2015 Gruodžio 23

Rusijos protu nesuvoksi

Kaip kalbėtis su Rusija?

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Vakarai nesupranta Rusijos, o Rusija – Vakarų. Tad kaip surasti bendrą kalbą? Klausia ir siūlo atsakymą “European Council on Foreign Affairs” ekspertė Kadri Liik, kurios sutrumpintą straipsnį pateikiame:

Po Krymo aneksijos daug Europos politikų nusprendė, kad buvo klaida taip lengvai leisti Rusijai išsisukti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją: “Mes aiškiai nepasisakėme dėl Gruzijos, todėl jie perėjo prie Ukrainos.”

Šis pavyzdys iliustruoja problemą, su kuria dabar susiduria Rusija ir Vakarai. Mūsų suvokimas apie priimtiną elgesį tarptautinėje arenoje, tikslus ir veiksmus – visiškai skirtingas. Šie skirtumai ir nesusikalbėjimas išaugo į priešiškus naratyvus.

Jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Rusijoje, kur sprendimai priėmimų galios yra sukoncentruotos siauros ir panašiai mąstančios žmonių grupės rankose, antivakarietiškas požiūris pasiekė tokį lygį, kad beveik neįmanoma per jį prasiskverbti. Tai gali būti labai pavojinga: jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Esant tokiom skirtingoms kultūroms, ar vis dar įmanoma kalbėtis su Rusija ir kiek tai kainuos?

Dabar šis klausimas vyrauja NATO ir ES. NATO kartais suvokia nesusikalbėjimo grėsmę, ES diskusijos labai dažnai vadovaujasi biurokratine logika. Siekis “pozityvaus dialogo” kartu (arba vietoj) sankcijų, suteikia tokią viltį: jei Rusiją pavyks įtraukti, tuomet ji sušvelnės ir “naujas susitarimas” dėl bendradarbiavimo su Rusija gali būti surastas. Pastaruoju metu minimas ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) bendradarbiavimas, kaip galima išeitis.

Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva.

”Pozityvaus dialogo” siekis – suprantamas ir bendradarbiavimas su Rusija turėtų išlikti ilgalaikiu Europos strateginiu tikslu, tačiau paviršutinis požiūris į tai yra pavojingas. Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva. Dar blogiau, kad esant nesusikalbėjimui, didelės viltys, kurios paremtos neteisingomis prielaidomis, ves ne tik į nusivylimą. Kiekvienas naujas nusivylimas bus vis stipresnis ir atneš pavojingesnes pasekmes.

JAV perkrovimo politikos patirtis – puikus pavyzdys. Amerikai perkrova tebuvo “pozityvus pokalbis”. Tai buvo pragmatiška politika – bandymas dirbti su Rusija ten, kur abi šalys turi bendrų interesų ir sumažinti viešus nesutarimus. Tačiau Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą: esą Amerika veikė per arti to, ką Rusija laiko savo įtakos zona.

Dažnai Rusijos politikai ir ekspertai teigia, kad Rusija tik nori, jog su ja būtų elgiamasi, kaip “su lygia”. Kai kas teigia, kad su Rusija elgiamasi, kaip su daugiau nei lygia: ji buvo priimta į visas Vakarų organizacijas, nebūtinai jai atitinkant keliamus reikalavimus. Vakarai padarė viską, kas įmanoma, kad susietų Rusiją su ES ir NATO, kaip panašiai mąstančius “strateginius partnerius”. Tačiau Rusija iki šiol jaučiasi pažeminta ir nelygi. Kodėl?

Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą.

Iš tiesų, atrodo, kad Rusija niekada nenorėjo, kad su ja būtų elgiamasi, kaip su lygia Vakarų sukurtoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sistemoje. Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles. Tai reiškia geopolitinio veto teisę ir nekritišką jos režimo prigimties ir veiksmų pripažinimą.

