2012 Kovo 08

Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški

veidas.lt


Abiejų laikmečių Lietuvos visuomenes vienija noras pasivyti Europą ir nors per 22 metus to padaryti nepavyko, pažanga žmonių gyvenime akivaizdi.

Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino 4-5 vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbais pažymėtą kasdienybę buvo sekmadieninės pamaldos ir kaimo šokiai. Maža to, vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė tuo metu siekė vos 55 metus – net 18 metų trumpiau nei dabar.
Nors lyginant su šiandieniniu gyvenimu, atrodytų, kad nuo tarpukario kasdienybės mus skiria praraja, panašumų galima atrasti daugiau negu tikėtumėmės – abi visuomenes vienijo noras prisivyti kitas Europos šalis, tačiau po 22 metų vis dar teko vilktis uodegoje ir gyventi bene skurdžiausiai Europoje. Kita vertus, abi visuomenės sparčiai modernėjo ir per du dešimtmečius padarė didžiulę pažangą.

Aplenkti pavyksta tik Rumuniją ir Bulgariją

Lyginant dvi Lietuvas, pirmiausias skirtumas krentantis į akis istorikui, Vilniaus universiteto docentui Algirdui Jakubčioniui – tarpukario Lietuvoje labai greitai ir aiškiai suformuluota mintis, kokia kryptimi turime eiti. Tuo tarpu šiandieninėje Lietuvoje per daug blaškymosi.
„Maždaug trečio dešimtmečio vidury vyko diskusija dėl pramoninės ir žemės ūkio raidos. Nuspręsta, kad mūsų šalis negalės pasiekti tokio pramonės lygio, kaip Vokietija, ar Italija, tad Lietuvai lieka žemės ūkis. Būtinas modernus žemės ūkis, todėl Lietuva specializavosi – eksportavo bekonieną, cukrų, sviestą, statė mėsos perdirbimo fabrikus. Antra mintis, kad Lietuva turinti neatsilikti nuo modernių technologijų, todėl plito automobiliai, telefonai, radijo imtuvai, buvo rūpinamasi infrastruktūra. Kai sulyginu abi respublikas šiais aspektais, taip ir pasimetu, o kur dabartinės Lietuvos prioritetas – ar informacinės technologijos, ar pramonė, ar žemės ūkio gamyba“, – aiškios vizijos šiandieninėje Lietuvoje pasigenda istorikas.
Vis dėlto abi Lietuvas vienija noras gyventi taip, kaip gyvena kiti europiečiai. Prisivyti Europą mėginta ir tarpukaryje, ir dabar, bet nepaisant gražių norų, po 22 metų pastangų abiejų respublikų gyventojams tenka stumdytis Europos gale, beveik pagal visus rodiklius.
Itin akivaizdžiai mūsų atsilikimą nuo kitų Europos šalių parodo Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinio bendradarbio Gedimino Vaskelos aptikti Kembridžo profesoriaus C.Clarko 1924-1934 m. skaičiavimai – pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva tada vilkosi visiškame gale. Lietuvoje vienam gyventojui tarpukaryje teko 207 doleriai nacionalinių pajamų, kai JAV – 1397 doleriai, D.Britanijoje – 1069 doleriai, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – 620 – 850 doleriai, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – 338-380 dolerių. Aukštesnis pragyvenimo lygis buvo net Bulgarijoje (259 doleriai), Rumunijoje (243 doleriai), ką jau kalbėti apie Latviją (345 doleriai) ir Estiją (341 doleriai). Dabar, po septynių dešimtmečių, susiradę tokią pat lentelę ir vėl ieškome Lietuvos vardo prie pabaigos – tik skaičiai kiek skiriasi.
Įdomu, kad šiandieninės ES autsaiderės – Bulgarija ir Rumunija, gelbstinčios mus nuo paskutinės vietos bendrijos narių reitingų lentelėse, pagrindinės mūsų konkurentės buvo ir tarpukariu. Dar lenkėme albanus, rungtyniavome su lenkais, o Latvija ir Estija mus buvo palikusios toli už nugaros.
„Mes buvome didžiausi skurdžiai Europoje. Iš Lietuvos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbti buvo išvykę 100 tūkst. žmonių – daugiausiai į Latviją, Rusiją, Lenkiją. Tarpukaryje nuo estų ir latvių gerokai skyrėmės, o šie skirtumai sunyko 8-9 dešimtmetyje“, – lygina G.Vaskela.
Pasak jo, Estijos ir Latvijos lygis tarpukario metais buvo nepalyginamai aukštesnis, nes carinės Rusijos sudėtyje Lietuva buvo tapusi užkampiu, į kurį niekas nekreipdavo didesnio dėmesio, o Latvijos ir Estijos gyventojai anksčiau buvo paleisti iš baudžiavos, nepatyrė spaudos draudimo, o dėl savo uostų naudingumo Rusijai, sulaukė investicijų, čia imta kurti pramonės įmones.
Menkesnis tarpukario Lietuvos ekonominis išsivystymas atsiliepė ir žmonių gyvenimui. Pasak G.Vaskelos, nors 1939 m. Lietuvoje gyveno 50 proc. Rytų Pabaltijo (Lietuva, Latvija ir Estija) gyventojų, čia buvo tik 20 proc. visų šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių ir 28 proc. radijo abonentų.

