2012 Vasario 09

Palaimintojo testamentas šiandienos pasauliui: „Nugalėk blogį gerumu“

veidas.lt


„Tik laiko klausimas, kada palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju. Manau, tai bus labai netrukus“, – tikisi J.Matulaičio įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ona Vitkauskaitė ir visa religingoji Lietuvos visuomenės dalis.
Kuo toks faktas būtų svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir visiems piliečiams bei valstybei? „Viduramžiais, kai klestėjo šventųjų kultas, kurios nors tautos atstovo paskelbimas šventuoju skatindavo pilietinę konsolidaciją, kaip kad kol kas vienintelio lietuvio šventojo Kazimiero kultas formavo lietuvius kaip politinę tautą. O XXI amžiuje tai tam tikra garbė visai tautai ir valstybei, kurią šventasis reprezentuoja, kad ji sugebėjo išsiugdyti išskirtinę asmenybę, ypač jei valstybė nedidelė. Juk krikščioniškosios Bažnyčios istorijoje šventaisiais paskelbti apie 2 tūkst. asmenų ir didžioji jų dalis – arba iš kilmingų šeimų, arba iš didžiųjų tautų“, – paaiškina istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istoriko vertinimu, J.Matulaitis buvo tokio didumo asmenybė, kokios gimsta gal kartą per šimtmetį. O jo idėjos, kaip mažinti socialinę atskirtį, spręsti istorijos paveldą – lietuvių santykius su lenkais, gudais, žydais, šiandien ne mažiau aktualios.
Šiemet, minint Vilniaus vyskupo, Lietuvos apaštališkojo vizitatoriaus, vienuolio ir vienuolijų steigėjo, teologo ir sociologo, diplomato, vargšų globėjo, tautų taikytojo paskelbimo palaimintuoju 25-metį, Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė Palaimintojo J.Matulaičio metais.

„Nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių“
„Dabar skurdo, deja, ne ką mažiau nei tada, kai gyveno J.Matulaitis. Yra socialiniai darbuotojai, bet pagalbos ir dėmesio vargstančiam žmogui klausimas nė kiek ne mažiau aktualus“, – sako Vargdienių vienuolijos sesuo O.Vitkauskaitė.
1918 m. J.Matulaičio įsteigta padėti vargšams, vienuolija ir šiandien padeda skurstantiesiems, bedarbiams, benamiams, senjorams. Kelrodis vienuolėms – J.Matulaičio vyskupiškasis šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, kurio jis nenuklysdamas laikėsi. Sesuo Ona primena J.Matulaičio gyvenimo epizodą, kai jam, Vilniaus vyskupui, kaip vasaros rezidencija skirti Trinapolio rūmai. Čia buvo įkurdinti našlaičių globos namai, ir vyskupas pasakė nenorįs, kad dėl jo nuriedėtų nors vieno vaiko ašara, todėl vaikų neiškeldino ir kartu su jais leisdavo vasaras.
O Bielianuose, Lenkijoje, vienuolyne glaudė 200 našlaičių ir pats rinkdavo aukas jiems išmaitinti. Savo „Užrašuose“ jis rašė: „Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų.“
„J.Matulaitis buvo labai gabus, galėjo siekti karjeros ir Bažnyčioje, ir kitose srityse, bet jam buvo svarbiau gelbėti žmones“, – žavisi jo asmenybe sesuo Ona. Deja, anuomet Bažnyčios jis ne visada buvo suprastas, skaudžiai kentėjo, net buvo apšauktas komunistu ar socialistu. „Toks buvo mąstymas – kad tik bažnyčioje gali reikšti savo nuomonę. O jis savo misiją suprato daug plačiau – eiti į žmones, nešti jiems Evangeliją ir nebūtinai kaip propagandą, bet kaip pagalbą žmogui, kuris vargsta“, – pasakoja sesuo Ona.
J.Matulaičio gyvenimo tyrinėtoja istorikė Genovaitė Gustaitė atkreipia dėmesį, kad J.Matulaitis visą gyvenimą išliko neturtingas, nors pagal savo padėtį galėjo turėti daug. Jo vaikystė paženklinta netekčių ir nepriteklių: tėvo neteko, būdamas trejų, motinos – dešimties, sirgo kaulų džiova. Tačiau net tapęs arkivyskupu ar apaštališkuoju vizitatoriumi – aukščiausia lietuvių pasiekta pareigybe bažnytinėje hierarchijoje, jis nesikrovė materialių turtų. „Šiandien, vartotojiškoje visuomenėje, tai savybės, kurių labai trūksta“, – lygina G.Gustaitė.

