2015 Liepos 15

Izraelis perrašo taikos su palestiniečiais scenarijų

veidas.lt

Scanpix

Artimieji Rytai. Sulaikytas į Gazą plaukiantis Švedijos laivas, žlugusi Palestinos vyriausybė ir slaptos derybos Katare pranašauja naują taikos tarp Izraelio ir palestiniečių erą.

Švedijos žiniasklaida pastarosiomis dienomis azartiškai mažėjančia tvarka skaičiavo, kiek buvo likę į laisvę nepaleistų aktyvistų, gabenusių Gazos gyventojams humanitarinę pagalbą ir sulaikytų likus 97 jūrmylėms iki Izraelio kontroliuojamų vandenų. Geltonesni portalai antraštėse nurodo pirmomis valandomis negalėję susisiekti su šiais savo tautiečiais. Kiti nuolat skelbia jų pavardes, kad įsidėmėtų autoritetų besidairantis jaunimas. Juolab kad į Gazą laivu „Geteborgo Mariana“ plaukusioje įguloje buvo ir keletas garsenybių – žurnalistė ir rašytoja Kajsa Ekis Ekman ir Izraelyje gimęs bei žydų kibuce vaikystėje gyvenęs spalvingas švedų muzikantas Droras Feileris.

„Tai, kad Izraelio laivas mus sulaikė tarptautiniuose vandenyse, liudija, jog Izraelio okupacija plečiasi gilyn“, – bene dažniausiai Švedijoje cituojama frazė, kurios autorius – Izraelio nemalonėn pakliuvusios įgulos koordinatorius Steffanas Graneris. O šį sakinį iš lūpų į lūpas kartoja ne tik kairioji, bet ir konservatyvioji visuomenės informavimo stovykla, nors joje Izraelio politiką kritikuojančiųjų yra kur kas mažiau.

Vis dėlto tai, kad buvo sulaikytas švedų laivas, greičiau yra ne priežastis subjektyvioms naujienoms, o Izraelio politinių sprendimų pasekmė. Tačiau apie tai – vėliau.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad daugelyje Vakarų šalių švedų laivo istorijos vertinimas gerokai skiriasi nuo to, kokį pateikia Švedijos žiniasklaida. Vakarų šalys tarsi suskirstytos tam tikrais informaciniais sektoriais, kuriuose oficialioji žiniasklaida pateikia tik vieno atspalvio informaciją apie Izraelio ir palestiniečių reikalus. Švedija – neabejotinai trečiasis sektorius, kuriame Izraelis pliekiamas be atvangos. Antrajame gyvena dauguma europiečių, turinčių galimybę išgirsti margesnių naujienų iš Artimųjų Rytų. Na, o Lietuva yra atsikovojusi pirmąją zoną, kurioje Izraelis dėl santykių su palestiniečiais plačiosioms masėms beveik visada vaizduojamas blogiausiu atveju kaip auka, o palestiniečiai geriausiu atveju – kaip laukiniai teroristai.

Mūsų šalyje ir nėra jokios vietinės Tildos Swinton, savo feisbuko paskyroje vietoj nuotraukos įsidedančios palestiniečių vėliavą. O štai Izraelio išplatinta ataskaita apie praėjusių metų Gazos konflikto esmę ima viršų prieš ką tik paskelbtas Jungtinių Tautų išvadas apie tuos pačius įvykius, nes skiriasi jos kaip diena ir naktis.

Švedijoje būtent pernykščiai įvykiai įplieskė seniai rusenančią nemeilę Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu (nemeilę Izraelio politikai, o ne žydams – čia jie nededa lygybės ženklo). Paprastas švedas postringavimų apie tai, kad Izraelio veiksmai pernai Gazoje buvo jei ne teisėti, tai bent pateisinami, klausytųsi akis išpūtęs – tokios pozicijos jis turbūt iš viso dar nėra girdėjęs. Taip kaip paprastas lietuvis, jei specialiai nesidomėjo, nėra girdėjęs visiškai priešingos nuomonės.

Tad laimingi tie, kurie turi progą išgirsti abi puses. Kairysis britų dienraštis „The Guardian“ savo vedamąjį straipsnį pradeda konstatuodamas, kad pernai Gazoje tiek Izraelio kariai, tiek palestiniečiai susitepė karo nusikaltimais. O tam, kad Gaza būtų atstatyta iki tokio lygio, kokio ji buvo iki pernykščių karo veiksmų, prireiks bent 30 metų. Nebent būtų atšaukta Izraelio blokada. Mat atstatyti reikia 141 tūkst. pastatų, o pernai į Gazą buvo leista įvežti tik 130 tūkst. tonų cemento – mažiau nei po toną kiekvienam pastatui. Izraelis pagrįstai baiminasi, kad statybinės medžiagos, įskaitant metalą, „Hamas“ kovotojų gali būti panaudotos ginklų gamybai.

Panašiais argumentais vadovaujamasi ir kuriant nausėdijas Vakarų Krante. Teigiama, kad ten, kur įsikurs Izraelio gyventojai, neapsigyvens teroristai.

