2016 Vasario 29

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš Juliaus Sasnausko „Kaip buvo pradžioje“

Veidas.lt

Pateikiame ištrauką iš Juliaus Sasnausko knygos „Kaip buvo pradžioje“. Autoriaus tekstai – tai nuolankus ėjimas prieš srovę, kuri mus Bažnyčioje dažniausiai neša mąstymo sąstingio kryptimi. Ir taiki kova su religinės retorikos klišėmis, apgaulingu tuščiažodžiavimu.

„Paradoksas – mūsų laikais kaip tik Senojo Testamento knygose galima aptikti daugiau religinės naujienos, geros ir iš tiesų stulbinamos. Deja, esama ir rimto pavojaus: panardęs po šias knygas imi nebegirdėti to, kas tikėjimo, vilties ir meilės laukuose garsiai pretenduoja į nepajudinamas tiesas ir taisykles“, – teigia pats Julius Sasnauskas.

***

PER PELENUS, PER DIEVĄ

Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba?

Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

Tarsi vergas jis trokšta pavėsio,

tarsi samdinys laukia savo atlygio.

Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo,

mano dalia – naktys, kupinos širdgėlos.

Eidamas gulti, klausiu: „Kada atsikelsiu?“

Bet naktis ilga,

Ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę,

be vilties jos skuba prie savo galo.

Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;

niekada daugiau neberegėsiu laimės.

Job 7, 1–4. 6–7

Įjunkusiems mėgautis terapinės krikščionybės paslaugomis Jobo knygos eilutės tarsi nesusipratimas. Kokia širdgėla ir nusivylimas? Koks vergas ir samdinys be atlygio? Juk esame mylimi, globojami, nuolat gydomi ir glostomi Dievo vaikai. Grėsmės ar nusiminimo valandą mokame šauktis dangaus pagalbos. Antai kiek aplinkui patirtos malonės liudijimų, kiek receptų, kaip pagerinti savo situaciją pasitelkus dievišką galybę.

Ak taip, Jobo istorija – iš Senojo Testamento. Dar nepatirtas gerosios naujienos skonis. Dar nežinoma visa tiesa apie Dievą ir žmogų. Ateis Jėzus, nugalės nuodėmę ir mirtį, ir visiems amžiams tikinčiųjų stovykloje bus išsklaidyta tamsa. Kai liturgijoje Jobo skundas skaitomas podraug su Evangelijos pasakojimu apie Jėzaus stebuklą, kitokios išvados ir nesugalvosi. Be to, juk žinome, kad Jobo kančia surežisuota dangaus taryboje, taigi tarsi netikra, tyčinė, siekiant ištirti to žmogaus tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Galiausiai viskas išeina į gera: „patikrintas“ Jobas ne tik atgauna ką praradęs, bet dar ir apdovanojamas. Laimėtojas dieviškoje loterijoje.

Kad žmogaus santykis su Dievu iš tiesų panašus į dalyvavimą loterijoje, nesyk sukirba galvoje skaitant Jobo istoriją. Teksto autorius, rodos, šaiposi iš esminio religijos dėsnio: už teisumą Dievas atlygina, už nedorybes nubaudžia. Šis dėsnis aiškiai suformuluotas Pakartoto Įstatymo knygoje ir dedamas į Sandoros pamatus. Apie jį išgirsta kiekvienas pradedantis krikščioniškojo katekizmo pamokas. Bet, kaip žinome, ir paties Jobo, ir jo draugų mėginimai susieti žmogaus kančią su dieviškojo teisingumo principais nueina perniek. Vietoj sklandaus Dievo valios išaiškinimo, kurį mėgo pranašai, – tik spengianti tyla. Praraja tarp Kūrėjo ir kūrinio, akla lemtis, laimingo šanso loterijoje užuomina. Arba galimybė prakeikti savo gimimo dieną. Tai ir padaro Jobas jau knygos pradžioje.

Nelaimių parblokšto herojaus skausmas bei apmaudas gausiai liejasi ir dangaus kryptimi. Joks kitas Šventojo Rašto personažas nėra tėškęs Dievui tokių baisių priekaištų: Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina! Nelaimei staiga atnešus žūtį, jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos. Naujasis Testamentas pagarbiai mini Jobo ištvermę, viduramžiais jo kentėjimų kazusą mėginta narplioti žmogaus protui nesuvokiamos Apvaizdos perspektyvoje, o Švietimo epochai brangiausia paralelė su Prometėju, sukilusiu prieš žiaurios ir kaprizingos dievybės užgaidas. Panašių simpatijų Jobas sulaukia ir mūsų dienomis. Tikrai maga jo istoriją perskaityti kaip žmogaus laisvės, orumo, drąsos apoteozę, kaip himną didingam ir nesugniuždytam žmogiškumui, o Dievas čia veikiau primena savanaudį manipuliatorių, ne rūpestingą ir mylintį tėvą. Negana to, knygos pabaigoje, kai Dievas pagaliau taria pagiriamąjį žodį Jobui ir duoda jam dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs, pakvimpa jau net ne dievybės aklumu ir kurtumu, o paprasčiausiu deus ex machina.

