Scanpix

Turėdama tokią nenuspėjamą kaimynę, kaip Rusija, Lietuva gana abejingai žiūrėjo į grėsmę. Dabar Lietuvoje dislokuotos NATO pajėgos, o ir pati valstybė susirūpino gynybiniais pajėgumais. Bet ar to užtektų netikėto puolimo atveju?

Galimą Rusijos agresijos scenarijų interviu „Veidui“ yra pateikęs kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas. Pasak jo, karas Rytų Ukrainoje ir Kryme parodė, kad naujo pobūdžio konfliktuose atliekami nekonvenciniai kariniai veiksmai, panaudojant vietinius gyventojus. Tai pavyksta padaryti, kai nepatenkinti šalies politika žmonės sukurstomi, ima mitinguoti, pulti taikius demonstrantus, o netrukus netikėtai atsiranda daug naujai atvykusių žmonių – „specnazo“, Rusijos federalinės saugumo tarnybos instruktorių, kurie nėra vietiniai, tačiau įsilieja į vykstančius neramumus. Taip gimsta nekonvencinė kariuomenė, kariaujanti netradicinį karą: ji užiminėja miestus, stato blokpostus. Tokiu atveju tradicinė kariuomenė nedaug ką gali padaryti, nes ji artilerija ar aviacija nešluos šių dalinių, kurie dangstosi ir naudojasi civiliais gyventojais.

„Labai abejoju, kad rusai kada nors veršis pas mus su tankais, kaip darė per Antrąjį pasaulinį karą. Netgi Čekoslovakijoje 1968-aisiais jie jau darė kitaip. Atskris civiliniais lėktuvais turistai: trumpai kirpti, gerai nuaugę vaikinai gražiais drabužiais, ir staiga Vilniuje jų atsiras labai daug. Ir suskris jie ne per vieną dieną, o per kelias savaites. Tada staiga atsiras ir uniformų, ir ginklų. Prieš juos nepadės nei prieštankiniai ežiai, nei kitokios kliūtys. Tą reikia labai gerai suvokti. Jei prasidės kokie neramumai, civilių kurstymas, pasų dalijimas, tai įkandin to pas mus iš karto atsiras žmonių ne iš Lietuvos, kurie dar vakar buvo paprasti turistai“, – galimą agresijos scenarijų apibrėžė kariuomenės vadas.

Tokį puolimo prieš Lietuvą veiksmų planą realiausiu laiko ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio manymu, puolimo atveju visų pirma būtų stengiamasi paslėpti akivaizdžius karo veiksmus. O agresija būtų naudojama, jei šalyje pavyktų sukelti nestabilumo situaciją, kai piliečiai supriešinami tautiniu, religiniu ar socialiniu pagrindu. Kita galima aplinkybė – didelio masto krizė toli už Lietuvos ribų: „Islamo valstybėje“, Turkijoje ar kur kitur. Jei NATO sąjungininkai į šią krizę turėtų koncentruoti visą savo dėmesį, atsirastų proga veikti kitose vietose.

Panašią tragišką istorinę pamoką jau esame patyrę: 1991 m. sausį pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persų įlanką, kur JAV ir jų sąjungininkai ruošėsi pulti Irako diktatorių Saddamą Husseiną. Istorikai ir politologai beveik vieningai sutaria, kad Maskvos nebylus pritarimas šiems veiksmams kartu atrišo rankas ir agresijai Lietuvoje.

V.Rakučio teigimu, tylios priedangos operacijos scenarijus Lietuvoje yra mažiau įmanomas, užtat kur kas realesnis kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur rusų tautinė mažuma kur kas gausesnė. Ypač pažeidžiamas šiuo požiūriu rytinis Latvijos Latgalos regionas, kuriame ne tik daugumą sudaro tautinės mažumos, bet ir pastebima nemaža socialinė atskirtis, palyginti su kitomis šalies vietovėmis.

Pavyzdžiui, antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje gyvena apie 100 tūkst. žmonių, tačiau čia latviai sudaro vos 20 proc. Prieš keletą metų surengtame referendume dėl antros rusų valstybinės kalbos įvedimo šalyje už tai pasisakė net 85 proc. šio miesto gyventojų, o visoje Latgaloje – daugiau nei pusė (56 proc.). Nesudėtinga įsivaizduoti ypatingą Rusijos „susirūpinimą“ dėl pažeidžiamų šių žmonių teisių bei veiksmų situacijai atitaisyti.

Pernai rudenį Latgaloje pasirodė pranešimų, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje, o prorusiški aktyvistai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos.

„Pirmiausia viskas būtų iš vidaus – pagrindinis atramos punktas yra vietiniai gyventojai. Išorinis smūgis, neturėdamas vidaus palaikymo, yra beveik beprasmiškas: jei nėra vietinių jėgų, remiančių agresiją, ilgalaikiu požiūriu kažką pasiekti yra labai sunku, bet trumpalaikiu, žinoma, galima. Kai sakoma, kad Lietuvą galima užimti per dvi valandas, – galima tai padaryti, ir net dar greičiau užimti: atskristi lėktuvu ir išlaipinti žmones. Bet ar šis desantas kažką reiškia? Nereiškia nieko, jei vietiniai nepripažįsta šios valdžios. Vis tiek po to reikia atlikti visus sunkios okupacijos dalykus – ne greitis ir ne dvi valandos čia svarbu, kaip rodo ir Ukrainos atvejis“, – komentuoja V.Rakutis.

Galima prisiminti, kad tokių vidinių krizių ar kilusių autonominių judėjimų, kuriais galima pasinaudoti pateisinant išorinę agresiją Baltijos šalyse, buvo ne viena, tačiau jos vyko tais laikais, kai Rusijos užsienio politika dar buvo paremta kitokia doktrina. Vos atkūrus nepriklausomybę su rimtomis teritorinio integralumo problemomis susidūrė Estija, kurios Rytų Virumos regione sovietmečiu susitelkė gausi rusų tautinė mažuma, iš esmės nepritarusi naujai valstybės krypčiai.

1993-iaisiais didžiausiame regiono mieste Narvoje, kur ir šiandien daugiau nei 90 proc. gyventojų sudaro rusakalbiai, savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Čuikinas suorganizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Tokį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, tačiau referendumą nelegaliu paskelbė Estijos teismas. Po kelių mėnesių Estija uždraudė pilietybės neturintiems gyventojams būti miestų tarybos nariais ir taip išsprendė krizinę padėtį. Boriso Jelcino Rusija tuomet nesikišo, tačiau jeigu analogiška situacija pasikartotų šiandien, Rusijos reakciją prognozuoti būtų kur kas sunkiau. Po Krymo aneksijos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete Rusija išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje, ir tai dar kartą sukėlė baimių, kad šis Rytų Estijos regionas gali tapti naujuoju Rusijos taikiniu.

Kitokio pobūdžio krizė kilo Taline 2007-aisiais, perkeliant „Bronzinio kario“ skulptūrą. Tuomet per kelias dienas užsitęsusias riaušes tarp vietinių rusakalbių ir Estijos pareigūnų netgi buvo žuvusiųjų. Po dvejų metų panaši istorija pasikartojo Rygoje, kai opozicinių partijų ir profsąjungų mitingas dėl ekonominio sunkmečio padarinių išvirto į riaušes, per kurias iš viso buvo sužeista penkiasdešimt protestuotojų.