Tačiau nausėdijos pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, kelia kur kas daugiau aistrų nei Gazos atstatymo darbai. Praėjusią savaitę JAV Baltieji rūmai pasiūlė pataisą laisvosios prekybos sutartyje, kurioje anksčiau buvo numatyti Izraelio verslo plėtros nausėdijose apribojimai. Tad jei Europa šios sutarties norės, turės sutikti su JAV plušančių Izraelio lobistų interesais. O juk dar neseniai Europos lyderiai buvo sutarę, kad nerems nausėdijų plėtros ir neprisidės prie verslo plėtros okupuotose teritorijose.

Net kai kurios Kinijos kompanijos, vykdančios bendrus projektus su Izraeliu, neseniai iškėlė savo sąlygą: kad nė vienas statybininkas kinas neįkeltų kojos į nausėdijas.

Vis dėlto tokios iniciatyvos paprastai baigiasi tuomet, kai ima trukdyti asmeniniams interesams. Tad gali būti, kad ir Europos pozicija dėl nausėdijų greitai suminkštės, jei taps pagrindine kliūtimi pasirašyti amžiaus sutartį su Amerika.

Palestiniečiai viliasi, kad Europa padės išsaugoti bent jau vieną jų kaimą, pastaruoju metu tapusį kone svarbiausiu Izraelio okupacijos Vakarų Krante simboliu.

Birželio pradžioje Europos diplomatai iš visų ES šalių apsilankė vos 300 gyventojų turinčiame Kirbet Susijos kaimelyje, įsikūrusiame pietinėse Hebrono kalvose, vien tam, kad pademonstruotų bendrą opoziciją Izraelio nausėdijų kūrimui palestiniečių gyvenvietėse. Gegužę Izraelio aukščiausiasis teismas leido išvaryti šio kaimo, gyvuojančio nuo XIX a., gyventojus, o pastatus – nugriauti. Nesvarbu, kad kaimas buvo jau du kartus sugriautas ir vėl atstatytas: teismas pareiškė, kad pastatai neturi leidimų, tad, šiaip ar taip, yra neteisėti, be to, juose gyventi nesaugu, nes nėra reikalingos infrastruktūros.

Patys gyventojai aiškina, kad buvo priversti statyti namus be leidimų, nes jų paprasčiausiai negavo. Kaip ir teisės įsirengti reikiamą infrastruktūrą. Jų teigimu, Izraelis siekia paprasčiausiai sunaikinti kaimą, esantį C sektoriuje – zonoje, kurią pagal 1993 m. Oslo taikos sutartį oficialiai kontroliuoja Izraelio armija, – ir išplėsti netoliese esančią prieš 30 metų įkurtą Susijos nausėdiją.

Žinoma, kol kas tai dar ne liūdnoji Hebrono istorija, tačiau ji ne ką mažiau prikaustė Izraelio politiką kritikuojančių vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį, priversdama vėl prisiminti ir šventąjį Hebrono miestą, kurio centrą, ko gero, visam laikui užėmė tik kelioms dienoms į pamaldas palestiniečių mieste atvykę žydai. Ten jiems taip patiko, kad apsitvėrė aukšta tvora ir nebeleido į savo namus sugrįžti palestiniečiams, kurie Izraelio teismo sprendimu namus turėjo palikti tik dviem dienoms – kol žydai atšvęs savo šventes ir apleis jų butus.

Tačiau pačiame Hebrono centre ir dabar tebegyvena žydų naujakuriai ortodoksai, nuo kurių miesto pakraščių gyventojai palestiniečiai saugosi gatves dengdami tinklais: taip jie ginasi nuo naujakurių į palestiniečius mėtomų akmenų, nuo kurių yra žuvę ir vaikų iš netoliese buvusio darželio.

Kaip skaičiuoja JT, 800 žydų dabar gyvena didesnėje Hebrono miesto dalyje, nei spaudžiasi 12 tūkst. palestiniečių.

Vilties atgauti savo namus Hebrone jie nebeturi, tačiau išsaugoti Kirbet Susijos kaimelį Hebrono kalvose vis dar tikisi. Jiems tai – principinė kova, į kurią jie sugebėjo įtraukti ir pasaulio žiniasklaidą, ir net Vakarų diplomatiją. Žinoma, Kirbet Susija nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias palestiniečių gyvenamas kaimas Vakarų Krante, tačiau ir diplomatiniame pasaulyje jis įgijo principinio klausimo reikšmę. Ir šis klausimas – net ne apie toleranciją nausėdijų kūrimuisi. Jis tiesiogiai susijęs su Izraelio ir palestiniečių taikos derybomis. Tiksliau, pagal Izraelio scenarijų perrašomomis taikos sąlygomis, kurias nejučia ir nelabai susivokdami kaip duotybę ima suprasti ir Vakarai. Kitaip sakant, Izraelis deda kirčius ant tų skiemenų, kurie jiems skamba gražiau, o Vakarų šalys mano, kad užsienio kalbos gramatikos negalima kvestionuoti.

Kuo čia dėtos nausėdijos? Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Alistairas McPhailas kaimo sunaikinimą pavadino pasikėsinimu į dviejų valstybių sprendimą – taikos sutartį, pagal kurią Izraelis ir Palestina egzistuotų drauge.

