2015 Lapkričio 13

Jogaila lenkų istorinėje atmintyje

veidas.lt

Dreamstime

1386-ųjų pradžioje lietuvių kunigaikštis Jogaila atvyko į Krokuvą. Jis turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi, bet dar anksčiau susipažinti su savo būsimąja žmona Jadvyga Andegaveniete. Išsigandusi karalienė pasiuntė pas jį savo dvariškį, kuriuo labiausiai pasitikėjo, Zavišą iš Olesnicos, „duodama jam nurodymą, kad jį (Jogailą) apžiūrėtų, kaip jis atrodo ir elgiasi, bei prašydama jį kuo greičiau grįžti ir išsamiai papasakoti apie jo išvaizdą, figūrą ir elgseną“.

Piotras WĘCOWSKIS


Jogaila suprato šio vizito tikslą ir ne tik drau­giškai priėmė pasiuntinį, bet ir nuėjo su juo į pirtį, „kad (šis) geriau pamatytų ne tik jo figūrą, tačiau ir atskiras jo kūno dalis“. Za­viša grįžo pas Jadvygą ir nuramino ją: „Ku­­ni­gaikščio Jogailos figūra yra graži, at­rodo dailiai, kūno konstrukcija gerai sudėta, vi­­dutinio am­žiaus, linksmo žvilgsnio, veidas pa­ilgas, be jokio bjaurumo ženklų, elgiasi jis rim­tai, kaip ir tinka kunigaikščiui.“

Tą istoriją, praėjus beveik 100 metų, aprašė Jo­nas Dlugošas. Nežinome, ar joje yra bent kiek tiesos, nors daug kas kalbėtų už tai. Bet ku­riuo atveju šis pasakojimas gerai atspindi tas bai­­mes, kurių turėjo lenkai dėl naujojo valdovo.

Jogaila buvo nežinomas barbaras, pagonis, ku­ris dar, be viso to, kariavo su Lenkijos Ka­ra­lyste. Ko buvo galima iš jo tikėtis?

Pagonis, kuris per daug mylėjo Lietuvą

Jogailai dažnai buvo primenama jo pagoniška praeitis ir svetima kilmė. „Lenkai, pametę sa­vus ir kilmingus kunigaikščius, vedusius savo giminę iš krikščioniškų protėvių, Dievui leidus ir dėl pelnytos bausmės už nusidėjimus pa­tikėjo valdžią svetimam ir pagoniškam ku­nigaikščiui“, – taip situaciją komentavo Dlu­gošas.

Karaliui taip pat buvo prikaišiojamas prie­lankumas lietuviams. Dlugošas daug kar­tų priminė, jog „Lietuvą savo tėvynę, šei­mą ir brolius taip labai mylėjo, kad ne­vengė Lenkijos Karalystę įvelti į įvairius karus ir pralaimėjimus, visus karališkus tur­tus ir pajamas skyrė Lie­tuvos gynybai ir praturtinimui“.

Taip pat Grigorijus iš Sanoko „Jo­gai­los epitafijoje“ pažymėjo, kad „lietuviams dosni (Jo­gailos) ranka siųsdavo pagalbą ir dažnai už skarmalus suteikdavo (vertingus) darbužius“.

Jogailos valdymo laikais ir per visą XV am­žių sunku buvo nekreipti dėmesio į to­kią ne­draugišką nuomonę. Be to, karaliaus aplinkos žmonės nuolat pabrėždavo jo pagoniškumą ir svetimą lietuvišką kil­mę. Bet kuriuo atveju dažniausiai tai bu­vo vien tik retorinės figūros, turėjusios pa­­brėžti valdovo atliktų darbų didybę. Daž­niausiai būdavo kartojama: nepaisant to, kad buvo svetimos kilmės pagonis, vis dėlto…

Geras krikščionis

Informacija apie Jogailos pagonišką kilmę turėjo tikslą parodyti tas permainas, kurios įvy­ko su Jogaila jam priėmus krikščionybę ir ta­pus Lenkijos karaliumi. Pasiuntinys Mikolajus La­sockis, kalbėdamas Bazelio bažnytiniame suvažiavime, pabrėžė, kad Jogaila po krikšto priėmi­mo „taip greitai įsisavino tikėjimo pagrindus ir katalikiškus papročius, kad nebuvo tokių, ku­rie nebūtų šiomis permainomis stebėjęsi. Taip pat kitus kartu su juos apkrikštytus taip ska­tino ir ragino, kad po trumpo laiko visi įvaldė (katalikams) reikiamas žinias“.