Nereikėtų pamiršti ir Lietuvos. Nors čia analogiški protestai prieš ekonominę krizę masiškumu vykusiems kaimyninėje Latvijoje neprilygo, mėginimas sukurti Rusijai palankų autonominį darinį Pietryčių Lietuvoje buvo dar nepriklausomybės aušroje, 1989-aisiais, kai Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, o prie jų prisidėjo ir aplinkiniai rajonai. Jau po pučo Maskvoje žlugimo Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Visagino tarybos dėl to buvo paleistos, įvedant čia tiesioginį valdymą.

Būtent tokio pobūdžio neramumai, neišspręsti ir įsisenėję tautinių mažumų integracijos klausimai, grėsminga socialinė atskirtis ir nelygybė dabartiniame geopolitiniame kontekste kelia ypač didelį pavojų. Tokia padėtimi nesunkiai gali pasinaudoti valstybei priešiškos jėgos.

Kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius, karybos ekspertas Deividas Šlekys, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus galėjo įvykti tik ten, kur Rusija turėjo palankią bendruomenę, palaikančią tokius veiksmus, be to, šis scenarijus jau įvyko, ir Lietuva padarė daug namų darbų, kad tokio pobūdžio veiksmus būtų galima neutralizuoti.

„Atsirado Lietuvos greitojo reagavimo pajėgos, priimti sprendimai, kad panašios situacijos atveju Prezidentės dekretu būtų galima skelbti tam tikrus karinius veiksmus ar įvesti karo padėtį konkrečioje teritorijoje. Taigi esame investavę į savo budrumą ir pasiruošę“, – tikina D.Šlekys.

Diversantų scenarijus mažai tikėtinas ir dėl to, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, beveik nėra vietovių, kuriose jie galėtų sėkmingai veikti. Išimtis galėtų būti nebent retai apgyventa Kuršių nerija, lengvai pasiekiama iš Kaliningrado srities. Nuo čia netoli ir Klaipėda, kurioje aktyviai veikia didelis Rusijos konsulatas. Tačiau tokiai veiksmų sekai užkardyti jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.

VU TSPMI docentas Tomas Janeliūnas neabejoja, kad esant stabiliai valdžiai beveik neįmanoma pražiūrėti kažkokių valstybės jėgos struktūroms nepriklausančių „žaliųjų žmogeliukų“ veiklos – jie būtų pastebėti per valandą. Tuo Lietuva reikšmingai skiriasi nuo Ukrainos, kur Krymo aneksijos metu politinė situacija buvo labai nestabili, vyko realus valdžios pasikeitimas ir iš Kijevo buvo sunku suvaldyti, efektyviai reaguoti, o dažnai ir suprasti, kas vyksta kituose regionuose. Lietuvoje į tokio pobūdžio veiksmus būtų reaguojama nedelsiant, pradedant policija ir baigiant įvairiomis sukarintomis struktūromis.

Klausimas, ar Rusija ryžtųsi prieš Baltijos šalis pradėti konvencinį karą ir kaip jis galėtų atrodyti, jau ilgą laiką kelia įvairiausias diskusijas. Ar išdrįstų Rusija pulti NATO narę? Ar būtų puolama vienu metu iš Kaliningrado srities ir iš Baltarusijos? Ar būtų atakuojamos iš karto visos trys Baltijos valstybės? Kiek laiko galėtų atsilaikyti Lietuvos kariuomenė? Galų gale – kada atvyktų NATO pagalba? O galbūt, pabūgusi galimo branduolinio karo, iš viso neatvyktų ir taip nuspręstų „paaukoti“ Baltijos valstybes?

Be to, neaiškūs būtų ir galimi tokio puolimo tikslai. Galbūt būtų siekiama pakeisti Baltijos šalių politinę valdžią, visiškai jas okupuoti arba sunaikinti konkrečius strateginius objektus? Nuo to priklausytų ir konkretūs kariniai veiksmai bei pasirinkta strategija.

Reikėtų pradėti nuo to, kad dideli kariuomenės manevrai, jos judėjimas Rusijoje ar Baltarusijoje ir telkimas prie sienų neliktų nepastebėti NATO žvalgybos. O šiandien netoli Baltijos valstybių turimos Rusijos pajėgos nėra tokios didelės, kad galėtų nedelsiant pasiekti teigiamą rezultatą. Skaičiuojama, kad Kaliningrado srityje gali būti dislokuota apie 15 tūkst. kareivių (kitų šaltinių duomenimis – ir iki 30 tūkst.), Pskove – dar 7–8 tūkst., panašus skaičius – ir Lugos bazėje Leningrado srityje. Būtent šie daliniai pirmiausia ir galėtų būti panaudoti prieš Baltijos valstybes.

Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis įsitikinęs: į Lietuvos teritoriją įžengusi svetima kariuomenė atkirčio iš Lietuvos greitojo reagavimo pajėgų sulauktų per vieną dvi valandas, o gal ir dar greičiau. Jos priimtų pirmąjį smūgį, visomis įmanomomis priemonėmis stabdytų priešininką, bandytų sutrukdyti jo tolesnį judėjimą, sumažinti jo motyvaciją ir norą pulti. O per tą laiką neabejotinai prasidėtų sąjungininkų pajėgų siuntimas.

„O jeigu toliau kalbame apie konflikto eskalaciją, viską lemia tai, kas tuo metu dominuoja oro erdvėje, kas yra užsitikrinęs viršenybę ore. Be tokios viršenybės jokia įprastinė sausumos operacija nėra įmanoma. Kai tik būtų užsitikrinta ši viršenybė, visos priešininko pastangos būtų sukaustytos ir priešas sunaikintas. O užsitikrinti oro viršenybę jau yra ne Lietuvos užduotis – tą ne kartą yra pasakęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas gen. Philipas Breedlove`as“, – pabrėžia ekspertas.

Ar agresijos prieš Lietuvą atveju NATO iš tikrųjų laikytųsi sutarties 5-ojo straipsnio, įtvirtinančio kolektyvinę Aljanso gynybą, o gal ieškotų spragų, kaip jį apeiti, kad nerizikuotų didžiuliu konfliktu – galbūt net trečiuoju pasauliniu karu? Tokios galimybės plačiai svarstomos. Vis dėlto, A.Matonio teigimu, spekuliuoti dėl pagalbos iš NATO buvo galima tuomet, kai Aljansas Rusiją traktavo kaip galimą partnerę ar bent jau nekeliančią grėsmės kaimynę, bet po Krymo aneksijos ir akivaizdžiai Rusijos remiamos agresijos Rytų Ukrainoje visų Aljanso valstybių pozicija pasikeitė.

Tačiau vis vien išlieka klausimas: jei NATO suskubtų į pagalbą, kaip ši pagalba būtų priimta – juk dar palyginti neseniai, kaip viskas konkrečiai turėtų būti, nelabai žinojo net mūsų karinė valdžia? T.Janeliūno teigimu, po truputėlį šis vaizdas neabejotinai dėliojamas. Per pastaruosius metus ne kartą rengtos pratybos, skirtos koordinuoti konkretiems veiksmams, jei tektų priimti paramą iš kitų NATO šalių narių, ir jau patys karinių pratybų scenarijai skirti tikėtinoms situacijoms išbandyti. Nors, žinoma,  kaip reaguoti, kokius kontingentus siųsti į Lietuvą, kaip geriau tai daryti, būtų sprendžiama atsižvelgiant į konkretų atvejį, vis vien praktiškai išbandytos situacijos leistų užtikrinti sklandų NATO pagalbos priėmimą.