Skirtingai nei daugelis teigia, Rusija nėra ekspasionistinė galia. Ji nenori dominuoti pasaulyje, užkariauti  Europą ar atstatyti Sovietų Sąjungą. Tačiau ji nori kontroliuoti tai, ką ES vadina Rytų partnerystės erdvė, ir ji nori, kad tai būtų pripažinta, kaip tarptautinių santykių principas.

Rusijos politikai mato Vakarus per savo paradigmą: jie nuoširdžiai tiki, kad Vakarai sukonstravo “spalvotas revoliucijas” tikėdamiesi susilpninti Rusijos įtaką ir sustiprinti savo. Jie įtaria, kad galutinis tikslas yra režimo pakeitimas pačioje Rusijoje.

Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles.

Vakarai, savo ruožtu, iki šiol nesuprato, kaip mąsto ir veikia Rusija. Tikima, kad Rusijai suvokus bendradarbiavimo naudą, ji taps pilnavertė ESBO pagrindu sukurtos sistemos narė. Tai nėra vien tik tai intelektualios tinginystės rezultatas. Tai susiję su komunikacijos stoka. Taip pat lyderių, visų pirma Vladimiro Putino, bendravimo subtilybėmis.

“Jiems (rusams – red. past.) nepatiko (NATO) plėtra, bet jie suprato, kad jos stabdymo kaina yra nepriimtina, todėl jie išsiderėjo kompensaciją. Visi Rusijos norai, kuriuos Maskva išreiškė, buvo patenkinti – ar Rusija sugebėjo tuo pasinaudoti – tai kitas klausimas. Bet tai buvo susitarimas ir Rusija žinojo, kad su juo sutiko”, – sakė vienas Rusijos ekspertas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”

Šie pokalbiai vyko tarp Boriso Jelcino ir Billo Clintono. Atėjus į valdžią V.Putinui ir George’ui W.Bushui Rusijos gebėjimas išreikšti savo norus ir Vakarų gebėjimas juos suprasti pradėjo nykti.

V.Putino požiūrį į pasaulį, veikimo būdą ir bendravimą labai paveikė Sovietų Sąjungos normos. Jo komunikacija turi labai daug sovietinių subtilybių ir kai ji naudojama bendraujant su Vakarais, dažnai tampa nesuprantama, o pats V.Putinas atrodo apgaulingas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų populiarus posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”  Sovietiniais laikais apsimesti, kad dirbi, kad tiki į komunizmą, buvo būtina. Tokiomis sąlygomis diskusija apie realų gyvenimą buvo įmanoma tik dviem būdais: tarp eilučių (naudojant oficialią retoriką) arba patikimoje aplinkoje, paliekant veidmainiavimą nuošalyje.

Bendraudamas su Vakarais V.Putinas naudoja abi taktikas: jis pasinaudojo Vakarų liberalia retorika, kad skelbtų savo, dažniausia visai neliberalią, žinią. Jis taip pat griebiasi agresyvios “tiesos” teigdamas, pavyzdžiui, kad “Ukraine – net nėra valstybė”.

Negalima teigti, kad Vakarai niekada nenaudoja “tarp eilučių” komunikacijos. Tačiau jie naudoja skirtingiems tikslams – apeiti nesutarimų kampus ir išspręsti keblias problemas. Tai niekada netapo nei norma, nei įtvirtino kitokią realybę. Taisyklės gali būti laužomos, bet jos vis tiek lieka taisyklės, net tiems, kurie jas laužo.  Sovietinėje sistemos taisykles buvo fikcija net ir tiems, kurie jomis vadovavosi.

Rusija gali labai preciziškai paraidžiui cituoti taisykles, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią.

Ši logika gali paaiškinti, kodėl Rusija yra tokia nelaiminga dėl daugelio tarptautinių taisyklių ir normų, po kuriomis ji savanoriškai pasirašė.  Ar tai būtų ESBO ar Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklės: Rusija niekada negalvojo, kad jų reikės laikytis paraidžiui.

Rusijos santykis su taisyklėmis yra labai įdomus. Ji gali labai preciziškai paraidžiui jas cituoti, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią. Krymo aneksija – puikus pavyzdys: laikytasis įstatymo raidės, t.y. surengtas referendumas ir esą patys žmonės nusprendė.