Bet būta ir dar drąsesnių palyginimų: vienas tuo­mečių iždininkų lygino Jogailą su Kons­tan­ti­nu Didžiuoju: imperatorius įvedė krikščionybę Romoje, o Jogaila apkrikštijo pagonis lietuvius. Mikolajus Kozlovskis, Krokuvos universite­to profesorius, lygino Jogailą su riaumojančiu liūtu: iš prigimties būdamas rūstus, po krikš­­čionybės priėmimo jis ėmė labai švelniai elgtis su žmonėmis.

O kalboje, pasakytoje po monarcho mirties, Jogaila buvo lyginamas su Saliamonu. Maža to, bu­vo pabrėžiama, kad lenkų valdovas ap­lenkė bib­linį karalių. Šis Dievui pastatė tik vie­ną šven­­­tovę, o Jogaila buvo metropolijos (Lvo­vo ar­­­kivyskupijos), septynių katedrų, taip pat ne­su­skaičiuojamos daugybės bažnyčių fundatorius.

Valdovas ne tik fundavo bažnyčias – jis taip pat prisidėjo prie Krokuvos universiteto prisikėlimo. Tai antrasis po Lietuvos krikšto dažniausiai Lenkijoje prisimenamas Jogailos nuopelnas. Apie karaliaus siekį atkurti universitetą kalbėjo jau 1390 m. Bartolomėjus iš Jaslos.

Monarcho nuopelnai ir jo skiriamos lėšos aukštojo mokslo įstaigai buvo dažnai prisimenami. Grigorijus iš Sanoko  apibūdino valdovą kaip patį žinomiausią tarp visų kunigaikščių sta­tybininką ir Akademijos Krokuvoje, iš ku­rios dvasininkija gavo daug naudos, mecenatą.

Lietuvos christianizacija ir Jogailos fundacinė veikla gerai atitiko dievobaimingo ir taiką my­linčio valdovo įvaizdį. XV amžiuje buvo pa­brė­žiama, kad po krikšto karalius penktadieniais pasninkavo valgydamas duoną su vandeniu, o per gavėnią taip maitinosi kasdien. Vieš­pa­ties Dievo vakarienės dieną nuolankiai plo­vė kojas elgetoms ir aptarnavo juos prie stalo. Karštai meldėsi, iškilmingai praleisdavo šventines dienas, daug aukojo labdarai ir saikingai valgė bei gėrė. Daug kartų buvo pažymima, kad jis nevartojo vyno ir visada buvo blaivus.

Riteris

Greitai po Žalgirio mūšio Jogailos įvaiz­dį papildė naujas elementas – pergalė prieš Vo­kiečių ordino riterius. Karalių pra­deda charakterizuoti kaip „nuostabiau­sią kariauninką“ (Jakas iš Ludzisko) ir iniciatorių „svarbiausių Lenkijos pergalių“ (Vincentas Kotas).

XVI amžiaus pradžioje Jono Vis­li­cie­čio eiliuotoje poemoje sakoma: „Garbe to ka­ro Jo­gaila laimingas / Viršija garsių pro­tėvių drąsiausius proveržius, / Kurie pro­to dėka buvo iš­aukš­tinti / Mūsų pergalin­gas valdovas, mūšyje ne­įveikiama jėga.“

Tą jėgą buvo bandoma pamatuoti už­muš­tų priešų skaičiumi. Jau XV amžiuje kro­nikininkas pateikė fantastinius kryžiuočių, žuvusių Žalgirio mūšio lauke, skaičius. Vieno iš metraštininkų nuomone, jų žuvo 144 tūkst., kitas mini net 160 tūkst.

