2012 Kovo 27

Kaip žlugo Didžiosios Rytų Imperijos idėja

veidas.lt

Lygiai prieš 90 metų lenkams užgrobus Vilniaus kraštą jame įkurta marionetinė Vidurio Lietuvos valstybė buvo prijungta prie Lenkijos, taip galutinai palaidojant Juzefo Pilsudskio idėją sukurti valstybę „nuo jūrų iki jūrų“.

Šios „valstybės“ istorija buvo neilga ir prasidėjo keistu nesusipratimu. Juzefo Pilsudskio nurodymu pasiskelbęs neva maištininku, nepavaldžiu Lenkijos karinei vadovybei, generolas Lucjanas Želigovskis ankstyvą 1920 m. spalio 8-osios rytą užpuolė Lietuvą ir pasivadino Vidurio Lietuvos (Litwa Srodkowa) lietuvių ir baltarusių armijos vadu. Tačiau lietuvių toje armijoje nebuvo nė vieno, tik lenkai ir jų suvilioti baltarusiai. O svarbiausia – dar nebuvo ir tos Vidurio Lietuvos.
Šio prasto maskarado prireikė tam, kad būtų galima pridengti bjaurią klastą – lenkų agresiją prieš Lietuvą, pradėtą praėjus vos šešioms valandoms po to, kai iškilmingai, dalyvaujant oficialiems Tautų Sąjungos atstovams, buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Joje juodu ant balto buvo parašyta: karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių nutraukiami, o Vilnius atitenka Lietuvai.

Kas ta Vidurio Lietuva?