Daugelis europiečių tai vadina “Putino melu”. Tačiau šiame mele yra logikos. Juo ne tik siekiama apgauti, bet ir komunikuoti. Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms. Tai ne tik fizinės, bet ir sąmoningas jėgos demonstravimas, Vakarams sakantis: “Jūs galite žinoti, kad mes čia, bet jūs negalite to įrodyti. Taigi jūs negalite padaryti nieko, todėl geriau sutikite su mūsų sąlygomis.”

Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms.

Dažnai sakoma, kad V.Putinas puikus taktikas, neturintis strategijos. Galbūt, bet jis labai gerai žino, ko nori, naudoja atvirumą ir dažnai naudoja eskalaciją, kaip kvietimą į pokalbį arba reikalavimą vertinti jo norus rimtai.

“Rusija niekada nesakė, kad nori įtakos Ukrainoje. Jei jie būtų tai pasakę, mes žvelgtume kitaip į šį klausimą”, – teigė vienas Briuselio pareigūnas.

Nei Rusija, nei V.Putinas to nesakė, nes tai atrodė taip akivaizdu, kad net nereikėjo aušinti burnos.

V.Putinui perėmus valdžią, Rusijos žiniasklaida charakterizavo jo užsienio politiką, kaip “bulkakovišką”, cituodama ištrauką iš Michailo Bulgakovo “Meistro ir Margaritos”: “Turėtum niekada nieko neprašyti. Niekada. Ypač iš tų, kurie yra galingesni už tave.”

Tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo.

Skirtingai nei daugelis manė, V.Putinas nepradėjo konfliktuoti dėl Baltijos valstybių priėmimo į NATO, jis neprašė pinigų ar įtakos zonų. Po Rugsėjo 11-osios jis palaikė JAV ir nieko neprašė mainais. Bet tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo. Tai, ką V.Putinas laikė dideliu savo indėliu, Vakarai interpretavo tik kaip bendrą interesą, ir vietoj atlygio, paprasčiausiai pasakė “ačiū”. Taip ir prasidėjo nesusikalbėjimo užburtas ratas.

Po Krymo aneksijos, Vakaruose įsivyravo trys politikos Rusijos atžvilgiu  požiūriai:

Pirma, sulaikyti Rusiją: NATO gynybos planai, Rusijos įtakos ne NATO šalyse ribojimas, ekonominės sankcijos. Visa tai anksčiau ar vėliau turėtų nuversti režimą.

Antrasis požiūris, kurį palaikė tokie JAV užsienio politikos mohikanai, kaip Zbigniewas Brzezinskis ir Henry Kissingeris, – tai geopolitinis susitarimas su Rusija, kuris užtvirtintų Ukrainai “neprisijungusios” statusą.

Trečiasis požiūris – lazdos ir meduolių. Tai dažniausiai Europoje girdimas požiūris: mes turime įgyvendinti sankcijas, kad galėtume kontroliuoti padėti Ukrainoje, bet tuo pačiu turime ieškoti naujų būdų, kaip suteikti Rusijai statusą Europos tvarkoje. Tai gali būti padaryta per ES bendradarbiavimą su EES. Taip pastaroji būtų legitimizuota.

V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Visos šios idėjos kilo iš gerų intencijų, bet žmonės nesupranta kokios pasekmės laukia įgyvendinus juos. Rusijos sulaikymas yra būtinas, bet reikia atsispirti pagundai vesti paraleles su Šaltuoju karu. Naujoji sulaikymo politika gali ir nebūti tokia sėkminga, kaip Šaltojo karo laikų. Dabar Rusija yra ženkliai silpnesnė nei Vakarai, bet Vakarai dabar yra ženkliai labiau išsiblaškę. Naujasis Šaltasis karas taptų asimetriniu karu, o Vakarams nelabai sekasi kariauti asimetrinių karų. Be to, V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Geopolitinis susitarimas su Rusija – taip pat ne išeitis. Tai ne tik sujauktų dabar apibrėžtą Europos valstybių elgesį, tvarką, bet ir sunkiai įgyvendinama. Nes jei anksčiau galima buvo išlaikyti įtakos zonas pasitelkus prievartą, tai dabar reikia patrauklumo. Maskva gali teigti, kad tai jos įtakos zona, bet negalės jos išlaikyti, jei tos šalies visuomenė nesutiks.

Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties ji tikisi: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos peržiūrėjimo.

Trečiasis būdas gali būti Rusijos nesuprastas, kaip ji nesuprato ir “perkrovimo”. ES ir EES bendradarbiavimas turi natūralias ribas. Pavyzdžiui, ne visos EES narės yra PPO narės, o visi ES prekybos susitarimai yra PPO taisyklių pagrindu. Jei bus padarytos išimtys, tuomet Rusija gali suprasti, kad jai suteiktos išskirtinės teisės. To ES nesuteikia net savo narėms.

ES gali tikėtis, kad ribotas bendradarbiavimas su Rusija peraugs į didesnį ir padarys Rusiją Vakarų partnere. Bet taip nebus, nes pusiau simboliniais gestais nepavyks “papirkti” Rusijos. Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties tikisi Rusija: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos ir principų peržiūrėjimo.

Kaip tuomet kalbėtis su Rusija? Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų. Pirminis komunikacijos tikslas būtų racionalizuoti kontektrą ir sutarti dėl nesutarimų prigimties. Skirtumai išliks, bet jie kels mažesnį pavojų.

Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų.

Kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai bando ginti savo principus Ukrainoje, o ne ruošia puolimą prieš Maskvą, tuomet įspėjamojo smūgio Vakarų sąjungininkams galimybė sumažės. Lygiai taip pat, kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai net ir labai norėdami bendradarbiauti su Rusija, išliks griežti, kai kalbama apie pamatinius principus, tuomet dar vienos Ukrainos scenarijus bus ženkliai mažiau tikėtinas.

Tokie pokalbiai būtini įvairiose vietose ir įvairiais formatais. Svarbu į tai įtraukti V.Putiną, nors šis ir gyvena “skirtingame pasaulyje”. Svarbu, kad Rusija negalėtų pasinaudoti šiais pokalbiais, kad legitimizuotų savo veiksmus Ukrainoje. Rusai turėtų būti tikri, kad Vakarai pasiruošę ginti NATO teritoriją, bet nesiruošią pulti Rusijos teritorijos.

Diplomatiniame fronte Vakarai turėtų labai aiškiai išdėstyti savo viziją dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo: tik visiškas jų įgyvendinimas bus laikomas sąlyga sankcijų panaikinimui.

Instituciniame lygmenyje reikia peržiūrėti diskusijų formatus. Dauguma jų yra paremti prielaida, kad Vakarai ir Rusija turi bendrų interesų arba net vertybių. O tai erzino abi puses. Rusija nuolat kritikuojama, o Vakarų sąjungininkai jaučiasi, kad nuolat turi rinktis tarp gerų santykių su Rusija ir jų požiūrio į tiesą. Atsikratykime to.

Taip pat reikėtų įtraukti Rusijos pilietinę visuomenė, nors Kremlius tai padarė labai sudėtinga užduotimi. Kai kurios Rusijos nevyriausybinės organizacijos yra aktyvios ir gerai organizuotos – būsimo Rusijos elito inkubatoriai.

Be to, būtina tęsti pokalbius su Rusijos ekspertais. Nors kai kurie jų yra režimo “atstovai spaudai”, dauguma jų bando išties suprasti, kas vyksta, o dar kiti balansuoja tarp šių dviejų grupių.

Trumpai tariant Europa turėtų pradėti daugiasluoksnį pokalbį su Rusija apie mūsų skirtumus, nesiekiant greitai juos išspręsti per kokius nors didelius mainus. Mes turime racionalizuoti juos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...