Žalgirio mūšis XV amžiuje buvo prisime­namas daugybėje eilėraščių. Kai kurie jų bu­vo parašyti lenkiškai. Pirmasis iš jų, kaip yra m­a­noma, buvo parašytas praėjus vos keletui die­nų po mūšio: „Karalius Lenkijos Vlodis­lo­vas / Vytautas lietuvių didysis kunigaikštis / iš­ka­pojo barzdotus vyrus, / jog gulėjo kaip pyragai / Žalgirio lauke.“

Jogailos, kaip kryžiuočių triuškintojo, vaizda­vimas ne itin tiko prie religingo, teisingo, o pir­miausia – taikaus valdovo įvaizdžio. Tai bu­vo suvokiama karaliaus aplinkoje. Laiš­kuo­se, pa­siųstuose iš mūšio lauko, karališkos kancelia­rijos raštininkai vaizdavo karą su Vokiečių ordinu kaip teisingą, o pasiektą pergalę jame priskyrė Dievo galybei.

Jogaila buvo tik ginkluota Dievo ranka, kuri nu­baudė kryžiuočius už jų išdidumą ir nusikaltimus. Karalius priešus įveikė „ne dėl mūsų ga­lybės, ne dėl kariuomenės gausumo, bet vien Die­­vo, kuris nusprendė mus visados apdovanoti sėkme,  jėgos ir gerumo dėka“.

Vieno XV amžiuje parašyto eilėraščio apie Žal­girį autorius tai ypač pabrėžė: „Tas Dievo ge­­rumas, o ne žmogiškoji jėga lėmė to karo baig­tį ir davė pergalę Lenkijos Karūnai ir lenkams.“

Tik taip aprašant mūšį buvo galima apsaugoti Jogailos, kaip taiką mylinčio karaliaus, įvaiz­­dį. Pasak daugelio viduramžių autorių, mo­­­narchas net tada, kai kariuomenė jau buvo pasirengusi mūšiui, nenustojo melstis. Ne­nu­trau­kė jis šventų mišių klausymosi ir iki paskutinės akimirkos tikėjosi taikiai užbaigti ginčus su kryžiuočiais. Bet ordino riterių pasipūtimas ir agresyvumas neleido tokiu būdu išspręsti ne­sutarimų. Konfliktas turėjo būti užbaigtas mū­šio lauke.

Taip XV amžiuje susiformavo pakankamai aiškus ir teigiamas požiūris į Vladislovą Jo­gai­lą. Jis buvo laikomas taiką mylinčiu, teisin­gu ir ge­raširdžiu karaliumi – žodžiu, idealiu val­dovu. Net svetima kilmė neturėjo įtakos bendram tei­giamam jo asmenybės vertinimui.

Trys Jogailos darbai viduramžių lenkams bu­­­vo svarbiausi: Lietuvos christianizacija, Kro­kuvos universiteto atkūrimas ir pergalė prieš Vo­kiečių ordiną Žalgirio mūšio lauke.

Žavėjimasis ir kritika

Teigiama nuomonė apie Jogailą buvo stabili per visą Naujųjų amžių epochą. „Duok Dieve mums gauti antrą tokį Jogailiuką / Tokį, koks tas lietuvis buvo, kuris apšvietė / Lenkiją ir Lie­tuvą Dievo šviesa apšvietė“, – XVI amžiaus pa­baigoje rašė Motiejus Stryjkovskis.

Jonui Goluchovkiui, „Ikones książąt i królów polskich“ (1605) autoriui, Jogaila buvo „do­­­­ras vyras, apdovanotas dideliu padorumu“. Jam pritarė Šimonas Staropolskis, kuris kūrinyje „Sarmatų kariauninkai“ (1605) pateikė „ka­rine drąsa pasižymėjusių vyrų“ biogramas. Jose atsirado vietos ir Jogailai. Jį autorius vadina Tė­vynės tėvu, kurio didybe didžiuojamasi: „Di­dy­sis Jogaila, teisingas ir kilmingas vyras, gi­mė tam, jog taptų visų dorybių įsikūnijimu. Tarp gar­­bingųjų Sarmatijos karalių jis švyti kaip sau­lė tarp planetų ir taip toli, kad visam šiau­rės pu­s­iaujyje nebuvo jam šlove lygių. Di­dis valdovas, didysis kunigaikštis, didis savo tau­­tos apaštalas, visų lenkų karalių papuošalas ir šlovė.“

