2012 Vasario 03

K.Sirvydo žodynas mums padeda ir šiandien

veidas.lt


Pirmasis lietuvių kalbos žodynas – tai didžiausias Konstantino Sirvydo, gyvenusio XVII a. pradžioje Vilniuje, vadinamo žymiausiu to meto kovotoju dėl lietuvybės, nuopelnas.

Netrukus minėsime Lietuvos krikšto 625-ąsiais metines, ir tai gera proga prisiminti bei geru žodžiu paminėti jėzuitus, 1569 m. atvykusius pas mus ginti katalikybės nuo reformacijos. Jie mums ir iš vietinių gyventojų išugdė nemažai mokytų žmonių, šviesuolių, kurių bene pats žymiausias – Konstantinas Sirvydas. Tai buvo labai išsilavinęs dvasininkas, Vilniaus akademijos profesorius, garsus pamokslininkas, pirmasis ir labai žymus mūsų kalbininkas, literatūrinės lietuvių kalbos kūrėjas.

Susidomėjimo Lietuva niekada neprarado

Gaila, bet žinių apie K.Sirvydo gyvenimą turime labai nedaug. Manoma, kad jis gimė apie 1580 m. Anykščių krašte, netoli Dabužių ir Griežionėlių, smulkių bajorų šeimoje. Tuo metu jėzuitai LDK jau buvo išplėtoję savo pastoracinę ir kultūrinę veiklą, įkūrę kolegijas Vilniuje (1569 m.), Nesvyžiuje (1584 m.) ir kitur, jie nuosekliai ieškojo gabių jaunuolių ir padėdavo jiems siekti mokslo, tapti ordino nariais. Keturiolikmečiam K.Sirvydui patekti į mokslus Vilniaus kolegijoje 1594 m. tikriausiai padėjo kaimynas, kavarskietis Jokūbas Laviškis (Lavinskis) Vilniaus akademijos profesorius, etnografas, daug dėmesio skyręs lietuvių kalbos populiarinimui. Tai galėjo paskatinti K.Sirvydą jau mokantis kolegijoje domėtis gimtąja kalba. Nors vėliau ilgą laiką ėjo mokslus ir gyveno ne Lietuvoje, šio susidomėjimo jis niekada neprarado.
Nusprendęs tapti vienuoliu, nuo 1598 m. K.Sirvydas toliau mokėsi jėzuitų noviciate Rygoje, vėliau Nesvyžiaus kolegijoje. 1603–1606 m. studijavo filosofiją Pultuske, Lenkijoje, 1606–1610 m. – teologiją Vilniaus akademijoje. Baigęs joje dėstė pozityviąją teologiją, filosofiją, garsėjo kaip Šv. Rašto ir poleminės teologijos žinovas, buvo akademijos rektoriaus patarėjas (monitorius), gavo filosofijos ir laisvųjų menų daktaro (magistro) laipsnį.
Greta viso to daugiau kaip dešimt metų K.Sirvydas kasdien po du kartus – lenkiškai ir lietuviškai sakė pamokslus Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, dalyvavo labdaros draugijų veikloje. Deja, gyveno neilgai, nes dėl didelio darbštumo savęs netausojo, anksti neteko sveikatos ir mirė 1631 m. Visa laimė, kad spėjo išugdyti ne vieną gabų mokinį, kurie tęsė ir užbaigė jo pradėtus darbus.

