2016 Kovo 18

Paulas Sracicius

JAV politologas Paulas Sracicius: milijonas klaustukų kvadratu

veidas.lt

JAV ambasados nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Visų akys nukrypusios į JAV prezidento rinkimus, tačiau kas ir kodėl ten vyksta, kaip viskas klostysis toliau – net patys amerikiečiai nelabai suvokia. Jangstauno valstijos universiteto politikos profesorius dr. Paulas Sracicius (nuotr.), duodamas interviu „Veidui“, pripažįsta, kad tokių rinkimų jis dar nematė. Jų pabaigą gal ir būtų galima prognozuoti, tačiau rinkimų sudėtingumas palieka labai daug „bet“.

– Pradėkime pokalbį nuo JAV prezidento rinkimų sistemos. Daugeliui neamerikiečių ji atrodo ypač sudėtinga: pirminis balsavimas, partijų susirinkimai, delegatai, superdelegatai, konvencijos. Ar įmanoma paprastai paaiškinti šią sistemą?

– Iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikos sistema buvo panašesnė, tarkim, į Europos partijų sistemas, kai partija ar partijos suvažiavimas spręsdavo, kas bus jos kandidatas į prezidentus. Tiesa, vykdavo pirminiai rinkimai, kuriuos organizuodavo partija, bet tai buvo tik vadinamasis grožio konkursas. Žmonės realiai nerinko partijos kandidato, jie tik parodydavo partijai, kas jiems patinka. Tikrąjį partijos kandidatą paskirdavo partija, ir nebūtinai atsižvelgdama į „grožio konkurso“ rezultatus.

1968 m. Demokratų partijos kandidatu į prezidentus tapo Hubertas H.Humphrey, net nedalyvavęs pirminiuose rinkimuose. Tai labai nuvylė daugelį jaunų demokratų rėmėjų, kurie palaikė pirminiuose rinkimuose nugalėjusį kandidatą. Nusivylimas peraugo į audringus gatvių protestus. Jie jautėsi išduoti partijos.

Todėl Demokratų partija pirmoji pradėjo atverti rinkimų procesą platesnei visuomenei, kad juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Iš čia ir kilo pirminiai rinkimai, kai balsuojant išrenkami delegatai, kurie įsipareigoja nuvykę į nacionalinę partijos konvenciją balsuoti už tą kandidatą.

Demokratų partija nusprendė rengti nacionalinius rinkimus kandidatui į prezidentus išrinkti. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir Respublikonų partija. Tad partijos pirminiai rinkimai tapo labai svarbūs.

Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

Tai paaiškina ir mūsų partijų susirinkimų („Caucuses“) sistemą, kuri yra tikrai sudėtinga ir net daugelis amerikiečių jos nesupranta. Partijų susirinkimai buvo labai svarbūs iki pirminių partijos rinkimų įtvirtinimo, kai partijos skyriai regionuose atrinkdavo atstovus, kurie atstovautų jiems nacionalinės partijos konvencijos metu. Partijos nariai susirinkdavo, kad atrinktų atstovus, kurie dalyvaus didesniame partijos susirinkime. Dabar tai išsivystė į partijos skyrių kandidatų kovai dėl partijos kandidato į prezidentus vardo atrinkimo mechanizmą, ir tokia sistema tikrai netinkama šiam darbui, nes nėra tinkamo atstovavimo.

Taigi Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

– Matome šio reiškinio šalutinį poveikį – milijardieriaus Donaldo Trumpo iškilimą. Po­pulizmas ar melavimas – nieko naujo Lietuvos politikoje, bet JAV turi tvirtas demokratijos tradicijas…

– D.Trumpas – labai netipiškas kandidatas. Jis neįtikėtinai gerai žinomas. D.Trumpas nuolat šmėžavo Amerikos televizijose daugiau nei 15 metų, o ir iki tol jis buvo įžymybė.