Arklio kaina lygi pusmečio pajamoms

Tarpukariu nuo kitų Europos šalių gerokai atsilikome pagal pramonės darbininkų skaičių – bendrame gyventojų skaičiuje 1939 m. pramonės darbininkai sudarė vos 1,6 proc., kai Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 5 proc., D.Britanijoje – 16,5 proc., Vokietijoje – 15,3 proc.
Istorikas Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užaugina ir parduoda. Pajamos buvo ciklinės (kol užaugs kitas bekonas, ar užderės naujas derlius, teks laukti pusmetį ar metus), tad gavusi pinigų šeima turėjo juos paskirstyti ilgesniam laikotarpiui. Nors Lietuvos užsienio prekybos vizitinė kortelė buvo lietuviškas bekonas ir sviestas, ūkininkas už parduotą bekoną skirtingais metais gaudavo nuo 27-26 Lt iki 50-55 Lt. Ne kažin kas, turint omenyje, kad arbatinės dešros kilogramas kainavo 2,15 Lt, višta – 2,7 Lt, olandiško sūrio kilogramas – 2,35 Lt, cukraus – 1,05 Lt, o kava – net 8,5 Lt.
„Tarpukario Lietuvoje litas buvo ypatingai brangus, uždirbti jį kaime buvo labai sudėtinga“, – pabrėžia A.Kasparavičius. Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939 m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst. – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300-400 Lt atlyginimą, o policininkai – 300 Lt.
Tuo tarpu įprastinei tarpukario šeimai didesni pirkiniai, tokie kaip arklys ar kostiumas, jau buvo sunkiai įkandami – kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti 7 bekonus.
„Jei šeima netekdavo arklio ar karvės, tai būdavo kone tragedija, todėl ūkininkas susirgusius gyvulius gydydavo iš paskutiniųjų, skirtingai nei susirgusį naujagimį. Ar vežti naujagimį pas gydytoją, ūkininkas dar pagalvodavo, nes gydytojas toli ir jam tekdavo brangiai mokėti“, – tuometines visuomenės nuotaikas atskleidžia A.Kasparavičius.
Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kainavo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. „Kostiumas atsieidavo apie 3 tonas litrų pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o moteriška vidutinė suknelė – 15 vištų ar 10-15 kg sviesto“, – įspūdingą palyginimą pateikia A.Kasparavičius.
Tad tarpukaryje šeimos vertėsi sunkiai, mat ūkiai buvo smulkūs, pardavimo kainos žemos, o šeimos nepalyginamai gausesnės nei XXI a. pradžioje – juk aukdavo po 4-5 vaikus. Miestiečiai vaikų augindavo mažiau – 2-4, tačiau miesto gyventojai įvairiais tarpukario metais tesudarė 13-20 proc. visų gyventojų. 1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Europoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje miestuose gyveno 34,5 proc. gyventojų, Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc.
Dabartinėje Lietuvoje šios tendencijos apsivertė aukštyn kojom – 67 proc. gyventojų šiuo metu gyvena mieste ir tik 33 proc. kaime, o vidutinę šeimą dabar sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Palyginus su tarpukariu gimstamumas krito dvigubai: 1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai, o po septynių dešimtmečių – jau tik 10,8. Tad šiuolaikinėje visuomenėje gyventojai senėja, o gimstamumo mažėjimas vadinama viena didžiausių bėdų, dėl kurių jau dabar sielojasi politikai, suvokdami, kad netolimoje ateityje nebus nei kam dirbti, nei kam mokėti mokesčių.

