BFL

Smolenske žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis buvo paskutinis idėjomis, o ne pragmatizmu savo politiką grindžiantis didelės Vidurio ir Rytų Europos valstybės lyderis.

Pirmą kartą Lechą ir Jaroslawą Kaczynskius gyvai stebėti teko prieš penkiolika metų, naktį iš 1993-iųjų rugsėjo 19-osios į 20-ąją. Tai buvo rinkimų į Lenkijos Seimą naktis, jiems abiem nesėkminga. Jų vadovautas Centro judėjimas nesugebėjo peržengti 5 proc. rinkimų barjero ir į Seimą nepateko. Tuomet rinkimuose triumfavo buvę komunistai, o jiems besipriešinusios jėgos atsidūrė arba opozicijoje, arba, atrodė, apskritai už aktyviosios politikos ribų.
Apie Kaczynskius kalbėta kaip apie rėksnius ir politinius autsaiderius. Tarsi patvirtindami šią savo reputaciją, pralaimėtų rinkimų naktį juodu surengė triukšmingą antikomunistinį mitingą prie savo partijos būstinės, o paskui – eitynes su šūkiu “Ne komunai” Ujazdowskie alėja, kurioje įsikūrusios pagrindinės Lenkijos valstybės įstaigos. Eitynės buvo policijos brutaliai išvaikytos, tarsi įtvirtinant sugrįžusių “buvusiųjų” valdžią.

Sugrįžęs maištininkas

Atrodė, kad Lenkija nusisuko nuo maištingųjų, atkakliai savo linijos besilaikančių brolių Kaczynskių, kurie beveik aštuoneriems metams praktiškai pradingo iš politinės arenos. Lecho ir jo brolio dvynio Jaroslawo politinis atgimimas prasidėjo tik 2001-aisiais, kai jie iš kelių dešiniųjų partijų likučių sukūrė naują dešiniąją jėgą – Teisės ir teisingumo partiją.

Kaip savo šūkius jie iškėlė kovą su korupcija, kuri vadovaujant buvusiai komunistinei valdžiai vis labiau raizgė Lenkiją, tradicinių katalikiškų ir tautinių vertybių gynimą, istorinio teisingumo atkūrimą. Šiais šūkiais nešinas L.Kaczynskis pirma laimėjo Varšuvos mero rinkimus, o 2005-aisiais antrą kartą po dešimties metų pertraukos iškėlė savo kandidatūrą į Lenkijos prezidento postą ir įveikė dabartinį premjerą Donaldą Tuską. Kadangi keli mėnesiai prieš tai jo ir brolio Jaroslawo vedama Teisės ir teisingumo partija laimėjo ir Seimo rinkimus, Lenkijos politikoje papūtė nauji vėjai – Ketvirtosios respublikos ir visuotinio apsivalymo nuo senosios komunistinės nomenklatūros bei jos jaunųjų, ciniškų, jau laisvoje valstybėje užaugusių sąjungininkų vėjai.

Galima neabejojant sakyti, kad šios visuotinio visuomenės apsivalymo idėjos, kurias kaimyninėje Varšuvoje skelbė L.Kaczynskis, paveikė ir Lietuvą. Žinant per du dešimtmečius susiklosčiusį dėsningumą, kad permainos abiejose valstybėse paprastai eina koja kojon, po L.Kaczynskio pergalės Lenkijoje buvo lengviau pergyventi tuos trejus paskutinius Brazausko-Kirkilo valdymo metus. O tie dabartiniai Lietuvos politikai, kurie, tegu kol kas nelabai ryžtingai, bet vis dėlto šluoja iš Lietuvos valstybinių institucijų aštuonerių metų senosios ir naujosios nomenklatūros valdymo palikimą, neabejotinai buvo įkvėpti L.Kaczynskio pavzdžio.

L.Kaczynskis ir Lietuva

Mes Lietuvoje dar iki galo nesupratome, kokį didžiulį nuostolį po L.Kaczynskio žūties patyrė mūsų santykiai su Lenkija. Prieš 2005-ųjų prezidento rinkimus Vilniuje sklandė kalbos, kad juos laimėjęs neva “radikalus nacionalistas” L.Kaczynskis taps didžiule nelaime strateginei Lietuvos ir Lenkijos partnerystei. Atsitiko atvirkščiai – būtent L.Kazcynskiui vadovaujant ligtolinė labiau gražiais politikų žodžiais, bet ne darbais grįsta partnerystė pagaliau ėmė įgauti savo tikrąjį turinį.