D.Trumpo realybės šou, kai jis rinkdavosi sau darbuotojus, buvo ypač populiarūs. Jis 15 metų vaidino (nes realybės šou žmonės vaidina) vadovą, kuris vadovauja didelei korporacijai, kuris yra galingas, pasitikintis savimi. Jo populiariausias posakis: „Tu atleistas!“ Taip jis susikūrė labai stipraus lyderio įvaizdį.

Būtent to dabar ir ieško jo gerbėjai: stipraus lyderio. Jie mano, kad jis tinkamas būti JAV prezidentu.

Kita priežastis – jausmas, kad mes nebesame viena šalis, kad yra dvi Amerikos. Tai elito šalis. Galingo elito, kuris valdo šalį savo naudai. Kitų žmonių padėtis – kitokia. Jų pajamos nedidėja, jie nerimauja dėl savo darbo vietos, savo saugumo. Ši šalis į elitą žiūri kaip į priešą. Jie trokšta savo lyderio, kuris kovotų su elitu.

Ironiška, kad D.Trumpas, kuris yra labai turtingas ir priklauso elitui, pasirenkamas lyderiu kovai su elitu. Labiausiai jį remia mažesnes pajamas turintys, žemesnio išsilavinimo amerikiečiai. Jie ieško kažko, kas juos išgelbėtų.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

– Ar JAV rinkimų istorijoje yra buvę panašių į D.Trumpą?

– Mes turėjome praeityje įvairių personažų. Bet nė vieno tokio kaip D.Trumpas. Šie rinkimai trikdo visus, ypač tokius kaip aš, politikos ekspertus. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad taip nutiks. Mes dar niekada nematėme tokio kandidato, kuris neturėtų jokios kvalifikacijos prezidento darbui.

Tiesa, buvo Ronaldas Reaganas, kuris irgi buvo įžymybė, filmų žvaigždė, bet jis nebuvo labai didelė kino žvaigždė. Jis taip pat nebuvo tokia įžymybė kaip D.Trumpas. Be to, prieš tapdamas prezidentu R.Reaganas buvo Kali­fornijos gubernatorius, taigi turėjo patirties.

Visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose.

Papildant atsakymą į klausimą apie JAV rinkimų sistemą dar reikia paminėti, kad egzistuoja ir atviri pirminiai rinkimai, kurie reiškia, kad balsuoti už vienos ar kitos partijos kandidatą gali ir priešingos partijos rėmėjas.

Pavyzdžiui, Ohajo valstijoje, kurioje aš gyvenu, vyksta atviri pirminiai rinkimai. Todėl visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose. Partijos negali apriboti, kas dalyvaus pirminiuose rinkimuose.

– Teko matyti jūsų paskaitą „TEDTalks“ formatu, kurioje jūs išaiškinate Ohajo svarbą JAV rinkimuose. Ar galima teigti, kad po kovo 15-osios pirminių rinkimų Ohajyje (interviu imtas kovo 7 d.) išaiškės galutinis tiek demokratų, tiek respublikonų kandidatas į JAV prezidentus?

– Priklauso nuo to, kaip viskas klostysis. Pirminiai rinkimai vyks ne tik Ohajyje, bet ir kitoje įtakingoje valstijoje – Floridoje. Tenka sugrįžti prie sudėtingos rinkimų sistemos. Partijos kuria skirtingas taisykles, partijų skyriai valstijose taip pat kuria skirtingas taisykles, o dar šiame žaidime dalyvauja ir kiekvienos valstijos įstatymų leidėjai.

Respublikonų partijos nacionalinės taisyklės skelbia, kad jei pirminiai rinkimai įvyksta vėliau, tuomet galima įtvirtinti principą „nugalėtojas pasiima viską“ (antroje, trečioje ir t.t. vietoje likusių konkurentų balsus). Taigi kovo 15 dieną tiek Ohajyje, tiek Floridoje galios taisyklė, kad nugalėtojas pasiima viską. Iki to laiko balsai buvo dalijami pagal proporcinę sistemą. Kovo 15-ąją kandidatai galės užsitikrinti labai daug delegatų balsų, kurie lems galutinį sprendimą dėl kandidato partijos konvencijos metu.