Nesvarbu, lietuvis, lenkas, žydas ar gudas
J.Matulaitis su kiekvienu mokėjo kalbėtis, kiekvieną suprasti, gebėjo įeiti į kiekvieno padėtį ir gynė kiekvieną nuskriaustąjį, nepaisydamas jo tautybės. G.Gustaitė primena, kad Vilniaus vyskupu jam teko būti 1918–1925 m. – badmečiu, politinėse sumaištyse skęstančiame Vilniuje. „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei lietuvio, lenko, ruso – visi esame kažkas viena Kristuje“, – J.Matulaitį cituoja G.Gustaitė.
Istorikė pasakoja, kaip pas jį, lietuvį katalikų vyskupą, stačiatikiai ėjo prašyti iš Apaštalų Sosto gaunamos paramos po Pirmojo pasaulinio karo pasimetusių našlaičių prieglaudai, ir pagalbos sulaukė. 1919 m. jis bene vienintelis iš visos Lietuvos aukštuomenės viešai kritikavo žydų pogromus. O Vilniaus žydai su rabinu bėgo pas vyskupą prašydami išgelbėti nors porą žmonių, ir J.Matulaitis tai padarė. Bet jis yra kreipęsis ir į rabiną, kad žydų policininkai nepersekiotų katalikų.
Istorikas A.Kasparavičius daro prielaidą, kad J.Matulaičio gebėjimas vienodai žiūrėti į visus žmones ir net 1924–1925 m., praktiškai karo būklės tarp lenkų ir lietuvių metu, viską vertinti objektyviai buvo ne tik įgimtas, bet ir gautas iš kelionių, gyvenimo įvairiose šalyse – Lenkijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų kraštų. „Skaitydamas jo dokumentus, susirašinėjimą, viešus pamokslus gali tik stebėtis, kaip, būdamas lietuvis, jis nesusigundė to meto politiniais dalykais, o tvirtai laikėsi bendražmogiškos humanistinės pozicijos, kad visi žmonės lygūs ir visų teisės nepaneigiamos prieš Dievą“, – sako A.Kasparavičius.
Kai Lenkija ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą ir Vilnius tapo Lenkijos bažnytinės provincijos sudėtine dalimi, J.Matulaitis 1925 m. vasarą pasitraukė iš Vilniaus vyskupo posto, puikiai suvokdamas, kad dėl dalies lenkų priešiškumo pareigų nebegalės atlikti. Tačiau atvykęs į Romą pirmiausia aplankė ne vietos lietuvių, o lenkų bendruomenę, parodydamas, kad nejaučia pagiežos tautai, dėl kurios atstovų neteko vyskupo pareigų.

Diplomatiniai nuopelnai – ne menkesni nei vyskupo
Popiežiaus Pijaus XI paprašytas J.Matulaitis vėl grįžo į Lietuvą, šįsyk į Kauną spręsti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo klausimo. A.Kasparavičius mini, kad viena iš kliūčių grįžti buvo ta, kad jis niekada neturėjo Lietuvos pilietybės ir lietuviško paso: kai tapo Vilniaus vyskupu, šis kraštas buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės, vėliau atėjo bolševikai, paskui jį užėmė lenkai.
1926 m. pavasarį J.Matulaitis įvykdė Popiežiaus Pijaus XI jam patikėtą užduotį – įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. „Tai didelis laimėjimas ne tik bažnytinei, bet ir visai Lietuvos pilietinei visuomenei, politinei valdžiai. Tai konsolidavo Lietuvos visuomenę, formavo naujus dvasinės kultūros centrus“, – įvykį vertina A.Kasparavičius.
Istorikė G.Gustaitė primena, kad nors buvome nepriklausoma valstybė, iki įsteigiant bažnytinę provinciją vyskupai rezidavo Dancige, Petrapilyje, Varšuvoje, Mogiliove, o ją įsteigus pagaliau sutapo valstybės ir vyskupijų sienos.
J.Matulaitis parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą (nors 1927 m. pasirašyta kita jo redakcija). „J.Matulaitis sugeba įrodyti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu Lietuvai, turinčiai kaimynę bolševikinę Rusiją ir nesureguliuotus teritorinius santykius su Lenkija, palaikyti gerus santykius su Šventuoju Sostu, kaip tarptautinių santykių moraliniu autoritetu. Jo diplomatiniai gebėjimai ne mažiau reikšmingi nei vyskupo. Tokia asmenybė ir šiandien praverstų tiek mūsų kunigijai, tiek diplomatijai“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
G.Gustaitė priduria, kad J.Matulaitis buvo išskirtinis eruditas, didelės kultūros žmogus. Jis puikiai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o dėl puikaus lotynų kalbos mokėjimo jį vadindavo Ciceronu.

