2016 Vasario 09

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš Marco Raabe trilerio „Pjūvis“

Veidas.lt

Pateikiame ištrauką iš Marco Raabe psichologinio trilerio “Pjūvis” (išvertė Alfonsas Tekorius). Skirtingi knygos veikėjai kuria dramatišką, įtampos ir nežinomybės kupiną pasakojimą, o autorius, pažerdamas vis naujų įvykio detalių ir vesdamas ne pačiu tiesiausiu keliu tiesos link, pina įdomią ir sukrečiančią istoriją. Net patyrusiam šio žanro skaitytojui nebus lengva suvokti visą įvykių seką nesudėliojus dėlionės detalių iki galo. Autorius tiesiog mėgaujasi meistriškai žaisdamas psichologinį žaidimą.

Vienuolikamečio Gabrieliaus Naumano nerūpestinga vaikystė baigiasi košmaru. Jis tampa kraupaus įvykio liudytoju. Vieną siaubo naktį nužudomi jo tėvai, o namas, kuriame šeima gyvena, sudega iki pamatų. Gyvi lieka tik Gabrielius ir jo brolis Davidas, tačiau abiejų sielos jau visam laikui sužeistos.Lemtingoji naktis Gabrieliui kainavo išties daug ir tik prabėgus dvidešimt devyneriems metams po tos nakties jis pagaliau pasijunta išlipęs iš purvinos duobės. O tada jo besilaukianti draugė pakliūva į pavojingo psichopato rankas. Gabrielius turi šansą ją išgelbėti, tačiau tik jeigu jam pavyks atgaivinti anos tragiškos nakties įvykius. Ir kaip tik todėl jam iškyla mirtinas pavojus.

Berlynas. Rugsėjo 2 diena, 00.01 val.

Gabrielius nukreipia žibintuvėlio šviesą į ramiausiai prie sienos kabančią pilką skydinę, kur mirksi keletas raudonų taškų. Senas, dinozaurų laikų signalizacijos įrenginys „SKB 9600“, akivaizdžiai pernelyg galingas privačiam namui, net tokiai vilai kaip ši. Apačioje dešinėje – Pitono firmos lipdukas su aliarminiu telefono numeriu. Viršuje iš skydinės eina storas kabelių pluoštas. Du laidai neseniai perkirpti metalo žirklėmis, variniai galai blizga žibintuvėlio šviesoje.

Gabrielius įsižiūri į perkirptus kabelius. Vienas tikrai yra nuo sirenos. O antrasis?

Staiga laiptais žemyn dvelkteli vėjas, dar prisotintas lietaus drėgmės. Gabrieliui nugara perbėga šiurpulys, ir jis apsigręžia, tarsi kas nors iš burnos būtų jam į sprandą pūstelėjęs savo kvapą. Iškart suabejoja, ar jis name vienas.

Šią akimirką striukės kišenėje suvibruoja. Gabrielius krūpteli. Telefonas! Po perkūnais! Kaipmat griebiasi kišenės. Traukdamas aparatą kartu nervingai žvelgia į laiptus. Nieko nematyti. Kodėl neapleidžia jausmas, kad kas nors yra? Aparatas dūzgia. Ekrane šviečia: Liza Anders.

„Prašyčiau ne dabar!“ – galvoja jis.

Nieko nelaukdamas skambutį atmeta. Ekranas užgęsta, vėl stoja tyla.

Susikaupęs ir pastatęs ausis įsiklauso į tamsą. Nieko. Tik vėjelis šnara laiptinėje. Prisimena, kad neuždarė laukujų durų. Laisvi kabeliai styro lyg kokios blizgančios nervų gijos.

Kas, po velnių, čia dedasi?

Koks įsilaužėlis gali domėtis tuščiu, ištisą amžinybę negyvenamu namu? Ir iš kur jis taip gerai išmano signalizacijos įrangą ir tiksliai gali išjungti sireną? Žinoma, netrūksta įsilaužėlių, mokančių manipuliuoti dabartinėmis įrangomis. Bet modeliu, kuriam jau geri trisdešimt penkeri metai? Na, o jeigu jis iš tikrųjų taip puikiai nutuokia, kodėl neatkreipė dėmesio į begarsę pavojaus signalizaciją?

Staiga rankoje vėl suvibruoja telefonas. Liza! Taip, dar kartą ji.

Išjunk dabar tą daiktą, Lukai, – šnabžda balsas.

O jeigu būtinai reikia?

Būtinai? Šūdas. Kaip manai, ką mes čia veikiame? O jei įsilaužėlis dar tebėra? Ir be to, kas jai ten gali būti? Jos gimtadienis, tavęs nėra, ir ji ožiuojasi, nestygdama vietoje…

Gabrielius neatsako, tik spokso į šviečiantį telefono ekraną ir mažas juodas raides.

