2010 Gruodžio 30

Laimona ir Martynas

Kambodžos džiunglėse: tarp įstatymų, skurdo, prabangos, bado, šventyklų ir korupcijos

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lapkričio pabaigoje Vilniuje viešėjo Danijos princesė Alexandra Kristina. Jos Ekscelencija pristatė pradedamą įgyvendinti bendrą Lietuvos, Danijos ir Norvegijos UNICEF projektą, skirtą sustabdyti vaikų ir motinų mirtingumą Kambodžoje.

Ta proga skaitytojams pateikiame nepakartojamus vilniečių Laimonos Vaškelaitytės ir Martyno Staskevičiaus įspūdžius iš kelionės po kontrastų ir skurdo šalį Kambodžą.

Iš Laimonos dienoraščio, Siem Reapas, Kambodža, 2009 04 01

  • Vos atsisveikinę su Tailandu, papuolam į didžiulį “turgų” – Kambodžos pasienį. Pardavinėjama daug, čia – vištos, dubenys, ananasai, mėsa, krepšiai, sriubos ir – vizos. Uniformuoti pareigūnai rimtais veidais jas siūlo pirkti už 37, 35, 30, 27 dolerius. Tamsiausiame kampe už medžių įsigyjam vizas už 20 dolerių – tai prilygsta laimingam loterijos bilietui. Muitinės darbuotojas vis dar bando rūsčiu veidu įtikinti, esą tokių kainų neegzistuoja, o iškaba “Viza – 20 dolerių” – tiesiog  eksterjero detalė, todėl reikalauja priemokos. Eilėje sutinkam išvargusio veido mielų akių lietuvę, kurią tie patys pareigūnai įtikino, kad jos viza, gauta Bankoke, negalioja ir įklijuoja kitą, “teisingesnę” ir brangesnę. Oficialūs asmenys prie savo valstybės durų žongliruoja atvykstančių svečių pinigais, lyg vis dar žaistų su vaikystės draugais savam kieme.
  • Kambodžą valdo DOLIÃR. Už jį galima pavalgyti; nori stiklinės vandens – doleris, atvirukas – doleris, nakvynę veikiausiai irgi pavyktų susirasti už dolerį. Jei pasiūlytum vietos gyventojui rinktis tarp penkių eurų monetos ir dolerio banknoto, neabejoju, kad pasirinktų pastarąjį.
  • Vidurdienis, kūnu žliaugia prakaitas. Sunkus kirtiklis skina kelią per nesibaigiančias džiungles. Atšipęs ir vis slystantis iš rankų. Saulė sunkiai prasibrauna pro tankynę, bet jos siunčiama kaitra tiesiog dusina. Mieguisti augalai pinasi po kojomis, vilkdami kartu įkyrių vabzdžių virtinę. Ir tas spengiantis cikadų čirpimas! Atrodo, niekada nesibaigs… Pagaliau pasigirsta duslus garsas, kirtiklis sukasi ore – vėl tas pats garsas. Siena, akmenų rieduliai, kintančios formos – kažkas nepaprasto! Tai džiunglių viduryje tūnanti paslaptis. Lėtai miname dviračio pedalus asfaltuotu keliu, lydimi didžiulių drugių, į kelią vis išbėgančių beždžionių šeimynų, o mintys klajoja kažkur tenai, prieš kelis šimtus metų. Norėtume būti tie, kurių dulkini batai užmynė ant to mažo, kartu didelio stebuklo. Ir atsikvėpti prisėdus ant akmens. Pabūti tyliai dviese su grožiu, kuriuo tuoj pasidalysi su pasauliu. Sėdim ir dabar, ir net pavyksta atrasti akimirkų, kai aplink nezuja turistų būriai. Pilkšvas akmuo, kartais susipinantis rusvais ir žalsvais atspalviais. Medžio šaknys, besiskverbiančios vis gilyn į sienas ir taip griaunančios istoriją, suteikia jai dar didesnio žavesio. Garsusis Angkoras (miręs miestas, didžiulis šventyklų, rūmų, vandens telkinių ir kanalų kompleksas Kambodžoje, pastatytas džiunglėse IX–XIII a., klestint feodalinei khmerų valstybei, – red.) neužbūrė gal todėl, kad buvo per daug išlauktas. Kelios dienos klajonių dviračiais po senąjį miestą, atrastos kitos, ne tokios išgarbintos, šventyklos prikausto žvilgsnį ir ilgai nepaleidžia iš nesibaigiančių koridorių. Iš sienų vienas po kito išnyra sudūlėję veidai, šokančios deivės, demonai – kiekvienas jų savitas ir ypatingas. Sunku patikėti, kad XII a. imperija buvo tokia galinga ir išsivysčiusi, savyje glaudusi tiek išsilavinusių ir meniškų žmonių. Sužavėjo.
  • “Šalti gėrimai, ponia”,” nupirk atviruką”, “tokių apyrankių tikrai dar neturi, tavo šiek tiek tamsesnės”, “šalti gėrimai, pone”, “pažiūrėk, kokia graži dūdelė”, “sėsk prie mano stalo”, “ne, sėsk prie mano stalo”, “doleris”, “doleris”, “doleris”, “šalti gėrimai”, “gal reikia gido? – nesibaigiantys vidinės pusiausvyros išbandymai artėjant prie bet kurios šventyklos, stabdant dviratį nulipant nuo jo, einant, sėdint. Sapnuojant.
  • O mergaitė, pardavinėjanti iš popieriaus išlankstytus paukščius, sakė, kad Kambodžoj saulėtekis būna tik kartą per dieną, labai anksti ryte.