Nors Lietuva su NATO bendradarbiauja dar nuo 1991-ųjų, o 2004 m. tapo šio gynybinio aljanso nare, dėl konkrečių Baltijos šalių gynybos planų nebuvo apsispręsta net iki 2010 m. Iki 2008 m. NATO atliktas grėsmės nustatymas – karinio planavimo pagrindas – apskritai atmetė Rusijos karinės grėsmės galimybę, tad niekas tam nematė rimto reikalo.

„Planai slapti, bet, matyt, ten užfiksuota, per kiek laiko, kur išsilaipintų, o gal net kokia apimtimi atkeliautų NATO pagalba. Nemanau, kad šie patvirtinti gynybos planai būtų statiški. Manau, kaip tik visos tos vykstančios karinės pratybos verčia juos koreguoti ir pildyti“, – svarsto T.Janeliūnas.

Drąsos suteikia ir pernai Lietuvoje viešėjusio NATO jūrinio komponento vadavietės vado, Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno viceadmirolo Peterio Dereko Hudsono žodžiai, kad NATO neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik ginti bet kurią užpultą Aljanso narę, nes nuo to priklauso ne tik visos organizacijos reputacija, bet ir egzistavimo prasmingumas.

Galimos agresijos prieš Lietuvą ar apskritai Baltijos valstybes kontekste nevienareikšmiška korta išlieka Baltarusija. Kartais atrodo, kad Baltarusija yra linkusi demonstruoti savo savarankiškumą ir nesutikti su „didžiosios sesės“ Rusijos pozicija bei veiksmais. Pavyzdžiui, taip nutiko prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad Baltarusija nepritaria Rusijos veiksmams dėl Krymo, ir stengiantis kiek įmanoma atsiriboti nuo Rusijos karinių veiksmų. Antra vertus, karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas yra labai glaudus ir į pastarąją dažnai žvelgiama kaip į tam tikrą Rusijos kariuomenės tęsinį, todėl kyla klausimas, ar Baltarusijai apskritai būtų įmanoma pasirinkti – prisidėti prie Rusijos planų ar ne.

Politologas Vytis Jurkonis atkreipia dėmesį, kad spekuliacijų tiek pirmu, tiek antru atveju netrūksta, vis dėlto jis į Baltarusijos kariuomenės savarankiškumą ir neretai prieštaringą Minsko retoriką žiūri skeptiškai. Argumentų tam netrūksta: juk be to, kad abi valstybės priklauso vienam kariniam aljansui ir egzistuoja bendra jų oro erdvė, Baltarusijoje yra nemažai Rusijai strategiškai svarbių karinių objektų. V.Jurkonis iš tokių karinės reikšmės objektų pamini esančius Baranovičiuose (radarus ir oro uostą), Vileikoje (komunikacijos centrą, reikalingą povandeniniams laivams, esantiems tiek Norvegų jūroje, tiek Šiaurės Atlante), taip pat Lydoje, Breste, planuojamus Bobruiske ir kitur.

Čia galima vėl paminėti Lietuvos, Lenkijos pašonėje Baltarusijos kartu su Rusija rengiamus kasmetinius mokymus – didžiulio masto karines pratybas, diskusijas apie Rusijos karinių lėktuvų turėjimą. „Karinis bendradarbiavimas vyksta ir optinės elektronikos srityje. Yra baltarusiškų gamybos įmonių, tiekiančių Rusijai naktinio matymo įrenginius. Taip pat yra tokia įmonė „BelTechExport“, kuri irgi susijusi su tam tikrų karinių prietaisų ir įrenginių eksportu bei techniniu bendradarbiavimu šioje srityje, be to, netoli Minsko yra traktorių gamykla, gaminanti transporterius balistinėms raketoms…. Tokių pavyzdžių būtų galima minėti be galo“, – vardija V.Jurkonis ir prideda, kad nereikia pamiršti, jog daug aukšto karinio rango pareigūnų Baltarusijoje yra išėję mokymus ne kur kitur, o Rusijoje arba buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Vadinasi, gana realu, kad kažką panašaus kaip ir Ukrainos atveju A.Lukašenka galėtų deklaruoti prasidėjus agresijai prieš Baltijos šalis. Kita vertus, natūralu, kad Baltarusijos priešlėktuvinė gynybos sistema, apskritai oro apsaugos erdvės sistema integruota į bendrą sistemą su Rusija, ir jeigu prieš Baltijos būtų naudojama karinė aviacija, Baltarusija nori nenori būtų į tai įtraukta. Galbūt ji aktyviai neįtrauktų savo karinių lėktuvų, bet radarų stotys, visa komunikacija neišvengiamai eitų per ją.

Daugelis analitikų teigia, kad Baltarusija taip elgiasi pirmiausia galvodama apie savo ekonominius interesus, o A.Lukašenka virtuoziškai laviruoja tarp Rytų bei Vakarų ir išnaudoja Rusiją, kad, tarkime, ši neva už dyką aprūpintų Baltarusiją karine technika. Deja, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose, tad Baltarusijai už gautas gėrybes vis tenka mokėti savo kariniu, ekonominiu ar energetiniu savarankiškumu, informacine laisve. O ženklų, rodančių, kad būtų judama mažesnio bendradarbiavimo ir mažesnės integracijos su Rusija link, esama labai mažai.

Galiausiai akcentuotinas Baltarusijos balsavimas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dėl Krymo. Nepaisant visų pareiškimų, Baltarusija buvo viena iš dešimties valstybių, stojusių į Kremliaus pusę. Taigi, kai reikėjo priimti esminį sprendimą, Baltarusija palaikė Rusiją. V.Jurkonis net kelia klausimą, ar visa Rusijai nepalanki retorika, susitikimai su Petro Porošenka, priimti Kremliui gana patogūs Minsko susitarimai tiesiog nebuvo tam tikras „suderėtas“ vaidmuo.

Visi analitikai sutaria, kad Rusija nėra pajėgi kariauti prieš NATO. Rusija galėtų surengti pavienes operacijas prieš atskiras Aljanso nares, bet nebūtų pajėgi atsilaikyti prieš visą NATO, todėl į atvirą konfliktą greičiausiai nesiveltų.

Politologo T.Janeliūno manymu, jeigu iš tikrųjų į Lietuvą būtų masiškai gabenama karinė technika, artilerija, naudojama aviacija, tokiu atveju mūsų karinėmis pajėgomis visų pirma būtų bandoma apsaugoti tik tam tikrus strateginius objektus ir greičiausiai būtų koncentruojamasi į galimybę išlaikyti oro uostų kontrolę, Klaipėdos jūrų uostą, tam tikrus kelius ir pan., o tiesiogiai kaktomuša susidurti su masyvia konvencine ginkluote nebūtų mėginama.

Kitas galimas Rusijos puolimo scenarijus – mėginimas prieš Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes surengti ataką, prisidengiant rengiamomis karinėmis pratybomis. Pavyzdžiui, 2013-aisiais vykusiosiose pratybose „Zapad 2013“ galėjo dalyvauti apie 40–45 tūkst. rusų ir baltarusių kareivių, šimtai tankų, lėktuvų ir artilerijos pabūklų. Tuomet buvo imituojamas teroristų, kurie greičiausiai buvo įsivaizduojami kaip Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai, bandymas nuversti Baltarusijos valdžią bei sėkmingas Rusijos atsakas, kuris, kai kurių analitikų vertinimu, kartu reiškė Baltijos valstybių okupaciją bei šių šalių politinių lyderių pakeitimą Maskvai palankiais politikais.

