2015 Liepos 03

Juozas Olekas

JAV karinės technikos dislokavimas stabdys agresyvią Rusijos politiką”

veidas.lt

BFL

Gynyba. Kitąmet šešiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, JAV dislokuos apie 250 tankų ir kitos karinės technikos. Apie šio sprendimo reikšmę ir kitas šalies gynybos aktualijas kalbamės su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku.

VEIDAS: Kokią įtaką mūsų saugumui turės sprendimas šešiose Rytų Europos valstybėse dislokuoti JAV karinę techniką? Kodėl būtent dabar?

J.O.: Tai labai svarbus sprendimas, kuris didina mūsų saugumą: Lietuvoje yra mūsų sąjungininkų karinė technika, galinti padėti didinti mūsų apginamumą ir priešo, kuris galėtų žengti per mūsų teritoriją, atgrasymą. Turime karių, technikos, atsiranda ir ekonomiškumo aspektas, nes keičiantis kariams technikos nereikia išvežti. O dabar turbūt todėl, kad po Gruzijos Rusijos agresija tęsiasi Ukrainoje, praėjusių metų pabaigoje Velse buvo priimti NATO sprendimai, kuriais buvo numatyti ir štabai, ir greitojo reagavimo pajėgos, ir išankstinis ginkluotės dislokavimas.

Amerikiečiai – mūsų strateginiai partneriai, kurių prezidentai ne kartą yra pakartoję, kad Lietuvos priešas yra ir Amerikos priešas, kad Amerikos įsipareigojimai ginti sąjungininkus ir Lietuvą yra galiojantys. Toks jų sprendimas labai natūralus.

VEIDAS: Jeigu konkrečiau, galbūt jau žinoma, kokia tai technika ir kiek jos bus?

J.O.: Šiandien paskelbta, kad tai JAV pėstininkų brigados technika. Faktai yra aiškūs – tai ir tankai, ir pėstininkų kovos mašinos, ir artilerija, ir kt. Kaip dabar žinoma, ji bus dislokuota šešiose valstybėse, matyt, kažkaip proporcingai ją padalijant. Bet tai nebus kažkoks statinis dalykas, kad ji bus tiktai čia, – vykstant didesniems mokymams ši technika galėtų iš artimiausių, o gal ir iš tolimesnių valstybių atvykti, atliekant tam tikrą perdislokavimo manevrą. Mes esame matę dabar dislokuotų JAV kuopų technikos perdislokavimą, kaip jie keitėsi, kaip važiavo per visą Europą, pasitikrindami, kaip kirsti sienas, kaip ta technika gali judėti, ir panašius dalykus. Bendras technikos kiekis yra žinomas, o konkrečiai skirtingu laiku jis gali būti kintamas.

VEIDAS: O grėsmės prieš Lietuvą atveju ar ši technika būtų reikšminga mūsų gynybai?

J.O.: Manau, kad ji atitinka šios dienos situaciją. Kalbame ne tik apie amerikiečių, NATO ginkluotę – Lietuva ir pati skiria papildomą dėmesį, realiai sugrįžta prie mūsų gynybos sistemos finansavimo, nes 2009–2012 m. gynybai skiriamos lėšos buvo sumažintos beveik trečdaliu ir viskas buvo daroma priešingai. Manau, kad nacionalinis dėmesys ir finansavimas, geresnis mūsų darinių užpildymas, plius sąjungininkų išankstinis buvimas čia ir šios ginkluotės dislokavimas sudaro papildomas mūsų apginamumo garantijas. Be abejo, tai nėra tos garantijos, kurios galėtų mus apginti nuo masyvaus puolimo, bet tam yra kiti dalykai – greitojo reagavimo pajėgos, galimybė perdislokuoti karius ir techniką iš kitų NATO šalių. Iš tikrųjų tos galios stabdyti bet kurį priešą su bet kokiais kėslais yra pakankamai.

VEIDAS: Rusija skelbia informaciją apie „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Ką Lietuva galėtų padaryti, kad sumažintų šią grėsmę?

J.O.: Mes reaguojame, o Rusija bando apsukti ienas atgal ir sakyti, kad arklys eina paskui vežimą, o ne į priekį. Mes, NATO, su Rusija kalbėjomės per NATO ir Rusijos tarybą, bandėme pritraukti prie partnerystės sprendžiant Rytų valstybių – Afganistano ir kitų karštųjų taškų problemas. Bent iš NATO pusės visada buvo nuoširdus partnerystės siekis.