Batdambangas, Kamobodža, 2009 04 08

  • Diena, vaduodamasi nuo karščio, sprogsta stipraus lietaus čiurkšlėmis. Ilgo, nepertraukiamo ir merkiančio kiaurai. Galimybė ilgiau užsibūti blyninėje ir mėgautis papildomu krepu. Mergaitė, užsisodinusi ant dviračio jaunesnįjį brolį, nepaliaudama suka ratus po kvartalą. Kaimynų berniukai nuogi laksto po gatvę ir krykštaudami maudosi lietaus voniose. Moterys, apsijuosusios maudytis skirtomis skaromis, išnaudodamos progą, šluotomis brūžina savo parduotuvių grindis ir tvinstančius kiemus. Vyrai mazgotėmis glosto motorolerius, lyg švelniai šukuotų žirgo prizininko karčius. Nežinia, kas vyksta kitur, todėl atrodo, kad būtent čia  linksmiausia gatvė mieste.
  • Kambodža turi du simbolius – Angkoro šventyklas ir aktorę Angeliną Jolie. Angkoras puikuojasi visur – ant nacionalinės vėliavos, alaus butelio, viešbučio iškabos. Angelinos vardu spekuliuoja apsukrūs verslininkai – čia ji stovėjo, čia sėdėjo, čia vakarojo. Du dalykai, be kurių Kambodža būtų ištirpusi pasaulio žemėlapyje. Arba kraujo upėmis vis tiek būtų išgarsinę Raudonieji chimerai. (Kambodžos gyventojai, pagerbdami Holivudo žvaigždę Angeliną Jolie,  pervardijo vieną iš savo šventyklų. Tai šventykla garsiajame Angkor Vato komplekse. Joje buvo filmuojamos trilerio “Kapų plėšikė Lara Kroft” scenos. Šis XII a. statinys iki šiol buvo vadinamas Ta Promu, dabar kambodžiečiai jį vadina Angelinos Jolie šventykla. Beje, po filmavimo aktorė įsivaikino berniuką iš našlaičių prieglaudos, – red.).

