Seimą ir tapo jauniausiu Seimo nariu. Bet jau turėdamas politinės patirties: dar studijuodamas Klaipėdos universiteto politikos mokslų magistrantūroje jis tapo tuomečio uostamiesčio mero Eugenijaus Gentvilo patarėju. E.Gentvilą galima vadinti E.Masiulio politiniu krikštatėviu: kaip pats pasakoja, pastebėjęs E.Masiulio sveiką protą, darbštumą ir universalumą paskatino jį siekti politinės karjeros.

E.Masiulis buvo ne tik pirmasis Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidentas, bet, 1996 m. įstojęs į Liberalų sąjungą, tapo Klaipėdos liberalaus jaunimo, paskui ir viso skyriaus pirmininku, po dešimtmečio – jau Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoju, o 2008 m. – pirmininku.

Dar studentas pirmąkart išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, nuo 2000-ųjų visuose Seimo rinkimuose sugeba laimėti mandatą.

Tad po jo aštuonerių metų opozicijoje centro dešiniesiems laimėjus rinkimus niekas per daug nesistebėjo, kad E.Masiulis tapo Vyriausybės nariu – jam buvo patikėta Susisiekimo ministerija.

Po 2004-ųjų, kai liberalai su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalu.

Liberalai, vėtyti ir mėtyti skilimų, jungimųsi, vėl skilimų, atsikratę ankstesnių EBSW, vėliau „Rubicon Group“ korupcinių skandalų šleifo, kaip ir prieštaringai vertintų partijos lyderių Rolando Pakso ir Artūro Zuoko, pastaruosius dešimt metų, iš kurių aštuonerius vadovaujami E.Masiulio, iki praėjusio ketvirtadienio pamažu kopė aukštyn. Pastaruosius porą metų Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė kilti tiek, kad pralenkė konservatorius, o merų rinkimuose jie laimėjo prestižiškiausią Vilniaus vadovo postą. Pirmaujančią tarp dešiniųjų partiją imta vertinti kaip vos ne šimtaprocentinę būsimos valdančiosios koalicijos partnerę, kad ir kaip baigtųsi 2016 m. rinkimai, mat ji nespjovė ant koalicinės brolybės nei su konservatoriais, nei su socialdemokratais.

E.Masiulio populiarumas taip pat tik didėjo – jis įsiveržė tarp populiariausių valstybės politikų. Po 2004-ųjų, kai liberalai (tuomet Liberalų ir centro sąjunga) su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalus: kai sykį pamiršo įrašyti į atnaujinamą deklaraciją įsigytą butą Vilniuje ar kai su savo dvyniais Elze ir Viliumi taip ir nepasivažinėjo Anykščių vasaros rogučių trasa, mat vietos valdininkai bandė tuomečio ministro vaikus prastumti be eilės, tačiau laukiantieji pakėlė triukšmą.

Bet ar tikrai lyg plyta iš dangaus ant E.Masiulio galvos nusileido žinia apie jo namuose rastus 106 tūkst. pažymėtų eurų (vėliau minėta jau ketvirtis milijono), esą gautų iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio? Gandų, užuominų ar, kad ir kaip tai pavadintum, nuogirdų apie glaudžius liberalų ir „MG Baltic“ ryšius pasigirsdavo ir anksčiau.

Gintautas Babravičius priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje.

Po paslaptingo lagamino su eurais kažkada buvę liberalų partijos kolegos neoficialiai, o Gintautas Babravičius ir viešai „Lietuvos ryte“ priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje ir, neva jokia paslaptis, „Liberalų sąjūdis buvo ir yra „MG Baltic“ projektas, remiamas ir finansiškai, ir LNK žiniasklaidos grupės teigiamu dėmesiu“.

Pavyzdžiui, 2010 m., TV3 skaičiavimu, „MG Baltic“ per savo įmones Liberalų sąjūdį parėmė 200 tūkst. litų. Dabartinė minima suma – ketvirtis milijono eurų – tik įrodytų, kad Lietuvoje brangsta ne tik kalafiorai.

Nors dabar liberalai – Seimo opozicijoje, bet valdžia Vilniuje – ne mažiau riebus kąsnis. Sostinės meras ir, tikėtina, būsimas Liberalų sąjungos pirmininkas Remigijus Šimašius tikina pertikrinęs visas sutartis dėl naujų projektų ir tik viename nedideliame dokumente radęs paminėtą „MG Baltic“ įmonę. Tačiau prielaidų pastaruoju metu kyla įvairių: gal, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės sprendimas sumažinti stadiono žiūrovų vietų skaičių reiškia, kad šalia planuojamame statyti gyvenamųjų namų rajone padaugės gyvenamųjų namų ir gal ten turi savo interesų „MG Baltic“, be to, naujų projektų bus ir daugiau. O gal solidi sumelė įduota norint užsitikrinti savo interesų lobizmą po Seimo rinkimų, juk liberalams prognozuota vieta valdančiojoje daugumoje ir net premjero postas.

Procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Tad, kad ir kaip sunku daliai politologų ir žurnalistų, prijaučiančių (ar prijautusių?) liberalams, susitaikyti, jog charizmatiškasis modernusis E.Masiulis „čemodanėliais“ galėjo nešiotis šimtus tūkstančių grynųjų, nelabai padoru dabar jį daryti vos ne teigiamu herojumi, mat jis atsisakė partijos pirmininko ir Seimo nario postų, suspendavo savo narystę partijoje. Juk jei nebūtų sukėlęs įtarimų, nereikėtų nė atsistatydinti.

Antra vertus, Seimo nario, anksčiau – STT Panevėžio valdybos vadovo Povilo Urbšio vertinimu, procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Taip, E.Masiulio pozicija trauktis iš Seimo – vakarietiška. Tačiau, kaip pastebi P.Urbšys, yra ir kita to dalyko pusė: „Jei paaiškės, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie liudytų ne E.Masiulio naudai, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų naudinga padėti parlamentaro mandatą, kad nesudarytum galimybės oponentams per laikinąją komisiją svarstymo metu susipažinti su byloje esančiais duomenimis ir vykstant politinei rinkimų kampanijai tai panaudoti. Bet būtent Seimo laikinojoje komisijoje Seimo nariui yra maksimali galimybė įrodinėti, kad jis nekaltas. Atsisakydamas mandato kartu užkerti kelią visuomenei susipažinti, kas yra byloje.“

Buvusį STT pareigūną stebina ir E.Masiulio mažakalbystė: pasak jo, jei žmogus apkaltintas be pagrindo, niekas negali jam uždrausti pakomentuoti savo pozicijos ir kuo jis ją grindžia, juo labiau kad politikas tai pareiškė dar nė nebuvęs apklaustas.

Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.

Į konkretų klausimą, ar ėmė kyšį, E.Masiulis atsakė: „Aš norėčiau jums labai daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis tam tikras laikas. Šiandien dėl proceso reguliavimo dalykų to negaliu, bet galiu užtikrinti, kad sieksiu teisinėmis priemonėmis įrodyti savo teisingumą ir paneigti man mestus įtarimus. Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.“

Tačiau kodėl jis, jei tiek daug žino, kas svarbu Lietuvai, nepapasakojo iki to lemtingo ketvirtadienio?

Politiko olimpinė ramybė pavydėtina. Tačiau ar pavyks jam tesėti viešai duotą pažadą apsiginti? Gal jis turi omeny, kad, kaip ir kitos didžiosios žuvys (kad ir naujausias pavyzdys – Druskininkų mero Ričardo Malinausko Vijūnėlės dvaro skandalas), sulauks vienintelės bausmės – jų savanaudiškumo paviešinimo. Deja, tai labai galimas atvejis.

Vis dėlto buvęs STT pareigūnas, dabar Seimo narys P.Urbšys pagal procesinius veiksmus daro prielaidą, kad pagrindo tam teisėsauga šįsyk turėjo turėti pakankamai. Tačiau jei pritrūktų įrodymų patraukti baudžiamojon atsakomybėn tiek vieną, tiek kitą asmenį, susijusį su šiuo galimu kyšiu, būtų didelis skandalas: STT diskredituotų save kaip valstybės institucija. Tokiu atveju, matyt, tektų spręsti ir vadovo atsakomybės klausimą.

Ar tikrai sveiko proto dešinieji

Kad E.Masiulis minimą ketvirtį milijono būtų paėmęs asmeniškai, turbūt tiek pat tikėtina, kiek ir tai, kad išlošė juos žaisdamas pokerį. Ir tik iš pirmo žvilgsnio kelia nusistebėjimą, kaip tokia gudri politikos lapė pati įkliuvo. Bet, korupcinius nusikaltimus tyrusio P.Urbšio aiškinimu, tai įprastas atvejis, nes siekiant maksimaliai užtikrinti slaptumą tokius sandorius atlieka pirmieji asmenys, taip sumažindami galimybę, kad nutekės informacija, o užklupus teisėsaugai vienas kitą išduos.