Kai ketverius penkerius metus mūsų krašto apsaugos finansavimas ėjo žemyn, Rusija tuo metu didino finansavimą, vykdė kariuomenės modernizavimo programą ir kilo milžiniškais žingsniais į priekį. Buvę kolegos to nematė ir priiminėjo kitokius sprendimus, bet dabar, ypač po Ukrainos įvykių, prie mūsų prisijungė ir daugelis, galima sakyti – beveik visi ES ir NATO sąjungininkai. Ir bandome adekvačiai, labai saikingais žingsniai atsakyti Rusijai, nes matome, kad nieko nedarymas ją provokuoja. Juk Gruzijoje ir Ukrainoje nebuvo nei NATO bazių, nei kariuomenių. Po įvykių Gruzijoje buvo labai greitai susitaikyta ir tarsi sakoma – gyvenkime taip, kaip gyvenome. To atsakas buvo Krymo aneksija ir pietrytinės Ukrainos užpuolimas. Tad dabar yra mūsų atsakas į spartėjantį Rusijos militarizavimą ir kariuomenės modernizavimą.

Ji keičia ginkluotę, ją modernizuoja pagal dešimtmečio planą, kuris jau beveik eina į pabaigą. Dabar jis pradėjo strigti dėl finansų ir dėl sankcijų, bet jau padaryta daug. Rusija vienas raketas keitė didesnio nuotolio raketomis: turėjo siekiančias 200 km, vėliau – 300 km atstumą raketas. Jau ir senosios raketos pasiekė Vilnių. O „Iskander“ yra aktualesnės ne tiek Lietuvai, kiek tolimesnėms valstybėms, Vokietijai. S-300 dar nesiekė Berlyno, „Iskander“ – jau siekia.

Labai gerai pasakė NATO pajėgų Europoje vadas generolas Phillipas Markas Breedlove’as: tokie Rusijos veiksmai ir militarizacija yra jau ne regioninė, bet globali problema. 2009 ir 2013 m. Rusijos „Zapad“ pratybos buvo puolamosios pratybos prieš Vakarų šalis. Tad turime kažkuo atsakyti, bus ta ginkluotė ar nebus. Jeigu ji bus, matyt, mums reikės turėti daugiau pajėgumų, jei jos nebūtų – gal mažesniais pajėgumais turėtume atsakyti. Bet visuomet sakome: neturime jokių planų ką nors užpulti, o tik privalome reaguoti į Rusijos pajėgų koncentravimą.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie perspektyvas, kaip ši eskalacija, regiono militarizacija galėtų baigtis? Pastaraisiais metais ši kreivė tik kilo aukštyn.

J.O.: Tikiu, kad šis atsakas – sprendimas dislokuoti karinę techniką – sustabdys agresyvią Rusijos politiką. Sankcijos ir ginkluotės dislokavimas, pakitęs dėmesys, Velso sprendimų vykdymas yra labai aiškus atsakas, kad mes rimtai žiūrime į situaciją ir kad mūsų galimybės ir reagavimo laikas yra toks, jog Rusijai tikrai nebus palikta laiko žengti per sienas, be atsako užimti didesnę teritorijos dalį ir paskui pradėti ilgai trunkančias derybas, kurios tęsiasi dešimtmečiais, kaip Padniestrėje, Gruzijoje ar dabar Kryme. Sukaupti pajėgumai ir pasirengimas laiku reaguoti visais lygiais ir visomis turimomis galimybėmis yra Rusiją stabdantis faktorius. Ne vien gynybinis, bet ir atgrasymo, verčiantis priimti kitus sprendimus.

Kiek tai užtruks, kiek reikės laiko, kokiu būdu bus rasta ta pokyčių galimybė? Nepaisant to, kad sustiprinome savo apginamumą, NATO dar išlaikė tam tikrus ryšio kanalus, yra ir intensyvūs Europos Sąjungos, ypač Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bandymai kalbėtis ir vis dar sudaryti sąlygas išeiti iš tos situacijos. Tikiu, kad šios priemonės tikrai neprovokuoja, o kaip tik sudaro galimybę tą eskalaciją po truputi prislopinti.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad lietuviai savo gynyba susirūpina tik smarkiai padidėjus grėsmei? Pavyzdžiui, 2010-aisiais „Veidui“ atlikus apklausą 93 proc. žmonių sakė nepritariantys, kad krašto apsaugos finansavimas būtų didinamas.

J.O.: Tai susiję ir su buvusios valdžios požiūriu. Pažiūrėkite, kokia finansinė krizė šiuo metu yra Graikijoje, tačiau mes negirdime apie jokį sumažinimą. Graikijos krašto apsaugos finansavimas NATO yra antras po JAV – apie 2,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir graikai kalba apie to gynybos biudžeto išlaikymą. Lietuvoje buvo pasirinktas kelias kirsti visiems, o tas kirtimas atsiliepė ir žmonių vertinimui, todėl tuo metu žmonių požiūris buvo toks, jie nepalaikė didinimo.