Pnompenis, Kambodža, 2009 04 11

  • Ilgai klaidžiojam šiukšlių koridoriais, kol surandam vietą vakarienei. Paprastą, bet nors negadinančią apetito. Pirmi trys kąsniai slysta sklandžiai, maloniai nuteikia skrandį. O tada   vienas po kito ima rikiuotis alkani žmonės, paeiliui prieidami su išmaldai ištiesta ranka. Visiškai nusižeminę ilgai stovi, kiaurai naršydami mūsų sąžinės slapčiausiuose užkaboriuose. Berniukai, mergaitės, vos paeinantys senukai, moterys su verkiančiais kūdikiais ir vėl vaikai, vaikai, vaikai. Apkeptos daržovės stringa gerklėje. Iš tiesų, žmogui maisto pakanka labai nedaug.
  • Negaliu prisiversti atsidaryti fotoaparato dėklą. Negaliu fotografuoti suplaktas šiukšles, smarvę, nusižeminusį žmogų, uostantį klijus paauglį, švinkstančią mėsą turguje, musių spiečius, paplavų sklidinus puodus, alkanas akis, besirengiančio apšvarinti mano kišenes vaiko, lakstančio visiškai nuogo vyro išprotėjusiomis akimis. Nufotografavau invalidę moterį, kurią artimieji krepšyje atsinešė į chimerų naujųjų metų šventę parke. Dėl to, jog džiaugėsi ta akimirka ir jos akys buvo skaidrios. O po kelių sekundžių gal jau būčiau neišdrįsusi. Negaliu fotografuoti ir tų mergaičių, primygtinai pardavinėjančių knygas. Kartais jos pyksta, jei pasakai, jog jau prieš kelias minutes nusipirkai knygą apie Kambodžą: “Kelintų metų leidimas ? – 2008 ? Aš turiu leistą 2009-aisiais. Turi nusipirkti. Ponia, ar girdi? Juk 2009 metų !!!!”.
  • Negaliu šiame mieste tiesiog eiti gatve ir džiaugtis žmogumi, kuris man nusišypsojo. Nes čia pat sėdi kitas, ant sąšlavų krūvos, gangrenuojančiomis kojomis. Vaikai dienų dienas neina į mokyklą, o pardavinėja viską, ką gali panešti. Geriausiu atveju spardo tuščią dėžę ar skardinę vietoj kamuolio. Kas trečia pravažiuojanti mašina – prabangus “Lexus” visureigis. Niekur nesu jų mačiusi tiek daug. Šalis vis dar kraujuoja nuo visai neseniai pasibaigusių raudonųjų chimerų vykdytų skerdynių, nusinešusių kelis milijonus žmonių gyvybių. Savo rankomis žudžiusieji niekur nedingo. Dabar jie mokyklų direktoriai, sėkmingi verslininkai, atstovai ministerijose ar kitose rimtose įstaigose. Apie tai šneka paprasti žmonės ir rašo knygose. Galbūt tai tik šnekos, ir visi jie praturtėjo po neapsakomai gero ryžių derliaus? Negali būti tikras, kieno giminės vairuoja prabangiąsias mašinas, bet minčių vis nepalieka nešvaros jausmas. Paklausus apie tą visą važinėjančią prabangą, vienintelis atsakymas, kurį tenka išgirsti iš vietos žmonių – “korupcija”, “korupcija”, “korupcija”. Negaliu čia tiesiog būti. Jeigu esi čia, tai turi kažką keisti. Jei dabar negali, geriau kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Yra pavojus nutolti nuo žmogaus esmės.
  • Kai patenki į duobę, būna tamsu. Liūdna. Pasirodo, dar ir karšta. Mūsų kelionės pirmoji duobė po pusmečio klajonių –  būtent čia, Pnompenyje. Karščiausią mėnesį šioje šalyje.