Liza Anders.

Prakeikimas! Kišk kur nors tą daiktą iš akių!

Gabrielius paspaudžia žalią mygtuką ir prispaudžia telefoną prie ausies.

– Liza? Dabar negaliu, – šnibžda jis. – Netrukus paskambinsiu!

– Padėk man… prašau… – mikčioja balsas su pertrūkiais.

Gabrielius sustingsta.

– Liza?

– Pra… šau… padėk man, – lemena ji. Jos balsas plonas kaip popierius.

– O Dieve. Kas atsitiko?

– Mane užpuolė. Aš kraujuoju… Visur pilna kraujo… Mano galva…

Gabrielius jaučiasi taip, lyg jį būtų ištikęs infarktas. Krūtinę surakina geležinis lankas. Raudonos signalizacijos lemputės blykčioja.

– Kur esi? – klausia dar labiau spausdamas telefoną prie ausies, kad geriau suprastų.

– Parke. Fridrichshaine, prie savo namų, už kampo… Prašau, labai bijau… – rauda ji.

Gabrieliui atvimpa žiauna, bet jis neišleidžia jokio garso.

– Gabrieliau?..

– Aš… aš esu čia. Liza? Paklausyk. Aš atsiųsiu pagalbą. Ar girdi?

– Kur… tu esi?.. – sutrikusi klausia Liza.

– Tuojau atvažiuoju. Atvažiuoju. Liza, ar girdi?

– Man šalta, – sako ji pašnibždomis. – Baisiai… šalta.

– Liza?..

Jokio atsako. Akyse – raudoni ratilai.

– Liza! – šaukia jis į telefoną. Balsas skamba rūsyje. Pulsas kala kaip niekad. Telefonas prie ausies ošia. Kaktą išpila šaltas prakaitas.

– Liza! Ar dar tebesi? Ar girdi?

Gabrielius iš nevilties dar stipriau spaudžia mobilųjį prie ausies.

– Aš pasirūpinsiu pagalba, – sako jis. – Laikykis. Prašau lai-ky-kis!

Nieko. Tylus braškėjimas.

Gabrielius atsidūsta taip giliai, kad vos neplyšta plaučiai. Paskui paspaudžia klavišą su raudonu telefono ragelio ženklu. Kai linija atsijungia, atrodo, kad nutrūksta virvė, ir Liza krinta į bedugnę.

Kelias akimirkas, o gal net minutes, Gabrielius stovi nejudėdamas.

Paskui virpančiais pirštais surenka pagalbos telefono numerį. Kelkit ragelį, po perkūnais! Kelkit greičiau! Su prispaustu prie ausies mobiliuoju jis šuoliuoja laiptais aukštyn, pro duris ir – į kiemą. Raudona signalizacijos šviesa panardina sodą į raudoną žaizdrą.

– Berlyno pagalbos centrinė, – kvarkia iš ragelio rutininis balsas. – Kuo galiu jums padėti?

– Alio! – garsiai šaukia Gabrielius, atplėšdamas automobilio dureles ir šokdamas į golfą. – Nelaimė, parke…

– Alio? Ar kas kalba? – klausia balsas ragelyje.

„Kad tik, – bijo Gabrielius, – kad tik nenutrūktų ryšys!“

– Alio?! – šaukia jis. – Ar girdite mane?!

Jis perima telefoną į kairę ranką, o dešine įjungia variklį, jėga įmuša atgalinę pavarą ir viena ranka žvyrkeliu išvairuoja automobilį atbulą į gatvę.

– Alio? Alio-o-o!

– O, taip. Dabar jus girdžiu. Kas nutiko?

Golfas kaip iššautas atsiduria važiuojamojoje gatvės dalyje, Gabrielius energingai kelis kartus apsuka vairą ir nuspaudžia stabdžių pedalą.

– Nelaimingas atsitikimas! – rėkia jis į telefoną. – Frid­richshaino parke!

Automatinio pavarų jungimo svirtį iš pozicijos „R“ pastumia į poziciją „D“ ir užgula akceleratoriaus pedalą.

– Paklausykite, aš suprasiu jus geriau, jei taip nerėksite, – sako vyras kankinamai ramiu balsu.

– Fridrichshaino parke ką tik užpulta moteris. Ji sunkiai sužeista ir jai nedelsiant reikalinga pagalba.

– Supratau, Fridrichshaino parkas, – pakartoja balsas. – Ir kurioje parko vietoje?

– Neturiu supratimo, – atsako Gabrielius. – Ne, palaukit. Atrodo, netoli Kotenijaus gatvės.

– Netoli Kotenijaus gatvės. Tvarka. Ar žinote, kas ta moteris?

– Jos vardas Liza. Liza Anders.

– Liza Anders. Gerai. Ar galite tiksliau nupasakoti, kas įvyko?

