2012 Balandžio 15

Ką byloja moksleivių detektyvai

veidas.lt

Leidykla „Baltos lankos“ spaudai rengia jau antrą geriausių Lietuvos moksleivių parašytų detektyvų rinkinį.

Netrukus vyks antrojo moksleivių literatūrinės kūrybos konkurso „Rašome detektyvą“ laureatų apdovanojimo ceremonija. Jų kūriniai, kaip ir pirmojo „Baltų lankų“ organizuoto konkurso nugalėtojų, bus išleisti atskira knyga. Skaitytojų patogumui leidykla ketina pateikti ir elektroninę šios knygos versiją.

Ministerijų nesudomino

Leidyklos vadovas Saulius Žukas šio konkurso idėją parsivežė iš ES surengtos skaitymo skatinimo problemų konferencijos Graikijoje. Rengti moksleiviškų detektyvų konkursą pirmas sugalvojo ir savo idėją sėkmingai įgyvendino vienoje Šveicarijos mokykloje dirbantis prancūzų kalbos mokytojas: šiame konkurse dabar noriai dalyvauja visos frankofoniškosios erdvės mokyklų moksleiviai.
„Labiausiai sužavėjo, kad detektyvus prancūzakalbiai vaikai privalo rašyti ne individualiai, o kolektyviai, grupėse nuspręsdami, kaip toliau rutuliosis personažų likimai. Šią taisyklę perkėlėme ir į Lietuvą, tačiau vis tiek sulaukėme kelių pavienių autorių kūrinių“, – pasakoja leidėjas.
Moksleiviams taip pat rekomenduota aplankyti savo gyvenamosios vietovės policijos nuovadas, susipažinti su teisėsaugininkų kasdienybe ir detektyvų veiksmą plėtoti patiems gerai pažįstamoje, o ne išgalvotoje ar filmuose regėtoje aplinkoje.
Jau per pirmąjį konkursą leidykla sulaukė trijų dešimčių moksleiviškų kūrinių, kuriuose detaliai atsiskleidė šiurpinantys jaunimo gyvenimo skauduliai: narkotikai, prostitucija, patyčios, gyvenimas be užsienyje dirbančių tėvų… Pasak S.Žuko, detektyvo žanras savaime suponuoja kalbėjimą apie negatyvius reiškinius, bet problemų mastas pribloškė net konkurso vertinimo komisijos narius: „Buvo kūrinių, kurių dėl gyvenimiškosios medžiagos sodrumo nepajėgiau perskaityti vienu ypu“, – prisipažįsta leidėjas.
Surinkta medžiaga puikiausiai galėtų tapti psichologų ar pedagogų mokslinių tyrinėjimų objektu, tačiau kol kas nesudomino nei jų, nei jaunimo prevencines programas kuruojančių Švietimo ir mokslo bei Vidaus reikalų ministerijų valdininkų. Pastarieji net neatvyko į Vilniaus knygų mugėje surengtą detektyvų knygos „Ar turi alibi?“ pristatymą, nors buvo kviesti.
O Latvijoje, kur viena leidykla taip pat apsiėmė rengti panašų konkursą, rėmėjų iškart atsirado.

Privatūs tyrimai

Bendraklasiai tyčiojasi iš mikčiojančios mergaitės tol, kol ši, neatlaikiusi provokacijų, nusižudo. Prisigėręs vaikinas savo draugę vakarėlyje nustumia nuo laiptų, tačiau išsiblaivęs nieko nebepamena. Naktį prieš egzaminus iš Švietimo ir mokslo ministerijos pavagiami vokai su egzaminų užduotimis – detektyvinių siužetų moksleiviai nepristinga.
„Iš kūrinių matyti, kaip skaudžiai vaikai išgyvena, pavyzdžiui, mokyklos pakeitimą. Naujoko statusas klasėje dažnai būna košmariškas – tai parodė ne vienas detektyvo autorius“, – atkreipia dėmesį S.Žukas.
Vaizduojami tėvų ir vaikų santykiai irgi nė iš tolo nekvepia idile. Pilna šeima – retenybė, namie – pragaras, ryšiai su tėvais – dirbtiniai, netikri. Aprašoma ir tai, kas vyksta tuose namuose, kuriuose jaunuoliai paliekami gyventi be suaugusiųjų priežiūros. Neigiami kūrinių personažai – dažniausiai ne iš asocialių šeimų, o, priešingai, turtuolių dukrelės ir sūneliai. Nusikaltimus dažniau ištiria privatūs sekliai arba aukų artimieji, bet ne profesionalūs pareigūnai. Tai irgi šį tą byloja apie jaunimo pasitikėjimą šalies teisėsaugos sistema.

Moksleivių detektyvus vertina rašytojai

Birutė Mackonytė: „Moksleivių detektyvų knygas reiktų dalyti tėvams kaip vadovėlius. Nors man jau per aštuoniasdešimt, turiu paauglę anūkę, dėl kurios bijau. Mokslas nūdienos jaunimui anaiptol nėra pirmaeilis dalykas: kur kas daugiau dėmesio skiriama pavydžių tarpusavio santykių aiškinimuisi, narkotikams, seksui. Nugyvenau margą ir neramų gyvenimą, tačiau tokios sekso scenos, kokią aptikau vienos moksleivės kūrinyje, mano knygose nerastumėte.“

Kazys Almenas: „Absoliuti dauguma detektyvų autorių – merginos iš įvairių Lietuvos kampelių. Skaitai ir matai, kuo gyvena Biržai, Plungė ar Kretinga. Tačiau kūrinių atomazga – dažnai holivudinių standartų. Nemanau, kad autorės pačios gerai susipažinusios su narkotikų prekybos ar merginų pardavinėjimo viešnamiams realybe. Tarkim, viename kūrinyje mergina parduodama arabų šeichams už 160 milijonų dolerių: įtartinai didelė kaina, ar ne?“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...