Tad, ko gero, E.Masiulis bando prisiimti visą ugnį į save, tikėdamasis bent kiek sušvelninti smūgį visai partijai. Tačiau tik keturių dienų laikinojo liberalų vedlio A.Guogos politinės inovacijos sukėlė tiek juoko, kad beveik užgožė ir E.Masiulio nuodėmes, ir dar labiau pakenkė liberalams.

Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.

Laikinuoju partijos pirmininku tapęs ligšiolinis pirmasis pirmininko pavaduotojas išspinduliavo tokių demokratinėse šalyse dar neišbandytų politinių atradimų, kad kvapą gniaužė: pasiūlė visų partijų pirmininkams, taip pat liberalų elitui pasitikrinti melo detektoriumi, jau tarėsi su britų bendrove, kad ji patikrintų pačių liberalų vadovybę antikorupciniu auditu. Dar A.Guoga gyrėsi pastatysiąs bažnyčią, savo verslą Lietuvoje paaukosiąs savo paties labdaros fondui. A.Guoga tiek daug šnekėjo ir tiek daug painiojosi atsakinėdamas, kandidatuos į nuolatinius partijos pirmininkus ar ne, kad nuomonės keitimu net pranoko premjerą Algirdą Butkevičių. Į konkrečius klausimus atsakinėjo senovės išminčių citatomis, bet kai ką pridurdavo ir nuo savęs. Pavyzdžiui, „Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.“

Po keturių dienų tokio A.Guogos karo su „mafija“ partija prispaudė savo laikinąjį vadovą trauktis iš posto, o šis nutarė trauktis ir iš partijos. Tiesa, A.Guogos intencijos lyg ir buvo teisingos – apvalyti partiją nuo korumpuotų partiečių (nes sunku patikėti, kad E.Masiuliui verslininkai ketvirtį milijono būtų dovanoję asmeniškai). Bet A.Guogos veiklos forma ir retorika buvo tokia, kad kai kurie senieji partijos nariai prašneko, jog jis per keturias dienas laikinajame poste padarė vos ne tiek žalos partijai, kiek ir E.Masiulis, nes kas balsuos už partiją, kurios net vadovai arba korumpuoti, arba kažkokie demokratijos neišmanantys ufonautai.

Tiesa, kaip pasakoja senieji liberalai, jie gavo A.Guogos atsiprašymo žinutes. Beje, jis atsiprašinėja nebe pirmą kartą. Kai laimėjo Europos Parlamento rinkimus, o jo reitingai vienu metu ėmė lenkti net liberalų pirmininko, nauja politinė žvaigždė taip susireikšmino, kad ėmėsi save pozicionuoti kaip būsimą premjerą. Tuomet jo viešųjų ryšių akcija baigėsi mušimusi į krūtinę, kad gal ką ir ne taip suprantantis politiniuose procesuose. Ir tai nebuvo vienintelis jo nesusivokimas politiniuose procesuose.

A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

O meilės tarp A.Guogos ir E.Masiulio, kaip ir kitų partijos senbuvių, seniai nebuvo. Didėjančio populiarumo varžovas partijoje kvėpavo ligšioliniams lyderiams į nugarą, tačiau liberalai virsti populistine A.Guogos reklamine partija nenorėjo. Antra vertus, juk A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

Vis dėlto kaip apskritai tarp sveiko proto dešiniųjų (taip per 2012 m. Seimo rinkimų reklamos kampaniją save vadino liberalai) atsiduria tokie žmonės kaip A.Guoga, liberalus pavertęs pajuokos objektu?

Tai kaina, kurią liberalai, kaip ir visos kitos partijos, moka už populiarių žmonių vaikymąsi, kurių jiems labai trūko. Iškalbingas faktas: liberalai per 2012 m. Seimo rinkimus sugebėjo laimėti vos tris mandatus vienmandatėse apygardose, Europarlamento rinkimus 2009 m. laimėjo jų kviestinė žvaigždė – nepartinis filosofas prof. Leonidas Donskis, o 2014 m. antras sąrašo numeris buvo partijos debiutantas A.Guoga.

Beieškodami populiarių žmonių ar tiesiog populistų liberalai kartais elgėsi labai liberaliai: kaip liberalų rinkimų sąrašo būsima kandidatė ėmė puikuotis seksperte prisistatanti Milda Bartašiūnaitė, vėliau dar pagarsėjusi patarimais, kad garinant balkone actą galima išsklaidyti lėktuvų teršalus, o dar vėliau – kaip Rusijos propagandistė Lietuvoje.