Šiose pratybose dalyvavo daugiau karių nei visų trijų Baltijos valstybių pajėgos kartu sudėjus, todėl neatmestina, kad tokios pratybos galėtų tapti realios agresijos priedanga. Tačiau į tokią pavojingą situaciją reaguoja ir Lietuva, per pratybas sustiprindama kariuomenės parengtį. Galima neabejoti, kad tokius kaimynų manevrus akyliau stebi ir NATO žvalgyba.

Kaliningrado deblokavimas ir bandymas prasiskinti koridorių iki Baltarusijos, ką per pratybas dažnai repetuoja Rusijos kariuomenė, pasak D.Šlekio, yra vienas realiausių puolimo scenarijų, nors pratybos ir nėra vien tik idėjų testavimas ir karių parengimas – jos gali būti naudojamos ir kaip tam tikras apgaulės manevras, siekiant įtikinti priešininką, kad elgsiesi būtent šitaip.

Tačiau, žinoma, gana neilgos sienos su Lenkija atkirtimas ir sausumos kelio į Vakarus uždarymas būtų vienas realiausių tikslų, nes tokiu atveju pagalba iš Vakarų galėtų atkeliauti tik jūros keliu arba iš oro. D.Šlekio teigimu, akivaizdu, kad rengiant Lietuvos gynybos planus į tokį scenarijų atsižvelgta, nes vienas iš dviejų Lietuvos greitojo reagavimo grupių – Birutės ulonų batalionas veikia Alytuje. Taigi Pietų Lietuvoje laikyti aukštos parengties pajėgas yra labai logiška.

Iš Kaliningrado galima judėti trimis kryptimis: per Tauragę link Klaipėdos arba Šiaulių, ties Jurbarku arba Šakiais judėti Kauno kryptimi arba ties Vilkaviškiu veržtis į Baltarusijos sienos pusę. Visos trys kryptys yra panašiai reikšmingos, nes išsikeltas tikslas gali būti ne tik atkirsti sieną su Lenkija, bet ir užimti vienintelį karinį oro uostą bei uostamiestį.

D.Šlekio manymu, agresijos atveju neabejotinai būtų bandoma kontroliuoti šalies oro erdvę – tai yra kiekvieno šiuolaikinės karybos dalyko pradžiamokslis: užsitikrini oro kontrolę, kuri leidžia atlikti žvalgybą ir paremti sausumos pajėgas, kad ir kokia forma jos juda. Todėl labai svarbu, kaip suveiktų oro policija bei turima priešlėktuvinė ginkluotė, galinti bent jau pristabdyti puolimą iš oro, laukiant NATO paramos.

Kaip pastebi Estijos apžvalgininkas Vahuras Kooritsas, tikėtina, kad Rusija mėgintų suduoti staigų smūgį ir pasiekti pergalę iki atvykstant NATO pagalbai. Jei jau būtų pasirinktas toks kelias, visos trys Baltijos šalys greičiausiai būtų puolamos vienu metu. Kadangi prie Latvijos sienos Rusijos kariuomenės beveik nėra, Pskove dislokuoti daliniai turėtų atakuoti tiek pietrytinę Estijos dalį, tiek Latgalą.

Žinoma, labai daug priklausytų ir nuo Baltarusijos pozicijos – ar į puolimą būtų įtraukta ir šios šalies armija. Jeigu taip, Baltijos valstybių galimybės apsiginti labai sumažėtų. Tačiau net ir tokiu atveju, V.Kooritso skaičiavimu, visiškai Lietuvos, Latvijos bei Estijos okupacijai ir kontrolei prireiktų maždaug 120 tūkst. karių (Lietuvos teritorijoje – 60 tūkst.), o tai išties didelis skaičius, kurį sudėtinga nepastebimai mobilizuoti. Net ir su tokiomis pajėgomis liktų nemažai nuošalesnių vietovių, kuriose galėtų sėkmingai veikti partizaninio pobūdžio grupės, kurios itin gerai teritoriniu principu išplėtotos Estijoje.

Akivaizdu, kad didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis Rusijos kariuomenės įsiveržimas, bet faktas, kad tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje yra dislokuotos taktinės ir priešlėktuvinės raketos, galinčios atakuoti svarbius Lietuvos objektus iš savo teritorijos, taip pat ir sutrukdyti atvykti pagalbai iš NATO sąjungininkų. Šiuo metu Černiachovske ir Asipovičuose (į pietryčius nuo Minsko) yra dislokuotos trumpojo nuotolio balistinės raketos „Tochka-U“, galinčios šaudyti maždaug 120 kilometrų atstumu ir pasiekti Klaipėdą bei joje dislokuotas pajėgas (Karines jūrų pajėgas bei Dragūnų motorizuotąjį batalioną), Ruklą, kurioje sutelkta didelė dalis šalies karinių pajėgų, Ignalinos atominę elektrinę ar atakuoti sostinę Vilnių su politine ir karine šalies vadovybe. Modifikuota „Tochka-U“, apie kurios sukūrimą buvo pasirodę pranešimų, gali pasiekti ir Zoknių karinę oro bazę.

„Didžiausias jų pavojus Lietuvai toks, kad jos gali sunaikinti oro taikinius, kurie yra Lietuvos teritorijoje, ir taip Lietuvą izoliuoti iš išorės. Jeigu kalbame, kad ateis pagalba, tai ta pagalba turi kažkaip ateiti, o variantai iš esmės yra trys: per Lenkijos sieną, kuri, mano nuomone, yra pažeidžiamiausia vieta, taip pat laivais, bet tada mes turime išlaikyti Klaipėdos uostą, ir kažin kaip čia sektųsi, nes Baltijos jūroje, ko gero, dominuotų Rusijos laivynas, o dominavimas jūroje iš esmės užkerta kelią bet kokiems perdislokavimams. Trečias kelias yra oras, kuris, kaip žinoma,  patikimiausias. Tad jeigu atsiranda priešlėktuvinės raketos, kurios dengia Lietuvos teritoriją, o apie tai ir kalbama, kai Rusija iš Kaliningrado pasiekia mūsų oro erdvę, tokiu atveju mūsų sąjungininkų atėjimas susidurs su labai konkrečiomis logistinėmis problemomis“, – aiškina V.Rakutis.

O dar grėsmingiau skamba žinios, kad Kaliningrade jau dislokuotos ir balistinės raketos „Iskander-M“, kurių šūvio nuotolis apima visą Lietuvos teritoriją. Pirmieji pranešimai apie „Iskander-M“ buvimą Kaliningrado srityje pasirodė dar 2013-aisiais, tačiau tuomet buvo spėjama, kad raketos galėjo būti laikinai čia permestos per „Zapad 2013“ pratybas. O šiemet kovą vienas Rusijos gynybos pareigūnas patvirtino, kad raketos Lietuvos ir Lenkijos kaimynystėje bus dislokuotos artimiausiu metu.