Sianukvilis, Kambodža, 2009 04 18

  • Pižamų mados valdo Kambodžą. Vienas miestas keičia kitą, o pižamų mados ne tik niekur nedingsta, o tik labiau dominuoja mergaičių, merginų, moterų, močiučių garderobe. Lyg kažkoks pokštas. Labai skaidrina dieną. Medvilninės susiglamžiusios eilutės, pieštos drambliais, antimis, šunimis, žirniais, pupomis, rožėmis ir lelijomis. Lyg nuolat sukant vaikiško animacinio filmo juostelę. Šiandien pakerėjo baltas apdaras, išpuoštas “mikimauzais” raudonomis ausimis. Dominuoja pastelinių atspalvių medžiagos, drąsesnės moterys renkasi ryškiai geltoną, raudoną, rožinę, oranžinę.
  • Vaikščiojant po nutolusį nuo miesto paplūdimį, akys slenka pro nesibaigiančius skelbimus – parduodamos arba išnuomojamos kavinės ir čia pat esantys bungalai. Likusieji tiesiog uždaryti ir laukia geresnių laikų. Sezonas pasibaigia iškart po chimerų naujųjų metų – prabėgus vos kelioms dienoms pakrantė visai ištuštėja. Vienos iš kavinių savininkė – jauna lenkė, darbuojasi kartu su savo vaikinu iš Kambodžos. Įsikūrė čia prieš kelis sezonus, moka dešimtines fiktyviam “Raudonajam Kryžiui”, kai to nepakanka – vienam vietos valdžios vyrukui – ir džiaugiasi šia diena. Taip elgiasi visi šios pakrantės kurortų savininkai. “Aukų” rinkėjai negodūs – 20 dolerių pusmečiui. Nuosavų žemių savininkai reguliariai gauna raštus, reikalaujančius nugriauti visas kavines – neva patvirtintas naujas miesto projektas, kuriame šis paplūdimys turi būti laukiniai vienišas ir gražus. Savininkai pasirašo peticiją ir su rinkliava neša tuo pačiu adresu, iš kurio atėjęs grasinantis laiškas. Kuriam laikui reikalai susitvarkyti, kol ateina naujų laiškų. Viskas sukasi ratu. Meilė, jūra, dešimtinė.

Sraigės keliauja trečiadieniais

Skaitytojams pateikiame interviu su internetinio dienoraščio šeimininke Laimona Vaškelaityte.

“Papasakokite apie save”

“Keliautojai – labai jau rimtas apibūdinimas. Tiesiog esame smalsūs žmonės, ir tiek. Aš, Laimona Vaškelaitytė, gyvenimo draugas Martynas Staskevičius – abu 32-ejų. Prieš išsiruošdami į kelionę trejus pastaruosius metus gyvenome ir dirbome Briuselyje, tačiau senokai nedavė ramybės mintis apie ilgą kelionę, todėl pasitaikius progai susikrovėm kuprines. Jei jau ta mintis apsigyvenusi viduje – atidėlioti ar ilgai laukti palankesnio meto neverta, nes jis taip gali ir likti stadijoje “šiek tiek vėliau”. Kelionei pasirinkome Azijos regioną – po keturis mėnesius praleidome Tailande, Malaizijoje ir Filipinuose, du mėnesius –  Vietname, po mėnesį Laose, Kambodžoje, Šri Lankoje, mažiau laiko skyrėme Kinijai, Honkongui, Makao ir Singapūrui. Kelionė pasidalijo į du etapus – po devynių mėnesių grįžom vasaroti į Lietuvą, o rudenį vėl išskridome aštuoniems mėnesiams atgal į Aziją”, – paaiškino Laimona.

“Kaip ir kodėl gimė interneto dienoraštis? Ir kodėl “Sraigės keliauja trečiadieniais?”

“Dienoraštis gimė iš noro dalytis. Turbūt būtų per daug egoistiška visas įdomybes siurbti vien tik į save. Sraigės juda lėtai ir visuomet neša namus ant pečių, kaip ir mes. Nesiekėme pamatyti kuo daugiau įžymių vietų, užsibūdavom tame pačiame kaime daugiau nei mėnesį, jei jis mus įtraukdavo. Namais tapdavo tas kampas, kur būdavo atremta kuprinė.

Laiko mintims ir rašyti tikrai buvo užtektinai. “Bloge” mintis sudėliojau aš, tačiau manau, kad nemažai įtakos joms turėjo kelionė dviese ir bendras aplinkos jutimas, todėl neginčytinas ir Martyno indėlis, nors jis ir liko nematomas.