Tam, kad tą suvoktume, būtina peržvelgti visą dviejų dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją. Nepaisant išorinio draugiškumo, ryšiai tarp Vilniaus ir Varšuvos klostėsi gana sunkiai. Atsargūs abiejų šalių vadovų kontaktai prasidėjo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Vilnių tuomet labiausiai domino, ar Varšuva Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nereikš teritorinių pretenzijų (kaip gąsdino Maskva), o Varšuvoje laužyta galvą, kaip sudėlioti santykius su Vilniumi, kartu nesugadinant santykių su Maskva. Tai lėmė, kad Lenkija pripažino Lietuvos nepriklausomybę tik po 1991-ųjų rugpjūčio pučo, nepaisant daugkartinių mūsų politikų bei diplomatų raginimų.
Visaverčiai Lietuvos ir Lenkijos santykiai prasidėjo tik 1994-aisiais, kai prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė ilgai gimdytą draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Bet iki pat 1996-ųjų Vilniaus ir Varšuvos ryšiai buvo gana vėsoki. Teigiama, kad L.Walęsa iš pradžių neradęs bendros kalbos su Vytautu Landsbergiu, o paskui nenorėjęs bendrauti su komunistu A.Brazausku.

Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžis įvyko 1996-aisiais, kai prezidento rinkimus laimėjo buvęs Lenkijos komjaunimo lyderis Aleksandras Kwasniewskis, turėjęs senų asmeninių ryšių su tuometinės LDDP veikėjais Lietuvoje. Beje, dar iki išrenkamas prezidentu, 1995-ųjų pabaigoje, A.Kwasniewskis apsilankė per senus draugus Lietuvoje su partiniu vizitu, o šie priėmė jį kaip valstybės vadovą. Pasak diplomatų, tai turėjo itin didelės įtakos visam tolesniam Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmečiui.

Vadovaujant A.Kwasniewskiui ir gimė tai, kas netrukus buvo pavadinta strategine partneryste. Prasidėjo reguliarūs prezidentų, premjerų ir parlamentarų susitikimai, sukurta gausybė tarpvalstybinių bendradarbiavimo institucijų. Lietuva ir Lenkija imtos rodyti Europoje kaip istorinio dviejų dar prieš penkis dešimtmečius kariavusių valstybių susitaikymo pavyzdys.

Bet šis gražus Vilniaus ir Varšuvos partnerystės fasadas slėpė labai negražią tikrovę: per pusantro dešimtmečio tepavyko įgyvendinti vieną bendrą projektą – Lenkija stipriai parėmė Lietuvos stojimą į NATO. Visi kiti abi valstybes infrastruktūriniais ryšiais turėję susieti projektai, tokie kaip magistralė “Via Baltica”, europinės vėžės geležinkelis “Rail Baltica”, elektros tiltas, taip ir liko popieriuje. Netgi Lenkijos verslas itin nenoriai investavo Lietuvoje.

Tikras persilaužimas įvyko tik prezidentu tapus L.Kaczynskiui. Jis nedvejodamas suteikė stiprią politinę paramą Lenkijos naftos koncerno “PKN Orlen” atėjimui į “Mažeikių naftą”, taip iš karto lenkiškųjų investicijų dydį padidindamas nuo 400 mln. iki beveik 2 mlrd. Lt. Dėl to Lenkija tapo suinteresuota Lietuva ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai.
L.Kaczynskio vadovaujama Lenkija tapo veiksminga partnere Lietuvai siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos, nes būtent jis buvo vienas bendros atominės elektrinės projekto variklių. Ką L.Kaczynskiui reiškė Lietuva, rodo sausa statistika: daugiausiai iš visų jo 87 užsienio vizitų, net 11 kartų, vykta į Vilnių. Kartais, jei reikėdavo, net kelis kartus per mėnesį.