Svarbiausias darbas – parengtas pirmasis žodynas

Svarbiausias K.Sirvydo darbas ir didžiausias jo nuopelnas – parengtas pirmasis žodynas, išleistas Vilniuje apie 1620 m. Taip spėjama, nes Maskvoje išliko vienintelis nepilnas (be pradžios ir pabaigos) jo egzempliorius. Tai trijų kalbų – lenkų, lotynų ir lietuvių žodynas, skirtas visų pirma besimokančiam jaunimui, Vilniaus akademijos gramatikos, poetikos ir retorikos klasių studentams, labiausiai lietuviams, kuriems norint sėkmingai studijuoti teologiją, retoriką, filosofiją teko išmokti lotynų ir lenkų kalbas.
“Gimtoji kalba, jos gramatika neegzistavo kaip atskiras objektas mokymo planuose. Bet ja buvo naudojamasi ir jos mokoma, mokant lotynų kalbos ir atvirkščiai… Taip buvo ir Vilniaus akademijoje. Tik čia, atrodo, pagrindine gimtąja buvo laikoma lenkų kalba. Lietuviai, norėdami išmokti lotyniškai, pirma turėjo mokytis lenkiškai. Tuo buvo apsunkintas ne tik mokymo procesas, bet žeminta, diskriminuojama ir pati lietuvių kalba, jai padaryta didžiulė skriauda”, – teigė prof. Jurgis Lebedys.
Žodyne sugretinęs mūsų kalbą su lotynų ir lenkų kalbomis, K.Sirvydas parodė, kokia ji turtinga ir graži, jokiu būdu ne prastesnė už kitas, tegul ir labiau žinomas bei plačiau paplitusias. Žinoma, žodynas pravertė ir akademijos, kolegijų studentams kitataučiams, kurie LDK ruošėsi dirbti dvasininkais ar mokytojais. Naudojosi juo ir šiaip raštingi žmonės – XVII a. lietuvių kalba dar buvo plačiai vartojama įvairiuose visuomenės sluoksniuose, jos tada buvo linkę atsižadėti tik didikai ir stambieji bajorai.
Todėl K.Sirvydo žodynas turėjo didelę paklausą: yra žinoma, kad 1631 m. jo leidimą pirkėjai tiesiog išgraibstė, o tai rodo, kad tada lietuvių kalba dar daug kam rūpėjo. Iš viso išėjo net penki žodyno leidimai, tiesa, antrojo (1631 m.) neišliko nė vieno egzemplioriaus, bet manoma, kad jis buvo tobulesnis, stambesnis už pirmąjį, kaip ir visi kiti leidimai: pirmajame buvo 6 tūkst. lietuviškų žodžių, o kituose gerokai daugiau – apie 10 tūkstančių.
Žodynas sudarytas Rytų aukštaičių vilniškių tarmės pagrindu, papildant kitų aukštaičių tarmių žodžiais, taip pat paties K.Sirvydo sukurtais naujadarais, kurių nemaža dalis ilgainiui įsitvirtino mūsų kalbos vartosenoje, pavyzdžiui, žodžiai “kokybė”, “kupranugaris”, “medvilnė”, “pratarmė”, “turgavietė”, “mąstytojas”, “virtuvė” ir kt. Kadangi žodyno sudarytojas mirė anksti, vėlesnius jo leidimus (III – 1642 m., IV – 1677 m., V – 1713 m.) rengė jo mokiniai.