Jogailos nuopelnai buvo iškeliami ne tik li­te­ratūros kūriniuose ir istoriniuose veikaluose. Naujaisiais laikais jis buvo vaizduojamas daugelyje meno kūrinių, įamžinamas paveiksluose ir medžio raižiniuose. Kaip žinoma, Jo­gai­la ne­su­laukė tik paminklo, nors tokių planų būta. Sta­nislovo Augusto Poniatovskio laikais bu­vo planuojama perstatyti Senatorių salę Var­šu­vos karališkojoje pilyje. Ji turėjo būti pa­puoš­ta septynių garsiausių lenkų karalių statulo­mis, tarp jų ir Vladislovo Jogailos.

Tik XVIII amžiaus pabaigos–XIX amžiaus sandūroje būta pirmųjų nedrąsių kritinių pastabų apie Jogailą. Pirmiausia jos buvo pa­skelbtos to meto istorikų darbuose. Janas Krikš­­tytojas Albertrandis, karaliaus Po­nia­tovs­kio bibliotekininkas, prikaišiojo Jogailai jo valdžios silpnumą ir karaliaus institucijos susilpninimą.

Julianas Ursynas Niemciewičius  „Istorinėse dainose“ (1816) kritikavo karalių už suteiktas bajorams privilegijas (tuo jis susilpnino mo­narcho pozicijas) ir priekaištavo jam dėl ne­išnaudotos pergalės Žalgirio mūšio lauke. Nie­mciewičiaus nuomone, Jogaila buvo „uolus ti­kė­jime, drąsus mūšyje, dosnus, turėjo daug as­me­ninių dorybių, tačiau jam trūko didingam mo­­narchui reikalingų savybių. Silpnumas ir leng­vatikystė vedė jį nuo klaidos prie klaidos“. Prie tokios charakteristikos Jerzy Sa­mue­lis Ban­dtke (1820) pridėjo: „Nestatė nei naujų pi­l­ių, nei netaisė senų, apleisdamas teismus, ne­­bu­vo miestų ir valstiečių tėvu.“

Tie priekaištai nebuvo nauji, daugelis jų jau buvo užrašyti Dlugošo kronikoje. XVI–XVIII amžiuje lenkams jie atrodė nesvarbūs, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje ir kito šimtmečio pra­­­­­­džioje kaltinimas dėl monarcho valdžios su­silpninimo pasidarė jau esminis. Tas pats pasakytina ir apie karaliaus nesirūpinimą miestais ir valstiečiais.

Jogailos aplaidumas šioje srityje buvo dar la­biau matomas, palyginti jį su „valstiečių“ ir „sa­vųjų“ karaliumi Kazimieru Didžiuoju.

XIX amžiaus pirmoje pusėje ne visi pritarė toms kritinėms nuomonėms apie Jogailą. Ta­čiau galbūt ir dėl to jis to meto istorinėje at­min­tyje prarado anksčiau turėtą reikšmę. Jei­gu apie jį buvo rašoma literatūriniuose veikaluose, tai dažniausiai karalius buvo vaizduojamas kaip spinduliuojančios šventumu Jad­vygos An­de­ga­venietės vyras. Taip jis tapo teatro rekvizitu, pa­dėtu į spintą ir laukiančiu ge­resnių laikų.

Lenkų pasisavintas lietuvis

Tas laikas atėjo XIX amžiaus antroje pusėje, stiprėjant lenkų tautinei savimonei ir aštrėjant konfliktui tarp lenkų ir vokiečių. Ban­dy­mas gintis nuo nutautinimo ir germanizacijos rei­kalavo atsigręžti į ankstesnių laikų rekvizitus ir asmenybes. Kas kitas geriau galėjo atitikti nau­­­­ją laikmečio dvasią, jei ne su vokiečiais iden­­­­tifikuojamų kryžiuočių nugalėtojas?

Jogaila tapo pagrindiniu daugelio kūrinių di­d­­vyriu, kurių svarbiausi buvo Jozefo Ignaco Kras­­zewskio apysaka „Kryžiuočiai 1410“ (1882) ir, aišku, Henryko Sienkiewicziaus „Kry­­žiuočiai”.