Florida ir Ohajas perėjo prie principo „nugalėtojas pasiima viską“ tik šiais metais, kad padėtų savo kandidatams kovoje dėl partijos kandidato į prezidentus. Floridoje tikėtasi, kad buvęs jos gubernatorius Jeffas Bushas taps pagrindiniu kandidatu partijos vidaus rinkimuose ir laimės visų 99 Floridos delegatų balsus. Bet jis jau pasitraukė iš kovos.

Ohajyje gubernatorius respublikonas Johnas Kasichas sugebėjo priversti vietos įstatymų leidėjus priimti įstatymą, kuris nustūmė rinkimus į kovo 15 dieną. Tuomet Ohajo respublikonų partija pakeitė taisykles ir įtvirtino „nugalėtojas pasiima viską“ principą. Tai turėjo padėti J.Kasichui tapti prezidentu, nes manyta, kad jis užsitikrins 66 delegatų partijos konvencijoje balsus.

Taigi visi pakeitė taisykles savo naudai. Tačiau dabar kyla pavojus, kad jei respublikonas Marcas Rubio pralaimės Floridoje D.Trumpui, šis gaus visų 99 delegatų balsus ir dar labiau atsiplėš nuo kitų respublikonų kandidatų. Taip pat dabar gali nutikti ir Ohajyje, kur apklausos rodo, kad D.Trumpas pirmauja. Jei šios prognozės pasitvirtins, D.Trumpas vienu ypu gaus 165 balsus, t.y. 50 proc. daugiau, nei turi dabar. Tuomet galima sakyti, kad viskas bus baigta ir jis taps oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidentus.

Jei J.Kasichas laimi Ohajyje, kova tęsiasi, jei M.Rubio laimi Floridoje, kova tęsiasi. Jei jie abu laimi – vienas Ohajyje, kitas Floridoje, kova tęsiasi.

Tačiau ir šis variantas veiks D.Trumpo naudai. Nes jo priešininkai bendrai gal ir būtų galingi, bet jų balsai išsiskaidę ir jie skaldo nuosaikiuosius respublikonų šalininkus. Tai kompleksinis žaidimas. Mes po kovo 15-osios galime sužinoti labai daug arba galime toliau likti nežinioje.

H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

– Jei teisingai suprantu, dar per anksti teigti, kuris politikas taps demokratų ir kuris respublikonų kandidatu į JAV prezidentus?

– Kai kalbame apie respublikonus – taip, kai kalbame apie demokratus, galime tiksliai prognozuoti, kad tai bus Hillary Clinton. Nebent kažkas pasikeis dėl elektroninių laiškų skandalo, kuris kilo, kai sužinota, kad ji naudojosi savo asmeniniu elektroniniu paštu atlikdama valstybės sekretorės darbą. Tyrimas dar vyksta, ir jei kažkas rimto iš to išplauks, tai gali pakeisti situaciją.

Tačiau dabar H.Clinton yra neabejotina kovos dėl demokratų kandidato į prezidentus nominacijos nugalėtoja. Ji jau turi gerokai daugiau delegatų balsų nei jos konkurentas Bernie Sandersas.

Be to, dar yra vadinamieji superdelegatai, apie kuriuos užsiminėte anksčiau. Tai PLEO („Party Leaders and Elected Oficials“) arba partijos lyderiai ir išrinkti pareigūnai. PLEO sistema – tai Demokratų partijos vadovybės bandymas susigrąžinti rinkimų kontrolę. PLEO sudaro partijos vadovai, Atstovų rūmų nariai, senatoriai. Jie automatiškai gauna teisę balsuoti partijos konvencijoje dėl kandidato į prezidentus. Jie vadinami superdelegatais, nes gali elgtis, kaip nori – balsuoti už bet kurį kandidatą, priešingai nei paprasti delegatai, kurie yra įpareigoti balsuoti už kandidatą, laimėjusį jų valstijoje per pirminius rinkimus.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas.