Tiesa, aptariamas nesusipratimas truko neilgai. Spalio 9-ąją po pietų toji vadinamoji lietuvių ir baltarusių kariuomenė įžengė į Vilnių, visi baltarusiai ir lenkai, kaip rašo baltarusių (ir lenkų) istorikai, sveikino karius, „išvadavusius miestiečius nuo žemoitų (lietuvių) valdžios“. L.Želigovskis nedelsdamas išleido savo dekretą Nr. 1, paskelbdamas naują valstybę – Vidurio Lietuvą. Kartu jis kreipėsi į gyventojus su atsišaukimu ir jame paaiškino, kad šį žygį pradėti jį privertė bolševikai, kurie, norėdami įvesti savo kruvinąjį valdymą, susidėjo su Kauno valdžia, taip nuskriausdami Vilnijos gyventojus: „Mūsų neklausė, ar mes norime būti Kauno vyriausybės valdomi, ir tiesiog padovanojo mus Kauno vyriausybei.“
Čia gali kilti klausimas: kodėl toks keistas pavadinimas, kiek tų lietuvų dar galėjo būti? Juk mes manome, kad pasauly Lietuva – vienintelė, ta, kuri nuo 1918 m. vasario 16-osios jau buvo nepriklausoma. Bet tokį vardą Vilnijai sugalvojęs J.Pilsudskis ir visa to meto Lenkijos valdžia kaip tik tos Lietuvos ir nenorėjo pripažinti ir net minėti, jiems tai buvo Kaunija (Kowienszczyzna) arba geriausiu atveju – Kauno Lietuva, labai bloga, vokiečių sukurta, bolševikų valdoma.
O svarbiausia – toks pavadinimas buvo tiesiogiai susijęs su grandioziniais lenkų lyderio planais, apie kuriuos 1935 m. papasakojo labai autoritetingas, patikimas žmogus prof. Mykolas Römeris, kadaise artimai bendravęs su būsimu Lenkijos maršalu ir valstybės viršininku: „Juozo Pilsudskio koncepcija (siekimai) buvo ne nacionalinė Lenkija, bet Didžioji Rytų Imperija, apimanti Lenkų, Ukrainos, Lietuvos ir Gudų žemes, imperija nuo Baltijos iki Juodosios jūros… Šis galingasis valstybinis blokas jei ne betarpiškai apimtų, tai bent veiktų ir politiškai derintų artimas latvių ir estų valstybes Pabaltijy, o gal net ir Suomiją šiaurėj bei Rumuniją pietuose.“
Ir dar viena labai svarbi mintis: „Kad Pilsudskio idėja laimėtų, reikėjo suimti į vienas rankas Ukrainos, Gudų ir Lietuvių žemės plotus, ypatingai gi jų gyvybinius centrus – Vilnių, Minską ir Kijevą.“
Taigi būsimosios imperijos dalimis turėjo tapti bent trys „Lietuvos“: Kauno, Vidurio ir dar Rytų Lietuva, tai yra Baltarusija. Beje, kai kurie baltarusių istorikai dabar taip ir bando vadinti savo šalį – Litva, nes joje esą gyvenę litvinų, tikrųjų lietuvių, palikuonys.
Kartu gauname atsakymą į klausimą, kodėl lenkams 1918–1920 m. taip rūpėjo Vilnius: visai ne dėl to, kad jis jų širdžiai, kaip skelbė, toks pat brangus kaip ir Varšuva, kad tai – antroji Lenkijos sostinė. Ir juo labiau ne todėl, kad jį taip mylėjo J.Pilsudskis, čia augęs ir net apsiašarojęs, kai Maskva 1920 m. rugpjūtį Vilnių perdavė Lietuvai…
Pagaliau L.Želigovskio žygiui į Vilnių priežasčių buvo ir daugiau: lenkai laukė, kad jis Vilnijoje sukels vietos žmonių sukilimą prieš lietuvių valdžią, antra, kad norėdama atgauti sostinę toji nepakenčiama Kauno Lietuva vis dėlto kapituliuos, sutiks tapti Lenkijos dalimi, kaip buvo kadaise. Laimė, nė viena šių vilčių neišsipildė.
Žinoma, generolas labai norėjo, kad jo paskelbta valstybė būtų gerokai didesnė, todėl užėmęs Vilnių ir gavęs pastiprinimą bandė pratęsti puolimą Kauno ir Ukmergės kryptimis. Tačiau 1920 m. lapkričio pabaigoje ties Musninkais, Širvintomis ir Giedraičiais tas puolimas buvo sustabdytas, o įsibrovėlių armija vos nesutriuškinta – nuo tokios gėdos ją išgelbėjo Tautų Sąjungos Kontrolinė komisija, privertusi abi kariaujančias puses pasirašyti paliaubų sutartį.
Taigi Vidurio Lietuva užėmė siaurą ilgą teritorijos ruožą nuo Lydos pietuose iki Brėslaujos šiaurėje, iš viso 13 tūkst. km2 su maždaug puse milijono gyventojų. Ją sudarė Vilniaus, Švenčionių ir Ašmenos apskritys. Nė viena užsienio šalis tos valstybės nepripažino, išskyrus, aišku, Lenkiją, bet ji gyvavo. Aukščiausia valdžia joje priklausė pačiam L.Želigovskiui, kuris savo dekretu suformavo vykdomąją valdžią – Laikinąją valdymo komisiją su dideliu J.Pilsudskio šalininku Vitoldu Abramovičiumi priešakyje. Iš pradžių toje komisijoje buvo ne vien lenkai, bet ir baltarusių atstovų, tarp jų trys Ivanovskiai, mūsų profesoriaus Tado Ivanausko broliai – Ježis, Vaclovas ir Stasys. Todėl dabar Minske kai kurie istorikai tvirtina, kad Vidurio Lietuva buvusi baltarusių valstybė, vadovaujama jų tautiečio, kilusio iš Ašmenos…
Toji valstybė buvo ir mažytė, ir labai neturtinga. Taip atsitiko ne vien todėl, kad Vilnijos žemės prastos, o jos gyventojai buvo mažai raštingi, tamsoki. Šis kraštas labiau už kitas Lietuvos dalis nukentėjo nuo karo veiksmų, nuo vokiečių okupacijos 1915–1918 m. ir dar nuo vėlesnės valdžių kaitos: 1918–1920 m. valdžia čia pasikeitė net vienuolika kartų. Todėl Vidurio Lietuvoje 1919 m. buvo išlikę labai mažai arklių, karvių, kiaulių, 1921 m. apsėta vos 14–20 proc. prieškarinio ploto, beveik 28 proc. žemių dirvonavo. Vietos valstiečiams L.Želigovskio administracija užkrovė didelius mokesčius, o jo kareiviai čia savivaliavo, plėšikavo – net labiau nei anksčiau čia buvę bolševikai.
Kita didelė naujosios valstybės nelaimė buvo ta, kad ji valdyta karinėmis ir policinėmis priemonėmis. Jau 1921 m. sausį joje įvesta nepaprastoji padėtis, už daugelį tikrų ar tariamų nusikaltimų grėsė mirties bausmė: tarkime, už sukilimo organizavimą, geležinkelių gadinimą, kalinių paleidimą ir t.t.
Tam dar 1920 m. spalį buvo įsteigti karo lauko teismai, kurių nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Įtartinus asmenis jie siųsdavo į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Policija ir žandarai sekė piliečius, darydavo kratas jų namuose, areštuodavo.
Ypač kentėjo ne lenkų tautybės gyventojai – žydai, lietuviai, baltarusiai, rusai. Jiems buvo fabrikuojamos politinės bylos, tad natūralu, kad kalėjimai buvo perpildyti. Ypatingą dėmesį valdžia skyrė Vilnijos lietuviams, reguliariai kaltindama juos antivalstybine veikla. Sudaryta speciali komisija rekomendavo uždaryti Lietuvių banką, atimti iš lietuviškų kultūrinių organizacijų patalpas, areštuoti, ištremti aktyvesnius mūsų veikėjus, uždaryti jų leidžiamus laikraščius. Žinoma, šios rekomendacijos buvo uoliai vykdomos.

