2012 Birželio 06

Jeronimas Milius: „Kokybės Lietuvos scenoje dar labai mažai ir ji nėra vertybė“

veidas.lt


Prieš ketverius metus išgarsėjusį kaip Lietuvos atstovą „Eurovizijoje“, o metalo gerbėjams žinomą kaip grupės „Soul Stealer“ vokalistą Jeronimą Milių dabar dažniausiai galima išvysti teatro scenoje.

Šį teatrinį sezoną Jeronimas Milius baigė sukūręs vieną pagrindinių vaidmenų garsiajame Eltono Johno ir Timo Rice’o miuzikle „Aida“. Kauno muzikiniame teatre pastatytame spektaklyje jis įkūnijo karingą ir stipriai mylintį Radamesą. Be to, prieš porą savaičių grįžo iš Latvijos – Rygos nacionaliniame dramos teatre rodytame miuzikle „Moterų laimė“ Jeronimas vaidino Oktavą Murė.
Vasarą atlikėjo laukia repeticijos Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame režisierius Kęstutis Jakštas stato miuziklą „Velnio nuotaka“, o rudenį – naujas spektaklis Kauno muzikiniame teatre.
Po gana įtempto sezono, kai visas laikas buvo skirtas repeticijoms, pasirodymams teatruose, savarankiškam mokymuisi, koncertams su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei roko projektams su Povilu Meškėla ir Vladu Kovaliovu, vasarą J.Milius galės šiek tiek atsipūsti. Tačiau be muzikos atlikėjas neįsivaizduoja savo laisvalaikio, tad jį vis tiek užpildys ne tik koncertai, bet ir privačios vokalo pamokos.
„Jaučiu viduje sėdintį tokį nenormalų žmogų, kurio vis netenkina rezultatas. Tad prieš lipdamas į sceną turiu pirmiausia jam įtikti, – savo principus atskleidžia J.Milius. – Man nepatinka, kai atlikėjai susikuria sau patogų variantą. Daugelis mano, kad neverta stengtis, – juk gyvename mažoje šalyje, kurioje keliami nedideli reikalavimai. Todėl nemažai dainininkų parengia vieno žanro programą ir pusę gyvenimo truputį ją pakeisdami koncertuoja, nes žmonių vis tiek susirenka.“
Atlikėjas pripažįsta, kad laikantis tokio požiūrio galima lengviau gyventi ir daugiau uždirbti, tačiau jo ambicijos kur kas didesnės. Be to, J.Milius džiaugiasi, kad šiuo metu turi galimybę imtis tik tokių darbų, kurie jam patinka.

Nenori jaustis apgaudinėjantis publiką

„Lietuvoje labai paprasta užsidirbti pinigų rengiant daug komercinių projektėlių. Nors jie dažniausiai nekokybiški, tačiau greitai parengiami ir paklausūs. Sukurta labai patogi sistema: atlikėjai užsidirbo pinigų, žiūrovai juos išleido, o po renginio pagalvojo, kad gal visai ir nieko, juk nėra ko norėti, kad būtų Anglijos ar Brodvėjaus lygis. Man nepatinka toks mąstymas“, – dėsto J.Milius.
Būtent todėl jo žiūrovai nemato televizijos dainų ar šokių projektuose ir negirdi atliekančio menkavertes daineles, nors dainininkas sulaukia daug tokių pasiūlymų.
Nelaukdamas, kol paklausiu, J.Milius tarsi pats sau užduoda klausimą: „Kodėl negaliu dalyvauti įvairiuose komerciniuose projektuose? Juk visi taip daro.“ Tačiau net tada, kai labai stigo pinigų, jis sako pagalvodavęs apie akimirką, kai reikės išeiti nusilenkti žiūrovams, sumokėjusiems už renginį po 80 Lt. Atlikėjas prisipažįsta, jog nemoka meluoti ir slėpti emocijų, todėl nenori jaustis apgaudinėjantis publiką dėl to, kad parodytas produktas parengtas atmestinai. Ypač kai režisieriai ar prodiuseriai sugalvoja trūkumus užmaskuoti kostiumais, dekoracijomis, tikėdamiesi, kad žiūrovas yra kvailys ir nieko nesupras.
„Nesimaivau ir nevaidinu, kad esu puikus atlikėjas ar dainininkas. Tačiau daug reikalauju ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Prieš kiekvieną TV projektą mane patikina jį būsiant kokybišką, tačiau pamatęs rezultatą kaskart įsitikinu, kad neklydau, ir pasidžiaugiu, jog ten nedalyvavau“, – kritikos įvairiems televizijos projektams negaili J.Milius.
Jo nuomone, daugelis iš vieno projekto į kitą migruojančių Lietuvos įžymybių be televizijos būtų niekam neįdomios – jos nepasižymi jokiais išskirtiniais gabumais, todėl ir renkasi lengvą kelią.
Tiesa, Jeronimui daugelį durų taip pat atvėrė televizija. Grįžęs iš „Eurovizijos“ konkurso, vykusio 2008 m. Serbijoje, jis buvo pakviestas dalyvauti LTV projekte „Triumfo arka“. Ten susipažinęs su klasikinės muzikos atlikėjais pradėjo koncertuoti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Šiuose koncertuose jį pastebėjusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasiūlė prisidėti prie „Bohemiečių“ trupės operoje „Svynis Todas“.

