2015 Kovo 01

Pavelas Felgenhaueris

Karas neišvengiamas, taika nenumatyta

veidas.lt

Kartą Winstonas Churchillis yra pasakęs: „Rusija ne tokia stipri, kaip tu baiminiesi, ir ne tokia silpna, kaip viliesi.“ Ne taip blogai viskas buvo su ginkluotosiomis Rusijos pajėgomis anksčiau, ne taip gerai viskas su jomis dabar.

Taip, Rusija turi gerai parengtų dalinių. Tačiau ginkluotosios pajėgos iš esmės yra atsilikusios ir nepasirengusios moderniam karui. Patvirtinta perginklavimo programa, kurią reikia įgyvendinti iki 2020 m., tik įrodo, kad dabartinės ginkluotosios pajėgos nėra modernios.

Būta rimtų mėginimų jas modernizuoti, tačiau reikšmingų pasiekimų kol kas nėra – tuo galima įsitikinti iš karinių veiksmų Donbase, kur kariaujama kaip prieš penkiasdešimt metų.

Tai nereiškia, kad taip kariauti negalima. Galima, ypač jei tavo priešininkas yra lygiai toks pat. O štai su šiuolaikiškomis Vakarų ginkluotosiomis pajėgomis kovos lauke geriau nesusidurti, nes priešingu atveju liks tik „ragai ir nagai“.

Pas mus negaminami šiuolaikiški šaunamieji ginklai ar šoviniai, jau seniai negaminami artilerijos sviediniai – naudojami seni. Nėra ir padorios snaiperių ginkluotės, kaip ir pačių snaiperių. Saujelė specialistų yra FSB (Federalinėje saugumo tarnyboje) – jie naudojasi užsieniniais ginklais ir kulkomis. Kai ką pavyko įsigyti užsienyje, bet palyginti nedidelį kiekį.

Mūsų tankai irgi niekam tikę, o kadangi visi tai žino, kuriama nauja vikšrinė platforma „Armata“. Sovietinė tankų gamyba pateko į aklavietę, nors tai pripažinti sunku dėl daugelio priežasčių. Mūsų tankus noriai perka tik tos šalys, kuriose nekyla problemų dėl gimstamumo.

Donbase tiek vienoje, tiek kitoje pusėje kaunasi mūsų technika, kuri tirpsta kaip žvakelė.

Mūsų aviacija nepajėgi palaikyti pėstininkų, bent jau naktį ir esant prastoms oro sąlygoms. Turime problemų dėl šiuolaikiškų lėktuvų variklių. Ir dėl aviacinės elektronikos – taip ir nesukūrėme gero šiuolaikiško radaro. Radarai kuriami įvairiose šalyse, tačiau sudedamosios dalys gaminamos vienoje vietoje – JAV. Anksčiau kai kurias jų pirkdavome, tačiau dabar nebėra kaip, o su sava gamyba nieko nepešame.

Esate girdėję apie GPS taikiklius? Artilerijos ugnis valdoma kompiuteriu pagal taikinio GPS koordinates, kurias nustato bepilotis orlaivis. Man teko šitai pamatyti Libano pasienyje per 2006 m. karą, kai Izraelio pajėgos atakavo Pietų Libaną. Tokiu būdu įmanoma itin tiksliai nutaikyti net įprastus nebrangius sviedinius. Tačiau Rusijoje tokių dalykų nėra ir mes taip nemokame. Be to, mes net nemokame naudotis GPS ir dėl to sukišome labai daug pinigų į GLONASS.

Nors pagal Izraelio licenciją pradėjome bepiločių lėktuvų „Forpost“ gamybą, iš tikrųjų tai dvidešimties metų senumo „IAI Searcher“.

Pasitelkę juos galime bent kažkaip koordinuoti reaktyvinių salvinių kovos mašinų ugnį. 2014 m. rugpjūtį tai padėjo sutriuškinti Ukrainos dalinius prie Ilovaisko. Bet iš esmės tokių bepiločių orlaivių turi daugybė šalių. Jų turėjo net Gruzija per 2008 m. karą. Kitaip sakant, mūsų karinės pajėgos – Pakistano lygio.

Žinoma, mes turime branduolinį ginklą, raketų, povandeninių laivų. Tiesa, kiek iš jų būtų tinkami branduolinio karo atveju, niekas tiksliai nežino, tačiau niekas specialiai juk netikrins.

Kiekviena rimta modernizacija Rusijos istorijoje buvo pagrįsta Vakarų technologijomis, tačiau dabar jomis pasinaudoti sudėtinga.

Karinėje srityje ir taip viskas nuolat brangsta, o dabar dar prisidės ir infliacija, tad už tuos pačius pinigus visko bus galima nusipirkti penkis kartus mažiau, nei planuota. Kasmet Rusija iš JAV pirkdavo karinių reikmenų už pusantro du milijardus dolerių. Tai ne tik sudedamosios dalys, bet ir didelio tikslumo įrenginiai. Visas pasaulis pereina prie didelio tikslumo ir sudėtingo profilio detalių 3D spausdinimo. O mes iki šiol neišmokome naudotis net skaitmeninėmis staklėmis, ir viską su dilde užbaigia koks nors dėdė Vasia.