Vienos, galutinės tiesos Jobo knygoje neaptiksi. Nei apie Dievą, nei apie jo kūrybą. Šis unikalus biblinis kūrinys ne veltui kupinas atviros ir slaptos ironijos, kuri, rodos, pasitinka kiekvieną mūsų susidėliotą išvadą apie Dievo ir žmogaus santykį. Gausybė visai neretorinių klausimų, kylančių iš knygos teksto, nesulaukia jokio atsakymo. Vis stiprėja įspūdis, kad iš skaitytojo tikimasi ne teologinių ar filosofinių apibendrinimų, o nuostabos, tam tikro pasimetimo ir sumaišties. Pajudinamas ne tik anas nusikaltimo ir bausmės, atlyginimo už teisumą dėsnis. Jobo drama supurto bet kokį religinį statinį, pretenduojantį į tobulumą ir amžinumą. Aptardami knygos radimosi aplinkybes, lygindami ją su kitais bibliniais tekstais komentatoriai sutaria, kad ji reiškia lūžį, esminę permainą Izraelio religinėje sąmonėje. Be Jobo dvikovos su Dievu visa Šventojo Rašto panorama būtų gerokai siauresnė ir skurdesnė. Krikščionys nepažindami Jobo neturėtų svarbios Jėzaus įvykio perspektyvos ir nemokėtų perskaityti Pauliaus žodžių: Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.

Minėtasis terapinis dvasingumas, įveikęs pirminį susierzinimą, iš Jobo eilučių galėtų pasisemti nesubanalintos, nesumeluotos religinės patirties – tikro ir sąžiningo kalbėjimo su Dievu, paties giliausio (drauge – ir tamsiausio) tikėjimo liudijimo. Nors į didžiuosius knygos klausimus – kodėl žmogus elgiasi teisiai ir kodėl būdamas teisus kenčia – nebus neatsakyta, Jobo paveikslas įtikins, kad nors esame sauja dulkių, turime ir karališko panašumo į Dievą. Ką tos dvi metaforos toliau kalbės mumyse, kaip sutars tarp savęs ir kas išeis iš jų derinio, priklauso kiekvienai atskirai istorijai. Nenuspėjamiems likimams tų, kurie dainuodami ir dejuodami ryžosi tuo patikėti.

VAISTAI NUO STABMELDYSTĖS

„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,

nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.

Štai aš kuriu naują dalyką!

Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?

Net per dykumą tiesiu kelią,

net tyruose atveriu upes.

Jie – tauta, kurią sau sukūriau,

kad skelbtų mano šlovę.

Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,

aš nusibodau tau, Izraeli!

Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis,

varginai mane nusikaltimais.

Aš, aš – tas, kuris dėl savęs

naikina tavo nusižengimus, –

aš tavo nuodėmių neatsiminsiu.“

Iz 43, 18–19. 21–22. 24b–25

Štai dar vienas dieviškos gražbylystės pliūpsnis, kurį perduoda mums nuo advento jau pažįstamas bevardis Babilono tremties pranašas, vadinamas Antruoju Izaiju, arba Deuteroizaiju. Pradėjęs savo raštus garsiąja fraze: Paguoskite mano tautą, paguoskite ją, autorius ir toliau nešykštės skaitytojams švelnių, malonių žodžių. Dėl to krikščionių liturgija jį mėgsta. Dėl to jo citatos atsiranda maldininkų vėliavose, įvairių programų antraštėse, bažnytiniuose šūkiuose. Nieko keista. Jei esi informuojamas, kad geras religinis tonas reikalauja iš dangaus besiliejančios smalos su siera, iš tiesų nudžiungi aptikęs Biblijos puslapiuose jausmingą meilės išpažinimą, skirtą kaip tik tau, kirminėliui, pasak šio autoriaus, menkam ir netikusiam. Stveriame tas eilutes lyg didžiausią atradimą ir lobį. Norisi, kad Dievas būtų toks – su gerumo ir supratingumo pertekliumi. Ir kad niekada nesikeistų.