Dabar kreipiame dėmesį ne tik į ginkluotę, karius, bet ir į bendrą pilietinį bei patriotinį ugdymą, galų gale – visuomenės informavimą. 2008 m. visuomenės informavimo įvairiais kanalais programai skyrėme apie 700 tūkst. Lt, o 2012 m. tebuvo skirta apie 90 tūkst. Lt. Dabar vėl skiriame apie milijoną tam, kad žmonės galėtų gauti informaciją. Tai yra vienas iš labai svarbių elementų, kad visuomenė būtų informuota. Pažiūrėkite, kiek tais metais buvo visokių šou laidų, bet apie karą mes nieko neturėjome, o dabar yra „Tikri vyrai“, dar bus ir laida moterims, daug kitų renginių, laidų. Tai kainuoja, bet ir duoda savo rezultatą – visuomenės atsparumą prieš Rusijos propagandą ir krašto apsaugos palaikymą.

VEIDAS: Tad manote, kad viskas vyksta iš viršaus į apačią?

J.O.: Manau, kad ir taip, ir taip. Nesakyčiau, kad tai yra tik vienos krypties eismas. Džiaugiamės ženkliu savanorystės padidėjimu. Paskelbėme, kad Lietuvos kariuomenės daliniams užpildyti reikia apie 3 tūkst. jaunuolių, ir vienas tokių skubių žingsnių yra ne laipsniškas profesionalų skaičiaus didinimas (tą mes darome, bet tam reikia daug laiko), o užpildymas šauktiniais. Tačiau šiandien mes turime du trečdalius žmonių, kurie pareiškė, kad jų šaukti nereikia, jie patys ateina tarnauti į kariuomenę. Tai iš tiesų geras pavyzdys. Dar turime penkis mėnesius, tad manau, kad surinksime 100 proc. poreikio savanorių. Galbūt net bus konkurencija, šiemet negalėsime priimti tarnauti visų ir teks palikti kitiems metams.

VEIDAS: Jei jau kalbame apie šauktinius, reikėjo pašaukti tris tūkstančius, tačiau į sąrašą buvo įtraukta 37 tūkst. Ar tikrai buvo būtina kviesti tokį didelį skaičių?

J.O.: Taip buvo padaryta pasirėmus senąja statistika, nebuvome įsitikinę, kad viskas pasikeitę į gerąją pusę. Tie 37 tūkstančiai buvo pasirinkti remiantis 2008 m., paskutinio privalomojo šaukimo, statistika, kai maždaug tik kas vienuoliktą ar dvyliktą šauktinį pavykdavo pakviesti – dėl sveikatos, simuliacijos, neatvykimo ar neradimo. Dėl labai įvairių priežasčių. Tokia buvo padėtis: norint pakviesti vieną, reikėjo pakviesti vienuolika ar dvylika, kad rastum tą vienintelį. Dabar rezultatai absoliučiai kitokie. Pavyzdžiui, sveikatos patikrinimas. Nuolat girdime, kokios blogos sveikatos yra jaunimas, tačiau iš tų, kurie ateina kaip savanoriai, apie 90 proc. tinkami tarnauti, o iš tų, kurie pateko į sąrašą ir jau yra patikrinti, tinkamų – apie 75 proc. Žodžiu, matome tam tikrą nusiteikimą, juk turbūt taip greitai jaunuolių sveikata nepakito.

Dabar mažiau simuliacijos, mažiau bandymų išsisukti, galbūt ir medikų požiūris pasikeitė. Turėjau keletą pokalbių, paprašiau užtikrinti medikų orumą ir poziciją, kad jie netaptų įkaitais ir per juos nebūtų bandoma kažkaip išsisukti nuo kariuomenės. Kas dabar vyksta, yra tarsi abipusis suartėjimas ir sutarimas.

Galų gale kariuomenė nėra kažkokių supergaliūnų institucija. Tai galimybė kiekvienam žmogui, gal kartais turinčiam ir mažesnį fizinį pajėgumą. Per tuos devynis mėnesius, darydamas tam tikrus pratimus, dalyvaudamas, skirdamas dėmesio savo fiziniai kultūrai, tu gali sustiprėti, ir tai bus labai naudinga ne tik kariuomenei, bet ir sveikatai, pravers kasdieniniame gyvenime. Tad labai aukštai kartelės mes nekeliame, su Žydrūnu Savicku visiems lygintis nereikia. Priešingai, norime, kad ir silpnesni žmonės galėtų dalyvauti, prisitaikyti ir atlaikyti tas pratybas.