Partnerystės išbandymo metas

Dabar, po L.Kaczynskio žūties per aviakatastrofą, mūsų santykių su Lenkija laukia labai sunkus išbandymas. Kartu su juo žuvus visam dešiniųjų politiniam elitui, visos galios Varšuvoje perėjo į L.Kaczynskio ir jo darbų nekentusio premjero D.Tusko bei užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio rankas. Jųdviejų požiūrį į Lietuvą geriausiai rodo faktas, kad vieną vienintelį kartą D.Tuskas Vilniuje viešėjo prieš trejus metus, simbolinio pirmojo vizito metu. R.Sikorskis irgi lankėsi tik kartą tarptautinėje konferencijoje, o vėliau pažadėjo, kad jo kojos nebus Lietuvoje, kol nebus pakeistas pavardžių rašybos įstatymas. Atrodo, kad dabartinės Lenkijos valdžios ryškiai neigiamas požiūris į “PKN Orlen” investiciją Mažeikiuose veikiamas ne tiek ekonominių, kiek politinių paskatų. Įskaitant ir faktą, kad tai – “L.Kaczynskio investicija”.

Praėjus vos keturioms dienoms po L.Kaczynskio žūties Smolenske tapo akivaizdu, kad D.Tuskas ir jo vadovaujama “Piliečių platforma”, kuri beveik garantuotai laimės artimiausius prezidento (juo veikiausiai taps laikinai prezidento pareigas einantis Bronislovas Komorowskis) ir Seimo rinkimus, savo Rytų politikoje matys tik Maskvą.

Dar nenudžiūvo žuvusių artimųjų ašaros, dar katastrofos priežastis tiriantys ekspertai nebaigė rinkti visos medžiagos, o Smolenske prie L.Kaczynskio karsto apsikabinę D.Tuskas ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pradėjo naują Lenkijos ir Rusijos santykių epochą. Rusijos, Lenkijos, Europos ir JAV spauda tai nedelsdama įvardijo kaip istorinio susitaikymo galimybę. Susitaikymo, kuriam kelią atvėrė “reakcionieriaus, fanatiko, euroskeptiko, užsispyrėlio, senamadiško provincialo”, naujųjų europinių vertybių nepriėmusio, gėjų paradus draudusio ir apie stalininius nusikaltimus nuolat primindavusio L.Kaczynskio žūtis.

O viską vainikavo žymaus lenkų kilmės amerikiečių politologo, tvirto “rusofobo” reputaciją turinčio, JAV prezidento rinkimų kampanijos metu Baracko Obamos užsienio politikos “guru” vaidmenį atlikusio Zbigniewo Brzezinskio pareiškimas: “Jeigu tai (Lenkijos ir Rusijos susitaikymas) įvyks, geopolitiškai tai prilygtų Lenkijos ir Vokietijos susitaikymo svarbai ir kiek ankstesniam Lenkijos ir Prancūzijos susitaikymui. Tai pakeistų Europos žemėlapį ir užtikrintų didesnį saugumą ne tik Lenkijai, bet, pavyzdžiui, ir Estijai, Ukrainai ar netgi Gruzijai”.

Žiauru, bet faktas – L.Kaczynskio žūtis buvo naudinga visiems: Varšuvai, kur valdančioji “Piliečių platforma” jo tiesiog nekentė; Maskvai, kuri prarado savo pagrindinį kritiką iš balso teisę turinčių ES valstybių vadovų; Berlynui ir Paryžiui, kurie prarado politiką, trukdžiusį kurti darnią Maskvos–Varšuvos–Berlyno–Paryžiaus ašį; Briuseliui, kuriam įgriso nuolatinės L.Kazcynskio kovos dėl Lenkijos interesų ir “Rusijos erzinimas”; Vašingtonui, kurio naujajai santykių su Rusija “perkrovimo” politikai taip pat trukdė apie poreikį ginti demokratines vertybes ir laisvę Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje nuolat šnekantis L.Kaczynskis, – B.Obama demonstratyviai nepakvietė jo į susitikimą su regiono lyderiais Prahoje. “Senamadiškas”, vertybėmis ir idėjomis, o ne išskaičiavimu besivadovaujantis L.Kaczynskis niekaip netiko šioje modernių ir pragmatiškų europinių valstybių vadovų kompanijoje.

Gal todėl dar nebaigus aviakatastrofos tyrimo vieninteliais jos kaltininkais jau paskelbti rūkas, galima pilotų klaida ir L.Kaczynskio užsispyrimas dalyvauti Katynės aukų paminėjimo ceremonijoje. Mat bet koks kitoks tyrimo rezultatas sukliudytų “istoriniam” susitaikymui, kurio taip trokšta visi galią turintieji politikai.