Suprastas tik po dešimtmečių
Vis dėlto, pasak A.Kasparavičiaus, matuojant dabartiniais standartais, jo populiarumo reitingai, ko gero, nebūtų peršokę 2–3 proc. „Savo dienoraštyje jis ne kartą užsimena niekam neįtinkantis, bet aiškiai matantis savo misiją ir savo tikslą – siekti taikos ir ramybės tarp tautų, išvengti prievartos, smurto, karo. Jis buvo menkai pastebimas, to meto spaudoje, tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje, aršiai kritikuojamas, nes lietuviai manė, kad jis tarnauja lenkams, o lenkai buvo įsitikinę, kad jis lietuvis nacionalistas ir jiems kenkia. Jo aura, asmenybės didumas pradėjo aiškėti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o ypač po to, kai Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju“, – neabejoja A.Kasparavičius.
„J.Matulaičio asmenybė – kaip vandenynas“, – žavisi juo G.Gustaitė. Dėl išskirtinės asmenybės atitikties šventojo etalonui abejonių nėra, tačiau ar bus J.Matulaitis paskelbtas šventuoju, priklausys nuo žmonių liudijimų, ar melsdami jo pagalbos sulaukė stebuklo. Bet, ko gero, pats tikriausias stebuklas nutiktų, jei visi pasektų jo idėjomis – kunigija atsisakytų siekti asmeninio materialiojo turto, Bažnyčios valdomas turtas būtų skirtas maldai ir vaikų, skurdžiau gyvenančiųjų, nuskriaustųjų pagalbai, kad pagaliau ieškotume geresnio sutarimo tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Tai būtų gražiausias J.Matulaičio metų įprasminimas.

Jurgis Matulaitis
Gimė 1871 m. Lūginės kaime prie Marijampolės.
Mokėsi Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu.
Fribūre (Šveicarija) gavo teologijos daktaro laipsnį. Dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje.
1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus.
1914–1918 m. gyveno Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Belianuose, globojo našlaičių prieglaudą.
1918 m. paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.
1925 m. polonizacijos šalininkų spaudžiamas atsisakė šių pareigų. Popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi.
1927 m. mirė Kaune.
1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju.

Su Lietuva susiję palaimintieji ir šventieji
Vienintelis lietuvis, Katalikų bažnyčios oficialiai paskelbtas šventuoju, – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras (1458–1484).
Palaimintaisiais pripažinti du: vienuolis Augustinas Mykolas Giedraitis (mirė 1485 m.) ir arkivyskupas J.Matulaitis (1871–1927).
Dar tris lietuvius, išpažinusius stačiatikybę – Vilniaus kankinius Antaną (Antonijų), Joną (Joaną) ir Eustachijų (Jevstasijų), nukankintus 1347 m., šventaisiais laiko Stačiatikių bažnyčia.
Su Lietuva susiję Rytų apeigų katalikų (unitų) šventasis – arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580–1623), Lietuvos jėzuitų provincijai priklausęs šventasis Andriejus Bobola (1591–1657), Vilniuje gyveno šventasis karmelitas Rapolas Juozapas Kalinauskas (1835–1907), šventoji vienuolė lenkė Faustina Helena Kovalska (1905–1938).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...