Dabar Šilalės liberalai kandidatu siūlo TV prodiuserį Kristupą Krivicką, dėl kurio laidų neetišku buvo pripažintas TV3 kanalas.

Liberalai vis lipa ant to paties grėblio, dėl populiarumo net partijos vairą atiduodami prieš­taringai vertinamoms personoms. A.Guogos, jei jis būtų tapęs liberalų pirmininku, atvejis nebūtų buvęs unikalus: 1999 m. liberalai iš konservatorių importavo į savo vadovus Rolandą Paksą. Taip, jis padovanojo liberalams 34 Seimo mandatus, bet netrukus jo ir liberalų keliai išsiskyrė. Tada sužibo nauja – A.Zuoko žvaigždė. Bet ir toji neilgam.

Liberalai vis laižėsi praradimų žaizdas, bet nepasimokė iš klaidų ir vėl buvo susivilioję neo­pranašu.

Kas laimės iš liberalų pralaimėjimo

Vis dėlto kas sudėliojo šį politinį pokerį ir kas iš jo laimės? Ar STT nežaidžia politinių žaidimų? „Rinkimų kampanijos metu padidėja poreikis turėti neapskaitytų pinigų, ir tas suaktyvėjimas padidina galimybę įkliūti, – tokią prielaidą švelnina buvęs STT pareigūnas, dabar parlamentaras P.Urbšys. Bet pripažįsta: – Jei dviejų potencialių įtariamųjų R.Pakso ir Gedvydo Vainausko istorija nešviežia, o jų susitikimas vos ne tiesiogiai transliuojamas internetu, tai tik patvirtina, kad tikslas buvo ne išaiškinti tiesą byloje, bet viešinti veiksmus, tarsi STT dalyvautų politiniame šou.“

O gal priešrinkiminiai STT politiniai tyrimai – Prezidentės, kuriai STT atskaitinga, kerštas už jai nepalankią nuomonę „Lietuvos ryte“ ar „MG Baltic“ valdomoje žiniasklaidoje?

Viešojoje erdvėje diskusijų daug. Bet net jei, kaip daroma prielaida, E.Masiulis pateko į teisėsaugos akiratį vykdant kad ir Prezidentės inicijuotą „MG Baltic“ skaidrumo tyrimą, garbė jai, kad kovoja su korumpulais, kas jie bebūtų, ir garbė teisėsaugai, kad nepaiso, kurios ideologijos partijos valstybės vadovei labiau prie širdies. Tiesa, reikia tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai šįsyk bylą išnarplios iki pabaigos, o ne tik švaistysis ginklais prie politiko namų, lyg šis būtų iki dantų ginkluotas mafiozas.

Teisėsauga daugiau informacijos žada pateikti kitą savaitę, bet mažai kas abejoja, kad užfiksuotas faktas – tai tas pats liberalų rėmimas prieš rinkimus, koks vykdavęs iki uždraudžiant remti partijas juridiniams asmenims.

Beje, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad liberalų rezultatas rinkimuose dažnai būdavęs geresnis nei skaičiai apklausose. Turtingų žmonių partija laikomi liberalai prieš rinkimus mobilizuodavosi, mesdavo visus pajėgumus, taip pat ir finansinius. Kaltinti, kad tie pajėgumai būdavę nelegalūs, pagrindo nėra, nes Vyriausioji rinkimų komisija tikrina ne tik rinkimų agitacijos laikotarpio, bet ir kasmetines partijų finansines ataskaitas. Kiek gerai tikrina, jei vis išlenda kokie aukotojai, kurių aukos didesnės nei jų metinės pajamos, – kitas klausimas.

Kaip ir klausimas, ar draudimas remti partijas juridiniams asmenims suteikė partijų veiklai daugiau skaidrumo. Tačiau toks įstatymas tebegalioja, be to, partijos gauna solidžią valstybės paramą, plius turi galimybę sulaukti piliečių paramos ne tik prieš rinkimus, bet ir kasmet skiriant 1 proc. pajamų mokesčio. Tad teisinti liberalų, jei tie tūkstančiai buvo skirti rinkimams, nėra jokio pagrindo.