Sparčiai modernėjome

Vienas ryškiausių abiejų Respublikų panašumų – per 22 metų abi visuomenės pasiekė įspūdingą pažangą: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst. Šiuolaikinėje Lietuvoje tendencijos panašios – įsitraukę į modernių technologijų varžytuves, dabar galime didžiuotis sparčiausia šviesolaidinio interneto plėtra Europoje, taip pat vienu didžiausių mobiliųjų abonentų skaičiumi.
Atitinkamai keitėsi ir miestų vaizdas. „1922-1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte per Laisvės alėją karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare parginamos. O 1933 m. vaizdas jau buvo gerokai pasikeitęs – grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo. O modernėjančiame mieste formavosi naujasis elitas, inteligentija“, – pasakoja A.Kasparavičius.
Istorikas A.Jakubčionis mano, kad tiek tarpukario, tiek dabartinė visuomenė labai greitai perėmė vakarietišką gyvenimo būdą, kultūrą, vertybes, o kad tarpukario Kaunas ir šių dienų Vilnius taptų lygiavertėmis Vakarų sostinėms, prireikė 10-15 metų.
Vis dėlto Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus mano, kad tarpukario laikų ekonominė ir socialinė pažanga buvo santykinai didesnė negu šiandieninės Lietuvos. “Lyginant paskutinius taikius „carinius“ 1913 metus su 1938 ar 1939 m., galima konstatuoti, kad nepriklausoma tarpukario Lietuva gana ženkliai pranoko carinės Rusijos kolonizuotą Lietuvą ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu, antrajame tarpukario dešimtmetyje beveik nutrūko emigracija. Kalbant apie priežastis, galima prisiminti amerikiečių ekonomikos istoriko Aleksandro Geršenkrono „atsilikimo pranašumų“ sąvoką – pradedant nuo nulio, ženklią pažangą padaryti lengviau negu pradedant nuo jau pasiekto aukšto lygio”, – mano Z.Norkus.
Tiesa, anot profesoriau, daugelį dalykų tiesiog keblu palyginti. Antai tarpukario Lietuvoje buvo pasiekta, kad visi jaunuoliai įgytų pradinį išsilavinimą, o šiuolaikinė Lietuva artėja prie visuotinio aukštojo išsilavinimo. Ar tarpukario pažangos tempai mažinant beraščių nuošimtį palyginami su posovietmečio pažanga didėjant aukštojo mokslo diplomą gavusių asmenų nuošimčiui, vertinti galima įvairiai.

Tarpukario tragedija – kūdikių mirtingumas

Šiandien palyginti su tarpukariu gyvename neabejotinai kokybiškiau, sveikiau ir ilgiau. „Lyginant švietimo, pragyvenimo lygio, sveikatos apsaugos pjūviais, šiandieninė Lietuva tarpukario Lietuvą akivaizdžiai pranoksta. Daugiau vartojame, ilgiau gyvename, esame labiau išsilavinę“, – pabrėžia Z.Norkus.
Pernai vidutinė tikėtina mūsų gyvenimo trukmė siekė 73 metus, o istorikas G.Vaskela apskaičiavo, kad 1938-1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55 metai, Estijoje – 56 metai, Latvijoje – 58 metai. Tiesa, pagal gyvenimo trukmę kitų Europos šalių taip ir nepavijome – atsilikome nuo jų ir tarpukariu, atsiliekame ir dabar.
Dar vienas akivaizdus šio laikmečio pranašumas prieš tarpukario Lietuvą – įveikėme skaudžią kūdikių mirtingumo problemą. Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) tūkstančiui gyventojų, o dabar – 4. A.Kasparavičius pasakoja, kad kūdikių mirtingumas tarpukariu buvo pakankamai natūralus dalykas ir Lietuva pagal šį rodiklį atsidurdavo tarp pirmaujančių Europoje.
„Tarpukario Lietuvoje turbūt reta šeima nebuvo palaidojusi savo naujagimio, nes šeimos buitis smarkiai skyrėsi nuo tos, kurią matome dabar. Iki XX a. trečio dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centralinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis. Tad kai žiemą visi nuo ryto iki vakaro kūrendavo anglimis, galite įsivaizduoti, koks tvyrojo smogas“, – įprastą tarpukario žiemos dienos vaizdą piešia istorikas.
Didelį vaikų mirtingumą lėmė ne tik sudėtingos gyvenimo sąlygos, skurdi buitis, bet ir tam tikras šaltas, atsainus, ciniškas požiūris į gimusius naujagimius.  „1920-30 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. 1923 m. viduryje vienos Kauno apskrities tardymo nuovados tardytojas pateikė statistiką – vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė 5 valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų. Tardytojas rašo, kad antra tiek bylų užvesta, bet įrodymų surinkti nepavyko, o dar trečia tiek atvejų galėjo būti tokie, kur niekam nekilo įtarimų“, – šokiruojantį masiškai išplitusį reiškinį atskleidžia A.Kasparavičius.