Neturėdamas muzikinio išsilavinimo, nuolat vejasi kolegas

Beje, ir iki tol J.Milius jau buvo sukūręs keletą vaidmenų miuzikluose: Klopeno „Paryžiaus Katedroje“, Jėzaus roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“. „Režisieriai man suteikdavo galimybę avansu, patikėdami vis sudėtingesnius vaidmenis. Supratau, kad veikia paprasta sistema: jeigu stengsiesi padaryti maksimaliai gerai, kiek gali būdamas tuometinio lygio, būsi pastebėtas, ir kvies į kitus pastatymus“, – neabejoja miuziklų vaidmenų atlikėjas.
Jis sako, kad tokiu principu, kai suvaidinus viename miuzikle sulaukdavo kito pasiūlymo, jo karjera išsirutuliojo iki dainavimo su „Bohemiečių“ trupe, o vėliau – Kauno muzikiniame teatre.
Kaip Jeronimui pavyko įsilieti į profesionalių aktorių ir operos solistų, pripažintų visoje Europoje, būrį? „Neturiu nei muzikinio, nei aktorinio išsilavinimo, nesu baigęs klasikinės vokalo mokyklos. Tad teko namie vos ne ant galvos šokinėti, kol pasiekiau bent jau bendrą „Bohemiečių“ lygį. Repetuodamas kiekvieną naują spektaklį jausdavausi lyg įmestas į balą ir priverstas irtis į paviršių. Būdavau tas, kuris nuolat vejasi. Tačiau tokios situacijos man labai patinka, nes per trumpą laiką esu priverstas labai daug išmokti ir pakelti kartelę prieš save“, – pasakoja J.Milius.
Greitai tobulėti jis buvo priverstas ir sutikęs vaidinti Radamesą „Aidoje“. Nors Jeronimas metus aktorinio meistriškumo paslapčių mokėsi Vilniaus kolegijoje, Valentino Masalskio kurse, tačiau to neužteko norint sukurti rimtą vaidmenį. „Tai buvo pirmas vaidmuo, kai teko dirbti su proza. Taigi vėl buvau įmestas į savotišką balą, teko iš savęs daug pareikalauti ir iš manęs buvo reikalaujama“, – pripažįsta dainininkas.
Jeronimas mano, kad niekada nesustos vietoje, nes neįsivaizduoja, kaip gali užtekti įgūdžių, žinių net ir tapus profesionalu, baigus studijas. Tačiau bent jau artimiausiu metu nei aktorystės, nei muzikos studijų neplanuoja pradėti. „Turint galimybę daug praktikuotis, tobulėjama ir be mokslų universitete. Kaupdamas praktinį bagažą gaunu kur kas daugiau naudos nei paskaitose“, – įsitikinęs J.Milius.
Vis dėlto talentingas vaikinas apgailestauja, kad kokybės Lietuvos scenoje dar labai mažai ir ji nėra vertybė. Net spektakliai, miuziklai, pasak jo, pastatomi per mėnesį ar pusantro, nes taupomi pinigai. Jeronimas visuose kolektyvuose susiduria su žmonėmis, kurie sėdi šiltai įsitaisę, įsivaizduodami esą profesionalai ir nenorėdami jokių naujovių. Tačiau sutinka ir panašiai kaip jis mąstančių kolegų, kurie vertina ne pinigus, o gilesnius dvasinius dalykus. „Taip mes, vienas kitą alkūnėmis pabaksnodami, stengiamės padaryti geriau, įdedam daugiau pastangų, nors režisierius ir neliepia. Atėję nauji žmonės iš šalies paskatina ir senuosius kolektyvo narius labiau stengtis“, – neabejoja atlikėjas.