Jis vis dažniau tapdavo istorinės tapybos ob­jektu. Menininkai su dideliu noru vaizdavo Jo­­gailą, besimeldžiantį prieš Žalgirio mūšį (Ja­nas Matejka) arba priimantį du kryžiuočių ka­lavijus (Maksymilianas Piotrowskis, Wojciec­­has Kos­sa­kas).  Dažniausiai buvo vaizduojamas pats mūšis (tarp jų J.Matejka, Tadeuszas Po­pielis, Zyg­muntas Rozwadowskis, Woj­cie­chas Betley).

1909 m. Janas Styka su sūnumi Tadeuszu net­­­gi pradėjo kurti „Žalgirio panoramą“, kuri turėjo būti eksponuojama Krokuvos barbakane. Šis projektas nebuvo realizuotas, bet po me­­tų liepos 15-ąją Krokuvoje buvo atidengtas pa­­­minklas Jogailai. Jo autoriai – Antonis Wi­wuls­­kis, fundatorius Ignacas Paderewskis.

Paminklo atidengimas – „protėvių garbei“ – tapo centriniu Žalgirio 500-ųjų metinių šventimo elementu. Jis pritraukė minias lenkų iš visų trijų padalytos Lenkijos dalių. Tuo metu buvo rašoma, kad šventinės iškilmės buvo „gyva len­kų patriotinės dvasios manifestacija ir leido, tie­sa, tik akimirkai, atsikvėpti laisviau ir jaustis gy­viau, karščiau, lenkiškai“. Lietuviai į šias iš­kil­mes kvietimo nepriėmė.

Nuo to laiko lenkų istorinėje atmintyje Jo­gai­la tapo pirmiausia triumfo prieš kryžiuočius vo­kiečius ir „teutonišką pasipūtimą“ simboliu. Il­gam. Tokį Jogailos įvaizdį turėjo galvoje vy­riau­siasis vadas generolas Wladyslavas Si­kors­kis 1942-aisiais: „Mūsų istorijoje įsimintina per­­­­galė (prie Žalgirio) buvo visoms kitoms kar­­­­toms iki mūsų geros savijautos šaltinis ir ti­kė­jimo pagrindas, kad ateis diena, kada nuo mū­­­sų smūgių subyrės į dulkes ta amžina kryžiu­o­­čių galybė, jau šešis šimtmečius grasinanti iš­­naikinti mūsų tautą.“

Tokią pat mintį kartojo Žalgirio metų iniciatoriai, triukšmingai minėję mūšio metines 1960 m. Liaudies Lenkijoje Jogaila sulaukė dau­gybės paminklų, tapo daugelio mokyklų ir gatvių patronu, plakatų didvyriu, buvo vaizduojamas pašto ženkluose, medaliuose.

Partinėje propagandoje karalius Jogaila bu­vo ne vien „amžino“ konflikto tarp lenkų ir vo­kie­čių, bet ir Lenkijos ryšių su „broliškomis So­vietų Sąjungos tautomis“ – lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir, žinoma, pačiais rusais – sim­bolis. Taip Jogaila pasirodė esąs ne tik puikus karo vadas, įveikęs kryžiuočius vokiečius, bet ir protingas bei įžvalgus politikas, vos ne Len­kijos Liaudies Respublikos ir SSRS sąjungos pirmtakas.

Po 1989 metų šios abi asociacijos prarado sa­vo aktualumą ir Jogailos asmuo imtas išnaudoti žemiškesniems tikslams, pavyzdžiui, reklamoje.

Karalius taip pat atsidūrė ant 100 zlotų bank­­­noto averso. Žalgirio mūšio laukuose liepos mėnesį kasmet rengiamas didžiulis riterių piknikas. Taip Vladislovas Jogaila iš lenkiškumo gynėjo, kryžiuočių galybės triuškintojo, Kro­­kuvos universiteto atkūrėjo tapo popkultūros ikona. Bet tai būtų jau kita istorija.

Habilituotas daktaras Piotras Węcowskis yra istorikas medievistas, dirba Varšuvos universiteto Istorijos institute.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...