2015 Rugsėjo 28

Kalė uosto džiunglių įkaitai svajoja apie laisvę ir darbą

veidas.lt

K. Leontjevos nuotr.

Neperšviečiamus akinius nuo salės dėvintis buvęs seržantas užkalbino mus pats. „Patekau čia prieš tris dienas. Afganistane dirbau Gynybos ministerijoje. Kadangi dirbau su JAV kariuomene, šiek tiek kalbu angliškai. Problemų kildavo ir anksčiau, tačiau šįkart Talibanas atvirai pagrasino, kad mane nužudys. Nutariau to nelaukti. Per pažįstamus radau žmogų, sutikusį savo furgone mane išgabenti iš šalies. Išlipau prieš tris dienas ir klausiu – kur aš? Man atsakė, kad Prancūzijoje.“

Kaetana LEONTJEVA

Specialiai „Veidui“ iš Kalė (Prancūzija)

 

Kalbamės šiaurės Prancūzijos Kalė uosto prieigose esančioje nelegalioje pabėgėlių stovykloje, pramintoje džiunglėmis, kur palapinėse gyvena apie 4 tūkst. žmonių iš Sudano, Eritrėjos, Etiopijos, Sirijos, Afganistano, Kuveito, Palestinos. Daugumos jų tikslas – patekti į Angliją, iki kurios Lamanšo sąsiauriu plaukti vos 33 km.

 

Pabėgėlių stovykla šalia chemijos gamyklos

 

Nuo 1990-ųjų Kalė apylinkėse yra išdygusios ne vienos nelegalios džiunglės, jose paprastai gyvendavo keli šimtai žmonių, kol jų neiškraustydavo jėga, o valdžios siųsti buldozeriai nesulygindavo jų būsto su žeme. Kadangi pastaruoju metu atvykėlių vis daugiau, atsirado ir „naujosios džiunglės“. Jos išdygo prie uoste esančios cheminių medžiagų gamyklos, iš kurios rūkstantys dūmai dvokia labiau nei pabėgėlių stovykloje įrengti biotualetai ar viena kita deginama padanga.

Šalia gamyklos ir tęsiame pokalbį su afganu, kuris įsidrąsinęs nusiima akinius nuo saulės. „Noriu vykti į Angliją, prancūziškai juk visai nekalbu. Buvau nuėjęs sužinoti, ką man daryti, – atsakė, kad metus pagyvenčiau čia, džiunglėse, o tuomet gal ir gausiu oficialų pabėgėlio statusą. Įsivaizduojate, ką reiškia metus gyventi tokiomis sąlygomis?“

Jungtinės Karalystės valdžia, panašiai kaip ir Lietuvos, netrykšta noru priimti pabėgėlių. Rugsėjo pradžioje parlamente sakytoje kalboje premjeras Davidas Cameronas nurodė, kad per artimiausius 5 metus Jungtinė Karalystė priims apie 20 tūkst. pabėgėlių.

Tai tik nedidelė į Europą patekusių pabėgėlių dalis. Vien šių metų sausio–liepos mėnesiais, kaip skelbia Eurostatas, pabėgėlių statuso ES paprašė apie 514 tūkst. žmonių. Apie 4,5 mln. gyventojų turinčiame Libane apsistojo 1,1 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Turkijoje – 1,9 mln., Jordanijoje – 630 tūkst. Bent jau taip skelbia Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenys. Daugelis pabėgėlių neturi teisės dirbti, todėl nebegalėdami išgyventi skurde plūsta į Europą.

 

Dienos be darbo ir vilties

 

Bet ir Europoje jiems neleidžiama dirbti. Afganas, su kuriuo kalbamės, jaučiasi ką tik ištrūkęs į laisvę, jo akyse – užsidegimas kurti naują gyvenimą. Tačiau, užuot leidus jam dirbti, kurti, prasigyventi, jis čia paverčiamas išlaikytiniu. Iš jo kalbėjimo manieros ir veido išraiškos matyti, kad jis dar nesusitaikė su tuo, jog be darbo laukti oficialių įvažiavimo dokumentų gali tekti taip ilgai.

Atvykėlis palapinės dar neturi ir glaudžiasi pas naujus pažįstamus. Dauguma palapinių atrodo netvarios, ant žemės nepatiesta nieko – lyg būtų pastatytos tik porai naktų. Taip yra ne tik dėl medžiagų trūkumo arba todėl, kad jų gyventojai nežino, ar valdžia neiškraustys ir iš šios nelegalios stovyklos. Palapinės taip pastatytos dar ir todėl, kad nė vienas iš palapinę stačiusių pabėgėlių nemanė, jog gyventi stovykloje teks mėnesius ar net metus. Palapines jie statė manydami, kad tai – tik trumpalaikis būstas, ir jau greit jie atsidurs kitoje sąsiaurio pusėje.