VEIDAS: Pats esu šauktinių sąraše, man 26 metai, jau esu baigęs magistro studijas, moku kelias užsienio kalbas, dirbu žiniasklaidoje. Ar iš tikrųjų tie devyni mėnesiai yra geriausia, ką aš galiu duoti Lietuvos krašto apsaugai?

J.O.: Yra dvi medalio pusės. Nenorime kariuomenės padaryti – bent jau aš taip galvočiau – vien tik iš tų, kurie turi vidurinį išsilavinimą, kuriems yra devyniolika metų, ir viskas, kitokių neimame. Kariuomenėje buvimas žmogaus, turinčio išsilavinimą, tam tikrą patirtį, yra geras, užkrečiamas pavyzdys kitiems – gerai, kai yra į ką lygintis. Nes jeigu visi lygūs, tai nėra jokio pasitempimo. Pavyzdžiui, galėtumėte nušviesti kariuomenės gyvenimą iš vidaus, mes norėtume, kad iš kariuomenės vidaus išeitų ir kritinių straipsnių. O ir pats gyvenimo pajutimas: gali nuvažiuoti į Daniją, kažką aplankyti ir parašyti, bet gali tuo metu tarnauti ir šį dalyką tęsti laisvu nuo tarnybos metu.

Tarnybą esame numatę su savaitgaliais, skirtais poilsiui, ne ištisai, galbūt net su grįžimu namo. Tiesioginį darbą būtų galima suderinti, o ir išeitų serija straipsnių, kuriuos mielai spausdintų žiniasklaida. Kokiam nors vienišam žemdirbiui, kuriam kasdien reikia melžti karvę, tikrai negalime pasakyti, kad jis tęs savo darbą. Bet kai ką tikrai galime suderinti. Matau iš tų žmonių, kurie ateina savanoriais, – jie yra labai skirtingų profesijų, išsilavinimo. Nėra taip, kad visi būtų tik aštuoniolikmečiai ar devyniolikmečiai.

VEIDAS: Tačiau pats šaukimas į kariuomenę vis tiek yra visokeriopai susietas su studijų sistema, iš to kyla įvairių niuansų. Jūsų manymu, ar apskritai šios sistemos turi būti taip susijusios? Juk kariuomenė ir švietimas nėra tapatūs dalykai.

J.O.: Yra du aspektai. Jei taip žiūrėsime, manau, kad šaukiami turėtų būti visi, nedarant tokių išlygų, nes kitaip pasidaro labai neaišku, kodėl vienas šaukiamas, o kitas ne. Bet pats asmeniškai esu ir visada buvau už savanorystę. Jei ne 2009–2012 m. duobė, būtume visai pamiršę apie šaukimą, žmonės būtų dalinius užpildę, tarnavę, išėję iš tarnybos į rezervą. Tokią ir įsivaizduoju ateitį: Lietuvos kariuomenė bus grįsta savanoryste, kuri užtikrins ir kariuomenės užpildymą, ir pasirengimą, ir rezervą. Bet šiandien, kai reikia lipti iš duobės, kaip vienas paprasčiausių sprendimų buvo pasirinktas šaukimo atnaujinimas. Tačiau bent jau šiemet beveik neabejoju, kad turėsime 3 tūkst. savanorių. Jeigu klostysis taip, kaip planuojame, kad ta tarnyba bus įdomi, tai, ko gero, tarnavusieji pasakys ir savo draugams, broliams – nueikite. Sunki tarnyba net ir sovietinėje kariuomenėje, be visų blogybių, nestatutinių santykių ir kito, vis tiek palikdavo ir tam tikrą susibičiuliavimą. Žmonės turėjo ir draugų, įgaudavo tam tikrą fizinį sustiprėjimą, drausmės dalykų, kurie reikalingi gyvenime.

Teko kalbėtis su verslo organizacijų atstovais, ir jie tikrai mato tam tikrą suinteresuotumą, kad pas juos po tarnybos kariuomenėje ateitų dirbti žmonės, įgavę bendros drausmės, pasirengimo. Universitetų rektorių konferencija priėmė sprendimą, kad jie remia tam tikrą nedidelį pirmumą tiems stojantiesiems, kurie atitarnavo devynis mėnesius.

Vis dėlto esu už savanorystę ir, mano nuomone, šeimose, mokyklose, visuomenėje turime padaryti viską, kad paremtume, palaikytume žmones, kurie eina tarnauti, įprasmintume šį jų gyvenimo tarpsnį.

