2012 Vasario 11

Kalnuotasis Tadžikistanas – norintiems pabėgti nuo civilizacijos

veidas.lt


Ieškantiems, rodos, Dievo ir žmonių užmirštų pasaulio kampelių bei pirmapradės kalnų ramybės verta rinktis kelionę į Tadžikistane stūksančius Pamyro kalnus. Čia galima susidaryti tokį kalnų žygio maršrutą, kad savaičių savaitėmis nesutiksi nė gyvos dvasios.

Kalnuotasis Tadžikistanas – buvusi persiškos kultūros šalis, kurioje gilų atspaudą paliko sovietmetis ir pilietinis karas, vykęs 1992–1997 m. Įvairių genčių, klanų, politinių judėjimų ir grupuočių tarpusavio vaidai nuvarė šalį į visišką skurdą, kuris į akis krinta daugeliui keliautojų. Atsitiesti šiai valstybei trukdo ne tik nuolatinė įtampa ir reguliariai plykstelintys etninių ar politinių grupuočių susirėmimai, bet ir nesutarimai su kaimyninėmis šalimis.
Kad ir kokia padėtis būtų Tadžikistane, turistai šios šalies iš savo maršrutų neišbraukia. Keliautojus traukia draugiški žmonės, keisti miestų ir kaimų kontrastai, senove dvelkiantys papročiai ar išskirtinis gamtos grožis. Kelionė po šią šalį tampa tikru nuotykiu ir garantuoja nenuspėjamų įspūdžių: čia gali braidyti po upę, nešančią aukso dulkes, kalnuose prisirinkti pilnas kišenes „kvailių aukso“ – pirito ar bandyti atspėti, kuriame akmenyje tūno brangakmenis, tačiau paspėliojęs palikti, kur radai, mat tokius akmenis draudžiama rinkti. Stebina čia ir senieji klajoklių svetingumo papročiai bei geltonplaukių žydraakių žmonių gentys. Na, o kalnai suteikia galimybę bent trumpam pailsėti nuo kasdienybės ir civilizacijos šurmulio.

„Lietuviškiausi“ pasaulio kalnai
Keliautojus Pamyro kalnai užburia, rodos, dangų siekiančiomis uolėtomis ir dantytomis keteromis, niekad nenutirpstančiu sniegu besipuikuojančiomis viršukalnėmis (kelios iš jų – Ismailo Samani (buvusi Komunizmo), Nepriklausomybės (buvusi Lenino) ir Korženevskajos yra aukštesnės nei 7 tūkst. m), slėniais žemyn šliaužiančiais ledynais ar žemiau telkšančiais lediniais ežerais.
Negalima nepaminėti, kad Pamyro kalnai – „lietuviškiausi“ pasaulio kalnai, mat daugiau nei dvidešimt viršukalnių yra gavusios lietuviškus pavadinimus. „Pamyras garsus savo lietuviškomis viršūnėmis – Čiurlionio, Donelaičio, Maironio, Lietuvos, Dariaus ir Girėno, Brolių Bajorų, „Lituanicos“ ir kt. Yra ir sudėtingų perėjų, pavadintų lietuviškai“, – pasakoja keliautojas Algimantas Kuras, triskart dalyvavęs žygiuose po Pamyrą – šiaurinėje, pietvakarinėje ir centrinėje kalnyno dalyje.
Tokia įdomi situacija susiklostė dar sovietmečiu, nes šis kalnynas buvo aukščiausias Sovietų Sajungoje ir alpinistus viliojo naujais iššūkiais bei dar niekieno neįkoptais kalnais. Užlipę į bevardžius kalnus keliautojai jiems gali suteikti savo sugalvotus vardus. Pasak žygeivio, yra ir nemažai viršūnių, turinčių lietuviškus pavadinimus, bet tie pavadinimai nėra oficialūs. Vietinė valdžia jų nepripažįsta ar net nežino, mat reikia nueiti kryžiaus kelius, kad pavadinimą įteisintum. Beje, Lietuvos alpinizmo asociacija stengiasi, kad būtų įteisinta kuo daugiau lietuviškų viršūnių ir perėjų pavadinimų.
Nors Pamyro kalnuose dar apstu atkampių vietų, kuriose viso žygio metu nesutiksi nė gyvos dvasios, vis dėlto civilizacija po truputį užkariauja ir laukinius kalnus. Pavyzdžiui, prie Ismailo Samani ir Korženevskajos papėdžių yra įrengta tarptautinė alpinistų stovykla, į kurią galima atskristi sraigtasparniu, valgyti valgykloje, sušilti pirtyje, išsinuomoti namelį, jei nesinori gyventi palapinėje, ir laipioti į aplink dunksančius kalnus. Tačiau pašnekovo toks stovyklavimo būdas nežavi. „Kainuoja be proto ir jokio džiaugsmo nėra. Jei pabėgau iš civilizacijos, tai ir noriu jausti, kad pabėgau, o ne vėl kalnuose bandyti atrasti civilizaciją ir naudotis jos pranašumais“, – teigia A.Kuras.
Algimantas su bendražygiais nešturmuoja vienos ar kelių viršukalnių, dažniausiai keliauja pasirinktu maršrutu, tempdami visą mantą ant pečių. Pėstute nužingsniuoja kelis šimtus kilometrų ir apžiūri pačias įdomiausias regiono vietas. Tokia buvo ir praėjusios vasaros kelionė Fanų – Pamyro Alajaus kalnuose. Už šį žygį 2011 m. Lietuvos alpinizmo čempionate kalnų žygių klasėje žygeiviai laimėjo antrą vietą.