Durų nerakindavo, nes nebuvo ką vogti

A.Kasparavičiaus surinkti skirtingi duomenys sudaužo mitą apie pavyzdingą tarpukario šeimą. „Kai tarpukario Lietuvos šeimą bandoma pavaizduoti kaip pavyzdį, kyla graudi ironija – taip gali kalbėti tik žmonės, nesusipažinę su situacija. Tos idealios šeimos tikrai nebuvo ir tai matome iš literatūrinių kūrinių, tarkime, Žemaitės“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Istorijas mikliai sugriauna ir dar vieną mitą – esą tarpukario Lietuvoje nusikaltimų būta gerokai mažiau nei dabar. „Jei panagrinėsite spaudą – „Lietuvos aidą“ ar „Lietuvos žinias“, pamatysite, kad vagysčių ir žmogžudysčių buvo nemažiau nei šiais laikais. Esminis skirtumas, kad to meto visuomenė buvo pakankamai lokali – absoliučiai daugumai pasaulis pasibaigdavo ties jų kaimo ribomis, tad kas įvyko kitoje parapijoje, juo labiau kitoje apskrityje, informacija nebuvo pasiekiama“, – aiškina A.Kasperavičius.
Iš tiesų, 2011 m. Lietuvoje buvo užregistruota 79,5 tūkst. nusikalstamų veikų, o 1939 m. – 75,5 tūkst., o 1937 – net 87,2 tūkst. „Taip, kaime buvo tradicija, kad namus retai rakindavo, bet atidaręs namo duris, nelabai ką galėjai išsinešti, išskyrus mėsą, lašinius. Dažniausios vertybės – šventieji paveikslai ir kryžius ant sienos. Tik vienuose kituose namuose situacija buvo geresnė ir tie namai buvo rakinami, štai ir visa paslaptis“, – paaiškina istorikas.
Beje, paminėjimo verti ir dar keletas įdomių faktų. Pasirodo, tarpukario Lietuvoje kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, o to meto intelektualai sprendė tą pačią problemą, kaip ir dabartinė visuomenė – viešasis sektorius tada buvo tapęs pernelyg didele našta gyventojams. “Tarpukario Lietuvoje 100-ui tūkst. gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje. Ne kartą buvo keliamas klausimas, kad policijos išlaikymas brangus ir ją reikia mažinti. Tie mažinimai ir vykdavo, bet ilgainiui vėl padaugėdavo. Visuomenė gyveno autoritarinio režimo sąlygomis, tad valdžiai atrodė, kad policijos priežiūra reikalinga tą režimą užtikrintini“, – atskleidžia A.Kasparavičius.
Kaip matyti, nors šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti palyginamos per gyvenimo kokybės prizmę, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai.

Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos visuomeniniai įvykiai

Į miestą kraustėsi nenoriai
Tarpukariu ėmė daugėti miesto gyventojų, bet 80 proc. visuomenės vis dar gyveno kaime, vertėsi natūriniu ūkiu. Kaimo gyventojų procentas buvo vienas didžiausių Europoje: Švedijoje kaime gyveno 62 proc., Čekoslovakijoje – 53 proc., Estijoje – 67 proc. gyventojų.