Maskaradas baigiasi
Atkreiptinas dėmesys, kad, paskelbęs apie Vidurio Lietuvos įkūrimą, tame pačiame dekrete L.Želigovskis pažadėjo jau 1921 m. sausį surengti rinkimus į šios valstybės seimą, kuris esą demokratiškai nuspręs tolesnį jos likimą. Tačiau tie žadėti rinkimai nusikėlė, juos iš dalies sutrukdė ir Vakarų valstybių bandymai įsiūlyti Lietuvai ir Lenkijai naują uniją (Hymanso projektų pagrindu). Tiems projektams žlugus generolui teko tesėti savo pažadus: 1921 m. lapkritį jis paskelbė, kad rinkimai į Vilniaus seimą įvyks 1922 m. sausio 8 d.
Tuo metu politinė situacija Vilniuje buvo sudėtinga. Deklaruota, kad rinkimai būsiantys demokratiški, bet iš tiesų visas agitacijos galimybes gavo tik lenkai, jie šiems tikslams plačiai panaudojo ir spaudą, ir Bažnyčią. O kitataučių laikraščiai buvo uždarinėjami, jų veikėjai, organizacijos ir toliau persekiojami. Todėl gana energingai veikusi svarbiausia mūsų tautiečių organizacija – Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas su Mykolu Biržiška priešakyje nusprendė rinkimus boikotuoti. Jo iniciatyva lietuvių, baltarusių ir žydų nacionaliniai komitetai pareiškė, kad rinkimuose nedalyvaus, nes jie nedemokratiški, kad seimas šaukiamas neteisėtos valdžios potvarkiu ir tik įteisins okupaciją.
Beje, ir lenkai nebuvo vieningi. Didžioji jų dalis buvo ne J.Pilsudskio planuojamos didingosios Rytų imperijos, o nacionalinės Lenkijos šalininkai, todėl prieštaravo bet kokiai Vilnijos autonomijai, reikalaudami įjungti ją į Lenkijos sudėtį. Ir be jokių išlygų.
Rinkimai, kuriuose dalyvavo tik 52,3 proc. rinkėjų, vyko audringai: vyko susidūrimai tarp lenkų ir kitataučių, buvo net sužeistų žmonių, nemažai areštuota. Balsavo ir 8 tūkst. lenkų, specialiai atvežtų iš Lenkijos, svarbiausia – su Tautų Sąjungos komisijos pritarimu. Rinkimų komisijose dirbo tik lenkai, jos be ceremonijų „taisė“, klastojo rinkimų rezultatus.
Taip į Vilniaus seimą pateko 106 deputatai, tarp jų net 42 dvarininkai. 1922 m. vasario 20 d. susirinkęs Seimas paskelbė, kad Vilniaus kraštas tampa sudėtine Lenkijos dalimi, o Lenkijos seimas kovo 24 d. paskelbė Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika aktą. Ne tik Lenkijos valdžia, bet ir daug kas Vakaruose tada tikėjosi, kad šis sprendimas galutinis, bet Lietuva niekada su tuo nesutiko.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Dz Dz rašo:

    Bet gi “lenkai” nekalti- aplinka kalta…

  2. Mykolas Mykolas rašo:

    Viskas gal ir butu gerai, jeigu ne manipuliacija skaiciais. Rinkimuose dalyvavo 64.4 proc. rinkeju. O skaicius 52.3 proc. tai maziausias rinkeju aktyvumas Kamaju apygardoje (siandien Baltarusijoje). Nejaugi autorius mane, kad niekas skaiciu nepatikrins? Geda jam. O tokia manipuliacija visa straipsni suns i uodega…

  3. Jacekas - Mykolui Jacekas - Mykolui rašo:

    Autorius turbūt nepriskaičiavo tų minėtų 8000 papildomų rinkėjų, atvežtų iš Lenkijos. Neįtraukė į procentus.
    Antra vertus, toji 12 proc. paklaida esmės nekeičia. Kaip nori gyvatę versk, vis tiek gyvatė. Kad ir po šuns uodega.

  4. Matas Zeniauskas Matas Zeniauskas rašo:

    Lenkai kvailiai ir taip visada buvo.beje,butu gerai,jei lenkija visa laika,nuo 1939 metu turetu vokietija.stai taip!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...