Raketų panaudojimas puolimo atveju reikštų, kad Rusija galėtų smogti į svarbiausius šalies karinius, strateginius ar infrastruktūros objektus ir tik tuomet pradėti sausumos invaziją. Tokiu atveju galimybės apsiginti patiems liktų menkos. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kad pirmieji kariniai taikiniai galėtų būti Zoknių oro uostas ar Rukla, kur sutelkta didžioji dalis Lietuvos kariuomenės.

Tačiau, kaip tvirtinta V.Rakutis, „Iskander-M“ raketos kelia pavojų ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai ar Vokietijai, o jų panaudojimas atima galimybę viską daryti po priedanga ir slėpti savo veiklą. Todėl tokio puolimo galimybė mažai tikėtina.

„Jeigu jau smogė raketomis iš Kaliningrado, tai viskas aišku, kas čia kaltas, ir galima tada pasakoti ką nori. Rusija taip tikrai neskubės elgtis: nepaisant visokių grasinimų, ji vis dėlto siekia kažkaip maskuoti savo veiklą, kad dalis Vakarų europiečių bent tikėtų jos pasakomis. Tokių raketų naudojimas mažai tikėtinas, tai labiau gąsdinimo priemonė ir tam tikra korta derybose. Jos gali būti panaudojamos tik jei konfliktas tampa globalinis, kai nuomonės jau tampa nebesvarbios. Tačiau tai per daug brangiai kainuoja, prieš Lietuvą neverta imtis tokių priemonių“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius.

Puolimą „Iskander-M“ raketomis ne itin realiu laiko ir T.Janeliūnas. Pasak jo,  vykdant hibridinį karą informaciją dar galima blokuoti, mėginti aiškintis, kas ką darė, o ko ne, bet raketiniai šaudymai bemaž akimirksniu yra fiksuojami palydovais ar kitomis komunikacijos priemonėmis. Tokiu atveju Rusija akivaizdžiai paskatintų visą galimą NATO atsaką, ir NATO nebūtų jokio preteksto susilaikyti, tarkime, nuo aviacijos smūgių Rusijos taikiniams, visų pirma tiems, iš kurių būtų paleistos raketos. „Tai reikštų masyvų NATO karą prieš Rusiją. Ar Rusija tam būtų nusiteikusi? Labai abejočiau. Šiuo atveju amerikiečiai net ir su tam tikrais nuostoliais turi geresnių galimybių padaryti Rusijai didesnę žalą“, – sako analitikas.

Būtina atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio ginkluotės panaudojimas greičiausiai reikštų ne vien Lietuvos ar kitų Baltijos šalių užpuolimą. Rukloje šiuo metu dislokuoti amerikiečių kariai, o Zokniuose Baltijos valstybių oro erdvę pakaitomis saugo kitų NATO šalių naikintuvai. Todėl galima neabejoti, kad tokie veiksmai sulauktų ryžtingo atsako.

Tokios atakos atveju, pasak D.Šlekio, didelis klausimas yra ir pirmieji galimi taikiniai – tai priklauso nuo konkrečių atakos tikslų. Mokslininkas pabrėžia, kad šiuo metu dominuojanti JAV oro pajėgų ir raketų naudojimo strategija nurodo, jog pirmasis tikslas dažniausiai yra ne kariuomenė ar jos bazės, o politiniai lyderiai ir komunikacijos sistemos. Taip siekiama palaužti pasipriešinimą psichologiškai, sutrukdyti komunikaciją ir sukelti sumaištį, dėl kurios pergalė tampa lengvai pasiekiama. O kariuomenė, remiantis šia strategija, jau yra paskutinis ir tikrai nebūtinas taikinys, nes paprasčiausiai nebeprireikia naudoti resursų fiziškai ją naikinant.

„Galima užduoti klausimą, kas būtų pirmasis taikinys, jei Rusija iš tiesų pultų. Tai gali būti ir Vilniuje esanti vadovybė, ir karinės bazės, ir mūsų infrastruktūra – oro uostai, Klaipėdos uostas, Televizijos bokštas ir kt. Rukloje dislokuota tikrai nemaža dalis karinių pajėgų, tačiau reikėtų paieškoti tokios dienos, kai visi kariai vienu metu būna kareivinėse, – juk jie nuolat dalyvauja pratybose, būna kur nors išsiųsti. Be to, yra ir šioks toks išskaidymas – daliniai Panevėžyje, Tauragėje, Alytuje ir kitur“, – svarsto D.Šlekys.

Sudėtingiau kažką pasakyti apie Rusijos raketų ir antskrydžių strategiją, nes tokių pavyzdžių nėra daug. Per antrąjį Čečėnijos karą, pasimokiusi iš savo klaidų, Rusijos kariuomenė sistemingai bombardavo Grozną ir įžengė į jį tik tuomet, kai tai padaryti pasidarė daug paprasčiau, o pasipriešinimas buvo beveik palaužtas.

Šiuo metu Lietuva efektyvios priešraketinės gynybos neturi. A.Matonio teigimu, „Iskander-M“ paleidimą pastebėti radarais galima jam jau įvykus, o tokia raketa iki Vilniaus, priklausomai nuo konkrečios paleidimo vietos Kaliningrade, skrietų nuo dviejų su puse iki keturių minučių. Tad į ją sureaguoti nėra jokių galimybių.

Efektyvi gynyba prieš „Iskander-M“, amerikietiškos „Patriot“ sistemos, Lietuvai sunkiai įperkamos, be to – ir ne itin lengvai prieinamos, nes siekiant jų įsigyti būtinas JAV Kongreso pritarimas. A.Matonio manymu, Lietuva nebent galėtų pradėti pokalbius su sąjungininkais dėl galimo tokios ginkluotės dislokavimo. Ekspertas pateikia pavyzdį: „Patriot“ buvo dislokuotos Turkijos pietuose po to, kai įsiliepsnojus karui Sirijoje šios valstybės saugumas pastebimai sumažėjo.

Be brangiai kainuojančios priešraketinės gynybos trūkumo, Lietuvos gynybą pažeidžiamą daro ir lengvai ištaisomi netoliaregiški sprendimai. Pasak A.Matonio, vienas pagrindinių būtų tas, kad ginkluotės laikymo sandėliai yra gana stipriai centralizuoti. Tokia praktika veikiau buvo tinkama kitokios grėsmės epochai, todėl būtų protinga kuo skubiau decentralizuoti šią sistemą, kuo daugiau ginkluotės laikyti daliniuose. „Ypač kai kalbama apie krašto apsaugos savanorių pajėgas, kad kilus pavojui jie savo dislokacijos vietose jau turėtų reikalingų ginklų, taip pat ir prieštankinių. Jiems tikrai nebūtų laiko vykti į centrinius arsenalus ar kitas vietas, kad jų gautų“, – teigia gynybos ekspertas.

Be to, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog taip juos lengviau sunaikinti, o tai būtų stiprus smūgis mūsų gynybai. Kadangi tai konfidenciali informacija, tiksliai negalime žinoti, ar po Krymo įvykių nebuvo apsispręsta dėl decentralizacijos, tačiau dar visai neseniai tai buvo opi problema.

Sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengusiam. Tačiau Lietuvos kariuomenė realia šalies gynyba susirūpino tik išaugus grėsmei. Kaip ir daugelis kitų valstybės sričių, Lietuvos krašto apsaugos sistema išgyveno postūmį modernizuotis, stiprėti ir tapti šiuolaikiškesnė, kai aktyviai buvo siekiama kaip galima greičiau įsilieti į karinį saugumą užtikrinančią NATO organizaciją. Pasiekus šį tikslą krašto apsauga ir jos finansavimas pateko politikų nemalonėn, todėl paprastai likdavo kaip trečiaeilis klausimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs buvęs šalies kariuomenės vadas gen. mlr. Jonas Algirdas Kronkaitis, Lietuvoje į ginkluotę daugiau investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernių prieštankinių ir taktinių priešlėktuvinių ginklų. Tačiau vėliau persiorientuota į sėkmingą dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir daugiausia joms skirtos, tačiau realiai gynybai ne itin naudingos ginkluotės pirkimą. Toks pavyzdys gali būti šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems įsigyti reikėjo itin daug lėšų, bet jie buvo neefektyvūs ir nereikalingi valstybės gynybai.

Lietuvai aktyviai siekiant narystės NATO 2001-aisiais patvirtintos krašto apsaugos gairės numatė kasmet kariuomenės personalo skaičių didinti bent penketu procentų, daug dėmesio skirti mobilizacinio rezervo rengimui, nemažinti iš biudžeto skiriamo kariuomenės finansavimo. Tačiau 2002-aisiais Prahoje per NATO viršūnių susitikimą Lietuvai sulaukus oficialaus kvietimo tapti Aljanso nare dėmesys kariuomenei netrukus nuslopo. Jau po metų priimtose krašto apsaugos sistemos 2004–2009 m. plėtros gairėse numatyta, kad pertvarkant šalies kariuomenę iki 2008 m. ginkluotosios pajėgos sumažės beveik du kartus, bus parengtas vienas batalionas, atitinkantis Aljanso dalyvavimo tarptautinėse operacijose reikalavimus, suplanuota kariuomenėje laipsniškai mažinti šauktinių dalį, taip pat krašto apsaugos savanorių pajėgų dalinius, profesinės karo tarnybos savanorių skaičių.

2003–2004 m. gynybai Lietuva dar skyrė 1,36 proc. BVP, bet po oficialaus stojimo į NATO ši kreivė ėmė pastebimai leistis žemyn, kol krizės metais nusirito iki 0,88 proc.

Per ekonominę krizę, palyginti su kitomis ministerijomis, Krašto apsaugos ministerijos išlaidos nukentėjo bene labiausiai. 2009 m. pavyko sutaupyti degalų, šaudmenų rezervus, iš kurių kariuomenė gyveno dar ir kitus metus, tačiau KAM biudžetas tuomet sumažėjo nuo 1,2 mlrd. iki 0,85 mlrd. Lt, o minimaliems poreikiams patenkinti reikėjo bent 0,98 mlrd. Lt. Tuomet įšaldytos arba į ateitį nukeltos ir visos ginkluotės įsigijimo programos. Pagal krašto apsaugos finansavimą tuo metu atsilikome nuo kaimynių Lenkijos, Latvijos, o ypač Estijos, kuri beveik pasiekė 2 proc. BVP finansavimo lygmenį. 2010 m. daugiau nei du kartus mažesnė Estija ne tik beveik dvigubai lenkė Lietuvą pagal BVP dalį, skiriamą krašto apsaugai finansuoti, bet ir aplenkė mūsų šalį absoliučiais skaičiais: Lietuva tais metais skyrė 850 mln., o Estija – 893 mln. Lt.

2008-aisiais, prieš Seimo rinkimus, buvo atsisakyta ir šauktinių kariuomenės. Tai padaryta neturint realaus plano, kas juos pakeis. Taip iš esmės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. Tikėtasi, kad šauktinių vietą sėkmingai užpildys profesionalūs kariai, tačiau jų gretos nepilnėjo taip sparčiai, kaip planuota, o tam ir nebuvo numatyta finansavimo.

Požiūris į krašto apsaugą bei grėsmių vertinimas pasikeitė po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008-aisiais. Be to, akivaizdžiai pakito ir NATO pozicija. Teigiama, kad iki Rusijos karo prieš Gruziją NATO būstinėje net neverta buvo bandyti užsiminti apie Baltijos šalių gynybos planus – esą teritorinė gynyba yra šaltojo karo atgyvena, o Rusija nekelia jokio pavojaus. Po karo Gruzijoje požiūris į Baltijos šalių gynybą tapo visai kitoks. Nors Lietuvos krašto apsaugos finansavimas nuo to ir nepagerėjo, tačiau kariuomenei vadovaujant generolui leitenantui Arvydui Pociui buvo parengti Lietuvos gynybos planai – suformuotos trys operatyvinės kryptys, nustatyta kariuomenės sąveika su Vidaus reikalų ministerijos padaliniais ir kt.

„Po karo Gruzijoje situacija pasikeitė ir pradėta galvoti: o ką mes darysime, jei kas nors įvyks? Daug gal ir nepasiekėme, bet sutarėme, kad tam reikia ruoštis ir turėti planus, žinoti, kaip veiks mobilizacija. Trumpai tariant – žinoti, kaip viskas veiks, kai prasidės krizė. Dėl to pirmą kartą per pastaruosius 25-erius metus atsirado gynybos planai“, – teigė Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas.

Pasak jo, iki tol po priėmimo į NATO gyvenome jausdami euforiją ir manydami, kad ginti Lietuvos teritorijos nereikės, nes dalyvaujame kolektyvinėje gynyboje, galioja 5-asis straipsnis, o mums tereikia turėti pajėgas, galinčias vykdyti tarptautines misijas už Lietuvos ribų, ir bataliono kovinę grupę, kurią galima greitai perdislokuoti vykdyti operacijų NATO pajėgų sudėtyje.

Panašiai situaciją vertino ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kurios teigimu, Lietuva, stodama į NATO, prisižadėjo būti pavyzdinga narė, tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai išblėso. „Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo“, – sakė ji.

Šių metų vasarį Valstybės gynimo taryba pareiškė, kad dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir agresyvesnės bei mažiau nuspėjamos Lietuvos kaimynystės penkerių metų laikotarpiui grąžinami šauktiniai. Kaip pranešė Lietuvos kariuomenės vadas, dešimtyje Lietuvos kariuomenės batalionų realus etatų užpildymas siekia tik 30 proc. Vos dviejuose batalionuose – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalione – kareivių pareigybės užpildytos 54 ir 72 proc. Kai kur šis skaičius tesiekia penktadalį. Tokia padėtis kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

Kareivinių skyles kamšyti šauktiniais nuspręsta laikinai – šiemet planuojama pašaukti apie 3 tūkst. vyrų, o per penkerius metus batalionuose iš viso parengti apie 16 tūkst. šauktinių, kurie taptų trūkstamu kariuomenės rezervu.

Šiemet pagaliau susirūpinta ir krašto apsaugos finansavimu: šalies išlaidos valstybės gynybai padidėjo net 30 proc. ir pasiekė prieškrizinį 2008-ųjų lygmenį. Finansavimas išaugo iki 424,5 mln. eurų (1,47 mlrd. Lt), arba 1,11 proc. BVP. Pinigų kariuomenei pradėjo skirti net ir patys šalies gyventojai: pernai 2 proc. savo gyventojų pajamų mokesčio jai pervedė beveik 900 žmonių, o bendra suma siekė 125 tūkst. Lt. Užpernai tokių gyventojų tebuvo trys.