Žodyno reikšmė
Iš tiesų K.Sirvydo žodynas turėjo didelį poveikį mūsų kalbos, raštijos plėtrai: tai vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje iki pat XIX a. pabaigos. Jis tapo pagrindine knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos. Šis žodynas suvaidino didelį vaidmenį kovoje su lietuvių literatūrinės kalbos užteršimu ir degradavimu XVIII a. Juo visų pirma pasinaudojo mūsų tautiečiai – kalbininkai, literatai Prūsijoje: Povilas Ruigys, Liudvikas Rėza, Kristijonas Milkus, Fridrichas Kuršaitis. Vėliau – XIX a. lituanistinio žemaičių sąjūdžio dalyviai: Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Silvestras Valiūnas, Antanas Klementas. Pastarasis net savo posmelį jam paskyrė:
Aš pats idant knygelės anos neturėčiau,
Nėmaž parašydinti dabar negalėčiau.
K.Sirvydo žodynas buvo labai naudingas visų laikų mūsų kalbininkams, kitų žodynų rengėjams: Mikalojui Akelaičiui, Silvestrui Gimžauskui, Jonui Ambraziejui, Jonui Jablonskiui, Kaziui Būgai, Jonui Balčikoniui ir kitiems. Nemaža jo žodžių pateko ir į Didįjį, akademinį mūsų kalbos žodyną.
Beje, šis K.Sirvydo darbas buvo žinomas ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, ypač nuo XIX a. pradžios, kai kalbotyroje susiformavo istorinis lyginamasis tyrimų metodas ir baltų kalbomis susidomėjo daugelio šalių mokslininkai. Pagaliau reikia pabrėžti, kad tai buvo pirmoji lietuviška pasaulietinio turinio knyga. Mūsų laikais ji išleista dar du kartus, su plačiomis pratarmėmis ir kalbininkų komentarais: 1979 m. – trečiojo leidimo fotokopija ir 1997 m. – pirmojo.
Tuo metu mūsų bendrinė, rašomoji kalba dar nebuvo nusistovėjusi, raštuose vartoti bent trys galimi jos prototipai, pagrįsti skirtingomis tarmėmis. Tai vakarietiškasis – vartotas Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, pats seniausias, paprastai siejamas su Martynu Mažvydu. XVI a. pabaigoje atsirado vidurinis, sudarytas Kėdainių krašto dialekto pagrindu, bet vadinamas dar ir žemaitiškuoju, nes jį daugiausia vartojo leidiniams, skirtiems Žemaičių vyskupijai, išėjusiems vyskupo Merkelio Giedraičio pastangomis. Ir pagaliau rytietiškasis, vilnietiškas, susiformavęs vėliausiai, XVII a. pirmoje pusėje, daugiausia K.Sirvydo pastangomis. Būtent jis turėjo nemaža pranašumų kitų atžvilgiu visų pirma todėl, kad buvo vartojamas valstybės centre, ir ne tik raštuose, bet ir kasdienėje bajorų, didikų praktikoje kaip bendrinė kalba.
Antra, šios bendrinės kalbos prototipas buvo toliausiai į priekį pažengęs norminimo požiūriu: juk K.Sirvydas buvo išleidęs ne tik žodyną, bet, kaip teigia rimti šaltiniai, – ir gramatiką, pavadintą “Lietuvių kalbos raktas” (1621 ar 1629 m.), kuri, deja, per karus ir suirutes dingo. Pagaliau Vilniuje šio varianto pagrindu išėjo nemažai knygų.
Taigi bendrinei mūsų kalbai susiformuoti jau tada, XVI–XVII a., buvo nuveikta tikrai nemažai, o juk jos atsiradimas būtų labai padėjęs sustiprėti LDK, tapti jai tautine valstybe. Istoriko Juozo Jurginio nuomone, tuo atveju ji greičiausiai nebūtų išnykusi iš politinio Europos žemėlapio. Suprantama, ir lietuvybės reikalai Vilniuje bei Vilnijoje tada būtų atrodę visiškai kitaip: juk tuo metu šis kraštas dar buvo visai lietuviškas, jo nutautėjimo pavojai tikriausiai būtų išnykę, nes kultūringame krašte svetimos kultūros nešėjams nelabai yra ko veikti.
Deja, taip neįvyko – mūsų didikai, bajorai buvo per daug sulenkėję, kad savo gimtąją lietuvių kalbą įtvirtintų LDK kaip viešojo vartojimo, valstybinę kalbą. Negana to, dėl intensyvios polonizacijos XVIII–XX a. LDK, vėliau Rusijos imperijoje ir germanizacijos Prūsijoje net kilo visiško mūsų kalbos išnykimo pavojus.
Todėl apibendrindami galime teigti, kad K.Sirvydo sukurtas potencialas nebuvo tinkamai panaudotas formuojant bendrinę kalbą, o kartu ir plėtojant raštiją gerokai pavėluota. Juk teko laukti dar kelis šimtmečius, net iki XIX a. pabaigos, kai tokią kalbą kurti ėmėsi J.Jablonskis. Ypač liūdna, kad LDK sostinė tapo svetimos kultūros židiniu. Bet K.Sirvydas dėl to nė kiek nekaltas – jis padarė, ką galėjo.
Jis padeda mums ir šiandien. Antai mūsų rytiniai kaimynai dabar dažnai teigia, kad LDK buvo du pagrindiniai etnosai: litvinai (baltarusiai) ir rusinai (ukrainiečiai). Tačiau K.Sirvydas savo dešimties tūkstančių žodžių žodynu iš XVII a. liudija – buvo ir lietuviai, pasak Česlovo Milošo:
… visi jie mokėjo tuos pačius žodžius,
kurie tebegyvena, jiems kadai kada išmirus,
jie savąja kalba rašė rimtas knygas…
Todėl šis darbštus, talentingas mokslo žmogus neužmirštas, jo darbai tebedomina kalbininkus, jam savo posmus skyrė Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, o Č.Milošas jam atminti parašė eilėraštį “Filologija”, jau cituotą, iš ten dar keletas eilučių:
Atverčiu žodyną, tarsi šaukčiau sielas,
Įkerėtas lapuose į nebylų garsą,
Ir bandau įžvelgti mylėtojo bruožus…
Ypač šiltai ir dažnai K.Sirvydą mini jo kraštiečiai – anykštėnai, pastatę jam paminklą Dabužių bažnyčios šventoriuje ir biustą Anykščių bažnyčioje.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...