Dabar dauguma jų teigia palaikysiantys H.Clinton. Bet tai tėra pažadas padaryti kažką liepą, kai vyks Demokratų partijos suvažiavimas. Iki to laiko gali daug kas pasikeisti. 2008-ųjų rinkimuose daug superdelegatų teigė balsuosiantys už H.Clinton, bet vėliau apsigalvojo ir balsavo už Baracką Obamą. Šis tapo Demokratų partijos kandidatu prezidento rinkimuose tik dėl superdelegatų paramos. B.Obama nelaimėjo daugumos delegatų balsų. H.Clinton irgi to nepasiekė, nes buvo daugiau kandidatų, kurie išsidalijo balsus. Galiausiai viską nulėmė superdelagatai, suteikdami B.Obamai daugumą (50 proc. +1 balsas).

Taigi tam tikra prasme istorija kartojasi. Superdelegatai balsuos už tą, kurį manys esant stipresnį susikauti su respublikonų kandidatu. 2008 m. Demokratų partijos vadovybė pasirinko B.Obamą. Dabar jie mano, kad tai H.Clinton. Todėl labai tikėtina, kad ji gaus demokratų nominaciją.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas. Jei ne, tuomet mes stebėsime vadinamąjį brokerių suvažiavimą, kai Respublikonų partijos suvažiavimas prasidės nežinant, kas galėtų tapti partijos kandidatu.

– Kas tuomet?

– Milijono dolerių vertės klausimas. Niekas nežino atsakymo, nes jau ilgai tokio atvejo nebuvo (pastarąjį kartą – 1949 m.) Net neaišku, kokios būtų tokios konvencijos taisyklės.

Kaip minėjau, respublikonai turi nacionalines taisykles, kiekvienos valstijos respublikonai turi savas taisykles, kurios įpareigoja delegatus elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, vienos valstijos savo delegatus įpareigoja balsuoti už kandidatus, kurie laimėjo jų balsus, tik pirmojo rinkimų raundo metu. Tačiau antrajame raunde jie gali būti laisvi pasirinkti. Kitos valstijos įpareigoja delegatus ir antrajame raunde balsuoti už kandidatus, laimėjusius jų balsus. Dar kitos numato taisykles, kad kandidatai gali atiduoti savo delegatus kitiems kandidatams.

Dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę.

Pavyzdžiui, Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie ar J.Bushas sugebėjo užsitikrinti tam tikrą delegatų skaičių ir šie vis dar priklauso jiems, nors jie ir pasitraukė iš rinkimų kovos. Kaip jie elgsis? Kaip jie leis pasielgti savo delegatams? Jei niekas negaus daugumos, galbūt M.Rubio, Tedas Cruzas ir J.Kasichas nukreips delegatus balsuoti, tarkim, už Mittą Romney – neutralų asmenį, kuris atsiras susiklosčius tokiai situacijai. Mes nežinome.

Tokios konvencijos vadinamos brokerių konvencijomis, nes brokeriai – tai tie, kurie sugeba susitarti ir sudaryti sandorius. Bet mes nebeturime brokerių, t.y. tokių lyderių, kurie suderėtų tam tikrą delegatų balsų skaičių. Todėl niekas nėra aišku.

B.Sanders / "Scanpix" nuotr.

– Koks prezidento B.Obamos vaidmuo šiuose rinkimuose? 2014-aisiais Demokratų partija pralaimėjo kadencijos vidurio rinkimus į Kongresą ir viena iš priežasčių buvo nurodyta ta, kad jie atsiribojo nuo B.Obamos ir atsisakė jo palaikymo.