Anksčiau ginkluotąsias pajėgas modernizuoti ėmėsi Generalinio štabo viršininkas Nikolajus Makarovas. Tuometis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas į šituos reikalus nesikišo, bet sutiko įgyvendinti reformas ir leido N.Makarovui imtis radikalių veiksmų.

Po to, kai 2012 m. į gynybos ministro postą atėjo Sergejus Šoigu, prasidėjo sąstingis, jokių naujų reformų nebėra, iš dalies atšaukiama net tai, kas jau buvo padaryta anksčiau.

A.Serdiukovo laikotarpiu imtasi paties svarbiausio – karinio švietimo. Juk iš menkai išsilavinusių karininkų išauga menkai išsilavinę generolai, o tuomet lauk bėdos. Rusijos kariškiai buvo atitrūkę nuo pasaulio dar nuo caro laikų. Ir dabar jie nuoširdžiai nesupranta, kas yra šiuolaikiškas karas. Taip, jie žino, kad egzistuoja visokios technologinės naujovės, tačiau pražiopsojo visas revoliucijas karo srityje. Jie iki šiol yra mokomi pagal Antrojo pasaulinio karo pavyzdį.

Vadinamasis hibridinis karas Kryme – tik išsigalvojimas. Karo Kryme nebuvo, nes nebuvo pasipriešinimo. Užtat didelio masto susirėmimas pagal 50 metų senumo pavyzdį – visai įmanomas. Tiesiog kai susiduria šiuolaikiška ir nešiuolaikiška armijos, tai panašu į ispanų susirėmimą su indėnais arba zulusų pasipriešinimą kulkosvaidžiais ginkluotiems anglams. Didelė armija pasirodo nieko verta, kaip 2003 m. nutiko gigantiškai Saddamo Husseino armijai. Žinoma, gigantiška armija gali vykdyti gynybines kovas, tačiau gynybinėse pozicijose karo nelaimėsi. O dar kai į tave taikomasi itin tiksliais ginklais ir pataikoma ten, kur reikia, tu net ir negali pulti. Tai labai greitai demoralizuoja. Žmonės meta techniką ir ima bėgti.

Ir jų tikrai nesulaikytų nauja Rusijos karinė doktrina. Tai ir šiaip yra tik didelis pranešimas spaudai, o praktiškai ja niekas nesinaudos. Užtat yra kitų dokumentų, kurių poveikis – tiesioginis. Tai gynybos planas ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo planas. Anksčiau jų nebuvo galima net minėti, tačiau svarstyti jų turinį net ir dabar beprasmiška, nes tie dokumentai – visiškai slapti.

Viena aišku, kad Rusija ruošiasi susidūrimui su NATO. Antraip kam būtų reikalinga persiginklavimo programa? Juk jai skiriama tiek pinigų. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas yra atvirai pripažinęs, kad mūsų ginkluotosios pajėgos ruošiasi pasauliniam karui. Tai iš esmės neišvengiama ir įvyks, manau, kokiais 2025-aisiais. Persiginklavimo programa buvo pradėta įvertinus, kad po 2020 m. reikės būti pasirengus arba pasauliniam karui, arba virtinei stambių regioninių konfliktų – vadinamųjų išteklių karų.

Pagrindinis mūsų priešininkas, žinoma, bus JAV. Iš dalies ir Kinija. Reikia sukurti gynybos zoną, į kurią įeina Ukraina. Ukrainos praradimas – gynybinio perimetro pralaužimas, kuris reikštų, kad taptume visiškai beginkliai mirtino pavojaus akivaizdoje. Todėl Ukrainą reikia išsaugoti bet kokiomis priemonėmis.

Pagrindinė problema, su kuria sutinka visi kariškiai, yra tai, kad Ukrainos įvykiai prasidėjo labai ne laiku, mes nespėjome persiginkluoti. Būtų buvę geriau, jei viskas būtų vykę 2018–2020 m.

NATO savo ruožtu irgi ruošiasi. Kiekvienoje Aljansui priklausančioje šalyje yra skirtingas ginkluotės ir pasirengimo lygis, tačiau veikti kartu jie visi apmokyti. Tokia ir yra NATO esmė – išmokyti visus vienos komandų kalbos, suvienodinti įrangą. Žinoma, Europos pajėgos silpnesnės negu amerikiečių, tačiau jos gali veikti išvien. Jei prasidėtų konfliktas Baltijos regione, prie jų dar prisidėtų ir švedai bei suomiai.

Žinoma, amerikiečiai konvenciniu požiūriu mus lenkia. Todėl be branduolinio ginklo panaudojimo šansų neturime jokių.

Pavelas Felgenhaueris

Nepriklausomas karinis ekspertas, „Novaja Gazeta“ (Rusija) apžvalgininkas

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...