Šiek tiek sunkiau atsakyti į klausimą, kas laimės iš liberalų pralaimėtos (tolesni įvykiai parodys, kokiu mastu) politinio pokerio partijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė pasakoja, kad 2012 m. atliekant tyrimą respondentų buvo klausiama, kiek kuri partija jiems patinka, ir daugelis minėjo liberalus. Tačiau net tarp tų, kurie už juos balsavo, ir ne vieną kartą, prisirišusiųjų prie šios partijos buvo nepalyginti mažiau nei prie konservatorių ir socialdemokratų, ir net Darbo partija turėjo didesnę ištikimų rinkėjų dalį. Vadinasi, liberalų potencialas didelis, bet rinkimų rezultatai labai priklauso nuo to momento aplinkybių.

Dabar, politologės vertinimu, ir tie ištikimieji rinkėjai gali nusisukti: „Liberalai apeliuodavo į sveiko proto rinkėjus. Bet politikoje, jei kas nutinka blogo, tai nelabai padeda, nes racionaliai mąstantis elektoratas atgręžia nugarą. Kiti ieškotų pateisinimo – gal kas meluoja, gal provokuoja, bet sveiko proto liberalų rinkėjai taip negalvoja. Kitos partijos per tokius skandalus sugebėdavo išlaviruoti apysausės, tačiau liberalams toks skandalas pavojingiausias iš visų partijų. Žinoma, dar daug kas priklausys nuo to, kas taps partijos pirmininku, kokia bus bylos pabaiga.“

Konservatorių drąsinimasis, kad po liberalų fiasko jie susižers dešiniųjų balsus, gali būti per ankstyvas. Tiesa, tai jau davė jiems naudos – bent jau pasitarnavo tuo, kad konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis pagaliau ryžosi atsisakyti milžiniškos europarlamentaro algos ir grįžta į Lietuvą vadovauti partijos pasirengimui rinkimams.

Tačiau „Vilmorus“ / „Valstybės“ tyrime liberalų rėmėjai savo antruoju pasirinkimu nurodė praktiškai po vienodai socialdemokratus (23 proc.) ir konservatorius (22 proc.), taip pat 13 proc. jų būtų linkę balsuoti už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuri tyrimo metu dar nebuvo pasie­kusi dabartinių aukštumų.

Vis dėlto E.Masiulio pokerio partija sukrėtė ne tik Liberalų sąjūdį ir ne tik liberalių pažiūrų rinkėją paliko be pasirinkimo (pasitikėjimo A.Zuoku limitai seniai išnaudoti, tad jo Laisvės sąjunga kažin ar išloš iš liberalų dramos). Neabejotinas smūgis suduotas visai partinei sistemai.

Apmaudu ir tai, kad taip laukta politiniame elite jaunesnė, moderni, nebe sovietmečio nomenklatūros likučių karta pasirodė nė kiek ne geresnė. A.Zuokas, R.Paksas ar „darbiečių“ jaunimėlis, jau sėdėjęs kaltinamųjų suole nagrinėjant partijos juodosios buhalterijos bylą, tokių iliuzijų nepalieka.

„Priešingai: pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinis elitas, atėjęs su Sąjūdžiu, turėjo daugiau idealizmo, buvo gerokai švaresnis, nes į politiką ėjo dėl idealistinių paskatų. Vėliau, po 2000-ųjų, į politiką atėjo naujoji banga politikų, kurių paskatos gana pragmatiškos: jie mano, kad politika – neblogas užsiėmimas, leidžiantis pragyventi, susitvarkyti savo reikalus, gauti naudos“, – apgailestauja A.Ramonaitė.

Politologė priduria, kad ir kitose šalyse situacija nėra geresnė, ką neseniai dar kartą patvirtino ir „Panamos dokumentų“ skandalas. „Kad ir kokia demokratiška būtų valstybė, nereikia įsivaizduoti, kad politikai savaime bus kažkokie supermoralūs. Klausimas tik toks: ar institucinė struktūra, demokratija su savo mechanizmais, įskaitant ir viešąją nuomonę, pajėgia tuos procesus suvaldyti, kad politikams neapsimokėtų klimpti į korupciją. Mūsų šalyje tai dar vis apsimoka, net baimė būti pagautiems nėra tokia didelė kaip nauda. Čia pagrindinė bėda“, – diagnozuoja A.Ramonaitė.

Kai iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų trijų vadovai, o vienos tuometis vicepirmininkas įklimpę į korupcinius skandalus – tai jau sisteminis brokas. Tad, pasak politologės, šiame politiniame pokeryje vienintelis džiaugsmas, ir tas pro ašaras: jei įtarimai E.Masiuliui pagrįsti, galėsime džiaugtis, kad institucijos, kurios turi rūpintis skaidrumu, dirba nepriklausydamos nuo politikų.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...