– Yra didelis skirtumas tarp kadencijos vidurio rinkimų ir prezidento rinkimų – tai labai skirtingi rinkėjai. Kadencijos vidurio rinkimuose aktyvumas būna labai mažas. Bet respublikonai linkę eiti prie balsadėžių nepaisant nieko. Demokratai – ne visada. Jie labiau „atsipalaidavę“ rinkėjai. Tai reiškia, kad demokratai visada susiduria su problemomis kadencijos vidurio rinkimuose, nes jų rinkėjai nebalsuoja. Tai vienas iš 2014-ųjų demokratų pralaimėjimo paaiškinimų. Todėl pastaruoju metu respublikonams sekasi kadencijos vidurio, o demokratams – prezidento rinkimuose.

Tačiau šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą. Ypač kai kalbama apie baltuosius, nedideles pajamas turinčius, žemo išsilavinimo rinkėjus, kurie anksčiau rėmė demokratų kandidatus.

Šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą.

Jei grįžtume prie B.Obamos vaidmens šiuose rinkimuose – iki šiol jis neparėmė nė vieno demokratų kandidato. Galima įtarti, kad jis parems H.Clinton, kuri buvo jo valstybės sekretorė, nors ir konkurentė rinkimuose. Dauguma žmonių mano, kad ji turi daugiau galimybių laimėti prezidento postą nei B.Sandersas. Jis vadina save demokratu socialistu – galbūt tai įprasta Europoje, bet ne Jungtinėse Valstijose.

– Socialistas amerikiečiams skamba kaip komunistas?

– Taip, dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę. Jei esi socialistas, vadinasi, nesi amerikietis. Todėl B.Sandersas, jei nebūtų užgožtas D.Trumpo, būtų tapęs tikra sensacija: amerikiečiai remia socialistą!

– Ypač jauni žmonės.

– Jauni žmonės labai džiaugiasi B.Sandersu. Jis jiems yra kandidatas revoliucionierius. Nėra neįprasta, kad jauni žmonės labai džiaugiasi kažkuo, kas nauja ir šviežia. Be to, jis žada nemokamą aukštąjį mokslą. Taigi egzistuoja tiesioginė nauda jaunimui remti B.Sandersą.

Tačiau įdomiausias klausimas: jei B.San­dersas netaps Demokratų partijos kandidatu, ar tie jauni žmonės, jo šalininkai, liks namie lapkričio mėnesį ir neis prie balsadėžių per visuotinius JAV prezidento rinkimus, nes bus nusivylę? Todėl manau, kad Demokratų partija turi būti labai atsargi, nes gali prarasti tuos balsus, o kai kuriuos net gali atiduoti D.Trumpui. Galite tikėti, galite ne, bet manoma, kad dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Vis dėlto manau, kad B.Obama parems H.Clinton. Naujausi B.Obamos reitingai yra geri – per 50 proc. palaiko jo politiką. Taigi jis susigrąžina populiarumą. Viena iš priežasčių – rinkimų kovos, nuo kurių jis atitolęs ir atrodo aukščiau už jas.

Dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Įdomu, ar jam pavyks mobilizuoti afroamerikiečius, tarkim, H.Clinton naudai, kaip jam pavyko tai padaryti 2008 ir 2012 m. Afroamerikiečiai – vieni lojaliausių demokratų rinkėjų, jie būtini demokratams, norint laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, mano Ohajo valstijoje B.Obama 2012-ųjų prezidento rinkimus laimėjo tik dėl afroamerikiečių balsų. Ohajyje afroamerikiečiai sudaro 12 proc., bet jie sudarė 14 proc. balsavusiųjų rinkimuose. Iki tol afroamerikiečių aktyvumas buvo mažesnis nei baltųjų. 2012 m. balsavo daugiau afroamerikiečių nei baltųjų.

Žinoma, B.Obama yra pirmasis afroamerikietis JAV prezidentas, ir šiai bendruomenei buvo labai svarbu jį perrinkti. Kaip bus dabar – sunku pasakyti.

