2014 Vasario 04

Jo autoritetas sklido net pro kalėjimo sienas

veidas.lt


Prieš 130 metų vasario 3 d. gimė arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuris labai daug nuveikė Lietuvos labui, kuris daug kentėjo ir kurį norima paskelbti Bažnyčios palaimintuoju.

Daugelis Katalikų bažnyčios vyskupų yra patekę į mūsų tautos ir valstybės istorijos puslapius. Ir ne vien todėl, kad jie buvo eruditai, didelio intelekto žmonės, ar kad ėjo labai svarbias pareigas. Ne vienas jų išties daug nuveikė Lietuvos labui: galima paminėti ir Merkelį Giedraitį, ir Motiejų Valančių, ir Antaną Baranauską. Beje, daugelis vyskupų dėl savo darbų nebuvo mėgstami valdžių, ypač okupacinių, taigi žiauriai nukentėjo. Taip atsitiko ir Vincentui Sladkevičiui, ir Teofiliui Matulioniui, ir Vincentui Borisevičiui, ir Julijonui Steponavičiui, ir kitiems.
Prie Lietuvai daug nusipelniusių, bet taip pat ir stipriai nukentėjusių reikėtų priskirti ir arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio 130-ąsias gimimo metines dabar minime.

Dvasininkas, visuomenininkas, mokslininkas

Būsimasis arkivyskupas gimė Rytų Aukštaitijoje, dabartiniame Utenos rajone, Daugailių parapijoje, gausioje ūkininkų šeimoje – joje buvo jauniausias, vienuoliktas vaikas. Mečislovas mokėsi Antalieptėje, vėliau Mūro Ašmenoje, tada Rygos gimnazijoje, o 1901–1905 m. – Vilniaus kunigų seminarijoje, iš kurios, kaip gabus jaunuolis, buvo pasiųstas į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. 1909 m. baigęs akademiją mokslus tęsė Belgijoje, Liuveno universitete ir Strasbūre, studijavo ne tik teologiją, filosofiją, bet ir gamtos mokslus.
1914 m. jaunas teologijos magistras, filosofijos daktaras grįžo į Lietuvą, į Vilnių, ir iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo lietuvių gimnazijos ir pedagoginių kursų kapelionu, mokytoju, nuo 1916 m. – kunigų seminarijos profesoriumi. Buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys, 1917 m. parengė jos programą, darbavosi pavasarininkų, ateitininkų organizacijose, Lietuvių mokslo draugijoje, ketverius metus vadovavo Vilniaus lietuvių katalikų švietimo draugijai „Rytas“. Lietuvių konferencijos, kuri įvyko 1917 m. rugsėjį ir pradėjo mūsų valstybės atkūrimo darbus, atidarymo proga vykusiose pamaldose Katedroje M.Reinys pasakė pamokslą tema „Teisingumas yra valstybių pagrindas“.
Dėl savo aktyvumo būsimajam arkivyskupui teko išbandyti gana daug kalėjimų gultų: pirmą kartą dar 1919 m. į kalėjimą jį įgrūdo Vilniuje šeimininkavę bolševikai. Vėliau kartu su dar penkiais kitais garsiais vilniečiais (Liudu Gira, Felicija Bortkevičiene, Juozu Vailokaičiu, Vladu Stašinsku ir Povilu Dogeliu) jis kaip įkaitas keliavo pėsčias, besitraukiančių bolševikų genamas iki pat Daugpilio. Teko M.Reiniui paragauti ir Smolensko kalėjimo duonos.
1922 m. susikūrus Kauno universitetui M.Reinys, kaip didelės erudicijos žmogus, mokantis anglų, vokiečių, prancūzų, italų, danų, rusų, lenkų ir, žinoma, lotynų kalbas, kaip bene vienintelis Lietuvoje psichologijos specialistas, iš karto tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Teorinės psichologijos katedros vedėju, dėstė įvairius psichologijos kursus, vedė pratybas.
O 1925 m. mūsų straipsnio herojus turėjo galimybę save išbandyti ir ministro poste: jis tapo dvyliktosios Vyriausybės užsienio reikalų ministru. Šiame poste vienas svarbiausių jo darbų buvo Lietuvos santykių su Šv. Sostu sureguliavimas ir atskiros bažnytinės provincijos įkūrimas 1926 m. (čia jam daug padėjo vyskupas Jurgis Matulaitis, lenkų išvytas iš Vilniaus).
Tada buvo įsteigtos ir kelios naujos vyskupijos, tarp jų ir Vilkaviškio. Po 1926 m. perversmo M.Reinys buvo paskirtas jos vyskupo Antano Karoso pagalbininku, globojo ką tik įkurtą Vilkaviškio kunigų seminariją, dėstė joje. Be to, tarpukariu jis buvo dar ir vienas Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigėjų (ši organizacija tebeveikia iki šiol). Tuo pat metu M.Reinys daug rašė spaudai (tiesa, tai jis darė nuo pat 1907 m.): jo straipsniai publikuoti „Šaltinyje“, „Ateityje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Vilniaus garse“, „Vilniaus žodyje“, „XX amžiuje“, „Židinyje“ ir kitur. O 1939 m. M. Reinys išleido stambų darbą – studiją „Rasizmo problema“, ypač aktualią Vokietijoje įsigalėjus naciams.
Nepaisant aukštos kvalifikacijos, universitete M.Reinys profesoriavo tik iki 1931 m., nes po 1926 m. karinio perversmo prasidėjo įtampa, kuri vis stiprėjo, priešprieša tarp tautininkų valdžios ir katalikiškų organizacijų didėjo, šios organizacijos buvo uždaromos, jų aktyvistai grūdami į kalėjimus. M.Reinys buvo vienas aktyviausių šių organizacijų gynėjų, už tai ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Ilgainiui Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas buvo apkarpytas, nemaža profesorių atleista, tarp jų ir M.Reinys.
Todėl 1932 m. pavasarį mūsų vyskupai nusprendė įkurti Lietuvos katalikų universitetą: buvo sudaryti mokymo planai, programos, surinkta lėšų (vien JAV išeivija paaukojo 0,5 mln. Lt). Rektoriumi buvo paskirtas M.Reinys ir net atidarymo iškilmės rugpjūčio 28 d. planuotos. Tokia teisė mūsų Konstitucijoje buvo numatyta, bet valdžiai uždraudus universitetas taip ir nepradėjo veikti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...