Pastebimai padidėjęs finansavimas lemia, kad šiemet turėsime daugiau pratybų su kitomis NATO narėmis, taip pat bus didinamas profesionalių karių skaičius, vykdoma karinių poligonų plėtra bei perkama ginkluotė.

Pagaliau susirūpinta realiomis Lietuvos galimybėmis apsiginti Rusijos agresijos atveju. Šiuo metu kuriamos NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys. Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, čia iškelti reikalavimai kariuomenei turėti ir parengtą rezervą bei užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis.

Agresijos atveju vos 8 tūkst. karių Lietuvos kariuomenei tektų atremti kur kas didesnes pajėgas, tad, kol atkeliautų NATO parama, svarbus vaidmuo tektų pilietinei gynybai. A.Matonis atkreipia dėmesį, kad iš Ukrainos istorijos galėjome pasimokyti, jog šaliai svarbu turėti kuo daugiau kariškai parengtų žmonių, nors ir civilių, kurie galėtų identifikuoti priešų taikinius, fiksuoti jų koordinates, stebėti jų judėjimą ir skubiai apie tai pranešti draugiškoms pajėgoms – kitaip tariant, teikti žvalgybinius duomenis.

Jei būtų prieita prie to, kad būtų skelbiama gyventojų mobilizacija (pasirengimas kolektyvinei valstybės gynybai, drauge ir pasirengimas priimti sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų pagalbą), tai būtų daroma pagal viešai neskelbiamus mobilizacijos planus. Yra vienas „bet“ – gyventojų mobilizacijai reikalingos atitinkamos lėšos, o jų nacionaliniame ižde nenumatyta, tad veikiausiai nesklandumų kiltų jau šiame etape.

Dar didesnė atsakomybė tektų organizuotoms sukarintoms piliečių struktūroms, pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP), Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Krašto apsaugos savanoriai yra aktyvi kariuomenės rezervo dalis, kai žmonės derina savo civilinį gyvenimą su karine veikla – darbu ar studijomis. A.Matonio teigimu, KASP tikrai būtų pasirengusios visavertiškai įsilieti į teritorinę gynybą ir padėti šalies kariuomenei. Juolab kad savanoriai gerai pažįsta tas vietoves, kuriose yra dislokuoti, mokėtų ginti miestus, gatves, strategiškai svarbius objektus.

Pabrėžtina, kad krašto apsaugos savanoriai turėtų reikalingos įrangos, priemonių, ginklų ir būtų parengti tuo naudotis, nes kiekvienas tarnybos metu įgyja karinę specialybę. Apie savanorių pasirengimą byloja ir tai, kad jie dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose, misijose. Įžengus priešiškai kariuomenei, KASP galėtų sustiprinti reguliariosios kariuomenės vienetus, vykdyti gynybines funkcijas, suteikti paramą sąjungininkų pajėgoms.

Kol kas ne visas savanorių potencialas išnaudojamas, jie tebėra jaunesniojo brolio vietoje, vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinį kontekstą, galima tikėtis, kad artimiausiu metu jie sulauks daugiau dėmesio.

LŠS visoje Lietuvoje turi apie 8 tūkst. narių, iš kurių nemaža dalis yra atlikę tarnybą kariuomenėje ar ketina ją atlikti. Sukarintos visuomeninės organizacijos, integruotos į Lietuvos gynybos sistemą, pagrindinis uždavinys yra visais reikiamais būdais remti reguliariąją šalies kariuomenę. Tai gali būti nuo svarbių objektų apsaugos ar viešosios tvarkos palaikymo funkcijų, provokacijų stabdymo iki žvalgybinės informacijos teikimo, įvairių diversijų vykdymo. Yra rikiuotės šaulių, kurie gali veikti ir koviniuose būriuose (tai aukščiausio parengimo šauliai, turintys karinių žinių), ir yra šaulių, kurie prie bendrų tikslų gali prisidėti savo civiliniais gebėjimais.

Pasak LŠS vado atsargos pulkininko leitenanto Liudo Gumbino, šiandien organizacija dar nėra tokia, kokios norima, bet einama teisinga kryptimi, juolab kad Ukrainos įvykių kontekste prie jos aktyviai prisideda daug naujų narių. „Kada egzistuoja koordinuota disciplinuota struktūra, ją kur kas lengviau pasitelkti vienokioms ar kitokioms užduotims, negu išbarstytus žmones“, – pabrėžia L.Gumbinas.

Karo atveju visa kariuomenė bus mobilizuota ir, žinoma, kiekvienas bataliono vadas apsidžiaugtų, jei papildomai gautų gerai parengtą, gerai apginkluotą šaulių būrį, kurį, gal ir ne svarbiausioms užduotims, tikrai galėtų panaudoti.

Kad viskas vyktų pagal tokį scenarijų, labai svarbu formuoti šaulių kovinius būrius (jų jau dabar yra). Kitas dalykas – šauliai turėtų perimti svarbių karinių objektų, visos infrastruktūros apsaugą, nes reguliarioji kariuomenė paprasčiausiai neturėtų galimybių ir saugoti savo teritorijos, ir tuo pačiu metu kariauti, o šauliai tam labai tiktų. Be to, šauliai jau turi nemažai bendradarbiavimo su policija ir kitomis panašiomis struktūromis patirties. Na, o  aktyviai kovai netinkami šauliai galėtų savo gebėjimus panaudoti kibernetinėje, informacinėje erdvėje.

Deja, organizacijos gynybinį potencialą smukdo labai žemiškos problemos – ginkluotės ir amunicijos trūkumas. Kol kas dažnai verčiamasi su asmeniniais šaulių ginklais, skirtais medžioklei, sportui ar savigynai, nors, reikia pripažinti, jie mažai kuo skiriasi nuo kariuomenės turimos ginkluotės. „Tarkime, medžiotojų medžiokliniai šautuvai gali atlikti snaiperio funkcijas – šauti gana toli ir gana taikliai. Tokių ginklų turi nemažai šaulių, ir šiandien yra tas etapas, kai šauliai, turintys kokybiškos ginkluotės, imti burti į padalinius, pavyzdžiui, dabar kaip tik formuojamas snaiperių būrys“, – pavyzdį pateikia L.Gumbinas.

Ginkluotės turi ir pati Šaulių sąjunga, nors tai nėra toks kiekis, kad būtų galima visus aprūpinti ginklais. Viltys siejamos su šalies kariuomene, iš kurios tikimasi, kad ji perduos tam tikrą perteklinės amunicijos kiekį šauliams. Deja, kol kas rezultatų nėra.

Nepaisant to, šiuo metu yra suaktyvėjęs šaulių rengimas, bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene, kuriami padaliniai, formuojamas mokymo centras, kuriame jie apmokomi, stengiamasi padidinti ginkluotės atsargas. O jei teritorija faktiškai vis dėlto būtų užimta ir joje nebeliktų reguliariosios kariuomenės, lauktų pilietinis pasipriešinimas – partizaninis karas, ir viena iš LŠS funkcijų būtų pasipriešinimo okupantams organizavimas.

O ką piliečiai galėtų padaryti, jei jiems tektų stoti prieš tankus? L.Gumbinas ramina, kad be pėstininkų ar kitos paramos tankai yra labai pažeidžiami. Juos sustabdyti, užtvėrus kelią įvairiomis kliūtimis, padėjus geležinių „ežių“, tiesiog iškasus griovių, ar sulėtinti „Molotovo kokteiliais“ nėra sunku. Realiai tam gali pakakti primityvių priemonių. Šiuolaikiniame kare tankai palyginti mažai ko verti.