Gražiausi kalnų ežerai
Tiesa, Fanų kalnuose atitrūkti nuo civilizacijos šiek tiek sunkiau, nes čia gana dažnai sutinki nemažai žygeivių grupių, piemenys gano kaimenes gyvulių, pilna čaichanų, kuriose galima nusipirkti pavalgyti, arbūzų ar netgi alaus, yra įrengtos ir kelios alpinistų stovyklos.
Pasak pono Algimanto, Fanų kalnuose nemažai ir užsienio turistų. Jie nusiperka dviejų savaičių kelionę, pasisamdo vietinius, kurie su asilais tempia visą keliautojų mantą į stovyklas, pastatytas iš anksto. Taip keliauja ir pensininkai, ir jauni žmonės. „Po truputį viskas linksta į tai, kas yra Himalajuose. Ten keliauja daugybės žmonių ir viskas sutvarkyta taip, kad paprastam keliautojui būtų patogu. Jis gali pasisamdyti gidą bei nešiką ir puikiausiai pasivaikščioti“, – pasakoja Algimantas.
Tokia tvarka labai patogi keliautojams, nesiryžtantiems leistis į sudėtingesnę kelionę ar negalintiems savo jėgomis jos susiorganizuoti, kita vertus, vietos gyventojai į atvykėlius pradeda žiūrėti kaip į tam tikrą galimybę užsidirbti. „Vietiniai tavyje dažniausiai mato pinigų maišą ir bando kažkaip tuos pinigus iš tavęs išvilioti – kažką parduoti, kažką paimti, apsimeta tarsi kokiais reindžeriais, bando kokį ekologinį mokestį susirinkti“, – sako A.Kuras ir priduria, kad toks elgesys būdingas ne tik tadžikams, bet ir uzbekams ar kirgizams.
Vis dėlto Fanų kalnuose dar nesusidaro tokių turistų grūsčių, kurios trukdytų pasidžiaugti gamta. Šie kalnai gerokai žemesni už Pamyro, aukščiausia viršūnė Čimtarga siekia 5489 m aukščio. Čia daugiau žalumos, spalvų, tyvuliuoja įvairiaspalviai ežerai. „Ežerai tikrai nerealūs: visiškai skaidrūs, permatomi, žalios, mėlynos, gelsvos spalvos. Jie susidarė tirpstant ledynams, tad lįsti į tą vandenį tikras iššūkis. Tačiau kai kala vos ne keturiasdešimt laipsnių karštis, atsigaivinti tikrai smagu. Tad kiek sustodavome, vis bandydavome maudytis. Aišku, maudynėmis to nepavadinsi: įšoki ir tuoj pat iššoki baisiai rėkdamas“, – įspūdžiais dalijasi keliautojas.