Įvestas privalomas pradinis mokslas
Siekiant kelti gyventojų raštingumą nuo 1928 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas 7–14 metų vaikams. Moksleivių skaičius smarkiai padidėjo: 1919 m. Lietuvoje veikė daugiau nei tūkstantis pradžios mokyklų, kuriose mokėsi 45,5 tūkst. vaikų, o 1938 m. – jau pustrečio tūkstančio mokyklų, buvo 301 tūkst. moksleivių. Vis dėlto 1940 m. pradžios mokyklų nelankė apie 10 proc. vaikų.

Atidarytas Lietuvos universitetas
1922 m. Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, pavadinta Lietuvos universitetu. Jis duris atvėrė simbolinę dieną, vasario 16-ąją, o atidarymo metu valdžios atstovai pabrėžė, kad Lietuvos ateitis – išsilavinę Lietuvos gyventojai. Tarpukariu šioje aukštojoje mokykloje dėstė žymiausi to meto intelektualai. 1930 m. universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.

Moterų emancipacija
Lietuvos neaplenkia Vakaruose siaučiantys moterų emancipacijos vėjai. 1920 m. laikinoji Lietuvos Konstitucija paskelbė lygias vyrų ir moterų teises, o teisę balsuoti moterys iškovojo 1922 m. – dviem dešimtmečiais anksčiau nei prancūzės. 1938 m. merginų studenčių Lietuvoje buvo tiek pat, kiek vaikinų.

Gyvenimo pažanga
1920 m. atsiminimuose rašoma, kad išlipęs iš traukinio geležinkelio stotyje Kaune gerokai nustebsi vietoj šaligatvių matydamas sukrautas lentas, kurios palijus pažliunga purvu. 1935 m. Kaunas jau mažiau skyrėsi nuo kitų to meto Europos miestų – Laisvės alėja sutvarkyta, mieste kūrėsi kavinės. Pažanga atėjo ir į paprastų žmonių namus: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir 7 radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 tūkst. ir 59,5 tūkst.

Reikšmingiausi Antrosios Lietuvos visuomeniniai įvykiai

Sumažėjusi šeima
Tradicinę šių dienų šeimą sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Nuo nepriklausomybės atkūrimo gimdymų skaičius nuosekliai mažėjo ir 2002 m. tūkstančiui gyventojų teko tik 8,6 naujagimio (1994 m. – 11,6). Vėliau dėl palankių sąlygų motinystei, dosnių išmokų ir pailgintų atostogų, kūdikių skaičius vėl ėmė didėti ir pernai siekė 10,8. Vis dėlto menkas gimstamumas išlieka kaip aktuali demografinė problema.

Emigracija
Atsivėrus sienoms su Europos Sąjunga, lietuviai ėmė krautis lagaminus ir vykti ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Ypač emigracijos problema išryškėjo sunkmečiu, kai kilo vadinamoji protų nutekėjimo problema: į užsienį ieškoti darbo masiškai ėmė traukti ne tik nekvalifikuoti, bet ir išsilavinę, patyrę Lietuvos specialistai. 2010 m. emigravo 83 tūkst., 2011 m. – 53,8 tūkst. gyventojų.

Pradėjome keliauti
Tarpukariu apriboti finansinių barjerų, o sovietmečiu – politinių, atkūrę nepriklausomybę ir įsilieję į ES šalių būrį atradome kelionių malonumus. 2011 m. sausio–rugsėjo mėn. Lietuvos turistų kelionių užsienyje skaičius siekė 1,2 mln. ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 7,7 proc.

Nedarbas
Šiuolaikinės visuomenės rykštė – nedarbas. Per pastaruosius 22 metus ši neganda Lietuvą prispaudė  kelis kartus. Statistikos departamento duomenimis, 17 proc. ribą nedarbo lygis dėl Rusijos krizės persirito 2001 m., o dėl pasaulinės krizės – 2010 m.

Moderni visuomenė
Palyginti su kitomis ES šalimis, naująsias technologijas pradėjome diegti kone tuščiame lauke, tad galėjome pasiimti tai, kas naujausia, ir mūsų visuomenė sparčiai pasistūmėjo į priekį: pagal šviesolaidinio interneto plėtrą esame pirmi Europoje, o šimtui gyventojų tenka 150 mobiliojo ryšio abonentų.