VEIDAS: Tačiau sprendimas grąžinti šauktinius sukėlė gana įvairią visuomenės reakciją, buvo ir daug neigiamų vertinimų. Galbūt buvo padaryta tam tikrų komunikacijos klaidų?

J.O.: Manau, kad taip. Tikrai ilgą laiką bandėme didinti užpildymą profesionalais, įsitikinę kokia yra situacija. Bet atėjus naujam kariuomenės vadui sutarėme, kad nebegalime laukti. Galbūt pats principas ir pateikimas buvo ne visai toks. Įdėjome daug pastangų, jog šaukimas būtų skaidrus, ir aš tikrai manau, kad jis toks buvo. Atranka buvo kompiuterinė, ir niekas negali pasakyti, kad kažkas susėdo iš ministerijos ar kariuomenės ir vieną įrašė, kito neįrašė. Tačiau tai sukelia tam tikrą įtampą – klausiama, kodėl vienas, o ne kitas ir pan., bet čia kiekvienas turi savo nuomonę. Pasikartosiu – darome viską, kad užpildymas vyktų savanorystės pagrindais ir kad visą tą stresą, kuris šiandien yra, galėtume nuslopinti.

VEIDAS: Kokia Lietuvos krašto sistemos dalis, jūsų manymu, šiandien yra silpniausia?

J.O.: Kaip buvo, taip ir yra – karinių dalinių užpildymas. Žengiame tik pirmuosius žingsnius, bet manau, kad jis pagerės. Dar mūsų ginkluotės modernizavimas – tik pradedame stambesnius projektus. Taip pat artilerijos, pėstininkų sustiprinimas, nes sausumos pajėgos vis tiek yra tam tikras kariuomenės stuburas. Reikia ir pėstininkų kovos mašinų, tų pačių šaunamųjų ginklų, automatinių ginklų ir aprūpinimo šaudmenimis. Pernai, ko gero, nupirkome visą produkciją, kurią pagamino „Giraitės“ šovinių gamykla, čia juk indėlis ir į vidaus ekonomikos augimą, nes jie turi visą užsakymą. Naudojame tuos šovinius mokymo tikslams, sudarome atsargas.

Sausumos pajėgų stiprinimas tiek personalu, tiek ginkluote yra pagrindinis iššūkis, kurį mums dabar reikia įveikti, kad būtume pajėgūs gintis patys, galėtume kartu su sąjungininkais vykdyti operacijas ir gintis.

Man, kaip ministrui, svarbiausia yra karys: kad jis būtų aprengtas, ekipuotas tuo, kuo reikia, ir galėtų didžiuotis, jog tarnauja Lietuvos kariuomenėje, pasijusti šiuolaikiniu moderniu kariu su apranga, ginkluote, ryšio priemonėmis, naktinio matymo ir kitais dalykais, kurie yra labai svarbūs. Anksčiau tam buvo skiriama gerokai per mažai dėmesio.

VEIDAS: Kokius artimiausius pirkinius planuojate?

J.O.: Smulkesnius dalykus, reikalingus kariui, išvardijau, o stambesni pirkiniai – tai prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė, pėstininkų kovos mašinos, artilerija, dabar su sąjungininkais bandome tartis dėl vidutinio nuotolio oro gynybos.

VEIDAS: Ilgą laiką Krašto apsaugos ministerijos prioritetas buvo dalyvavimas įvairiose tarptautinėse misijose. Pagrindinė misija Afganistane baigiasi, kaip po to keisis Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose?

J.O.: Tai buvo labai teisingas žingsnis, kuris šiandien mums garantuoja saugumą. Įsivaizduokite, kad mes niekur nebūtume dalyvavę, užsidarę, o šiandien sakytume – sąjungininkai, ateikite pas mus. Reakcija būtų visiškai priešinga. Niekad nebuvome susitelkę tik ties tarptautinėmis operacijomis, visada buvo tam tikras balansas, vystėme ir nacionalinius gynybos pajėgumus. Santykinai galbūt jiems teko mažiau, nes lėšų buvo labai mažai ir todėl mums reikėjo subalansuoti. Mūsų dalyvavimas tarptautinėse operacijose užtikrino mums visiškai kitokį sąjungininkų požiūrį, o kada mums kilo poreikis – ir oro policija buvo padidinta, ir iš JAV bei kitų sąjungininkių kariai pas mus atvyksta ištisomis kuopomis.

Lietuvos dalyvavimą misijose Irake, Balkanuose, Afganistane reikėtų vertinti kaip labai išmintingus žingsnius. Šiandien mums reikia turėti didesnius pajėgumus namie, bet mes tikrai tęsime dalyvavimą tarptautinėse misijose.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...