“Blogas” buvo tarsi mūsų ilgi laiškai artimiesiems ir draugams, tai padėjo neatitolti”, – kalbėjo keliautoja.

“Kokia jums pasirodė Kambodža?”

“Jau pačiose šalies prieigose ji pasirodo korumpuota, bet valdžios žmonės to įvaizdžio nesidrovi. Akyse šmėžuoja ryškus visuomenės sluoksnių skirtumas – arba žmonės gyvena visiškai skurdžiai ir vos suduria galą su galu, arba važinėja prabangiais “Lexus” automobiliais, kokių net Europoje matome retai. Kambodža pasirodė skurdi, kontrastinga, sužalota kraupios istorijos, nesusimąstanti apie ekologiją, glaudžianti įstabaus grožio šventyklas ir žmones, norinčius gyventi geriau… Sunku buvo užmegzti nuoširdų ryšį, nes žmonėms tiek daug ko gyvenime trūksta, taigi į kiekvieną užsienietį žiūri tarytum į išeitį iš savo rūpesčių su gilia pinigine. Tikram bendravimui reikia daug daugiau nei vieno mėnesio, prisijaukinti iš lėto”.

“Kokia, Jūsų nuomone, Kambodžos moterų padėtis? Ar pakanka valdžios institucijų dėmesio lygioms galimybėms? Medicinai? O gal moterys ten tiesiog juodadarbės visų kampų laikytojos šeimoje?”

“Keista, bet gatvėse daugiausia matyti moterų ir vaikų – jie stengiasi visais įmanomais būdais užsidirbti centų. Moterys prekiauja kur tik gali ir kuo gali: tampo plytas statybose, kasa griovius. Sunku pamiršti atvejį, kai vėlų vakarą moteris su keturiais mažamečiais vaikais laukė atokiame šešėlyje, kol mes baigsime vakarieniauti. Nieko neprašė, tiesiog vylėsi rasti mūsų vakarienės likučių. Sunku buvo išlikti abejingiem: o rytą ta pati moteris tempė pilnus krepšius maisto už vakar gautą dolerį. Didžiuosiuose miestuose labai daug uždarbiaujančių vaikų gatvėse, tačiau mažesniuose situacija daug geresnė – daugiau tvarkos ir vaikų, lankančių mokyklas. Klausiate, kodėl UNICEF susirūpino vaikų ir moterų mirtingumu šalyje? Būdami Kambodžoje atkreipėme dėmesį, jog miestuose labai daug vaistinių, o jose visuomet matyti pirkėjų. Konkrečių faktų dėl mirtingumo nežinau, tačiau labai linkusi tuo tikėti, nes teko matyti nemažai išsekusių žmonių. Antai nediduką vaiką kamuoja įsisenėjęs kosulys, tačiau niekas nekreipia į tai dėmesio – šeimoje yra didesnių rūpesčių nei penkiamečio bronchitas. Manau, trūksta švietimo, tačiau daugelis turbūt neįperka vaistų. Socialinių garantijų žmonės turi nedaug. Tačiau vietiniai žmonės nenoriai leidžiasi į kalbas apie esminius sistemos dalykus – matyti, kad prisibijo neįtikti valdžiai.”, – skaudžiais prisiminimais dalijosi keliautoja.

“Ką veikiate grįžę į Lietuvą, kokie ateities planai?”

“Šiuo metu esame pasinėrę į darbus – su entuziazmu kuriame savo verslą. Atvėrėme internetinės parduotuvės duris, prekiaujančios gurmaniškais dovanų krepšiais (jei smalsu – www.davanukrepsys.lt/. Smagu dirbti sau, smagu, kad dovanos nesibaigs net ir po Kalėdų”, – džiugiai šypsodamasi atsisveikino Laimona.

P.S. 2011 m. “Unicef Lietuva” visą dėmesį skirs Kambodžos problemoms.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...