Jei Kalė džiunglių gyventojų paklaustume, kur jie norėtų gyventi, turbūt 99 proc. atsakytų – Jungtinėje Karalystėje. JK gyventojų nuomonė jiems nėra tokia pat palanki. Rugsėjo pradžioje bendrovės „YouGov“ surengtos apklausos duomenimis, 60 proc. apklaustųjų nepritaria, kad JK priimtų daugiau pabėgėlių. Todėl vargu ar verta tikėtis, kad artimiausiu metu JK vadovų pozicija dėl pabėgėlių pasikeis.

Vis dėlto Didžiojoje Britanijoje netrūksta draugiškai pabėgėliams nusiteikusių žmonių, kurie pastarosiomis savaitėmis vis daugiau labdaros skyrė Kalė džiunglių gyventojams.

 

Žmonės noriai aukoja pabėgėliams

 

Kalė „Caritas“ skyriuje pasiteiravus apie labdaros teikimo galimybes buvo atsakyta, kad paramos jis jau nebegali priimti, nes nebėra kur jos laikyti. Paramą džiunglėse dalija kelios organizacijos, ir net savanorių rankų joms nelabai trūksta – vietiniai gyventojai aktyviai įsitraukia į paramos dalijimą. Tad valdžiai atsitraukus žmonėms lieka erdvės savarankiškai ir solidariai ištiesti pagalbos ranką pabėgėliams.

Mūsų naujasis pažįstamas afganas atsisveikindamas nusišypso, palinki sėkmės ir lengvu žingsniu išeina pasiimti labdaros. Eilę atstovėjęs pabėgėlis gauna pusmetrį batono, kelias bandeles, į maišelį supakuotus konservus ir porą bananų. Tvarkingai surikiuotoje eilėje stovi keturi penki šimtai pabėgėlių, jie elgiasi kultūringai, ir nors kone kasdien tenka stovėti po kelias valandas, dėl to nepyksta.

Jei ir rastume dėl eilių pykstančių žmonių, tai būtų ne laukiantieji maisto, o dėl labdaros klientų netekę kioskų savininkai. Džiunglėse esančiuose kioskuose, kuriuose prekiauja patys pabėgėliai, galima įsigyti gaiviųjų gėrimų, saldainių, sausainių, šokolado ir telefono kortelių.

Prie vieno kiosko dūzgia generatorius, prie jo prijungti keli skirstytuvai, prismaigstyti mobiliųjų telefonų įkroviklių. Generatorių apsėdę ir apstoję pabėgėliai iš rankų nepaleidžia kraunamų telefonų. Jiems rūpi giminių likimas, feisbuko grupėse į Angliją patekusių kolegų patarimai, turbūt ir kontaktai su nelegaliai per sąsiaurį gabenančiais asmenimis.

Klaidžiodami po pabėgėlių stovyklą sutinkame nemažai čia besilankančių padėti norinčių europiečių. Vėlgi, valdžiai atsitraukus, erdvės atsiranda savanoriškai žmonių pagalbai. Grupelė iš Londono organizacijos „Secret Cinema“ kviečia į vakare džiunglėse vyksiantį kino seansą. Išgirdę, kad bus rodomi prancūziškas ir indiškas filmai, pabėgėliai net susiraukia: „Neee, mes norim filmų anglų kalba!“

 

Dirbti jau atprato?

 

Noro dirbti ir gerinti savo gyvenimą, be abejo, turi ne visi. Vienas sutiktas sudanietis į klausimą, ar norėtų dirbti, atsako vangiai – dirbti jis atprato, nes ir savo gimtajame Darfūre daug metų praleido tokioje pat stovykloje. Jis mieliau filosofuoja: „O koks gali būti Europos sprendimas esant šiai situacijai? Juk mūsų yra tiek daug. Ar įmanoma rasti išeitį?“

Ir čia pat atsiskleidžia, kad be galimybės dirbti daug metų laikytas žmogus ilgainiui praranda įgimtą polinkį dirbti – jis tampa sistemos įkaitu.

Žinoma, yra rizika, kad dalis pabėgėlių į Vakarų Europą veržiasi ir dėl socialinių išmokų. Bet tai turėtų tik paskatinti politikus mažinti socialinę paramą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. vairuotojas vairuotojas rašo:

    Furu vairuotjai svajoja apie darba,kad per kitu laisve neatsidurtu anglu nelaisveje…ir tai jau seniai.seniai


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...