Tokios taikos norėtų visi, tik ne Izraelis. Nors JAV prezidentas Barackas Obama nuolat gieda dviejų valstybių dainelę, Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu vyriausiuoju taikos derybininku išsirinko aršų Palestinos valstybės priešininką – vidaus reikalų ministrą Silvaną Shalomą. Būdamas Kneseto nariu, 2012 m. jis pareiškė, kad „visi yra prieš Palestinos valstybę – apie tai net kalbos negali būti“, o dabar jis sės prie derybų stalo ir aiškins, jog Izraelis palaiko palestiniečių teisę į valstybę (ir pusę Jeruzalės). Ir dar skleis žinią, kad to paties nori ir B.Netanyahu.

Kitas klausimas – ko nori patys palestiniečiai. Arba kas jie apskritai yra. Ką tik žlugo jų vyriausybė, o tariama palestiniečių vienybė, stiprinusi jei ne jų derybines pozicijas, tai bent įvaizdį, pakibo ant plonyčio plaukelio. Tiesą sakant, toji vienybė ir anksčiau buvo tik iliuzija.

Pavyzdžiui, metus gyvavusi nepriklausomų technokratų vyriausybė, kurios sudėčiai pernai pritarė tiek „Fatah“, tiek „Hamas“, formaliai valdė ir Vakarų Krantą, ir Gazos Ruožą, kuriuose iki tol septynerius metus dirbo atskiros administracijos. Tačiau faktiškai Gazoje šiai vyriausybei taip ir nepavyko įtvirtinti savo valdžios, mat čia ir toliau paradui vadovavo „Hamas“.

Kad ir kaip keistai iš šalies atrodytų, Izraelis, oficialiai laikantis „Hamas“ teroristine organizacija, su ja, kai kurių šaltinių teigimu, slapta derina poziciją ir visai gali būti, kad būtent „Hamas“ atstovaus palestiniečiams, jei kada nors bus pasirašoma taikos sutartis. Na, bent jau taip spėja palestiniečių ambasadorius Rusijoje Fayedas Mustafa, interviu „Sputnik“ aiškinantis, kad Gaza turi visas galimybes tapti nepriklausoma palestiniečių valstybe. O štai Vakarų Krantą paprasčiausiai suvalgys nausėdijos.

„Izraelis siekia sukurti dviejų valstybių iliuziją, suteikdamas nepriklausomybę Gazai ir pranešdamas pasauliui, kad sprendimas pagaliau rastas, o Izraelis buvo labai dosnus“, – samprotauja F.Mustafa.

Ir perspėja, kad tai pavojingas „Hamas“ žaidimas, mat ši organizacija ir politinė partija, pernai suformavusi bendrą vyriausybę su „Fatah“, tik vaizduoja, kad siekia naudos visiems palestiniečiams. Ji neva padarė viską, kad vyriausybė žlugtų, o „Hamas“ perimtų derybų su Izraeliu vairą ir galiausiai, sėkmės atveju, išsikovotų nepriklausomybę sau ir Gazai, bet ne Vakarų Krantui. Nepaisant to, kad iš Gazos ir Vakarų Kranto sudarytą Palestiną jau šiandien yra pripažinusios 135 iš 193 Jungtinių Tautų valstybių narių.

Neseniai slaptos Izraelio ir „Hamas“ derybos įvyko ir Katare. Tiesa, tai buvo mėginimas pasirašyti penkerių metų paliaubų susitarimą, o ne ilgalaikę taikos sutartį. Vis dėlto Artimuosiuose Rytuose Izraelio bendradarbiavimas su „Hamas“ pasėjo nerimą.

Juolab kad derybas oficialiai parėmė ne tik Kataras, bet ir Turkija, o kai kurių šaltinių tikinimu, ir nemaža ES nei JT šalių. Nors derybos buvo slaptos, tačiau pasirodė informacijos, kad tokias derybas inspiravo Didžiosios Britanijos politikai, konkrečiai – buvęs šalies premjeras Tony Blairas.

Vis dėlto jei tokios derybos pavyktų, tai būtų ne tiek T.Blairo, kiek B.Netanyahu nuopelnas. Ne veltui jo praėjusiuose rinkimuose nepalaikė nei JAV, nei didžioji palestiniečių draugė Švedija. B.Netanyahu Švediją buvo apkaltinęs net sąmoningu jo politinės karjeros žlugdymu.

Tiesa, oponentai iš tokių blevyzgų tik šaipėsi. Izraelio istorikas Gershomas Gorenbergas „Twitter“ paskyroje parašė: „Paskutinė galiūno užuovėja – kaltinti užsienio jėgas ir vyriausybes“.

Ar B.Netanyahu tikrai toks silpnas, kad pabūgo Švedijos vyriausybės, sunku pasakyti. Tačiau sulaikydamas Švedijos laivą tarptautiniuose vandenyse Izraelis pademonstravo ne tiek jėgą, kiek nerimą, kad jo susikurtas derybų su palestiniečiais scenarijus neišslystų iš rankų.

Rima Janužytė

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...