Galima įtarti, kad šį kartą dalis afroamerikiečių parems D.Trumpą. Jis populiaresnis tarp afroamerikiečių nei kiti respublikonų kandidatai, nors respublikonai nėra populiarūs tarp šio rinkėjų segmento. Ir net jei D.Trumpas pasiims tik dalį juodaodžių balsų, demokratams nugalėti bus labai sunku.

– O kaip dėl ispanakalbių? D.Trumpas žadėjo pastatyti sieną su Meksika, metė įvairių kaltinimų ispanakalbiams imigrantams. Ar tai atsiliepia jo populiarumui tarp gausiausiai augančio JAV rinkėjų segmento?

– Tai kelia paniką respublikonų stovykloje. Ispanakalbiai – greičiausiai auganti mažuma JAV, taigi jie labai svarbūs rinkėjai.

Istoriškai jie labiau rėmė demokratų kandidatus, tačiau 2004 m. George’as W.Bushas pasirodė puikiai ir laimėjo ne daugumą, bet maždaug trečdalį ispanakalbių rinkėjų balsų. Jei Respublikonų partija nori išlikti gyvybinga nacionaline partija, ji privalo gauti ispanakalbių balsų. Tai viena iš priežasčių, kodėl respublikonai taip bijo D.Trumpo. Partijos vadovybė mano, kad jis sunaikins partiją, nes ispanakalbiai nebalsuos už juos.

Vis dėlto labai sunku prognozuoti, kaip elgsis ispanakalbiai, nes nedaug jų balsuoja per respublikonų pirminius rinkimus. Taigi neaišku, kaip jie elgsis toliau. Kita vertus, kai kurios apklausos rodo, kad D.Trumpas ne taip jau blogai vertinamas tarp ispanakalbių, kaip galima manyti. Nepaisant to, ką pasakė, jis vis dar mėgaujasi įžymybės statuso ir savo elgesio privalumais, kurie peržengia ribas tarp rasių ir tautybių.

Beje, tai vienas iš D.Trumpo argumentų. Jis tikina, kad gali praplėsti respublikonų rinkėjų ratą. Tiesa, nuo jo nusisuka tradiciniai respublikonai, t.y. aukštesnysis vidurinis sluoksnis, verslininkai, kurie anksčiau galbūt rėmė Res­publikonų partiją, nes ši yra už mažesnius mokesčius.

– Ar galima įsivaizduoti, kas nutiks, jei D.Trumpas taps JAV prezidentu?

(Pašnekovas giliai atsidūsta.)

– Blogiausias ir geriausias scenarijus?

– Geriausiu atveju – jam pavyks sukurti abiejų partijų koaliciją, kuri leis jam įgyvendinti daugiau darbų, nei mes tikimės. Tai sustiprins JAV įvaizdį. Dabar galbūt atrodo, kad JAV vyriausybė nelabai veiksni dėl prezidento ir Kongreso kovų. Taigi galbūt jam pavyktų suvienyti žmones iš abiejų partijų (jis bent jau žada tai padaryti). Tai mus padarys dar stipresniais aljansų partneriais.

Blogiausias scenarijus – patirties neturėjimas ir nediplomatinė jo prigimtis. Tai labai pakenktų mūsų santykiams su sąjungininkais. Jie nebematytų JAV kaip nuspėjamo partnerio ir pradėtų gravituoti mūsų tarptautinių priešininkų – Kinijos, Rusijos link. Manau, kad to bijo labai daug žmonių.

Be to, mes visada į save žiūrėjome kaip į demokratijos modelį. Visada laikėmės idėjos dėl demokratijos plėtros pasaulyje. Tačiau šie pirminiai rinkimai, jų retorika, kandidatų elgesys – visa tai gadina Amerikos demokratijos įvaizdį. Tai viena iš grėsmių. Gali pasirodyti, kad sistema nelabai gerai veikia.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...