Beje, įdomių įžvalgų apie Lietuvos gyventojų nuotaikas pateikia „Veido“ užsakymu  atlikta 500 didmiesčių gyventojų apklausa. Uždavus klausimą, koks, jų manymu, Lietuvos gynybos planas būtų geriausias, daugiausiai palaikymo (33 proc.) sulaukė variantas, kad vertėtų susitelkti į kelių svarbiausių miestų žiedinę gynybą (pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). 28,4 proc. atsakė, kad protingiausia būtų bandyti okupantų pajėgas sustabdyti plačiu frontu ties kuria nors riba (pavyzdžiui, ties Kaunu, Vieviu, Trakais). O 10,6 proc. gyventojų mano, kad iš paskutiniųjų reikėtų ginti tik Vilnių. Likusieji atsakymo nežinojo.

Na, o jei sulauktume blogiausio scenarijaus ir Lietuva būtų okupuota, tai dauguma apklaustų (32,8 proc.) gyventojų labiausiai pritartų planui, kad Lietuva būtų vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas, daugiau nei ketvirtadalis (25,4 proc.) atsakė, kad geriau būtų pulti užpuolusios šalies teritoriją (tarkime, Kaliningrado sritį), o priešininko pajėgos pasitrauktų iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimėtų karą. Likusieji apie tai negalvoja.

Dovaidas Pabiržis, Vaiva Sapetkaitė

Kaip manote, koks Lietuvos gynybos planas geriausias? (proc.)
1. Bandyti sustabdyti okupantų pajėgas plačiu frontu ties kuria nors riba (pvz., Kaunu, Vieviu, Trakais?)     28,4
2. Susitelkti į kelių miestų žiedinę gynybą (pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos)        33
3. Iš paskutiniųjų ginti tik Vilnių        10,6
4. Nežino  28

Kuriam okupuotos Lietuvos planui pritartumėte? (proc.)

1. Lietuva vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas          32,8
2. Puolama užpuolusios šalies teritorija (pvz., Kaliningrado sritis), o priešininko pajėgos pasitraukia iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimi karą        25,4

3. Apie tai negalvoja 41,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. balandžio 29–gegužės 1 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Rusijos kariuomenė stiprinama

Kaip „Veidui“ paaiškino atsargos majoras Daivis Petraitis, Rusijos karinė reforma oficialiai pradėta dar 2008 m. pabaigoje ir ją planuojama galutinai užbaigti tik 2020 m. Ją būtų galima padalyti į tokius etapus: pasirengimą reformoms, trukusį 2003–2008 m., reformą, vykdytą taktiniu lygiu, naujosios brigados sukūrimą (2008–2010 m.), operacinio ir strateginio lygio reformą (2010–2012 m.), valstybinės karinės struktūros optimizavimą – Gynybos ministerijos ir kitų susijusių institucijų (2012-2015 m.).

Be šių procesų, tuo pačiu metu lygia greta vykdytas ir Rusijos kariuomenės perginklavimas. Jį taip pat galima suskirstyti į du etapus. Pirmuoju etapu siekta perginkluoti reorganizuotas pajėgas modernizuotais ginklais. Šie veiksmai pradėti dar 2010 m. Antrasis etapas turėtų prasidėti kitais metais ir tęstis iki 2020 m. Jo pagrindinis tikslas yra perginkluoti pajėgas jau ne modernizuotais, o naujos kartos ginklais.

Šiuo metu matome, kad Rusijos operacinių pajėgų kūrimas eina į pabaigą, jau yra suformuotos branduolinės ir greitojo reagavimo pajėgos, kurių veikimo galimybės ir pajėgumai jau išbandyti per karines pratybas ir dabar šalinami pastebėti trūkumai. Pakol kas vėluoja nebent vadinamųjų kosmoso pajėgų kūrimas. Anksčiau skelbtas jų įkūrimo terminas – 2016 m. vasario 1 d.

Kariuomenei reikalingų specialistų ir karininkų rengimo sistema, kuri prasidėjus reformai buvo beveik panaikinta, dabar jau pertvarkyta ir karininkai vėl rengiami. 2013 m. į karo mokyklas ir kitas rengimo institucijas buvo priimta apie 15 tūkst. naujų kadetų, o tai beveik tiek pat, kiek buvo priimama Sovietų Sąjungos laikais. Atsargos karininkų rengimas civilinėse aukštojo mokslo institucijose irgi atnaujintas.

Verta paminėti ir tai, kad pradėta kurti karinių dalinių kovinio parengimo sistema. Jos pagrindu atsiras kovinio parengimo centrai, įkurti kiekvienoje karinėje apygardoje. Kiekviename jų bus galima iš karto rengti netgi visą brigadą, o per metus apmokytų karių skaičius turėtų siekti 30 tūkst. Pirmasis toks centras jau pradėjo veikti Mulino vietovėje prie Maskvos.

Vyksta agresyvi karių verbavimo kampanija, iš viso tikimasi turėti apie 800 tūkst. rezervo karių. Tai leistų, esant poreikiui, suformuoti dar apie 180 brigadų. Ofi­cialiai skelbiama, kad Rusijos kariuomenės dydis turėtų siekti bene 1 mln. karių (1,8 mln. po mobilizacijos).

D.Petraičio teigimu, nėra abejonių, kad Rusijos kariuomenė tampa vis pajėgesnė ir galinti greitai reaguoti. Toks vertinimas tampa vis pagrįstesnis, ypač matant, atrodo, visai sėkmingai baigtą operacinių pajėgų kūrimą, didėjantį kadetų, priimtų į karo mokyklas 2013–2014 m., skaičių, vis intensyvėjantį atnaujintos ginkluotės tiekimą, neginčijamą karinių reikalų prioritetą ir kitus požymius. Jei ši karinė reforma vyktų taip, kaip planuojama, tai jau 2020 m. Rusija galėtų turėti tokio pat pajėgumo kaip ir pasaulyje pirmaujančių valstybių kariuomenę.

Svarbiausios Lietuvoje pernai vykusios NATO pratybos

2014 m. gegužė. „Juodoji strėlė 2014“

Gegužės 12–23 d. Gaižiūnų poligone (Rukla, Jonavos r.) vyko didžiausios praėjusių metų Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ lauko taktinės pratybos „Juodoji strėlė 2014“. Per jas apie 1,5 tūkst. karių iš MPB „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų kartu su NATO sąjungininkų kuopa iš JAV sausumos pajėgų Europoje 173-iosios oro desanto brigados treniravosi vykdyti gynybines operacijas Lietuvoje.

2014 m. birželis. „Kardo kirtis 2014“

Birželio 9–20 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu vykusios tarptautinės pratybos „Kardo kirtis“ – tai kasmetinės Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų Europoje (angl. ~U.S. Army in Europe~, USAREUR) organizuojamos tarptautinės pratybos Baltijos šalyse. Tai buvo didžiausios tarptautinės pratybos Lietuvoje nuo šalies įstojimo į NATO.

2014 m. lapkritis. „Geležinis kardas 2014“

Šios pratybos – tai Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų organizuojamos tarptautinės pratybos. Pernai jos Lietuvoje buvo surengtos pirmą kartą, o ateityje planuojama organizuoti kasmet.