– Dėl Dievo meilės, po perkūnais. Ją užpuolė. Ar to negana?

– Žinoma. Užpuolė, – atsako balsas stojiškai ramiai. – Dar pasakykit, prašom, savo vardą ir pavardę.

– Velniai griebtų! Kam tas idiotiškas klausinėjimas? Noriu, kad ką nors pasiųstumėte į pagalbą! Tučtuojau! Jai reikia pagalbos.

– Tvarka. Nusiraminkite. Ką nors pasiųsime. Dar prašom pasakyti…

Persiutęs Gabrielius išjungia telefoną ir meta jį ant gretimos sėdynės. Paskui įvairuoja į Drakės gatvę. Tebespaudžia akceleratorių ir skuba šiaurine kryptimi. Greičio rodyklė virpa ties devyniasdešimties kilometrų per valandą padala.

Važiuok lėčiau, po galais. Gal nori mus nugalabyti?

Jai reikia pagalbos! Ar taip sunku suprasti?

Gal manai, kad jai padėsi, jei mums nusuksi sprandą?

Nuo kada čia taip purkštauji, baltasis riteri? Maniau, kad tu jai visiškai abejingas.

Toks ir esu. Na, tai susiimk.

– Pabučiuok man į š!.. – šnibžda sau po nosimi Gabrielius, žvelgdamas pro priekinį stiklą į kelią.

Staiga suskamba telefonas. Užmeta akį į ekraną, rodantį Pitono centrinės numerį. Koganas. Skubiai atmeta skambutį ir vėl nukreipia žvilgsnį į priekį, į kelią. Akies kampu mato, kad iš dešinės artėja šviesos ruožas, už jo – juodas šešėlis. Intuityviai nuspaudžia stabdžius, paskui pasigirsta kurtinantis džeržgiantis trenksmas – tą akimirką, kai kitam automobiliui įsirėžia į priekinį sparną, o tą automobilį nubloškia nuo kelio. Golfas skrieja į kairę, priekinis kairysis ratas trinktelėjęs peršoka per betoninį kelkraštį kaip koks užsispyręs kuinas. Vairuotoją iš priekio suspaudžia saugos diržai, paskui jį sviedžia atgal į sėdynę; pečių srityje Gabrielius pajunta veriantį skausmą. Tuomet golfas sustoja.

Staiga įsivyrauja slogi tyla. Gabrielius gaudo orą. Jo koja vis dar iš visų jėgų tebespaudžia stabdžių pedalą. Adrenalinas priverčia drebėti.

Gabrielius apsigręžia, norėdamas pažiūrėti, kur tas antrasis automobilis. Vieną petį nudiegia skausmas. Maždaug už penkiolikos metrų, sankryžoje, stovi tamsiai mėlynas jaguaras – plokščias kaip raja, kairysis sparnas atrodo, tarsi kas nors būtų iš automobilio iškandęs kąsnį. Atsidaro durelės, ir iš sportinio automobilio šiaip taip išsiropščia apkūnus penktą dešimtį įpusėjęs vairuotojas. Išlipa ir šalia jo sėdėjusi keleivė ir rodo į Gabrielių. Jos plaukai šviesūs ir lygūs, ji mūvi juodomis prie kūno prigludusiomis kelnėmis, vilki leopardo kailį imituojančiu švarkeliu. Kai prieina arčiau, pasigirsta, kaip į asfaltą kaukši jos batelių ploni aukšti kulniukai, tačiau vyras ją sulaiko už parankės. Visa perpykusi, ji žiūri įsmeigusi akis Gabrieliui į veidą.

Gabrielius nukelia pėdą nuo stabdžių pedalo ir paspaudžia akceleratorių. Bildėdamas golfas vėl ima judėti. Pasigirsta traškėjimas, nes iš sulamdyto priekio ant kelio iškritusi kažkokia plastikinė detalė pakliuvo po ratais. Atgalinio vaizdo veidrodėlyje jis mato išsižiojusią leopardinę moterį, spoksančią jam iš paskos.

„Atvažiuoju, Liza“, – sako mintyse Gabrielius.

Verti save idiotu, Lukai. Visuomet, kai kas nors susiję su ta moterimi, netenki savitvardos. O juk žinai, kas nutinka, praradus savitvardą.

Knygą galite įsigyti čia

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Dominykas Dominykas rašo:

    Neįsivaizduoju, kaip sugebėjau įveikti šitą bibliotekos pasiūlytą visišką šlamštą – makulatūra, apie kurią rusų jumoristai yra pasakę, tiesiog klasika, o tai reiškia, rašyti tokius “opusus” yra nusikaltimas, o vėliau skaityti – tiesiog bausmė.

    Kažkoks absurdiškas sadizmas, literatūros absoliučiai nerasta. Kokie iškrypėliai gali pirkti tokius, atsiprašant, veikalus?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...