 

Pirmosios Lietuvos asmenybės

Vladas Kuzma
Medicinos mokslų daktaras, chirurgas, atlikęs apie 20 tūkst. operacijų. Jis pirmas Lietuvoje perpylė kraują, sukūrė skrandžio rezekcijos metodą. Tarpukariu gydytojo paslaugos buvo brangios ir varguoliams sunkiai prieinamos, tad V.Kuzma neretai juos gydydavo nemokamai.

Mykolas Romeris
Iš bajorų giminės kilęs M.Romeris po mokslų Rusijoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje apsisprendė dirbti Lietuvos naudai. Jis tapo garsiu teisininku, septynerius metus vadovavo tuomečiam Lietuvos universitetui, dalyvavo rengiant valstybės Konstituciją, atstovavo Lietuvai ir padėjo laimėti bylą Hagos tarptautiniame tribunole dėl Klaipėdos krašto.

Felicija Bortkevičienė
Visuomenės veikėja, itin besirūpinusi lietuvybės atgaivinimu. Gindama Lietuvos interesus kovojo vienoje gretoje su garsiais vyrais, dirbo „Lietuvos žinių“ ir „Varpo“ redaktore, dalyvavo Steigiamajame Seime ir net siekė prezidento posto. Labai daug prisidėjo prie lietuvių moterų emancipacijos ir tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje.

Mykolas Biržiška
Visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, pedagogas M.Biržiška aktyviai kovojo dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, buvo ilgametis Sąjungos Vilniui vaduoti pirmininkas. M.Biržiška daug nuveikė švietimo srityje – dėstė universitete Kaune, vadovavo „Aušros“ berniukų gimnazijai, daug rašė spaudoje.

Juozas Eretas
Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, tarpukariu pasižymėjęs kaip vienas ryškiausių šalies visuomenės veikėjų. Jo pastangomis buvo įsteigta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA), kurios tikslas buvo teikti pasauliui žinias apie atsikuriančią Lietuvą, o gautas užsienio naujienas perduoti Užsienio reikalų ministerijai ir spaudai. J.Eretas taip pat skatino blaivybę, sportą, dalyvavo katalikų jaunimo organizacijų veikloje.

Antrosios Lietuvos asmenybės

Audrys Juozas Bačkis
Kardinolas A.J.Bačkis – moralinis šio laikmečio Lietuvos autoritetas. Gimė Kaune diplomatų šeimoje, užaugo Paryžiuje, o pasirinkęs dvasininko kelią dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje užsienyje, Vatikane. 1991 m. popiežiaus paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu. A.J.Bačkis nuosekliai rūpinasi vargstančiaisiais – jo pastangomis atidaryta vargšų valgykla, Motinos ir vaiko globos namai.

Vytautas Jonas Sirvydis
Nusipelnęs kardiochirurgas,  Lietuvos širdies chirurgiją iškėlęs į pasaulinį lygį. Sudėtingos Ross operacijos ir didelės dalies vaikų įgimtų širdies ydų operacijų pradininkas Lietuvoje, garsėjantis savo sąžiningumu ir meile tėvynei. V.J.Sirvydis atlieka visų rūšių širdies operacijas, tarp jų – širdies persodinimo bei dirbtinės širdies implantavimo.

Arvydas Sabonis
Žymiausias Lietuvos krepšininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas daugelį metų garsino mūsų šalies vardą pasaulyje. Dar dabar krepšiniu besidomintis užsienietis sutikęs lietuvį būtinai paminės A.Sabonio pavardę. Po sėkmingos karjeros JAV, kur Portlando „Trail Blazers“ komandoje žaidė septynis sezonus, 2003 m. legendinis krepšininkas grįžo į Lietuvą. Pernai jis išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu.

Andrius Mamontovas
Vienas ryškiausių Lietuvos atlikėjų, jau beveik tris dešimtmečius sugebantis aktyviai kurti, koncertuoti ir išlaikyti tūkstantinį gerbėjų būrį. A.Mamontovas pasisako aktualiais visuomenei klausimais, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, o 2007 m. surengė Gatvės muzikos dieną, kuri jau tapo tradicine muzikos švente.

Darius Kuolys
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, pradėjęs švietimo reformą. O šiuo metu D.Kuolys, vienas iš pilietinės organizacijos „Piliečių santalka“ steigėjų, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir buria pilietinę visuomenę.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...