Deja, Izaijas nebuvo tik nepaliaujamos paguodos pranašas. Nors tremtyje atsidūrusių žmonių vargai yra jo didis skausmas ir nerimas, apie Izraelio nuodėmes ir Dievo teismą jis kalba ne mažiau griežtai nei kiti Senojo Testamento pranašai. Tamsioji arba rūsčioji Dievo pusė šioje knygoje tokia pat tikra kaip ir anie meilingi šnabždesiai. Žinoma, pranašo pliekiamos tautos nuodėmės yra chrestomatinės: nedėkingumas, neištikimybė, širdies kietumas, svetimų dievų garbinimas. Viso to apstu pranašų literatūroje. Bet nors žmonių sugedimas srovena įprasta vaga ir nežada jokių staigmenų, Dievo elgesys Izaijo raštuose taip ir lieka iki galo nepaaiškinamas, netelpa į jokią logišką schemą. Knygoje kartojasi naujojo Egzodo, arba išėjimo iš vergijos, motyvas, tačiau nuoseklaus plano ir kryptingų pastangų, kaip per pirmąjį Egzodą, nematyti.  Konstatuodamas, kad yra nusibodęs Izraeliui, Dievas kiek užsikerta, o paskui staiga pareiškia dėl savęs paties sunaikinsiąs tautos nuodėmes. Vadinasi, Dievo širdy spurda gražioji, nenugalimoji meilė. Jos proveržį ir vėl nutrauks nusivylimo tonai, o šiems iš paskos nuvilnys naujas pažadas mylėti ir neapleisti. To, kas buvo, niekas neatmins, – girdime iš Dievo lūpų. Tačiau bevartydamas puslapius vėl randi naujieną: Atminkite, kas buvo anksčiau, senų senais laikais. Keistesnės Dievo pedagogikos neaptiksi visoje Biblijoje.

Izaijo knygoje randama paralelių su Senojo Testamento psalmėmis, kur taip pat susipina viršūnės ir gelmės: sielvartingą skundą dėl užgriuvusių nelaimių žaibiškai keičia  krykštavimas prisiminus Dievo galybę, arba priešingai – Dievas traukiasi ir tolsta tada, kai karščiausiai jį šlovini ir jautiesi esąs jo užantyje. Tie patys vilties ir paguodos šaltiniu tapę Izaijo raštai ilgainiui išliūliuos tragišką poemą apie kenčiantį Dievo Tarną, kurio likimas tarsi įima neišvengiamas asmens ar bendruomenės žaizdas, tapsiančias kitiems išgijimo prielaida. Bet ir čia paskutinis taškas dar nebus padėtas, lyg dvejojant, kažin ko laukiant ir paliekant Dievui galimybę pasukti kita linkme.

Štai aš kuriu naują dalyką! Tas šūksnis, rodos, galėtų apibendrinti Izaijo kuriamą Dievo paveikslą. Dėl to naujumo esą dingsta logika, neriama į prieštaravimų ir paradoksų teritorijas. Viskas pavyksta. Na, kad ir ši Izaijo eilutė: Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas; aš, Viešpats, visa tai padarau. Tikrai nepasakysi, kad sena ir nuvalkiota. Galbūt šitaip Dievas mėgina nenusibosti Izraeliui? Gal tai pagalba ir mūsų laikų žmogui, kai tikėjimo kelyje jį užpuola banalumas ir monotonija?

Izaijo knygoje matyti nuolatinė polemika su stabmeldyste, netikrų dievų garbinimu. Daug sykių kartojama: Izraelio Dievas vienintelis tikras ir gyvas, gebantis padėti. Žydų tremtiniams Babilone kartu su tam tikra ekonomine gerove buvo siūlomi ir svetimi religiniai ritualai. Nenuostabu, kad dalis neatsispyrė pagundai. Turbūt turėta ir svarių pasiteisinimų. Prisitaikyta prie aplinkybių, kaip sakytume šiandien. Tačiau nė vieno pranašo tokie argumentai neįtikintų. Pirmas ir pats svarbiausias Dekalogo punktas nukerta kaip kirviu: Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.

Užuominų apie stabmeldystės nuodėmę bažnytinėje retorikoje pasitaiko ir mūsų laikais. Dažniausiai į netikrų dievų sąrašą įtraukiami pinigai, valdžia, garbė, seksas, alkoholis, moderniosios technologijos ir panašiai. Esą tai pagrindiniai konkurentai tikrajam ir vieninteliam Viešpačiui. Deja, noras kuo aiškiau ir konkrečiau interpretuoti pirmą Dekalogo punktą aptemdo svarbiausią tiesą: pavojus gyvajam Dievui glūdi pačioje religijoje. Sklandūs, patogūs, laikų dvasią ir visuomenės poreikius atitinkantys Dievo įvaizdžiai, kuriami ir platinami kitąsyk pasitelkiant net Bibliją, labiau nei kas kita temdo ir žaloja Dievo didybę.

Žinoma, visuomet bus keblu rasti tinkamiausią šios tikrovės apibrėžimą. Izaijas ją perteikia paradoksų šuoliais ir žodžiu „naujas“. Galimas daiktas, tai leidžia jam išsaugoti išganingą tikėjimo nuostabą. Atstumą tarp Kūrėjo ir kūrinio. Šiurpą ir linksmybę jo akivaizdoje. O kartu suvokti, kad toks Dievas, banguojantis, nepastovus ir nepagaunamas, ir tegali būti vadinamas goel – atpirkėju. Tuo, kuris sumoka brangią išpirką už nuobodžiai prasiskolinusią savo giminę. Vis iš naujo.

Knygą galite įsigyti čia

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...