Kelionė į praeitį
O štai klaipėdietis verslininkas Edmundas Kevišas rinkosi šiek tiek kitokį būdą pažinti Tadžikistaną – apžiūrėjo Dušanbės ir Leninabado miestus, lankėsi išskirtiniu gamtos grožiu pagarsėjusiame Choroge ir visureigiais nuvažiavo beveik 1000 km Pamyro kalnuose. „Tai buvo tarsi kelionė laiku atgal – apėmė toks jausmas, tarsi būtume grįžę dvidešimt metų atgal į Lietuvą“, – taip Tadžikiją apibūdina klaipėdietis. Tokį įspūdį pašnekovui padarė keisti miestų ir kaimų kontrastai, atsiradę dėl istorijos įvykių viražų.
Bene geriausiai tai atsispindi sostinėje Dušanbėje – šalia modernių stiklinių dangoraižių vis dar puikuojasi žvaigždės bei kūjo ir pjautuvo simbolika papuošti senesni pastatai, tarsi iš paskutiniųjų bandydami išsaugoti nykstančią sovietinę dvasią.
Dušanbė nėra senas miestas, neturi nė šimto metų, todėl čia nėra senovinių pastatų, tačiau architektūros ir istorijos gerbėjai pasivaikščiojimu sostinėje nenusivils – tikrai yra ką apžiūrėti. Tačiau, pasak pono Edmundo, labiausiai sostinėje akį traukia žmonės. Stebina keistas pasidalijimas tarsi į dvi stovyklas: pusė vyrų vaikšto kostiumuoti, kita pusė – sportine apranga. Pasirodo, kad vyrai, kurie turi bent kokį darbą, kad ir troleibuso vairuotojo, pasipuošia kostiumais, o bedarbiai vaikšto treninguoti. Deja, net ir turintys darbą žmonės verčiasi sunkiai, mat geru atlyginimu laikomas 20 eurų užmokestis per mėnesį.
Turistams visada keistai atrodo tadžikų pomėgis susirinkti į didžiules grupes tiesiog gatvėje ir lyg niekur nieko šnekučiuotis. „Labai įdomu stebėti ir spalvingai apsirengusias moteris, vaikščiojančias mieste. Paskui dažną eina dar ir savas vaikų darželis: po tris, keturis, penkis ar net šešis vaikučius“, – pasakoja E.Kevišas. Tadžikijoje daugiavaikės šeimos – beveik norma.
Įdomių potyrių klaipėdietis patyrė ir keliaudamas po kalnus. „Iš miesto persikėlęs į kalnus, rodos, patenki į dar senesnius laikus. Vadinamieji keliai driekiasi išdžiūvusių upių vagomis. Jei pakyla upių vanduo ar žiemą prisninga, išvažiuoti neįmanoma, ir susisiekimo nebūna ištisus mėnesius“, – dėsto pašnekovas.
Pavojingi Tadžikistane ir keliai, vingiuojantys palei Afganistano sieną, mat pasienio ruožas tiesiog užminuotas ir nuo kelio negalima nutolti daugiau nei du metrus. Apie tai įspėja visur kabantys geltoni skydai: atsargiai užminuota, gali nutraukti koją. Beje, kalnuose pavojingi ne tik keliai, bet ir nuolatinis seisminis aktyvumas. Ponui Edmundui per savo viešnagę teko patirti bent du žemės drebėjimus, tačiau didžiausią grėsmę kelia jų sukeltos akmenų griūtys, kai ima riedėti už Puntuką penkis ar dešimt kartų didesni akmenys.
Na, o didžiausią įspūdį mūsų pašnekovui padarė gamtos švarumas ir tyrumas. Visiškai švarus tiek oras, tiek vanduo – užsimanęs gerti gali bet kuriame upelyje pasisemti rieškučiomis vandens ir gerti, kiek tik telpa.

Daiva Urbienė

Faktai apie Tadžikistaną
Tadžikistano Respublika – valstybė Vidurio Azijoje.
Sostinė – Dušanbė.
Valstybinė kalba – tadžikų.
Plotas – 143 tūkst. kv. m.
Gyventojų – 7,5 mln.
Pamyras – aukštikalnių sistema Centrinėje Azijoje.
Aukščiausia vieta – Izmailo Samani viršukalnė (buv. Komunizmo), jos aukštis siekia 7495 m.
Dauguma Pamyro upių priklauso Amudarjos baseinui. Svarbiausia upė – Piandžo. Telkšo nemaži Karakulio, Šorkulio, Zorkulio ežerai.
1964 m. Pamyro kalnuose, Šachdaros kalnagūbryje, lietuvių ekspedicija, vadovaujama K.Montsvilo, įkopė ir lietuviškai pavadino tris kalnų viršūnes – Lietuvos (6080 m), Donelaičio (5837 m), Čiurlionio (5794 m).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...