Ateities planai susiję su Anglijos teatru

J.Milius mano, kad ateityje didėjant spektaklių, koncertų pasirinkimui ir jų kokybė kils. Tačiau, pasak jo, ir žiūrovai, atsirinkdami, kur verta eiti, o kur ne, turėtų reikalauti kokybės. „Maisto produktus renkamės kuo kokybiškesnius, bet nenorime permokėti, tad kodėl eidami į renginį nereikalaujame, kad būtų aukštas lygis ir nuo mūsų nenuplėštų milžiniškų pinigų“, – svarsto ne vieną vaidmenį muzikiniuose teatruose sukūręs atlikėjas.
Kas Jeronimui įskiepijo tokius ambicingus principus? Pasirodo, reiklumą sau ir kitiems jis perėmė iš savo pirmųjų mokytojų: dainininkų Česlovo Gabalio, P.Meškėlos ir teatro režisieriaus V.Masalskio.
Beje, kad norėtų būti scenoje, J.Milius suprato tik baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs studijuoti verslo vadybą, o pirmasis jo susidūrimas su muzika buvo vienuoliktoje klasėje. Nuėjęs pasiklausyti, kaip groja į grupę susibūrę bičiuliai, sudainavo vieną dainą ir pradėjo kartu repetuoti. Taip 2003 m. gimė metalo grupė „Soul Stealer“. Tiesa, Jeronimui teko kelis mėnesius padirbėti ir tarptautinių gabenimų įmonėje transporto vadybininku, tačiau nusprendęs investuoti į save, kaip muzikantą, pradėjo lankyti privačias vokalo pamokas ir pasinėrė tik į muziką.
Jeronimui koncertavimas su grupe teikia didelį malonumą, tačiau šią vasarą numatyti vos keli koncertai. Paragavęs miuziklų atlikėjo duonos ir supratęs, kad šiuo amplua gali geriausiai save realizuoti, J.Milius dabar koncentruojasi į miuziklo žanrą. „Labiausiai man patinka, kad vaidinant miuzikle reikia aktorinių gebėjimų, mokėjimo judėti scenoje ir dar dainuoti. Tai nėra lengva, tačiau labai įdomu“, – dėsto žinomas atlikėjas. Ir prasitaria, kad Lietuvos scena neketina apsiriboti.
„Kas pas mus vertinama kaip labai gerai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra vidutinybė. Miuziklo žanras ten puoselėjamas ir vertinamas daugybę metų, susirenka pilnos salės žiūrovų, yra daugybė talentingų atlikėjų. Vien tik puikiai dainuoti neužtenka – atlikėjas turi išsiskirti ir patrauklia išvaizda, charizma, gerai šokti“, – vardija J.Milius.
Jam patinka, kai keliami aukšti motyvuoti reikalavimai, tad neketina sėdėti Lietuvoje susikūręs patogų koncertų ir miuziklų grafiką. Pasak Jeronimo, mūsų šalyje nėra ir su kuo konkuruoti, todėl jis stengsis patekti į užsienio teatrą.

Vaida Stoškuvienė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. na na rašo:

    Tikrai nereikia idealizuoti Anglijos. Pilna ir ten visokio plauko pastatymų. Pernai buvome ten miuzikle “Čikaga”. Nesakau, kad blogai, bet tikrai ir nieko ypatingo, labai vidutiniškas tiek pastatymas, tiek atlikimas. Lietuviškoji “Paryžiaus katedra” man patiko labiau.

  2. Tadas Tadas rašo:

    Linkiu sekmes siam jaunam zmogui,mastanciam ir nesumaisiusiam vertybiu,matyt,kad buvo Masalskio mokinys.

  3. Nana Nana rašo:

    Sėkmės Jeronimai! Talentas, valia, darbštumas ir sąžiningumas turi nuvesti tave toli. Palaikau iš visos širdies.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...